Mamytė, kuri nugalėjo grožio ir talentų konkurse „Lady Star Universe“

Studio Smile nuotraukos, fotografė Anna Jankunec

„Mamyte, tu pati gražiausia“, – šiuos žodžius iš savo vaikų girdi kone kiekviena mama. Tokius komplimentus mamai Reginai žarsto ir jos 5 metų sūnus Danielius. Tačiau tikrai ne kiekvienai mūsų komisija uždės Misis karūną.

Trumpai apie įvykį:

2018 metų lapkričio mėnesį Portugalijos mieste Porte vyko tarptautinis grožio ir talentų konkursas „Lady Star Universe“. Jame, amžiaus kategorijoje nuo 30 iki 45 metų Lietuvai atstovavo vilnietė Regina Pavliukovič. Moteris laimėjo ne tik Misis karūną, bet ir keletą kitų svarbių titulų: geriausio talento, fotogeniškiausios misis ir net populiariausios misis (už kurią žiūrovai balsavo FB platformoje).

Reginai 32 metai, ji su vyru Vitalijumi augina 2 vaikus: Nataliją (7 m.) ir Danielių (5 m.). Regina – teisininkė, šiuo metu ir smulki verslininkė, su drauge yra įkūrusi vaikų švenčių ir pramogų erdvę „Lobio sala“.

Su Regina kalbamės apie smagų šeimos nuotykį – Misis konkursą.

Regina, ar šis grožio konkursas jums pirmasis?

Tokios patirties neturėjau. Kai jau buvau susilaukusi vaikų, susidomėjusi skaitydavau straipsnius apie Lietuvoje rengiamus gražiausios ponios rinkimus. Gal tai buvo paslėptas noras, kurio pati dar nesuvokiau? Ir štai atėjo laikas, kai noras realizavosi. Gavau pasiūlymą.

Kaip gaunami tokie pasiūlymai? Ar turėjote savo profilį internete, dalyvavote kokiose nors atrankose?

Viskas prasidėjo nuo mano dukrytės. Ji lako modelių mokyklėlę, važinėjame į konkursus po įvairiausias Europos šalis. Ir štai, Vaikų mados savaitėje Budapešte (birželio mėnesį), mane pastebėjo konkurso, į kurį buvau kviečiama, organizatorius. Jis vėliau ir atsiuntė man kvietimą. Šio žmogaus aš nepažinojau ir niekada nebuvau jo mačiusi. Grožio industrijoje vieni su kitais labai susiję, matyt, jie tarp savęs dalinasi informacija.

Pasiūlė ir iškart sutikote?

Oi, ne. Bene 3 mėnesius dvejojau ir nedaviau jokio atsakymo. Pasiūlymą gavau liepos pradžioje, ir vis žadėjau, kad jiems atsakysiu, bet neatsakydavau. Tai kas, kad noras buvo, bet juk neturėjau jokios patirties, jokios komandos, galų gale, tai ir didžiulės išlaidos. Scenoje buvau buvusi vos kartą. Ukmergėje vykstant vaikų konkursui viename pasirodyme dalyvavo ir mamytės, tad su dukra lipau ant scenos.

Nusprendžiau dalyvauti po to, kai vyras mane padrąsino ir pasakė, kad turime išnaudoti visus gyvenimo duodamus šansus. O lūžis įvyko tada, kai su manimi „rimtai“ pasikalbėjo dukra. Ji pasakė, kad privalau dalyvauti. Pamąsčiau – aš dukrą drąsinu, raginu, palaikau, kai ji eina į sceną, tad kaip galiu jai pasakyti, kad pati bijau, kad jaudinuosi. Iš tikrųjų scena – ne mano stiprioji pusė, teko labai daug dirbti, bet vis dėlto priėmiau sprendimą dalyvauti. Beje, aš nuolatos judu į priekį, toks mano šūkis. Dukra kartais klausia: „Mama, tu kada nors nustosi mokytis?“ Man reikia tobulėti, mokytis kažko naujo. Nuolatos lankau kursus ar seminarus, ir nebūtinai susijusius su darbu ar profesija.

Dar vienas iš lemiamų veiksnių, kodėl nusprendžiau dalyvauti šiame konkurse, buvo tikslas, kurį iškėlė organizatoriai, – pagalba smurtą šeimoje patiriančioms moterims bei skurstantiems žmonėms. Kitąmet bus remiami žmones, sergantys onkologinėmis ligomis. Pagalba žmonėms, patiriantiems tam tikrų sunkumų, man yra artima.

Kai jau apsisprendėte dalyvauti, kiek liko laiko iki konkurso?

Konkurso dalyvės

Maždaug 1,5 mėnesio. Konkursas vyko lapkričio pabaigoje, o apsisprendžiau spalio mėnesį.

Žinojau, koks bus konkurso sudėtingumas, etapus ir reikalavimus – tai buvo daug laiko ir pasiruošimo reikalaujantis darbas. Įsivaizduokite – 4 pasirodomieji vakarai, kuriems reikia skirtingų aprangų. O kur dar talentų vakaras, tautinio kostiumo demonstravimas.

Gavau nurodymus, kuo turiu pasirūpinti, ką atsivežti, nuo batelių atspalvių iki suknelių ilgių.

Pirmajam susipažinimo vakarui reikėjo balto apdaro, aprangos kodas buvo „balta“. Tą vakarą dalinomės ir dovanomis bei suvenyrais, atvežtais iš savo šalies. Antrajam, Portugalijos vakarui, reikėjo atsivežti raudonos spalvos suknelę iki žemės. Trečiajam, Auksinės nakties (Golden Night) vakarui reikėjo aukso spalvos drabužio. O paskutinis Gala vakaras susdėjo iš 3 dalių, kai visus 3 kartus reikėjo rengtis vis kitaip, taip pat pademonstruoti ir tautinį kostiumą. Daug triūso pareikalavo ir šokis, kurį turėjome išmokti vos per dvi valandas.

Beje, reikėjo vežtis 3 skirtingų dydžių vėliavas, kurias visur turėjome su savimi – ir per keliones, ir per pasirodymus, ir per fotosesijas.

Laimė, kad vyras iš karto užsidegė šiuo nuotykiu ir pasakė, kad į Portugaliją vyksime būtinai visi keturi. Kadangi nėra tiesioginių skrydžių į Portą, teko organizuoti skrydžius su persėdimu Vokietijoje.

Kaip vyko pasiruošimas? Ar savo jėgomis įmanoma pasiruošti tokiam atstovavimui?

Pirmas mano planas buvo niekam nieko nesakyti, tyliai pasiruošti ir sudalyvauti, tad kurį laiką iš mano pažįstamų niekas nežinojo, išskyrus vyrą. Bet tereikėjo man prasitarti vienai bičiulei, ir iškart informacija pasklido. Ji pasakė vieno žurnalo redaktorei, o ši supažindino su fotografe ir salonais, kurie paskolino sukneles,  suvedė su teatro vadovu, kuris padėjo pasiruošti talentų vakarui. Esu dėkinga vestuvinių ir proginių suknelių salonams „Ilona“ ir „Mon Cheri“ bei proginių suknelių parduotuvės „Klerr“ vadovėms, kurios patikėjo manimi ir suteikė galimybę puoštis jų suknelėmis. Tautinį kostiumą paskolino Vilniaus krašto ansamblis „Draugystė“ („Przyjaźń”).

Kai prisijungė kiti žmonės, man kaip akmuo nuo pečių nukrito. Visą pagalbą, kad ir kaip būtų keista, gavau būtent iš Vilniaus krašto lenkų.

Renata vežėsi net 3 trispalves

Žinote, aš jau laimėjau, dar nė neišvažiavusi į tą konkursą, nes pažinau tiek nuostabių ir šiltų žmonių, kurie man nuoširdžiai padėjo. Jei ne konkursas, juk aš tų žmonių net nebūčiau sutikusi. Kai pradėjau ruoštis, Dievo paprašiau – tegul viskas vyksta lengvai. Taip viskas ir vyko – tarsi savaime susipažindavau su žmonėmis, kurie užsidegdavo ta idėja, pasisiūlydavo padėti, pasidalindavo žinia su kitais.

Didelis iššūkis buvo gražus vaikščiojimas scenoje. Su maudymosi kostiumėliais mes ten nesirodėme, tačiau gražiai vaikščioti reikėjo mokėti. Tai nėra taip paprasta, kaip atrodo. Pusantro mėnesio iki konkurso aš kasdieną namuose vaikščiojau kaip podiumu, repetavau dainą, regis, nuo ryto iki vakaro. Vaikai net priekaištaudavo: „Mama, kada tu pagaliau baigsi dainuoti? Kada baigsi vaikščioti kaip podiumu?“.

Kai po apdovanojimo dukra paklausė: „Mama, tu dalyvauji pirmą kartą, ir tu jau laimėjai. Kaip tau tai pavyko?“, man liko tik atsakyti, kad be didelio darbo ir pastangų nieko nebūtų buvę. Kadangi dukra matė visą mano pasiruošimą, jai daugiau argumentų nereikėjo. Viskam reikia labai ruoštis, o ne tikėtis, kad pavyks savaime, taip nebūna. Pažįstu daug gražių moterų, kurios išėjusios į sceną suakmenėja, sunkiai surezga sakinį, sutrinka. Taip ir pati pasirodydavau iki šiol, bet šiame konkurse įvyko lūžis, tam tikra vidinė pergalė, ir šįkart ant scenos jaučiausi kaip „žuvis vandenyje“. Mums reikėjo atsakinėti į netikėtus komisijos klausimus, pasakoti apie save, pristatyti šalį – gimtąja ir anglų kalba.

Koks buvo jūsų parodytas talentas?

Parengiau trijų posmų Česlovo Milošo, Vilniaus krašto poeto, eilėraštį, iš kurių du deklamavau, o trečiąjį sudainavau. Eilėraštis apie taiką ir karą, ir tai, kas lieka po jo, – kaip sužeidžiamos žmonių širdys.

Atrodo, menkniekis, trijų posmelių eilėraštukas, tačiau darbo buvo daug. Man padėjo vieno Vilniaus teatro profesionalai. Parengėme vaizdo projekcijas su tekstą atitinkančiais vaizdais bei eilėraščio vertimu į anglų kalbą.

Kokį reikėjo pademonstruoti žavesį, kad laimėjote?

Dauguma galvoja, kad tai tik išorinio grožio konkursas. Taip nėra. Vien dalyvių amžiaus ribos rodo, kad išorinis grožis ten neturėjo lemiamos reikšmės. Aš patekau į Jaunųjų damų kategoriją (Young ladies) nuo 30 iki 45 metų. O vyresniųjų grupėje (Ladies) dalyvavo net 72 metų dama, kuri tikrąja to žodžio prasme sukrėtė savo švytėjimu, šiluma ir žavesiu. Išvažiavau pakylėta, suvokusi, kad moteris graži gali būti bet kokio amžiaus, jei ji švyti iš vidaus.

Pažinau tiek gražių savo vidumi moterų, kad atsisveikindamos visos verkėme. Dalyvavo moterys iš Indijos, Portugalijos, Kanarų salų, Ispanijos, Liuksemburgo, Belgijos.

Beje, per konkursą darbo netrūko ir vyrui. Jis buvo tarsi mano aprengėjas ir asistentas, bėgiojo, lakstė, taisė batukus, užseginėjo papuošalus. O sūnus viską filmavo ir mane liaupsino. Jis yra tas, kuris beria komplimentus mamai labai dažnai. „Mama, tu pati gražiausia“ aš išgirstu kasdien po kelis kartus. Pasak sūnelio, jis per konkursą man skyrė 100 balų.

Nuotraukos Annos Jankunec ir iš asmeninio Renatos albumo:

Kas konkurse buvo sunkiausia?

Sunkiausia buvo įveikti scenos baimę, nes ją turiu. Padėjo mano nusistatymas, kad jei kas nepavyks šį kartą, tai bus pamoka ir kitą kartą būtinai bus geriau.

Žinoma, buvo didžiulis tempas, nuovargis. Juk kai atskridau, tą patį vakarą už pusvalandžio jau turėjau stovėti pasipuošusi baltais rūbais pirmajame vakarėlyje. Fotosesija vyko iki 2val. nakties (pagal mūsų laiką – iki 4 ryto). Programa buvo tokia intensyvi, kad net nespėjau užsukti į parduotuves, paieškoti lauktuvių.

Jau esate „sistemoje“, ar grožio konkursai gali tapti jūsų hobiu?

Manau, taip. Jau gavau kvietimą dalyvauti konkurse Indijoje kitais metais. Be to, po metų Portugalijoje turėsiu „Young Lady Star Universe“ karūną uždėti ant galvos kitai laimėtojai.

Ačiū už pokalbį.

Neila Ramoškienė

Suknelės:

Raudonos iš salono „Mon Cheri“

Balta ir juoda iš salono „Ilona“

Auksinė iš parduotuvės „Klerr“

„Mamos žurnalas“



Susiję puslapiai



Žymos: ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


1 − vienas =

Kitos temos: