Kakė Makė – džinas, išleistas iš butelio. Pokalbis su autore

Romos Kišūnaitės nuotr.

Romos Kišūnaitės nuotraukoje – Kakės Makės „mama“

Dailininkė ir rašytoja Lina Žutautė dabar ant pačios didžiausios bangos. Knygynuose graibstomos jos knygutės, užduotynai ir žurnalai apie Kakę Makę, parduotuvėse vaikai prašo Kakės Makės dešrelių, Kakės Makės dantų pastos ir tokių kelnių, kokias dėvi Kakė Makė. 

Kalbamės su žmogumi, paleidusiu į pasaulį šį džiną – Kakę Makę.

Beje, ji ir dvylikamečio Karolio mama.

Kada prasidėjo Kakės Makės istorija?

Mano sūnus Kakę Makę sugalvojo, kai jam buvo treji. Tiesiog paprašė papasakoti istoriją apie mergaitę, vardu Kakė Makė, kuri mėgsta nuotykius. Apie Kakę Makę sukūriau begalę istorijų – ekspromtu kas vakarą po pasaką. Ko tik ji nedarė?! Ir su milžinu kariavo, ir į kosmosą skrido, ir pyragus kepė, ir su pabaisomis draugavo. Žodžiu, tokia mergaitė, apie kurią būtų įdomu klausytis berniukui.

Kokiais žaislais labiausiai mėgsta žaisti Jūsų sūnus?

Dabar žaislų etapas jau praeina, bet buvo laikas, kai mūsų namuose jų buvo daug. Mes neidavome į parduotuves tų žaislų žiūrėti, bet sūnus gaudavo dovanų per Kalėdas, gimtadienius.

Pagrindinis žaislas, likęs ir iki šiol, yra lego kaladėlės. Nemažai pinigų joms išleidome. Karolis turi gerą erdvinę vaizduotę ir konstruoja  ne tik pagal schemas, bet ir iš savo fantazijos. Vieną kartą sukonstravęs „taip, kaip reikia“, išardo ir sukonstruoja patobulintą variantą su detalėmis iš kitų rinkinių. Kadangi yra didelis „Žiedų valdovo“ gerbėjas, mėgsta konstruoti lego pilis, žaidžia mūšius su senoviniais orkais, monstrais…

Ar istorija apie Netvarkos nykštuką yra iš jūsų šeimos gyvenimo?

Žinoma, visose istorijose yra grūdas tiesos. Jos turėjo būti artimos vaiko pasauliui, kitaip nebūtų užkabinusios. Kaip atsirado istorija apie Netvarkos nykštuką? Karolio lego kaladėlės pasklisdavo po visus namus, esu ir dulkių siurbliu ne vieną susiurbusi. Paskui vyras sugalvojo padaryti didžiulę – gal metro pločio ir metro ilgio – kartoninę dėžę, į kurią būtų galima sudėti visas detales ir įsilipti pačiam. Sūnus konstruodavo toje dėžėje, bet kaladėlės vis tiek kažkaip išlipdavo laukan. Procesas buvo nevaldomas…Turbūt visos mamos svajoja apie stebuklingą lazdelę, kuria mostelėjus, namuose pasidarytų tvarka.

Aš nesu didelė pedantė, pati dirbu namuose ir kūrybinę netvarką galiu pakęsti. Bet kai prasideda ta didžioji netvarka, kai ant kėdžių sugula keli drabužių sluoksniai, o daiktai iš lentynų iškeliauja po visus namus, tada ir tenka sugalvoti Netvarkos nykštuką. Kol Karolis buvo mažas ir tikėjo Netvarkos nykštuku, rezultatas buvo puikus – vakare pats imdavo tvarkytis savo žaisliukus, ir mes padėdavome, kad būtų greičiau. O augant, tikėjimas Netvarkos nykštuku mažėja.

Beje, Netvarkos nykštukas negali būti vien baudžiantis personažas. Jis vaikus apdovanoja, jei randa sutvarkytus žaislus. Karolis rytais kartais rasdavo saldainį, kurį naktį jam atnešdavo tas nykštukas. Arba raštelį, koks jis šaunuolis. Kartą palikome dovanų žaislinį nykštuką – sūnui tai padarė didelį įspūdį. Skatinimas visada veikia geriau už gąsdinimus ir bausmes.

Vaiko amžius, kol jis tiki tokiais nykštukais, labai gražus…

Pats nuostabiausias amžius, kol vaikas dar neina į mokyklą. Jis pats fantazuoja ir tiki fantazijomis. Mokykloje pamažu dingsta vaiko savitumas, drąsa kalbėti, kas tik šauna į galvą.

Ar jūsų Karolis mėgsta knygas?

Vaikiškų knygų turime tikrai nemažai, ir iš mano vaikystės, ir pati stengiuosi pirkti vertingesnes, kurias pristato knygynai, bet ne visada pataikau.

Atrodo, lyg ir išreklamuota, ir žinomo autoriaus knyga, o pradedi skaityti ir nuobodu. Todėl puiki išeitis yra bibliotekos. Jei tuo metu nerandi norimos knygos, gali užsisakyti internetu. O perskaičius nesikaupia namuose jų krūva.

Karolis knygas mėgsta, bet specialiai skaityti neverčiu. Atvirkščiai, jei knyga neįdomi, istorija neįtraukia, raginu nesikankinti ir imtis kitos knygos.

Šiuolaikiniams vaikams vien knygas dovanoti jau neįprasta – jei eini į gimtadienį, šalia knygos pridedi dar kokį nors žaislą, kad vaikui būtų greitesnis džiaugsmas. Iš knygos patiri lėtą malonumą, nes vienu prisėdimu jos neperskaitysi. Mūsų šeimoje prieš miegą bent pusvalandį visi skaitome knygas.

as ir karolis 1

Linos sūnus Karolis sugalvojo Kakei Makei vardą

Kokia mėgstamiausia Karolio knyga?

Haris Poteris jam kažkodėl nepatiko, nors aš skaičiau ir buvau sužavėta. Jis yra tikras „Žiedų valdovo“ fanas. Pirma pamatė filmą, paskui perskaitė knygą. Beje, filmą jam leidome pažiūrėti dar esant visam mažam, ir tas tris serijas ji žiūrėjo gal 50 kartų. Mintinai prisimena visus dialogus, visus epizodus, kas kur bus. Karoliui buvo keista, kodėl filme rodo vienaip, o knygoje rašoma visai kitaip. Mes turėjome progos padiskutuoti apie tai, kad knyga nėra filmo atpasakojimas. Juk režisierius įneša savo kūrybos, todėl knyga ir filmas gali gerokai skirtis. Karolis nusprendė, kad knyga įdomesnė už „Žiedų valdovo“ filmą.

Kakė Makė irgi buvo perkelta į sceną – pernai Jaunimo teatras pastatė spektaklį. Spektaklio kūrimo procesą matė ir pats Karolis, kadangi aš kūriau scenografiją, jis buvo mano konsultantas. Klausiu jo nuomonės visais klausimais, susijusiais su Kake Make. Kakė Makė yra jo kasdienis gyvenimas.

Koks laikotarpis auginant vaiką Jums buvo sudėtingiausias?

Gal sunkiausia buvo iki trejų metų. Mano tėvai auginti nepadėjo, vyras tėvus jau palaidojęs, todėl teko vieniems viską daryti. Buvo sunku, nes neturėjome galimybės išeiti iš namų, praleisti laiko dviese, ir drąsos visur su savimi vežiotis mažą vaiką šiek tiek trūko. O paskui jau viskas savaime susidėliojo į vietas.

Ar domitės auklėjimo sistemų naujovėmis, skaitote tėvams skirtą literatūrą, kaip dar geriau auginti ir auklėti vaikus?

Kartais paskaitau iš smalsumo, bet kad specialiai domėčiausi, tikrai ne. Mėgstu vadovautis vidine nuojauta – ji manęs niekada neapgauna.

Koks mėgstamiausias jūsų šeimos laisvalaikis?

Bendras pomėgis – mėgstame vaikščioti parkuose, miškuose, nueiname didelius atstumus. Kartais, kai matome, kad Karolis „užsikasęs“ savo reikalais, išsitempiame jį į lauką, bet dažniausiai jo nereikia jėga versti eiti pasivaikščioti. Turime mėgstamas vietas, kur smagu pavaikščioti kasdien, bet laisvalaikiu ieškome naujų maršrutų. Dabar Lietuvoje daug pažintinių takų, jau nemažai jų išvažinėjome. Labai patiko Pagramančio pelkynų takas Tauragės rajone, eini mediniu taku ir matai, kaip keičiasi kraštovaizdis. Pasivaikščiodami nueiname po 10–15 kilometrų. Kadangi einame neskubėdami, užtrunkame gerą pusdienį. O kasdien išeinu bent valandai – kartu su šuniu. „Kakės Makės“ knygose pavaizduotas ne mūsų šuo, greičiau tai tas šuo, kurį aš norėjau turėti vaikystėje. Bet tada tėvai neleido. O Karolis mėgsta katinus, turime ir jų.

Ar esate sportiška šeima? Kas, jūsų nuomone, svarbu auginant berniuką?

Galima sakyti, sportiška. Kiekvienas turime mėgstamą sporto šaką. Auginant berniuką, tikrai svarbus sporto būrelis. Dabar, kai vaikai daug laiko praleidžia patalpose, prie kompiuterio, išsilakstyti vaikui, „nuleisti garą“ tiesiog būtina. Grįžęs po treniruotės sūnus būna daug geresnės nuotaikos.

Tačiau svarbu, kad sporto šaka tiktų vaikui, jei ji tiesiog bus primesta tėvų, džiaugsmo nebus nė vienai pusei.

Esate profesionali dailininkė. Ar jums svarbūs sūnaus piešiniai, ką juose išskaitote? Galbūt kada nustebino ką nors nupiešęs?

Įdomiausi ir svarbiausi piešiniai buvo ankstyvojoje vaikystėje. Tada galėjau matyti, kaip vaikas mato, suvokia pasaulį. Vėliau jau vaikai ima kopijuoti, stengiasi ką nors mėgdžioti, prarandą tą pirminį savitumą. Bet aišku, jei piešinys pavykęs, labai džiaugiuosi. Neslėpsiu, meninių gabumų dailei mano Karolis tikrai turi, ir nustebinęs yra ne kartą.

Kaip paprastai praeina šeimos atostogos?

Mėgstame keliauti po Lietuvą, Latviją. Atradome daug nuostabių vietų, kur norėsis grįžti ir vėl. Tolimų kelionių visa šeima neplanuojame. Esame keliavę ir toliau, bet sudėtinga kam nors palikti gyvūnus. Pastebėjome, kad daug geriau pailsime keliaudami čia kažkur vietoje, pačioje Lietuvoje yra daugybė įdomių dalykų. Tai kur kas geriau, negu nuvažiuoti ir gulėti kažkur pliaže. Mūsų šeimai pasyvus poilsis nepatinka. Nusprendėme, kad keliausime po Lietuvą, kol būsime viską apžiūrėję, o paskui jau gal kils nors ir toliau. Aš pati nemažai važinėju po užsienį, man skraidyti per atostogas jau nebesinori.

Ar esate išradinga šeimyninių švenčių organizatorė?

Manyčiau, taip. Mėgstu stebinti, malonu, kai tai pavyksta. Servetėlių ir balionų nederinu, bet stengiamės, kad būtų smagu. Kadangi sūnus gimęs vasaros viduryje, į gimtadienį susirenka tik keletas mieste likusių draugų. Sūnus mėgsta staigmenas, o jas sugalvoti nėra labai sudėtinga, tiesiog reikia rengti gimtadienį ne prie vaišių stalo namie. Turbūt labiausiai įsimintinas sūnaus gimtadienis buvo praleistas vadinamajame „Pabėgimų kambaryje“, kur su draugais turėjo spręsti daugybę galvosūkių, kaip greičiau ištrūkti iš kambario.

Kuo jus stebina dabartiniai vaikai?

Stebina ir džiugina jų laisvės pojūtis, smagu matyti vaikus nesuvaržytus, laisvai reiškiančius mintis, mokančius išsakyti savo nuomonę, kai suaugę nebėra toks didelis neginčijamas autoritetas.

Ar tas šeimos modelis, kuris parodytas knygelėse, yra ir jūsų namuose? Kartu gyvena senelė?

Ne, senelė negyvena – ne viskas, kas nupiešta ar parašyta knygoje, yra iš mano gyvenimo. Tačiau vaikystėje su mumis kartu gyveno ir močiutė, ir senelis. Gal dėl to ir su Kake Make gyvena senelė.

Karolis turi tik vieną senelę – mano mamą. Ji vis dar dirba, todėl nelabai turi laiko anūkui, bet kai būna kartu, jie žaidžia kompiuterinius žaidimus, ruošia maistą. Bet koks buvimas kartu, kad ir nedažnas, suartina.

Ar Kakė Makė eis į darželį, augs?

Manau, darželio temą aplenksiu. Kakės Makės gyvenime ir taip apstu nuotykių. Nors pati nelankiau darželio, nieko prieš jį neturiu, Karolis į jį ėjo.

Bet nesugalvoju, kas galėtų nutikti Kakei Makei darželyje. Man atrodo, tiek tų veiklų aplinkui pilna ir be jo…

Kakė Makė augs, nes juk ir vaikai, kurie prieš 5–6 metus skaitė Kakę Makę, jau eina į mokyklą, o jiems vis dar reikia savo vaikystės herojės.

Tikriausiai tėveliai pageidautų dar daugiau pamokomųjų siužetų – išmokyti vaikus tvarkytis, nebijoti tamsos, girdėti, ko prašo mama?

Taip, esu girdėjusi tokių pageidavimų. Bet manau, negalima visų problemų išspręsti per knygas. Jei vaikas nevalgo daržovių, nebūtinai to turėtų mokyti Kakė Makė, geriau savo pačių pavyzdys. Man norėtųsi, kad Kakės Makės temos būtų ir šiek tiek filosofinės. Su vaiku juk galima ir apie gyvenimą pakalbėti, šiaip padiskutuoti, pafilosofuoti, pasvajoti. Kad vaikas nebūtų tik koks mokymo ir dresavimo objektas: prauskis, tvarkykis, laiku valgyk, miegok.

Manau, Kakė Makė artima vaikams dėl vienos priežasties – vaikai joje atpažįsta save, savo aplinką, net situacijas, kuriose atsiduria ji ar jos šeima. O juk labiausiai žmogus, net ir mažas, mėgsta matyti panašius į save.

O gal Kakė Makė – tai jūs pati vaikystėje?

Šiek tiek, tikriausiai. Na bent jau Kakės Makės kelnės – beveik tokios, kokios buvo mano mėgstamiausios.

Ginta Liaugminienė

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos:

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


keturi − = 3