Žurnalistė ir rašytoja Jolita Zykutė. Foto de-light.lt_
Grįžusi namo Agnė (vardas pakeistas) pastovėjo prie veidrodžio ir liūdnai tarė savo mamai: „Mano žandai per dideli. Aš esu stora“.
Skirtingų tyrimų duomenimis, savo išvaizda nepatenkintos 56–75 procentai moterų. Bet Agnei – šešeri metai. Mergaitė lanko darželį Vilniuje. Istorija tikra, kaip tikri ir kitų mamų pasakojimai – jų penkiametės ar šešiametės dukros sako: „Aš nevalgysiu vakarienės, nes būsiu stora (ar sustorėsiu).“
Žurnalistė ir rašytoja Jolita Zykutė
Masinėse grožio varžybose dalyvauja kiekvienas, kas iš jų nepabėgo
Jeigu galvojate, kad dirbu su valgymo sutrikimų turinčiais vaikais, nieko panašaus. Nesu ir sveikos mitybos specialistė.
Labiausiai mėgstu rašyti pasakas su laiminga pabaiga. Kai prieš metus išleidau knygą vaikams apie karalaitės ir jos geriausio draugo taksiuko Tapio nuotykius „Kaip karalaitė iš grožio konkurso pabėgo“, nė neįtariau, kad dabar rašysiu straipsnį mamoms ir tėčiams, norėdama, kad iš pasaulinio grožio konkurso pabėgtų ir jie, ir jų vaikai. Toji pasaka buvo linksma ir šilta, o šis straipsnis bus kaip šaltas dušas.
„Bet mūsų mergaitė jokiame konkurse nedalyvauja. Mes irgi“, – pasakysite jūs. Tą patį mano pasakoje pareiškė ir karalaitė – „Net nosies iš savo pilies neiškišau“. Taip ir buvo. Pro šoną važiavusi grožio komisija pamatė jos portretą, ir atsiuntė kvietimą į pasaulinį grožio konkursą. Nuotraukų slėpti nereikia, kvietimą dalyvauti gavote dar prieš gimstant jūsų mergaitei, ir priėmėte jį nė nepastebėję. Pasakoje vadinama – pasaulinis grožio konkursas, kurio dalyvės turi gražiai apsirengti, gražiai vaikščioti ir gražiai šypsotis. Tikrovėje tai veikiau priverstinės stereotipinio grožio varžybos, kur privalai atitikti nežinia kieno (bet tikrai ne pono Dievo) sugalvotus reikalavimus. Kaip reikia atrodyti, mielai pasufleruos nenuilstanti masinė žiniasklaida.
Ar žinote, kad jau trimetės supranta, – „plona būti yra gerai“
Straipsnio pradžioje minėtos darželinukės nėra išimtis (jos, beje, buvo normalaus kūno sudėjimo). Nevaikiški vaikų rūpesčiai dėl grožio prasideda daug anksčiau nei paauglystėje. Vakarų psichologai šią temą tyrinėja ne pirmus metus, tyrimų atlikta daug. Rezultatai?
- Jau trimetės mergaitės lieknumą vertina kaip teigiamą dalyką.
- Tiriant 3–5 metų mergaičių grupę paaiškėjo, kad mintis „plona būti yra gerai“ atsiranda anksčiau nei priešiškumas apkūnumui, kitaip sakant, iš pradžių mintyse įsitvirtina lieknumo idealas, o jau paskui tai, kas neatitinka idealo, vertinama kaip neigiamas dalykas.
- Jeigu penkiametė turi antsvorio, tai būdama devynerių ji jau bus išbandžiusi dietas.
- Kad svorį galima kontroliuoti ribojant maistą, supranta jau darželinukai.
- Vadinamasis „jo-jo efektas“, apie kurį žino dietų besilaikantys suaugusieji, galioja ir vaikams. Kitaip sakant, bandymas kontroliuoti svorį ribojant maistą baigsis tuo, kad svoris didės.
Vilniaus valgymo sutrikimų centro vadovė Brigita Baks primena, kad jauniausias konsultacijai kreipęsis pacientas (ne vienintelis atvejis!) buvo aštuonerių metų. Palyginimui priminsiu, kad būdami aštuonerių vaikai nustoja tikėti Kalėdų Seneliu.
Netikroviškos kūno proporcijos žaisluose žaloja ir mergaites, ir berniukus
Studijos „G foto“ nuotr. www.gfoto.eu
Pasak tyrimų, moterys savo kūnu nepatenkintos labiau nei vyrai, tad, ko gero, nieko keista, kad mergaitės labiau nei berniukai susirūpinę išvaizda ir jų elgesys tyrinėtas dažniau.
Vis dėlto ir berniukai yra pavojuje. Jei mergaičių idealas – būti liekna, antsvorio turintys berniukai nori būti plonesni, o tie, kuriems svorio trūksta, nori jo priaugti. Kitame tyrime įvardinta berniukų siekiamybė – būti „dideliu“.
Mokslininkai prisipažįsta, kad ateityje aiškinsis smulkiau, ką konkrečiai tai reiškia – priaugti ūgio ar kilogramų, bet jeigu pažiūrėsite į berniukams skirtus filmukus ar žaislines veiksmo filmų figūrėles, akimoju suprasite, kas yra vertybė. Platūs pečiai, raumenys kaip plienas. Kiek tikrovėje tokių vyrų pažįstate? O gal toks esate?
Kad nerealistiškai moters kūną atvaizduojančios lėlės sukelia ja žaidžiančioms mažametėms nepasitenkinimą savo kūnu, žinoma jau seniai. Mergaitės, pažaidusios su Barbe dešimt minučių, net maisto valgys mažiau nei tuo atveju, jei žaistų su normalių kūno proporcijų lėle. Tačiau Barbes ir toliau gamina. Gamina, nes tai pelninga. O gal žinote, kodėl perka? Juk iš visų psichikos sutrikimų, būtent nuo anoreksia nervosa miršta daugiausiai žmonių. Apie 30 procentų susirgusiųjų šia liga nepagyja.
Mamos nemeilė sau jos dukrai pavojingiau nei pamotė ragana
Net jeigu pamiršite visus mano ankščiau minėtus mokslininkų tyrimus, prisiminkite bent vieną – jeigu motinos savivertė žema, ji nepatenkinta savo kūnu, o dukros išvaizdą giria, istorijos su laiminga pabaiga nebus. Mergaitė irgi jaus nepasitenkinimą savo kūnu, paaugus atsidurs padidėjusios rizikos grupėje susirgti anoreksija ar bulimija. (Žinoma, įtakos turės ir kiti veiksniai, bet šįkart susitelkime tik į tą poveikį, kurį kuriame patys). Galbūt ši psichologų surasta „paslaptis“ privers mamas į savo atvaizdą veidrodyje pažvelgti naujai? Motinos neigiamos mintys apie save pačią galingesnės už jos meiliausius žodžius dukrai. Prieš tokio stiprumo „kerus“ blanksta liaudies pasakos apie piktąją pamotę raganą.
Berniukai santykio su savo kūnu mokosi žvelgdami į tėvą. Čia galioja tos pačios taisyklės.
Ką apie grožį galvoja Lietuvos vaikai?
Daivos Sirvydienės nuotr. www.fotodina.lt
Kad išsiaiškinčiau, ką galvoja Lietuvos mažieji ir jau paaugusieji, rengiu meninę akciją–provokaciją „Gražiausia ir laimingiausia karalaitė“. Vaikai (5–12 m., daugiausiai mergaitės) ant vieno lapo piešia gražiausią ir laimingiausią karalaites pasaulyje bei atsako į klausimą, kokia karalaite (ar karalaičiu) norėtų būti. Gražiausio piešinio ar teisingiausio atsakymo nėra. Tai būdas pamatyti, kas vyksta vaikų galvose. Galite tokį eksperimentą pabandyti su savo atžalomis. Mano šešiametis sūnus nupiešė beveik identiškas žmogystas, o tada gražiausiajai pripaišė rožinį sijoną. „Ir kulnis“, – paaiškino jis, pridėdamas aukštakulnius batus.
Buvau šokiruota – kas, kada ir kaip sugebėjo šiam mažam žmogui į galvą suinstaliuoti tokį stereotipų rinkinį? Juk televizoriaus neturime, žurnalų neperku. Ogi jis pats tai „nuskaitė“ iš aplinkos – vaikų darželio, kiemo draugų ir draugių, prekybos centro!
Kalbindama kitus piešėjus išgirdau „laimingiausia karalaitė nuo gražiausios skiriasi, nes ji maža“ (taip, matyt, norėjo pabrėžti, kad gražuolės turi būti aukštos. Dar vienas stereotipas, ar ne?)“. Laimingoji karalaitė turi draugų, gyvūnų, laiko kūdikį ar yra apkabinta karalaičio, ji dažniau (ar labiau) nei gražiausioji šypsosi. Kartais gražiausios ir laimingiausios karalaitės negali atskirti – jos abi spalvotos, dailios ir besišypsančios. Buvo ir tokių piešinių, kur gražiausioji liūdna ar net verkia. Viename piešinyje greta jos stovi žmonės, bet figūrėlės tokios, kad greičiau tai priešiškai nusiteikusieji nei draugai.
Jeigu už laimingiausios karalaitės žaliuoja vijokliai ir stovi puiki pasakų pilis, už gražiausios puošniais rūbais aprengtos karalaitės styro griuvėsius primenantys mūrai. Bent poroje piešinių ant gražiausios lijo lietus, o laimingiausiai karalaitei švietė saulė. Įdomu, kaip piešinius komentuotų psichologai, bet susidaro įspūdis, kad būti gražiausia – kartais nelabai malonus dalykas. Pakartosiu – nė vienas piešinys nėra geras ar blogas. Tai tiesiog veidrodis, kaip gražiausią ir laimingiausią karalaitę įsivaizduoja vaikai, o jų pasaulėvaizdį formuojame mes, suaugusieji, ir aplinka. Tad iš tiesų tie piešiniai kalba apie mus.
Masinėse grožio rungtynėse niekada nebus nugalėtojų
„Renkuosi būti laimingiausia(s) pasaulyje“, – paklausti atsakė didžioji dauguma vaikų, dėl to galėtume džiūgauti, bet paklausinėjus, kodėl taip pasirinko, ne kartą skambėjo atsakymas „nenoriu būti gražiausia, nes jos būna pasipūtusios, nedraugiškos“. Panašu, kad stereotipai vertinant kitus žmones pagal išvaizdą triumfuoja ne tik tarp suaugusiųjų, bet ir tarp vaikų. „Glamour“ žurnalas 2012 m. atliko tyrimą, kur apklausus 1800 moterų nustatė, kad apkūnios moterys kenčia nuo tokių stereotipų, kaip „tinginė“, „apsileidusi“, „lėta“ (juos, beje, apie kitas stambaus sudėjimo moteris sakė ir pačios apkūniosios), o lieknosios buvo nukryžiuotos etiketėmis „paviršutiniška“, „tuščia“, „besirūpinanti tik savimi“.
Atrodo, kad masinėse grožio rungtynėse niekada nebus nugalėtojų, nes esi per stora, per plona, per negraži, arba… per graži. Sveikas protas siūlo vienintelę išeitį – pabėgti iš to grožio konkurso ir būti savimi, nes šios varžybos primestos iš šono. Nedalyvaudami jose būtume tiesiog laimingesni.
Vienas pagrindinių patarimų, kuriuos specialistai duoda tėvams, susirūpinusiems, kaip apsaugoti vaikus nuo neigiamo grožio stereotipų poveikio, yra gan paprastas – kalbėkitės su savo vaikais. Aiškinkite jiems, kas vyksta, kad jų sąmonėje vietoje aklo pritarėjo įsijungtų sąmoningas kritikas. Bet kad galėtumėte aiškinti, pačios ir patys turite suprasti, kokiame maratone be pasitenkinimą suteiksiančio finišo atsidūrėte. Jeigu susivokėte, tad bėkite lauk iš varžymosi „gražiau, ploniau, aukščiau, daugiau…“ į ten, kur būna visaip ir ta įvairovė yra gera. Bėkite! Ne tik dėl savęs, bet ir dėl savo vaikų.
Jeigu pabėgsite jūs, bus lengviau pabėgti ir jiems.
Jolita Zykutė
Jolita Zykutė
Žurnalistė ir rašytoja. Gyvena Hamburge. Augina šešiametį sūnų, kurio atsiradimas įkvėpė sukurti knygą vaikams „Kaip karalaitė iš grožio konkurso pabėgo“ ir antrąją istorijos dalį „Kaip karalaitė geriausio draugo pavydėjo“.
Pirmąją savo knygą vaikams rašytoja vadina pretekstu pokalbiui su vaikais apie grožį. Per susitikimus su skaitytojais rengia meninę akciją „Gražiausios ir laimingiausios karalaitės rinkimai“, aktyviai viešina informaciją apie išorinių grožio stereotipų pavojų ir neigiamą poveikį mažamečiams vaikams. Daugiau informacijos www.jolitazykute.lt
„Mamos žurnalas“
