Prieš nėštumą – gazelė, po gimdymo – meška

Kodėl nėštukės taip „pučiasi“?

Dėl to, kad vienos priauga daug, o kitos mažai, kalta medžiagų apykaita, apie kurią galima spėti jau vaikystėje.

Vienos moterys visą gyvenimą išlieka „sausos“, lieknos, o kitos nuo vaikystės linkusios tukti, jų kūnai „minkšti“.

Pirmosios niekada nenutuks, kad ir kaip chaotiškai maitintųsi, o kitos visą gyvenimą turės stebėti savo svorį.

Nėštumo metu dėl pasikeitusio hormonų „fono“ bendras vandens kiekis nėščiosios organizme padidėja net iki 40 proc. Du trečdaliai jo yra negyslinis vanduo – tai vaisiaus, placentos, amniono skysčiai, padidėjęs motinos plazmos ir eritrocitų tūris. Beje, kilogramai iš nieko neatsiranda. Jeigu nėščioji priaugo 30 kg, tai nėra vien vanduo. Genetika turi įtakos, tačiau kalorijas reikia skaičiuoti ir nevalgyti už du.

Tai, kiek kilogramų moteris priaugs per nėštumą, priklauso nuo kelių dalykų:

Svoris iki pastojimo. Sveriančios mažiau priauga daugiau, stambesnės moterys – mažiau.

Amžius. Kuo vyresnė moteris, tuo daugiau nėštumo metu jausis polinkis tukti.

Ankstyvoji toksikozė. Jei pirmaisiais mėnesiais moteris neteko kelių kilogramų, natūralu, kad ir per visą nėštumą ji priaugs mažiau.

Organizmo savybės. Ta moteris, kuri linkusi storėti, nėštumo metu sukaups daugiau kilogramų.

Vaiko dydis. Jei laukiama gimstant didelio vaikučio (4000 g ir daugiau), tai sunkesnė bus ir placenta.

Natūralu, kad didelį kūdikį išnešiojusi moteris ir priaugs 1–2 kg daugiau nei ta, kuri gimdys 3000 g kūdikį.

Apetitas. Kai kurias nėščiąsias kankina nenusakomas alkis, kai norisi valgyti nuo ryto iki vakaro.

Žinoma, pasidavusios šiam jausmui, moterys priaugs daugiau svorio, o tos, kurios būdamos nėščios neteko apetito – mažiau.

Moters per nėštumą priaugti kilogramai (apytikriai):

Vaikelio svoris – 3 300 g

Gimda – 900 g

Placenta – 400 g

Vaisiaus vandenys – 900 g

Padidėjęs cirkuliuojančio kraujo kiekis – 1 200 g

Riebalinis audinys – 2 200 g

Audinių skystis – 2 700 g

Padidėjusios pieno liaukos – 500 g

Taigi nėščiosios priaugtas svoris – tai ne tik augančio vaikučio svoris ir mamos „lašinukai“. Tai ir padidėjęs cirkuliuojančio kraujo kiekis, didėjanti placenta ir gimda, gausėjantys vaisiaus vandenys. Tad dėl priaugtų 10–15 kg nėra ko krimstis.

Per kiek laiko svoris nukrenta

Visiškai normalus svoris tampa tik baigus maitinti. Juk žindanti mama daugiau valgo, išgeria daugiau skysčių, padidėja jos krūtys (sveria ir besigaminantis pienas). Jei priaugote tik 10–12 kg, praėjus dviems mėnesiams po gimdymo turėtumėte sverti lygiai tiek, kiek ir pastodama.

Ankstyvasis pogimdyminis laikotarpis trunka apie 12 parų. Jo metu moterys netenka apie 7 kg svorio.

Vėlyvasis pogimdyminis laikotarpis trunka iki 8 savaičių, atsistato organų veikla, jų tūris, buvę pokyčiai „grįžta į normą“. Jeigu po šio periodo buvęs svoris neatsistato, mamytės gali pradėti aktyviai sportuoti, ir tik nuo jų priklauso, kokios nori būti ateityje.

Medžiagų apykaita po nėštumo ir gimdymo gana greitai grįžta į senas vėžes. Gimdant brandesniame amžiuje „atstatyti formas“ būna sunkiau, nes fiziologiškai medžiagų apykaita pradeda lėtėti. Mamytės tampa apvalesnės dėl daugelio priežasčių – pasikeičia motyvacija ir vertybės, „neturi laiko“ sportuoti, jaučiasi saugesnės turėdamos šeimą ir t.t. Beje, juk ir dauguma tėvelių „su amžiumi“ neplonėja…

Kaip sulieknėti po gimdymo

Venkite „stebuklingų“ dietų. Daugybė mums žinomų dietų – baltymų dieta, dieta, atsisakant angliavandenių, skysčius varanti dieta, kopūstų sriubos dieta ir t.t. – žaloja organizmą, o tai ypač pavojinga po gimdymo, kai visos sistemos dar išsiderinusios.

Kam naudinga kurti naujas dietas? Tikriausiai tiems, kurie iš to susikrauna gražaus pinigėlio.

Pavyzdžiui, dieta pagal kraujo grupes. Pasaulis dėl jos kurį laiką ėjo iš proto, bet atlikus didžiulį tyrimą Anglijoje (buvo tirta net 14 000 moterų) paaiškėjo, kad tarp kraujo grupės ir toleruojamų maisto produktų nėra jokio ryšio. Tai tas pat, kaip sukurti dietas pagal akių ar plaukų spalvas.

Kitas lieknėjimo „stebuklas“ – produktų derinimas, kai angliavandeniai nevalgomi su baltymais.

Klasikinis šios dietos pavyzdys, kai bulvės nevalgomos su mėsa. Ši dieta irgi neturi jokio pagrindo, nes gamtoje grynų maisto produktų (grynų angliavandenių, riebalų ar baltymų) nėra. Štai paprastas lazdyno riešutėlis – jame yra ir baltymų, ir riebalų, ir angliavandenių. Vadinasi, idėja bulves ir mėsą valgyti atskirai niekuo nepagrįsta. Atvirkščiai, bulves net sveikiau valgyti su mėsa. Kodėl? Bulvės pasižymi aukštu glikeminiu indeksu (GI), jos sukelia santykinai didesnę glikemiją po valgio, kuriai normalizuotis reikia didesnio insulino kiekio. O kai bulves valgome su mėsa, ji burnoje susimaišo su riebalais, baltymais, ir bulvių GI sumažėja net 5 kartus. Be to, baltymai su angliavandeniais veikia sinergetiškai.

Tai reiškia, kad suvalgius mažesnį maisto kiekį pasisotinama greičiau. Taigi maisto produktus galite maišyti, kaip jums patinka, nebent jie „pjaunasi“ pagal skonį – tarkime, silkė su uogiene.

Valgykite kaip kūdikis. Gydytojai pataria prisiderinti prie kūdikio valgymo ritmo – valgyti kas 3 valandas, bet po nedaug. Valgyti turėtume 6 kartus per dieną: 3 kartus turėtume gauti šilto maisto (per pusryčius, pietus ir vakarienę), o tarpuose 3 kartus – šaltų užkandžių. Tobulas užkandis gali būti obuolys, bananas, jogurto indelis, javinukas, varškės indelis. Dauguma nesėkmingai lieknėjančių žmonių teisinasi: „Valgau tik kartą per dieną, o svoris nekrinta“. Valgymas kartą per dieną – tai ne lieknėjimas, o savanoriškas tukinimasis. Japonijos sumo imtynininkai, kurių tikslas – priaugti kuo daugiau riebalų, valgo tik kartą per dieną, bet per tą kartą „sukemša“ 10 000 kcal. Taip maitinantis labiausiai po oda kaupiasi riebalai, nes organizmas, negavęs pusryčių, o po to – pietų, įjungia „bado režimą“. Organizmas galvoja – jei negavau valgyti ryte ir per pietus, matyt, negausiu ir vakare, todėl reikia kaupti atsargas.

Nemeskite svorio staigiai. Suprantamas moterų noras po gimdymo jau po savaitės užsimauti anksčiau nešiotus džinsus. Tačiau nėra didesnės lieknėjimo klaidos, kaip staigus svorio metimas.

Tarkime, moteris užsibrėžia per savaitę numesti 1 kg. Vadinasi, ji turi atsikratyti 7700 kcal (1 kg riebalų ir yra 7700 kcal). Per dieną ši moteris turėtų sudaryti net 1100 kcal deficitą. Kadangi pusę kalorijų patariama „nesuvalgyti“, o kitą pusę – išdeginti sportuojant, ši moteris turėtų 600 kcal sudeginti mankštindamasi, o 500 kcal sumažinti savo maisto kiekį. Tai labai griežtas ir alinantis lieknėjimo planas, kuris sekins organizmą.

Jokios žalos organizmui nepadarysite, jei, pagal dietologų patarimus, per savaitę užsibrėšite numesti 500 g. Tada per 7 dienas Jums reikės netekti 3500 kcal, o per dieną – vos 500 kcal. Pusę šių kalorijų per dieną turėtumėte netekti sportuodama, pusę – „nuvogti“ nuo maisto (ir visų pirma – nuo riebaus, kepto). Tai tikrai įmanoma ir nesunku, nes 250 kcal yra gerokai mažiau nei mažulytis sūrio gabalėlis. Laikantis lieknėjimo plano „500 g per savaitę“, gražiai susitrauks oda, moteris nepajus nepatogumo, nes ilgainiui organizmas pripras prie tokio kalorijų kiekio.

Pagrindinės sveikos mitybos rekomendacijos

Valgyti įvairų, dažniau augalinį nei gyvulinės kilmės maistą.

Kelis kartus per dieną valgyti grūdinių produktų ar bulvių, įvairių, dažniau šviežių vietinių daržovių ir vaisių (nors 400 g per dieną).

Išlaikyti normalų kūno svorį (kūno masės indeksas – 20–25). Kasdien aktyviai judėti.

Mažinti riebalų vartojimą: gyvulinius riebalus, kuriuose yra daug sočiųjų riebalų rūgščių, keisti augaliniais aliejais, turinčiais nesočiųjų riebalų rūgščių.

Riebią mėsą ir mėsos produktus pakeisti ankštinėmis daržovėmis, žuvimi, paukštiena ar liesa mėsa.

Vartoti liesą pieną, liesus ir nesūrius pieno produktus (rūgpienį, kefyrą, jogurtą, varškę, sūrį).

Rinktis maisto produktus, turinčius mažai cukraus. Rečiau vartoti rafinuotą cukrų, saldžius gėrimus, saldumynus.

Valgyti nesūrų maistą. Bendras druskos kiekis maiste, įskaitant gaunamą su rūkytais, sūdytais, konservuotais produktais, duona, neturi būti didesnis kaip vienas arbatinis šaukštelis (5 g). Vartoti druską su jodu.

Riboti alkoholio vartojimą.

Valgyti reguliariai.

Koks kūno svoris normalus?

Per amžius keitėsi požiūris į moters kūno proporcijas ir svorį. Senovėje graži moteris turėjo sverti 64 kg, krūtinės apimtis negalėjo būti didesnė kaip – 91 cm, liemens – 70 cm, klubų – 91 cm. Viduramžių laikais žmonės gėrėjosi lieknomis gotiškomis linijomis, todėl to meto moteris turėjo sverti ne daugiau kaip 45 kg, krūtinės apimtis negalėjo būti didesnė kaip 79 cm, liemens – 62 cm, klubų – 87 cm. XVI amžiuje žavėtasi apkūnesnėmis moterimis: krūtinės apimtis padidėjo iki 88 cm, liemens – iki 67 cm, klubų – iki 89 cm, o svoris – iki 58 kg. XVII amžiaus gražuole buvo laikoma ta, kuri svėrė 72 kg. Tokios gražuolės krūtinės apimtis turėjo būti 98 cm, liemens – 72 cm, klubų – 110 cm. XVIII amžiuje visų žvilgsniai vėl nukrypo į lieknas figūras – 60 kg buvo laikoma idealiu svoriu. XIX amžiaus mada bene labiausiai darkė moters figūrą – ji tapo panaši į širšę. Ją „platino“ ir iš užpakalio, ir iš priekio, tik liemenį „gnybo“ kaip tik įmanydami – liemens apimtis sumažėjo iki 45 cm, tačiau krūtinės apimtis siekė 92 cm, klubų – 98 cm, o svoris padidėjo iki 65 kg. XX amžiuje šalia mados diktato pasigirdo svarus mokslo žodis apie moters figūrą ir jos normalų svorį.

Mokslininkai nurodo, kad svoris, kaip ir ūgis, irgi paveldimas, tačiau šis rodiklis daugiau nei ūgis priklauso nuo išorinių veiksnių, ypač nuo mitybos. Jeigu žmogus sunaudoja mažiau energijos, nei jos gauna su maistu, svoris didėja, jei daugiau – mažėja.

Suaugusi moteris savo kūno svorį gali įvertinti pagal kūno masės indeksą (KMI). Jis apskaičiuojamas pagal formulę: KMI=svoris (kg) padalinta iš ūgio (m) kvadratu.

KMI < 18,5  – kūno svoris nepakankamas, yra rizika susirgti tam tikromis ligomis dėl maisto trūkumo.

KMI nuo 18,5 iki 24,99 – kūno svoris normalus, rizika susirgti minimali.

KMI nuo 25 iki 29,99 – yra nežymus antsvoris, rizika susirgti dar nedidelė, bet jau būtina susirūpinti savo svoriu ir mityba.

KMI ≥ 30 – nutukimas, dėl netinkamos mitybos yra didelė rizika susirgti medžiagų apykaitos, širdies ir kraujagyslių, virškinimo bei kitomis ligomis.

Pavyzdžiui, moters kūno svoris 68 kg, ūgio kvadratas 1,7 m x 1,7 m = 2,89 m^{2. Kūno svorį 68 kg padalijus iš ūgio kvadrato 2,89 m2}, gaunamas kūno masės indeksas – 23,5. Taigi šiuo atveju kūno svoris normalus.

SKAITYTOJŲ ISTORIJOS

PROGRAMOS „MINIMUM“ IR „MAKSIMUM“

Pasakoja skaitytoja Kristina.

Pasidalinsiu patirtimi, kaip man pavyko numesti svorį po gimdymo. Mano ūgis – 1,80 cm. Dabar sveriu 82 kg.

Pradėjau lauktis sverdama 85 kg, o jau gimdymo namuose svarstyklės rodė šimtą. Pirmus mėnesius kilogramai tirpo, bet dėl jų nesukau galvos, nes turėjau bėdų dėl žindymo ir vaikelio svorio. Atsimenu tik tiek, kad pasidžiaugiau sverianti 87–88 kg ir kad nedaug liko numesti. Trečią mėnesį užsibrėžiau tikslą nustoti primaitinti ir padidinti pienelio kiekį. Dariau, kaip rašė knygose apie žindymą. Dieną naktį gulėjome kartu su kūdikiu, maitinau kas pusvalandį, niekur išeiti negalėjau, o ir nenorėjau. Pusantro mėnesio tokio gulėjimo,  ir svarstyklės sustojo ties 95 kg. Sveikata nesiskundžiau, bet gąsdino moteris nuotraukose. Ir pagurklis, ir pilvas didžiausias. Gėda buvo ir prieš vyrą, visi „libido“ išgaravo. Pradėjo prastėti tarpusavio santykiai.

Susiėmiau lapkričio mėnesį, kai vaikui buvo apie 9 mėnesius, ir jis ramiai pabūdavo su vyru tarp maitinimų. Nusprendžiau eiti į sporto salę du kartus per savaitę. Susidariau grafiką, kuriame pažymėjau dabartinį svorį, išmatuotas apimtis ir tai, koks yra mano tikslas minimum ir maksimum. Minimum – svoris prieš nėštumą (85 kg), maksimum – svajonių svoris (toks, koks buvo baigus mokyklą – 75 kg).

Grafiką suskirsčiau į 4 mėnesius, kiekvieną mėnesį – į 4 savaites. Ir susirašiau, kiek vidutiniškai turėčiau numesti kas savaitę, kad pasiekčiau minimalų arba maksimalų rezultatą.

Pažymėjus tokius tikslus, nebeliko kur trauktis. Bet… sportuoti nutariau blogu metu, nes atėjo gruodis.

Iki švenčių numečiau 4 kg ir išvažiavome pas tėvus. Kad ir kaip laikiausi, kad nepersivalgyčiau, Kūčias teko švęsti ir su mano, ir su vyro tėvais. Iš 4 kg liko 2. Džiaugiausi, kad nesugrįžo su kaupu, bet sportuoti noras dingo. Tuomet nutariau laikytis dietos. Žinojau, kad vien žodis „dieta“ kelia norą užkrimsti. Maniau sau – pasilaikysiu, suprasiu, kad nepavyksta, ir grįšiuprie sporto. Bet išėjo atvirkščiai. Žurnale aptikau 5 dienų dietą, kurioje nurodytas konkretus valgiaraštis. Šios dietos savaitgaliais nereikia laikytis, tik svarbu neviršyti 500 kcal vieno valgymo metu. Mane sužavėjo, kad dieta penktadienio vakarienei siūlo puodelį karšto šokolado ir kad įmanoma numesti iki 4 kg per mėnesį.

Pirma savaitė buvo sunki, net pradėjau dairytis kitokių dietų, kad galėčiau valgyti kiek noriu ar bent jau daugiau, nei vieną duoniuką ir 50 gramų varškytės pusryčiams. Neištvėriau ir išbandžiau Diukano dietą, tiksliau – pirmąjį jos etapą, kai kelias dienas valgoma daug baltymų ir būtina judėti. Valgiau tiek, kiek norėjau, bet ištvėriau tik 4 dienas. Be vaisių aš negaliu, o čia – tik kiaušiniai, varškė, liesa mėsa…

Panagrinėjusi kitas panašias dietas supratau, kad žurnalinė dieta įvairesnė, ir grįžau prie jos. O ir principą perpratau – jokių duonų, bulvių, makaronų. Šitas mano dietų eksperimentas vyko sausį, numečiau 6 kg. Vasarį stengiausi laikytis pagrindinio principo – mažiau arba jokių angliavandenių ir riebalų, daugiau baltyminio maisto, pusryčiai ar vakarienė iš pirmosios dietos.

Taip ištirpo dar 4 kg. Įveikusi ¾ užsibrėžto dietos laiko, pasiekiau tikslą minimum. Kada pasieksiu maksimum, nežinau.

Kilogramai tirpsta, dabar po kilogramą per dvi savaites ir tik dėl to, kad palengva atleidžiu vadeles.

Nesilaikysiu dietos amžinai, bet valgymo įpročiai jau pasikeitė. Jaučiuosi kur kas lieknesnė, nei rodo svarstyklės. Planuoju vėl sportuoti, nes dietos raumenukų nestandina, o pilvas, nors ir 7 cm mažesnis, bet vis dar kabo.

VISI GĄSDINO, KAD LIKSIU MEŠKA

Patirtimi dalinasi mama Sandra.

Nėštumo metu priaugau 30 kilogramų, gal ir kiek daugiau, net nebeskaičiavau, kad nesusigadinčiau nuotaikos. O gydytoja vis gąsdino – kartais atrodo, kad vienas svarbiausių gydytojų darbų ir yra gąsdinti.

Pamenu, vasaros pradžioje užsirašiau į jogą nėščiosioms. Susirinko mamos, besilaukiančio ketvirtą-penktą mėnesį (ir mano nėštumas toks buvo), jų pilvukai vos matyti, o aš – jau kaip meškutė. Dar trenerė sumąstė vieną istoriją papasakoti: „Mano draugė gimdys lapkričio mėnesį, o dabar jau taip matyti pilvukas, na, kaip mūsų Sandros turbūt.“ Aš nepasikuklinau ir atšoviau: „Gal jūs čia apie mane ir kalbate, nes man tai irgi panašiai, gruodį, gimdyti.“ Sutriko moteris, juk nežinojo, kada mano stebuklėlis pasaulį išvys. Paskui liko tik pasijuokti.

Septintą nėštumo mėnesį, priaugusi 25 kg, nusprendžiau pakeisti jogos pamokų vietą, į arčiau namų esančią. Nuvažiuoju pirmąkart ir vėluodama uždususi įlekiu į salę, kur dvi mergaitės su trenere dirba, atsiprašau, sakau: „Turbūt ne čia pataikiau“. O trenerė: „Taip, nėščiųjų joga čia“. Paklausus, kur „nėštukės“, parodė į salėje esančias dvi jaunas laibut laibutėles mano jau matytas mergaites. Na tokio laibumo, kad net per drabužėlius matyti visi šonkauliukai, o pilvukų dar nėra visai, matyt, nėštumo pradžia. Ir prasidėjo mano vargai… Vėl nespėju su visom kartu, vos pakylu nuo kilimėlio, vos kojas pakeliu. Pasakiau: „Jūs treniruokitės, aš ką suspėsiu, tą darysiu“. Daugiau ten nebėjau, ką ten trukdysiu…

Niekada gyvenime neturėjau problemų dėl svorio, niekada nesilaikiau dietos. Visada valgiau, ką norėjau ir kiek norėjau, tad ir nėštumo metu savęs labai neribojau. Žinoma, tai būdavo namuose gamintas maistas, ne kokie pusgaminiai. Apetitu būdama nėščia nesiskundžiau…

Pamenu, nuvažiavau į kliniką apžiūrai. Kol ateis gydytoja, registratūroje dirbanti akušerė ieškojo kortelės ir sako: „Jūs su dvynukais ateikite, pamatuosiu spaudimą.“ Atsakiau, kad tai lyg ir ne dvynukai.

Sutriko, sako, turbūt ne taip pažiūrėjau. O Dieve, pagalvojau, gal būdama septintą mėnesį nėščia kažko nežinau? Bet paskui gydytoja tikrindama nuramino: „Tikrai vienas vaisius, tik LABAI DIDELIS.“ Tai kokio dydžio? Milžinas? Nieko neišdrįsau paklausti, tik nusipirkau gerokai didesnius drabužėlius nei priklauso naujagimiui. O gimė… nė keturių kilogramų nesverianti mano coliukė, ir rankytės ne milžinės, ir kojytės miniatiūrinės, nosiukė vos matyti, drabužėliuose paskendo…

Mano 30 su trupučiu kilogramų sutirpo motiniškoje kasdienybėje. Per pusmetį jų neliko visai, grįžau į savo 55 eilinius kilogramus. Nesukau sau galvos dėl figūros pagimdžiusi, nes vaikelio laukimas užtruko lygiai dvejus metus, svarbu buvo, kad jis yra, svoris ar talijos praradimas nebuvo esminė problema.

Pamenu, iškart po gimdymo nukrito apie 8 kilogramus. Turėjau planą per pusmetį numesti likusius 15.

Kasdien nesisverdavau, bet retkarčiais užlipdavau ant svarstyklių. Pagimdžiusi maitinausi kaip įprastai, bet apetitas gerokai sumažėjo. Galbūt įtakos turėjo žindymas, o gal bėdos dėl žindymo – mastitas ir panašios problemos atėmė daug jėgų ir nervų. Sakoma, jei kažko per daug nesureikšmini, tai viskas išsisprendžia savaime. Kelis mėnesius po gimdymo pilvukas dar „kabėjo“, bet po gero pusmečio visas antsvoris ištirpo.

Kai dukrytei suėjo 9 mėnesiai, šventėme krikštynas, ir aš tuo metu jau galėjau džiaugtis savo įprastais 57 kilogramais.

SVORIS SUGADINO STUBURĄ

Pasakoja mama Erika.

Per nėštumą priaugau 22 kg, man tai buvo labai daug, nes prieš nėštumą svėriau 55 kg. Sunkiausias etapas prasidėjo nuo 7 mėnesio. Priaugtas svoris darė savo, sutino rankos, kojos, sunkiai judėjau, greitai pavargdavau. Per visą nėštumą valgiau kiek norėjau ir ko norėjau. Nepagalvojau apie pasekmes, o ir gydytojai nieko man nesakė… Kadangi vaikutis augo puikiai, atrodė, nėra dėl ko nerimauti.

Pagimdžiusi sūnelį buvau pati laimingiausia moteris pasaulyje. Apie svorį visiškai negalvojau. Sūnelis buvo labai neramus, todėl jaudindavausi dėl menkiausių dalykų, kad tik jam būtų viskas gerai. Bemiegės naktys ir stresas darė savo. Svoris pats pradėjo kristi, nė nepastebėjau kaip kelnės tapo per didelės, o palaidinės – kaip maišai. Mažiau nei per metus nukrito visas priaugtas svoris ir dar daugiau. Šiuo metu sveriu 48 kg.

Atrodė, viskas puiku, grįžau į senas vėžes, vaikutis paaugęs, su juo gerokai lengviau (šiuo metu sūneliui 2 metai). Bet prieš pusę metų prasidėjo stiprūs nugaros skausmai. Po 3 mėnesių darėsi vis sunkiau išlipti iš lovos, teko ne kartą keturiomis ir ašarojant išropoti. Pradėjo skaudėti dešinę koją, kol kartą pėda ir pirštai nutirpo. Kreipiausi į gydytojus, jie prirašė krūvą vaistų, o šie mano skausmą tik apmalšindavo – skaudėdavo nuo ryto iki vakaro. Jau nekalbu, kaip bijodavau rytinio kėlimosi. Tai tęsėsi dar 3 mėnesius.

Pagaliau kreipiausi į neurochirurgą, kuris kuo skubiau paragino daryti operaciją, nes tyrimų rezultatas – centrinė stuburo disko išvarža, be to, ji buvo labai didelė. Nesioperuoti negalėjau, nes tolesnės pasekmės buvo dar baisesnės.

Jau praėjo mėnuo, kaip aš po operacijos. Negaliu nieko sunkiai kelti, net sūnelio panešioti, kai jis to prašo. Ligoninėje paaiškėjo, kad „kalčiausias“ buvo per nėštumą priaugtas per didelis svoris. Kadangi turiu įgimtą osteochondrozę (stuburo ligą) privalėjau labai stebėti savo svorį, man jo reikėjo priaugti kiek įmanoma mažiau. Turėjau saugoti stuburą ir kiek galima mažiau jį apkrauti. O dar vaiko nešiojimas ant rankų…

Štai ką reiškia, kai nesidomi ir nesirūpini savimi. Niekada gydytoja nebuvo užsiminusi, kad nėščia turėčiau priauti mažiau svorio ar kad nešiočiau specialų įtvarą pilvukui. Džiaugiuosi tik tuo, kad operavęs neurochirurgas patikino, jog ateityje galėsiu gimdyti, tik nėštumo metu turėsiu daugiau prisižiūrėti. Norėčiau palinkėti visoms būsimoms ir esamoms mamoms mylėti save, daugiau domėtis savo sveikata, kad nepakenktumėte nei sau, nei vaikeliui.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

---