Asta Drauskurtė iš Klaipėdos nustebo, kai pasiūlėme jai tapti heroje. „Nepadariau nieko ypatingo“, – gynėsi kyokushin karatė trenerė, į gimdymą išvažiavusi po keturių tą dieną vestų treniruočių. Patys nuspręskite, ar Asta atitinka standartus, ar ne.
Meilė gimė karo zonoje
Asta (29 m.) ir Eugenijus (30 m.) augina 7 mėnesių dukrytę Tautę, kurios vardo istoriją skaitėte skyrelyje „Retas vardas“. Patriotinį vardą mama susapnavo, ir nieko keisto – savo meilę, kariškį Eugenijų, ji sutiko karo zonoje Afganistane, kur tarnavo misijoje. „Tas išvažiavimas į Afganistaną buvo mano gyvenimo lūžis. Nuo 12 metų sportavau karatė. Sporto buvo labai daug – kasdien po 2 treniruotes, daugybė čempionatų. Laimėdavau apdovanojimų, tapdavau Lietuvos čempione, esu laimėjusi 5 vietą Europoje, tačiau vieną dieną supratau, kad esu labai pavargusi, ir panorau nuo profesionalaus sporto atitolti“, – Asta motyvuoja savo sprendimą vykti į karą Afganistane.
2008 metų gegužę kaip karė savanorė ji pradėjo pusės metų pasiruošimą misijai, o tada išvyko į Taikos palaikymo misiją Goro provincijoje. Abu su būsimu vyru pateko į apsaugos kuopą, kurios darbas buvo budėti. Kaip tai vyksta? „Jei budėjimo metu kyla neramumai, skyrius turėdavo per 30 min. pasirengti kovinei padėčiai, reaguoti į iškvietimą. Mums priklausė bazės ir oro uosto saugojimas, VIP asmenų apsauga. Misijoje išbuvome 7 mėnesius. Ten ir susidraugavome. Nors po Afganistano nebesugebėjau grįžti į profesionalųjį sportą, bet radau kitą gerą dalyką – sutikau mylimą žmogų, o tai juk nėra blogai“, – juokiasi Asta.
Tiek Asta, tiek Eugenijus savanoriais tapo nuo 18 metų. Asta iš pajėgų išėjo, tik kai pradėjo lauktis, savanore ištarnavusi 10 metų. „Jau nebegalėjau sau leisti savaitėmis tūnoti miške. Užtenka, kad vyras vis dar gina mūsų šalį tarnaudamas kariuomenėje“, – sako nenuorama mamytė.
Per motinystė atostogas – 10 km krosiukai
Asta baigusi sporto ir pedagogikos magistro studijas. Kai nustojo profesionaliai sportuoti, pradėjo vesti karatė treniruotes vaikams. Kyokushin karate klube „Shodan“ ji dirba 7 metus, o treniruočių ritmas štai toks: treniruotės prasideda 14 val., o baigiasi 21 val. Per tą laiką Asta veda 4 treniruotes 6–18 metų vaikams. Antradienį, ketvirtadienį ir sekmadienį ji veda treniruotes Plungėje ir Telšiuose, o trečiadienį ir penktadienį – Klaipėdoje. Laisva diena – pirmadienis.
Pradėjusi lauktis, Asta nė nemanė mesti treniruočių.
„Kaip kitoms nėštukėms malonumas vaikščioti po parduotuves ar grožio salonus, man malonumas – sportuoti. Neįsivaizdavau, kad galiu kelis mėnesius nedirbti ir vaikštinėti po parkelį. Beje, aš pabūdavau ir parkelyje – tik ne vaikštinėdavau, o bėgdavau krosą. Ne visiems patiko, bet kas man darbo? Man tinka, man gerai, kodėl turiu kažko nedaryti? Net vyrui bendradarbiai sakydavo: „Žiūrėk, koks jos pilvas, ji tuoj nebepaeis, o tu ją leidi į važinėti treniruotes“. Tačiau vyras tegalėdavo atsakyti – pabandykite ją patys sustabdyti“, – juokiasi Asta. Ji buvo visiškai rami, kad nepagimdys pakeliui į Plungę ar Telšius, nes pirmas gimdymas taip greitai nevyksta.
Pasak nenuoramos mamytės, nėštumas buvo labai lengvas, tad intensyvų rimą ji laikė iki gimdymo. 4 treniruotės per dieną ir 10 km krosai stebino tik aplinkinius, o Astai tai buvo kasdienybė. „Dėl teisybės turiu pasakyti, kad, kai pilvas buvo jau labai didelis, krosų atsisakiau, bet pradėjau eiti į baseiną bei fitneso salę“, – situaciją švelnina Asta.
Gimdymas po 4 treniruočių
Paskutinę nėštumo dieną Asta dirbo kaip įprasta – po ketvirtosios treniruotės Telšiuose parvairavo namo į Klaipėdą. Treniruotės baigėsi apie 21 val., apie 22 val. Asta buvo namie, o 24 val. – gimdymo skyriuje. Vis dėlto pasitvirtino taisyklė, kad sportininkės gimdo sunkiau. Tautė gimė tik po 15 valandų. Gydytojai patvirtino, kad taip yra dėl to, jog Asta aktyviai sportuoja. Tuomet gimdos kaklelis būna kaip raumuo ir nenori atsiverti. „Vienu metu gydytojai pradėjo kalbėti, kad veš į operacinę. Galvojau – bet ką iškentėsiu, tik nevežkite, kaip aš supjaustyta paskui sportuosiu?“, – prisiminė Asta. Operacijos neprireikė, gimė 4200 g, 55 cm Tautė.
Kaip atsistato nenuoramos mamytės
165 cm ūgio Asta per nėštumą priaugo 14 kg. Po gimdymo ją treniruotėse pakeitė vyras, tačiau mintis kuo greičiau grįžti į sporto salę nedavė ramybės. Po 2 mėnesių Asta, nusitraukusi pieno palikdavo dukrą tėčiui ir bent kartą per savaitę nuvažiuodavo vesti treniruočių.
„Deja, kūnas „į save“ grįžo tikrai nelengvai. Pamenu, kaip entuziastingai apsirengiau aprangą, pabandžiau atlikti pratimų ir… ištiko šokas. Iki tol taip aktyviai sportavau, o čia – vos 2 mėnesiai pertrauka, o aš negaliu nei kojos pakelti, nei pabėgėti. Visi pojūčiai, tarytum būčiau netreniruotas žmogus: ir karštis pylė, ir raumenys drebėjo, ir dusau. Tą dieną buvo labai liūdna… Nusirengiau, sudėjau įrangą į spintą ir galvoju – ką gi, teks imtis plano B. Viską daryti pamažu. Pradėjau bėgioti krosiukus po kelis kilometrus, mankštinis ir vėl sustiprėjau“, – pasakoja mama.
Dabar Asta vėl kursuoja tarp Klaipėdos, Plungės ir Telšių vesdama vaikams treniruotes, o Tautės auginimą dalinasi su vyru bei auklyte. „Pakentėti dar porą metų? Mes su dukryte daugybę laiko produktyviai praleidžiu kartu, einame į baseinus, būname lauke. Tačiau turiu ir kitus vaikus, kuriuos treniruoju 7 metus, kaip aš juos paliksiu, juo labiau kad pati nerealiai įsikraunu energijos juos treniruodama“, – sako Asta.
Sportininkų vaikai
Tautė auga sveika kaip ridikėlis, nuo 6 savaičių lanko baseiną, mankštinasi namuose. „Gydytoja bandė mus įtikinti, kad 7 mėn. kūdikis dar nesėdi, o juk Tautė sėdi nuo 5 mėnesių. Kai pasakiau, kad ji jau ropoja, gydytoja nuramino, kad „taip negali būti“. Bet tą akimirką Tautė įsikibo į mano pirštus ir atsistojo, o gydytoja… atsisėdo: „7 mėnesiai ir ji jau stovi?“. Atsakiau, kad dukra tai daro jau seniausiai, nuo 6 mėnesių“, – sako sportiška mama. Šeima jau žino, koks bus kitos dukrytės (kuri kada nors tikrai gims) vardas, – Vytė.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
