Rašytoja Kamilė Birgė: „Knygos scenarijų susapnavau“

Kamilė Birgė

Ką tik išleistas pirmasis Kamilės Birgės (slapyvardis) romanas „Kasdien vis labiau“. Pati rašytoja tikina, kad daug kam bus tai staigmena, ypač jos mokytojams, nes joje matė matematikę, o ne jausmingų romanų rašytoją.

Ką galėtumėte trumpai pasakoti apie save?

Gyvenu Kaune, dirbu tarptautinėje IT kompanijoje, mėgstu muziką, knygas, filmus, dviračius, keliones.

Dievinu akimirkas su šeima  jaukioje kavinėje besimėgaujant espreso kava ir torto gabalėliu.

Kada pradėjote rašyti – jau tapusi mama, ar anksčiau?

Istorijas pradėjau kurti, kai vaikai buvo maži: prieš miegą jiems pasakodavau savo išgalvotas pasakas.

Atsimenu, vieną vakarą pagalvojau, kad šį kartą aš jiems paskaitysiu pasaką iš knygos, kad praturtinčiau jų žodyną, bet vaikai labai greit nutraukė mano skaitymą ir paprašė mano kurtos pasakos. Tai, tikriausiai, buvo pirmasis mano kūrybos įvertinimas.

Rašyti pradėjau visai neseniai, tad vaikai buvo gerokai paaugę, tokiame amžiuje, kai ne jie reikalauja mano dėmesio, o aš jų. Viliui dabar – 14, o Tomui už poros mėnesių bus 13.

Kaip jūsų šeimoje yra su knygų skaitymu? Ar vaikai noriai tai daro, ar reikia versti?

Vaikų skaityti neverčiame, nors jie savo noru nelabai skaito. Mokykloje yra gera programa, per mėnesį turi perskaityti po knygą, tad jiems nieko kito nebelieka daryti, tik skaityti. Matau, kaip jie įsitraukia ir gyvena knyga, kai toji įdomi, ir matau, kaip jie kankinasi, kai knyga neįdomi, tada manęs klausia: „Nu mama, kodėl mes turim skaityti neįdomias knygas?“.

Ką jums reiškia rašymas?

Rašymas – tarsi pabėgimas į kitą pasaulį, prilyginčiau jausmui, kaip kad skaitytum gerą knygą arba žiūrėtum įdomų filmą, tik rašydamas viską valdai pats. Jei nori, mylimam herojui gali padovanoti aistringą meilę, jei nenori, gali dovanoti nugaros skausmus.

Apie ką norite rašyti, kokios temos įdomiausios ir aktualiausios? 

Rašymas toks jau dalykas, kad tu nesirenki, apie ką rašyti, o tiesiog rašai, ką diktuoja tavo širdis. Žinoma, gali bandyti save apgaudinėti ir mėginti rašyti, kad įtiktum žmonėms, bet jie labai greitai tą pajus, nes nebus tikra. Aš tikiu, kad tas, kas padaryta iš širdies, atras kitą širdį.

Svarbiausia būti sąžiningu sau.

Įdomiausia man rašyti apie žmonių santykius ir jausmus, apie problemas, kurios kamuoja. Pvz., romane paliečiama tema, kaip mergina, gerokai perkopusi trisdešimties metų ribą, labai bijo, kad neturės vaikų. Viena mano rankraščio skaitytoja, kuri jau daugelį metų gyvena Danijoje, sakė, kad tai opi problema šioje šalyje. Ji pasakojo, kad vienišos moterys, įžengusios į ketvirtą dešimtmetį, taip bijo likti vienos, kad net ryžtasi vienadieniams santykiams su vyru susipažintu internetu, dėl vieno tikslo – pastoti ir daugiau jo gyvenime nematyti.

Kiek romane jūsų biografinių dalykų? 

Romane autobiografinių dalykų nėra, visi personažai ir įvykiai yra mano fantazijos vaisius. Jei tai būtų mano autobiografinis romanas, tai, greičiausiai, skaitytojas jau kietai miegotų dešimtajame puslapyje.

Kaip gimė idėja rašyti knygą?

Viena draugė pasidalino savo svajone parašyti knygą. Ir jos mintis nusėdo mano galvoje. Vieną rytą tik prabudusi supratau, kad susapnavau scenarijų knygai. Parašiau jį draugei, o ji manęs paklausė, kas toliau? Pradėjau kurti ekspromtu ir siųsti tęsinį, o ji vis klausė, kas toliau?

Mane tai užkabino. Po to į skaitymą įtraukiau dar keletą draugių. Taip įsisukau į savo herojų gyvenimus, pamilau juos, kad  negalėjau nustoti rašiusi.

Rašydama žinodavau vos kelias scenas į priekį, ne aš kūriau scenarijų, o mano veikėjai, aš tik užrašinėjau.

Kiek laiko užtruko parašyti romaną?

Romaną parašiau per dešimt mėnesių. Didžiąją dalį parašiau per atostogas,  natūralu – turėjau daugiausia laisvo laiko ir, žinoma, patyriau galybę įdomių įspūdžių. Mane labiausiai įkvepia žmonės ir aplinka. Kai pamatau įsimylėjėlių porą, dažnai kyla mintis, o kokia jų istorija?

Stebėdama aptriušusio namo sienas, kuriam nors Europos kampelyje, susimąstau – kokie gyvenimai slepiasi už jų?

Kad rašau romaną, iš pradžių žinojo vos keletas artimų draugių ir abu sūnūs. Jų palaikymas ir sūnų vaikiškas naivumas man suteikė optimizmo. Kartą sūnus paklausė: „Mama, tu rašai knygą, ar ne? Tai kada ją išleisi?“ Tai buvo pirmas kartas, kai pagalvojau apie leidybą, bet ta svajonė atrodė nereali.

Vyras nežinojo, kad rašote knygą?

Tikrai taip. Nedrįsau jam pasakyti, nes jo nuomonė man pati svarbiausia ir nežinojau, ar jam patiks mano kūryba.

Apie knygą vyrui pasakiau tik tada, kai knyga buvau užbaigta ir gavau teigiamą atsakymą iš leidyklos. Mano palengvėjimui, jis apsidžiaugė ir nuoširdžiai pasveikino. Šeimos ir artimųjų palaikymas man labai padėjo.

Būčiau dėkinga, jei skaitytojai pasidalintų savo įspūdžiais:  [email protected].  Mielai lauksiu žinučių.

Susiję straipsniai

Žymos:

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


devyni + 6 =

Kitos temos: