Sportavimas nėštumo metu atrodo įprastas dalykas, bet kilnoti keliasdešimt kilogramų sveriančią štangą ryžtųsi ne kiekviena nėštukė. Kristina Paškevičienė šiuo metu laukiasi antrojo vaikelio ir pasakoja, kaip jos nėštumai dera su sportu ir rimtais krūviais.
Pirmasis treneris – mobilioji programėlė
Kristina paauglystėje lankė hiphopą, bet, kaip pati sako, tai sveikatai davė daugiau žalos, negu naudos. Gatvės šokiuose labai daug judesių, kuriuos atlikti gali tik specialiai treniruotas kūnas. Mokydamasi tų judesių, ji patyrė kelias stuburo išvaržas, prisimena, kaip kartais prabusdavo naktį ir verkdavo iš skausmo. Hiphopą teko mesti.
Pirmą kartą į sporto klubą ji užsuko septyniolikos, nes tuo metu jautėsi apkūnoka, nebuvo patenkinta savo išvaizda. Net nesvajojo dalyvauti varžybose ar pasiekti kokių nors sportinių rezultatų – tiesiog pabandė treniruoklius. O būdama 22-ejų nutarė sistemingai sportuoti. „Ateidavau į salę viena, rankoje mobilusis telefonas, ausyse ausinės, stebėdavau programėles, kur robotai ar žmonės rodo, kaip naudotis vienu ar kitu treniruokliu, ir bandydavau atkartoti pati. Žinoma, salėje prie manęs, kaip naujokės, prieidavo treneriai, bet aš visada nuleisdavau akis ir nenorėdavau sakyti, kad nieko nemoku, tad stengdavausi sportuoti savarankiškai.
Pradėjau nuo kelių kartų per savaitę ir juokingų svorių – mano svareliai sverdavo po kilogramą. Paskui jau pakeldavau 2 kilogramus, paskui dar daugiau. Gydytojai buvo sakę, kad turiu stiprinti nugarą, jei noriu, kad nebevargintų nugaros skausmai.
Grįžusi vakarais skaitydavau straipsnius internete apie treniravimosi sistemas, sveiką gyvenimo būdą. Man tai buvo įdomu ir nauja. Sporto klubo nemečiau, o vienu metu net sutikau padirbėti jame administratore. Taip susipažinau su būsimuoju vyru, kuris ateidavo pasportuoti,“ – pasakoja Kristina.
Svoriai, didesni už pačią merginą
Kristina pasakoja, kad metus sąžiningai lankė sporto klubą, ją jau visi ten pažinojo. Matė ir progresą – pradėjusi nuo kilogramo, pratimą „Mirties trauka“ kartą atliko su 100 kilogramų štanga, nors pati sveria perpus mažiau.
Nuo pirmųjų pažinties dienų į sporto klubą eidavo kartu su vyru. Tai būdavo pats smagiausias poros laisvalaikio praleidimo būdas. Kadangi gydytojai buvo pasakę, kad vaikelio susilaukti pavyks tikrai ne iš karto dėl tam tikrų sveikatos problemų, pradėjo planuoti iškart po vestuvių, tačiau taip greitai nesitikėjo.
„Nesupratau, kas man darosi, kodėl sportuojant taip trūksta oro? Pasidariau nėštumo testą, jis, kaip ir tikėjausi, buvo neigiamas. Tada kaltę suverčiau galimoms skydliaukės problemoms. Buvo liūdna, kad kartais iki sporto klubo taip ir nenueidavome, – pakelyje man pasidarydavo silpna, imdavau dusti.
Vyras ištikimai apsisukdavo ir eidavo namo kartu su manimi. Turiu nuostabų vyrą, kuris mane palaiko visose gyvenimo situacijose. Tik 6 ar 7 savaitę testas parodė teigiamą rezultatą – aš laukiuosi.
Paaiškėjus priežasčiai, iš kur tie mano negalavimai, pasidarė lengviau. O netrukus pirmųjų savaičių negalavimai baigėsi, ir mudu su vyru vėl pradėjome reguliariai sportuoti“ , – sako Kristina.
Treneriai norėjo apsaugoti
Pirmasis nėštumas kiekvienai moteriai yra nauja būsena, tad ir mūsų herojė parašė keliems pažįstamiems treneriams prašydama patarimų. Kaip susidaryti programą laukiantis, kad pratimai nepakenktų vaikeliui? Vienas labai patyręs treneris sudarė tokią lengvą programą, kad Kristinai dingo ūpas eiti į sporto klubą. Jai buvo nuobodu, per daug paprasta.
Todėl pradėjo internete ieškoti užsienio trenerių patirties, skaityti gydytojų rekomendacijas.
Dažniausiai nėštukėms rekomenduojami „Gymnic“ kamuoliai, treniruotės su savo kūno svoriu, patariama vengti pilvo preso pratimų ir visiškai gulimos padėties. „Dabar, laukdamasi antrojo vaikelio, esu kur kas drąsesnė. Mankštinuosi beveik taip pat, kaip ir būdama nenėščia, tik su mažesniais svoriais ir pusiau gulomis. Reikia stebėti savo savijautą per ir po treniruotės, daryti ilgesnes pertraukėles, ir viskas bus gerai,“ – sako moteris.
Dabar ji daro pritūpimus su 60 kilogramų sveriančia štanga, nors pati sveria 55. Nuo 20 nėštumo savaitės savijauta paprastai būna puiki – pykinimai jau būna praėję, o pilvukas dar nelabai didelis. Pirmojo nėštumo metu Kristina darė prisitraukimus beveik iki pat gimdymo dienos. Ji mano, kad mitas apie rankų kilnojimą ir gimdymo išprovokavimą yra niekuo nepagrįstas. Net ir gydytojai sakė, kad rankų kėlimas į viršų gali pakenkti nebent tada, jei moteris ilgai stovės tokioje padėtyje ir jai apsvaigs galva, ji praras pusiausvyrą. Žinoma, tada griūdama gali ir susižeisti. Kristina sporto klube kilnodavo rankas per visą nėštumą, ir gimdymas neprasidėjo anksčiau, negu buvo numatę gydytojai. Atvirkščiai – sportas lengvino daugelį nėštumo negalavimų. Jei ryte pastebėdavo, kad patinusios kojos, užtekdavo pasportuoti, ir kojų tinimas dingdavo.
Visą nėštumą Kristina išvengė nugaros skausmų, dėl kurių kentėdavo paauglystėje. Laukdamasi akcentavo būtent tuos pratimus, kurie stiprina nugarą, rankas ir kojas.
Vyro pagalba
„Taip drąsiai sportuoju būdama nėščia todėl, kad visada turiu kompaniją ir palaikymą, – tai mano vyras. Jis per treniruotę būna šalia, kartais atneša sporto inventorių, padeda, prižiūri. Sportuoju aptemptais drabužiais neslėpdama pilvuko, tad kartais klubo lankytų reakcija būna visokia. Kartą prie mano vyro prieina kitas vyras ir sako: „Ar tu nematai, kad tavo žmona nėščia, liepk jai padėti svorius ir ilsėtis“. Matyt, jei mankštinčiausi tik su kamuoliu ar minčiau dviratį, niekas nesistebėtų, bet kai pamato kilnojančią štangą, būna šokiruoti. O moterys reaguoja paprasčiau, dažnai pagiria ir pasako komplimentą, kokia aš drąsi ir stipri.“
Sportas ir gimdymas
Laukdamasi Barborytės, Kristina norėjo eiti į sporto klubą net paskutinę dieną prieš gimdymą, bet vyras atkalbėjo. Tada rado kompromisą – abu išėjo pasivaikščioti 10 kilometrų trasa. O grįžus teko krautis daiktus ir važiuoti tiesiai į gimdymo namus, nes jau buvo prasidėję sąrėmiai.
Gimdymas buvo labai greitas ir labai skausmingas. Galbūt tam turėjo įtakos treniruotas kūnas, kad viskas vyko su tokia didele jėga? Po 3 valandų nuo atvykimo į gimdymo namus jauna šeima jau laikė rankose dukrytę. Tik grįžusi iš gimdymo namų Kristina pradėjo ilgesnius pasivaikščiojimus lauke su vežimėliu, o praėjus mėnesiui sugrįžo ir į sporto salę.
Kūnas pats reikalavo fizinės veiklos, be to, norėjosi kuo greičiau susigrąžinti buvusį svorį ir formas. Tai pavyko padaryti per maždaug keturis mėnesius, tiesa, pora užsilikusių kilogramų niekaip nenorėjo nukristi, juos mesti buvo sunkiausia.
Kai galų gale svarstyklės parodė įprastą svorį, Kristina vyrui pajuokavo, kad dabar vėl galėtų pradėti lauktis. Juokai juokais – bet taip ir įvyko. Kai Barborytei buvo 8 mėnesiai, pora sužinojo, kad dar kartą taps tėvais.
Antrąkart viskas drąsiau
Kristina sako, jog žinia apie pametinukus juos su vyru labai nudžiugino. Lauktis antrąkart kur kas drąsiau, tuo labiau kad sveikata ir savijauta puiki. Pykino tik pirmas savaites, o dabar pats gražiausias metas – nėštumo vidurys, kai Kristina kartais net pamiršta, jog laukiasi, – pilvukas dar nesunkus, o energijos daug. Vienintelė bėda, kad dabar į sporto klubą kartu su vyru ištrūkti pavyksta retai. Dažniausiai eina pasikeisdami, vienas lieka su Barboryte. Bet kartais į svečius atvažiuoja močiutė, ir tada jaunieji tėveliai ištrūksta į sportą kartu – Kristina sako, kad tos dienos būna pasakiškos.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai