„Kas atsitinka tapus mama? Kaip neišskristi iš karuselės, kurioje nepaliaujamai sukasi supermamų forumai, mažylių nuotraukos socialiniuose tinkluose, anyta, eilės dėl vietos darželyje, kova už būvį mokykloje ir kartais toks nenuovokus sutuoktinis? Kai atrodo, kad netrukus nučiuoš stogas, svarbiausia suprasti: tu nesi išprotėjusi – tai motinystė yra visiškai išprotėjęs reikalas!“ – sakoma spektaklyje „Urvinė mama“, pastatytame pagal amerikiečių komikės Denos Blizzard pjesę.
Urvinė mama – tai velnių priėdusi, lengvai pakvaišusi, rūpestinga ir vėjavaikiška vienu metu moteris, ir tą vaidmenį tobulai atlieka aktorė Lina Rastokaitė, pati auginanti greitai dvejų metukų sulauksiantį sūnelį Herkų.
Su Lina kalbamės apie jos motinystės patirtis.
Lina, po motinystės atostogų sugrįžote su Urvinės mamos vaidmeniu…
Metus auginau Herkų, o dabar bandau derinti vaiko auginimą su darbais. Turiu pagalbininkę, kuri reikalui esant padeda.
Apie darželį kol kas dar negalvoju.
Pirmą kartą pjesę „Urvinė mama“ perskaičiau, kai mano vaikeliui buvo 2 mėnesiai, ir pagalvojau: ar manęs irgi tai laukia?
Užgrius ant galvos tokia beprotybė? Nes kai augini kūdikį, visai kita patirtis, negu auginant vyresnį vaiką ar kelis vaikus.
Aš auginu vieną ir manau, kad toms, kurios augina tris, reikėtų pastatyti paminklą. Pati esu iš trijų vaikų – augau su dar dviem sesėmis. Kaip mamai turėjo būti nelengva, juk tai tęsiasi 365 dienas per metus, o kol vaikai užauga – tūkstančiai dienų!
Kas jums vaiką auginant sunkiausia?
Miego trūkumas daro savo. Mamos kartais svajoja tik išsimiegoti, nes kai išsimiegi, viskas nusidažo kitomis spalvomis. Aš niekada negalvojau, kad žmogus gali tiek ištverti,– tiek naktų su prabudimais, nemiga… Pasirodo, gali. Kol Herkus buvo kūdikis, kitos mamos man sakydavo: „Kai vaikas miega, ir tu miegok“. Ragindavo nekreipti dėmesio į tvarką ar buities darbus ir ilsėtis. Aš galvodavau, tikrai ne. Jis miega, tai tą laiką skirsiu sau, paskaitysiu knygą. Dabar mintyse atsisuku laiką atgal ir suprantu, kokia buvau kvaila, kad nemiegodavau. Bus tų knygų, tikrai dar prisiskaitysiu.
Spektaklyje „Urvinė mama“ yra frazė, kad viskas pasikeičia, kai susilauki vaikų. Ir tą pokytį gali suprasti tik turintys vaikų.
Pasikeičia viskas – net vieta, kur tu valgai, kur tu miegi, kur tu rengiesi ar darai kitus elementarius dalykus. Aš anksčiau gyvenime negalvojau, kad pirksiu pieno produktus, – man jų net kvapas nepatinka, niekada iki tol nevalgydavau. Bet Herkui reikia gauti įvairių medžiagų, tad perku jo mėgstamus jogurtukus ir valau jogurtu ištepliotas rankytes, bandydama negalvoti apie tai, kad jogurto kvapas mane pykina.
Pasidaro nebe taip svarbu, ar sutvarkyti tavo nagai, – kur kas svarbiau, ar nukarpyti vaiko nagučiai. Aš pati susiruošiu į lauką per 30 sekundžių, bet vaiką reikia rengti sluoksnis po sluoksnio, ypač žiemą. Tai taip vargina, taip imi laukti šiltesnių orų, kai nebereikės storų kombinezonų, „trilitrinių“ batų ir pirštinių.
Mes pirštinių turime gal 8 poras, nes reikia žiūrėti, kurios patogiausios. Herkus mėgsta sukišti du pirštus į nykštį, ir nors tu ką. Džiaugiausi, kai galų gale atėjo pavasaris!
Ar esate mama perfekcionistė?
Iki tam tikro etapo dar tikėjau, kad namuose galiu atkurti buvusią tvarką.
Buityje esu pedantė. Grindys mūsų namuose baltos, baldai šviesūs. Bet kai vaikas pradėjo valgyti savarankiškai, tą viltį praradau. Kartais vis dėlto kyla noras kiekvieną nukritusį trupinį nuvalyti servetėle. Pastebėjau, kad Herkus kartoja mane, traukia siurblį valyti namus. Nežinau, ar valytų su žaisline šluota, bet tikri daiktai jį labai traukia. Kaip ir tikras nuotolinis pultelis ar tikri raktai. Nupirkome žaislinį pultelį – beveik nesudomino.
Šiandien važiuodama su juo namo daviau bananą ir servetėlę, mačiau, kaip valosi išteptas lūpas. Tas mano perfekcionizmas davė šiokių tokių vaisių.
Dabar į netvarką žiūriu atlaidžiau. Reikia suvokti, kad gimus vaikui tu nebeturėsi tos tvarkos ir švaros, kuri buvo iki vaikų.
Jeigu nori išprotėti, gali stengtis. Bet tada jausi didžiulę įtampą, ir vaikui negerai. Jis nebus laisvas.
Ar sureikšminate, ką vaikas valgo?
Kol jis toks mažas, sureikšminu. Gaminu pati, nededu jokių prieskonių nei druskos, stengiuosi pirkti kokybiškus produktus ir žiūrėti, kad nieko racione netrūktų: nei mėsos, nei grūdinių produktų, nei pieno. Niekada neperku pusfabrikačių. Esu ne iš tų moterų, kurios mėgsta gaminti, mūsų namuose nėra „gaminu šeimai“. Aš gaminu vaikui. Patys galime pavalgyti ir ne namie. Dabar šiuo tokiu intensyviu etapu mano pietūs būna saldumynai. Galiu valgyti bet ką.
Ką perėmėte iš savo mamos, ką gražaus prisimenate iš savo vaikystės?
Iš mamos galėčiau pasimokyti, kaip duoti vaikams laisvę. Ji mus, tris dukras, augino labai savarankiškas. Nedrausdavo eiti į lauką bet kokiu oru, niekada nesakydavo, kad per šalta ar šlapia. Atsimenu, vasarą basnirčia įsimaudavome guminukus ir – į balas. Leisdavo taškytis, voliotis sniege. Man dabar sudėtinga žiūrėti, kaip Herkus lipa į kiekvieną balą, bet stengiuosi leisti, tai tikriausiai vaikui gyvybiškai svarbu.
Augdamos mes visos turėjome ir pačiūžas, ir slides, ir roges. Daug laiko praleisdavome gryname ore. Nebūdavo prabangių paspirtukų ar stumdukų.
Patys sugalvodavome, kepdavome smėlio pyragus ir darydavome „sekretus“.
Labai mėgdavome žaisti „Dvylika pagaliukų“.
Aš kasdien stengiuosi su Herkumi išeiti į lauką vien dėl egoistinių paskatų – tada vaikas būna ramesnis. Mes einame į mišką, nes gyvename šalia jo. Kartais važiuojame į vieną ar kitą miesto parką.
Fizinis, kaip ir protinis lavinimas, vaikui gyvybiškai būtinas.
Ar dažnai į savo, mamos , kasdienybę pažiūrite su humoru?
Kartais tikrai pasitaiko kurioziškų situacijų, kada gali tik pasijuokti. Vieną kartą turėjau nusifilmuoti nedidelėje serialo scenelėje, tad kartu pasiėmiau ir vaiką, galvodama, kad tikrai kažkas pabus šalia jo. Pradėjome filmuoti, ir visiškoje tyloje Herkus sako: „Kaku, kaku“. Visi pradėjo juoktis – čia jau žanro klasika.
Ką mėgstate veikti su vaiku laisvą dieną?
Kaip man patinka kavinukės su vaikų kampeliais! Žinau, kad savo verslo nepradėsiu, bet būtų gerai, jei kas nors kitas tai padarytų ir įkurtų kavinę, kurios centre – daug vietos vaikų žaidimams, o prie stalelių tėvai galėtų ramiai pavalgyti ar išgerti kavos, matydami, ką vaikai veikia. Gal kur tokia kavinė Vilniuje ir yra, tik aš neradau?
Esu aptikusi tik kavinukes su mažais žaidimų kampeliais.
Kas jums grąžina jėgas, kaip pailsite nuo rutinos?
Kartais galvoju, kaip aš apskritai dar gyvenu?( juokiasi) Mėgstu sportuoti, iki pat nėštumo pabaigos sportuodavau, turėjau daug energijos. O kai atsirado vaikelis, vis galvodavau: pradėsiu sportuoti, bet tiesiog fiziškai nebūdavo jėgų. Dabar vėl pradedu eiti į sporto klubus, mėgstu aerobiką, jogą, kalanetiką. Dabar repetuoju viename miuzikle, kur labai daug šokių, tai fizinės veiklos gaunu per akis.
Esate laimėjusi „Auksinio balso“ konkursą. Ar namuose dažnai skamba muzika?
Skamba nuolat. Mes Herkui nupirkome vaikišką pianiną, jis pats groja ir dainuoja, mėgsta šokti. Patinka lietuviškos dainelės. Mūsų vaikas anksti pradėjo kalbėti, ir kaip nustebau, kai kartą man pasakė: „Nedainuok“. Man čia tragedija, juk aš mėgstu dainuoti! Dabar išmoko paprašyti dainelių prieš užmigdamas. Kartais užsiprašo labai keistų, pavyzdžiui, „Du gaideliai“. Kažkada vaidinau Merę Popins, ten yra lopšinė, kurią Merė dainuoja vaikams: „Nemiegok dar, nemiegok ir lovytės nesiklok“. Aš jam tą dainelę dažnai padainuodavau vakarais, besūpuodama, beniūniuodama. Kol jis ėmė suprasti prasmę ir sakyti: „Ne ne ne? Nemiegoti?“ Supratau, kad dainelę reikia keisti.
Koks pozityvus grūdas slypi toje motinystėje, kuri kartais panaši į sunkiausią darbą?
Labai smagu susitikti kokią nors draugę cinikę (gerąja prasme), kuri jau užauginusi vaikus, ir tada į viską pažvelgti tarsi iš tolo, pasijuokti iš tų bėdų ir problemų, kurias kažkada išgyvenome. Supranti, kad tu esi ne viena tokia, kuriai kartais važiuoja stogas. Iš tos patirties atsiranda laisvė viską vertinti arba nieko nevertinti. Visa tai – urvinė mama.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
