Knygos ir skaitymas man visada buvo labai svarbu. Knyga mūsų šeimoje vertybė, skaitymas – viena maloniausių veiklų. Galbūt nespėju tiek skaityti, kiek norėčiau. Kai atlieku ką nors sunkaus, sudėtingo ar varginančio – maloniausias atlygis knyga. Dovana, kurios visada laukiu, irgi yra knyga.
Pagarbiai, Eglė Rutkauskienė
Pirmoji Jurgio knygutė
Mano sūnaus mokymosi skaityti istorija prasidėjo dar gerokai prieš jam gimstant. Net keleri metai prieš. Tada tik susituokę su vyru lankėmės Vilniaus knygų mugėje. Ir nupirkome būsimajam, kada nors pas mus pasibelsiančiajam jai ar jam, pasakų knygelę. Šią knygelę iš pradžių skaitėme vienas kitam. Ir laukėme to laiko, kada ją skaitysime trise.
Kai gimė Jurgis ir kai jis išmoko pats sėdėti ir ėmė po truputį valgyti kitokį maistą nei mamos pienelis, vyras pasiūlė jam nupirkti „leliukišką“ knygutę. Ji vadinosi „Kullernasenkinder“ arba „Apvalianosiai vaikučiai“ (mes tuo metu gyvenome Vokietijoje). Šios knygutės viduryje buvo skylė, o joje įstatytas rausvas besisukantis ir barškantis kamuoliukas. Šios knygutės herojai – vaikučiai – rengėsi, valgė, prausėsi ir ėjo miegoti. Taip, kaip ir Jurgutis. Koks buvo man džiaugsmas, kai Jurgis pirmą kartą aiškiai parodė, kur obuoliukas, kur sultys, kur „pušku pušku“.
Jurgis augo, ir paveikslėlių knygų vis daugėjo. Pirkome knygynuose, naudotas vadinamuosiuose tėvelių turguose (darželiuose ar kitose vietose vieni tėveliai gali parduoti išaugtus savo vaikų drabužėlius, žaislus, nebeskaitomas knygeles, o kiti gali įsigyti), skolinomės bibliotekoje. Heidelberge mane labai žavėjo Viešoji biblioteka – didelė, šviesi, erdvi, skaitytojai gali vaikštinėti tarp lentynų ir laisvai žiūrinėti knygas. Skaitytojai, tarp jų ir vaikai, gali patys pasiimti iš lentynų norimas knygas, įsitaisyti jiems jaukiai įrengtuose minkštuose skaitymo kampeliuose ir skaityti, žiūrėti, džiaugtis. O paskaitę vaikai knygas gali palikti skaitymo vietoje – rūpestingos bibliotekininkės jas padeda į vietas.
Vaikų skyriuje pačiame centre stovėjo didelė spinta su paveikslėlių knygutėmis kietais puslapiais. Tad žiūrėdavom ir skaitydavom tas paveikslėlių knygutes. Labiausiai Jurgiui patikdavo knygutės apie įvairią techniką – lėktuvus, traukinius, policijos ir gaisrines mašinas. Įvairiausius pavadinimus ir aš kartu su sūnumi išmokau vokiškai. Kartais net turėdavau pasukti galvą, kaip kokią mašiną pavadinti lietuviškai, kaip kad plentvolis, autogreideris ar hidraulinis presas.
„Diena su Julija“
Viena mėgstamiausių Jurgio knygučių vadinosi „Diena su Julija“. Knygutėje aprašoma darželinuko diena – panaši į jo: kaip Julija nenori anksti keltis, kaip skuba į darželį, kaip grįžta namo, kaip visi vakarieniauja, po to tėtis plauna indus, o mama eina į sporto klubą. Grįžę į Lietuvą (tada Jurgučiui buvo 3 metukai) tokių paprastų knygelių apie kasdienybę, skirtų mažiems vaikams, labai pasigedome. Ir dabar nerandame knygučių, kuriose būtų aprašyta ir pavaizduota paprasta Lietuvos realybė. Joms sukurti nereikia ypatingos fantazijos nei didelių kūrybinių sugebėjimų.
Paprasti aiškūs mus supančios tikrovės piešiniai, keli trumpi sakinukai. Žinoma, reikia vaikams ir kitokių knygelių – su gyvulėliais, žvėreliais, princesėmis, margais ryškiais paveikslėliais. Bet, man rodos, svarbu mažiems vaikams atpažinti knygose ir tą pasaulį, kurį mato kasdien: troleibusą, žaidimų aikštelę, daugiabutį, parką, ekskavatorių. Tikiuosi, kad kokia nors Lietuvos leidykla ryšis sukurti tokių paprastų lietuviškų knygelių vaikams. Manau, savo skaitytoją reikia pradėti auginti kuo anksčiau…
Kur knygutės, ten ir raidės
Kartu su knygutėmis į Jurgio gyvenimą atėjo ir raidės. Jų pradėjome mokytis maždaug nuo metukų. Pirmiausia išmokome balses. Kartą parašiau kelias balses ant lapo, ir Jurgiui tai buvo įdomu. Tad paprasčiausiai rašydavau ant balto lapo paprastu tušinuku A O U, o jis išraiškingai kartodavo paskui mane kiekvieną raidę. Kitoje eilutėje rašydavau E Ė I. Taip ir kartojome. Turbūt netyčia pataikiau tą momentą, kada jam buvo įdomu. Koks buvo džiaugsmas, kai man nebereikėjo sakyti, o jis pats ištardavo kiekvieną balsį A, O, U, E, Ė, I. Nesiruošiau specialiai užsiimti ankstyvuoju ugdymu ar išmokyti jį anksti skaityti. Kažkaip natūraliai taip atsitiko. Jurgis tada dar nemokėjo kalbėti. O raides kai kurias jau pažino. Po to į mūsų namus atkeliavo raidžių kilimėlis su įstatomomis raidėmis. Dėliojom kartu raides į skylutes ir taip išsiaiškinom, kur kokia raidė. Vienas greičiau, kitas vėliau. Mes niekur neskubėjome.
Raidės tapo mūsų draugai. Tada Jurgis dar tikrai nesuvokė, kad žodžiai susideda iš raidžių. Bet jos jam asocijavosi su tais žodžiais, kurie prasideda tam tikromis raidėmis, ir raidės atrodė lyg dar vienas tikrovėje egzistuojantis dalykas. Kaip kad būna mėnulis, makaronai ar pienas, jam taip pat buvo A, R ir S. Tiesa, dvejų metų jis mokėjo atskirti kelis žodžius, kai jie būdavo parašyti didžiosiomis spausdintinėmis raidėmis: MAMA, TĖTIS, MOČIUTĖ, DIEDUKAS. Šiaip rašėme, nes buvo smagu rašyti. Jurgis paprasčiausiai žinojo, kad čia parašyta „mama“, o ten „tėtis“, o ten „diedukas“, nors apie skaitymą nieko nenusimanė. Ir šiuos žodžius labai anksti išmoko pats parašyti. Tada į mūsų pasaulį dar atėjo knygutė su atverčiamais raidžių paveikslėliais: po kiekviena raide slėpėsi paveiksliukas su piešinuku, prasidedančiu ta raide. Ta knygutė buvo labai graži. Dar ir dabar mes ją kartais pavartome. O kai Jurgis ją gavo apie trečiąjį gimtadienį, negalėjo nuo jos atsitraukti. Estetika tikrai padidina skaitymo potraukį.
Ramus skaitymas ne visiems
Tokie mes sugrįžome į Lietuvą ir patraukėme tikrinti jos knygynų lentynų.
Prisimenu, kad 3 metų Jurgis jau pažinojo visas raides, bet ką dar darė, nepamenu.
ersikraustymas iš vienos valstybės į kitą užgožė viską. Žinoma, skaitėme. Tiesa, aš vis sakau „skaitėme“. Turbūt galima susidaryti įspūdį, kad Jurgis buvo ramus vaikas, kuris tik ir užsiėmė knygelėmis. Ne. Jurgis buvo labai judrus. Pirmaisiais Jurgio gyvenimo metais lankėme baseiną. Po maudynių visi leliukai miegodavo. Tik vienas šokinėdavo ir trypinėdavo man ant rankų. Spėkite kas? Taip, Jurgis. Jis tiesiog gėrė aplinkinį pasaulį. Nuotaikas, vaizdus. Aš vos spėdavau bėgti kartu. Tad ramaus „skaitymo ant sofos susiglaudus“ jis ilgai nemėgo. Iki kokių 4 metų. Kadangi Vokietijoje dauguma mūsų knygelių buvo vokiškos, tad įpratome jam jas išsyk versti – tiesiog pasakoti rodydami į paveikslėlius. Tik tokį skaitymą jis iš pradžių ir pripažino, net jei knygutės būdavo ir lietuviškos. Turėdavom jam pateikti sutrumpintą ir aiškų variantą. Ir pirštu rodyti į paveikslėlį – šitas paveikslėlis reiškia šią pasakojimo dalį, šis kitą. Jei norėdavau jam paskaityti eilėraštukų, skaitydavau sau viena garsiai atsisėdus. Jurgis kelias minutes pasidomėdavo piešinukais ir nubėgdavo žaisti. O aš tęsdavau garsųjį skaitymą. Tik maždaug nuo 4 metų perskaitydavau kelias eilutes iš knygos, o likusią dalį papasakodavau. Po to versdavom kitą puslapį, vėl kelias eilutes paskaitau, vėl pasakoju. Man rodos, kai tėvai pasakoja, vaikai geriau supranta. Su laiku tie pasakojimai vis trumpėjo, o skaitomo teksto vis daugėjo.
Mūsų knygų lentynos pilnėjo: iš pradžių daugiausia buvo plonų knygelių, su trumpais tekstukais, kaip kad Rikiki serija ir pan. Manau, suprantama, ką turiu omenyje. Mums labai patinka darželinukams skirta žinynų serija, „Kaip ? Kodėl? Iš kur?“. Neilgi tekstai, aiškūs piešiniai, mokymas per žaidimus. Turime šių knygelių ir lietuviškai, ir vokiškai. Kol Jurgis nemokėjo skaityti, vokiškos knygelės nekėlė jokių problemų – viskas buvo aišku pačiam jas vartant. O vartydavo jis jas ilgai ir atidžiai.
Skaitymo pradžia
Ketverių metų Jurgis nesunkiai išmoko jungti paprastus dviraidžius skiemenis, kaip kad LA, MA, RO ir t.t. Iki penktųjų metukų daugiau ir nepažengėme savarankiško skaitymo srityje. Tų metų pagrindinis laimėjimas tai, kad Jurgis išmoko klausytis ilgesnių skaitomų tekstų. Ir juos suprasti. Jaučiau, kad viskas, ką skaitome, kaupiasi jo galvelėje. Knygelių siužetai ir žinios ėmė atsispindėti piešiniuose (vienu metu, pavyzdžiui, labai piešė planetas) ir žaidimuose.
Gal apie ketvirtųjų metų vidurį ėmiau Jurgiui rašyti paprastus keturraidžius žodžius, aiškiai apibrėždama skiemenis į dvi dėžutes. Kaip kad SA – LA, KA – TĖ. Galvojau, kad jei moka sujungti sa ir la, pavyks ir žodelį perskaityti. Bet turbūt buvo per anksti. Jurgis jautė, kad jam kažkas nepavyksta, kad čia kažkas slypi, bet jis nesupranta. Skiemenis perskaityti pavyko natūraliai, negalvojant. O žodeliai neatėjo. Nusprendžiau nieko neskubinti. Labiausiai bijojau skubindama atgrasinti jį nuo skaitymo. Manau, kad labai svarbu, jog vaikas jaustų malonumą mokindamasis. Tad žodelius kurį laiką palikome ramybėje.
Skaitymo maišeliai
Vieną kartą šnekučiuojantis su nuostabia kirpėja, buvusia dar turbūt nuostabesne pradinukų mokytoja, ji pasiūlė, mokant vaiką skaityti pasiūti 2 maišelius, juos pakabinti, pavyzdžiui valgomajame ant jo kėdės, į vieną maišelį sudėti balses, surašytas ant vienokios spalvos kartono kortelių, į kitą priebalses, atitinkamai surašytas ant kitos spalvos. Ir, pavyzdžiui, kiekvieną rytą vaikui sudėlioti kokį paprastą žodelį. Tik vieną. Kitą rytą kitą.
Nusprendžiau šį pasiūlymą įgyvendinti, ir Jurgiui jis labai padėjo mokantis skaityti. Visų pirma labai smalsu, kokie čia maišeliai, kas ten yra. Antra, laukimas, koks gi žodis bus kitą rytą. Jau vakare Jurgis imdavo klausinėti, kas gi bus rytoj. Iš pradžių vis dar nelabai sekėsi sujungti 2 skiemenis į žodį. Bet žodelio vis tiek laukdavo, nesvarbu, kas jį labiau perskaitys – jis pats ar mes. Tuo metu dar sugalvojau jam padaryti skaitymo lapus, nes tokios knygutės, kaip įsivaizdavau tik su labai paprastais žodeliais, nepavyko rasti knygynuose. Paprasčiausiai didžiosiomis spausdintinėmis raidėmis surašiau paprastus dviskiemenius žodžius, o šalia nupaišiau visai paprastus piešinukus. Iškirpusi skylutes, tuos piešinukus uždengiau popierine juostele, kurią buvo galima traukioti. Teko pasukti galvą, prigalvojant kuo daugiau tokių paprastų, bet vaikui gerai žinomų žodžių, kaip kad gėlė, mėsa, kava, jūra ir t.t. Jų reikėjo kuo daugiau, nes Jurgis labai greitai prisimindavo, kur kas parašyta. Tad iš pradžių skaitydavome žodelį, o po to patraukę juostelę patikrindavome, ar teisingai perskaitėm. Ir kai pavykdavo, Jurgis labai džiaugdavosi. Kadangi tokias „knygutes“ lengva pasidaryti, tai tuos pačius žodelius surašydavau vis kita tvarka, nes, žinoma, jis labai greitai įsidėmėdavo, kur kas parašyta, o išmokti mintinai juk daug lengviau. Taip po truputį mokėmės skaityti vis daugiau žodelių. Po dviskiemenių mokėmės paprastus triskiemenius kaip kad raketa, vasara.
Žodžių spausdintuvas
Vieną dieną, dar ir dabar ją puikiai pamenu, Jurgiui buvo maždaug 5 metukai ir 2 mėnesiai, atsinešė jis iš lego kaladėlių sudėliotą tokį prietaisą, kuris panešėjo į spausdintuvą, ir paprašė manęs: „Mamyte, pažaiskime printerį“ (na, čia išsiduodu, kad ne visada kalbame namuose labai taisyklingai, bet tas sakinys man dar iki šiol labai brangus). Aš turėjau ant lapukų užrašyti žodelius, jie lįsdavo pro „spausdintuvą“ ir Jurgis perskaitydavo, ką išspausdindavo. Pradėjau nuo gerai žinomų žodelių, o po to ėmiau rašyti ir sunkesnius, jam nežinomus ir, mano nuostabai, jie irgi visai lengvai buvo perskaityti: ir rogės, ir besmegenis, ir Kalėdos (buvo kaip tik žiemos pošventinis laikotarpis). Po to nuėjome ir džiugiai visko „paspausdinome“ tėčiui. Žinoma, mokėmės mes skaityti ir prieš tai, ir po to, bet ta diena tapo labai aiškiu atskaitos tašku.
Etikečių skaitymas
Penktuosius Jurgio skaitymo metus galiu apibendrinti taip – jie buvo nuostabūs. Skaitymas iš maišelių įgavo didžiulį pagreitį: žodžiai vis sudėtingesni, po to iš raidžių padaroma makalynė ir žiūrima, kas čia išėjo, o gal galima raides sudėlioti kitaip ir išeis dar kitas žodis, o gal šitame žodyje slypi kiti žodžiai. „O dabar aš tau, mama, ir tau, tėti, užduosiu žodžius, tokius sudėtingus, kad tu tikrai neperskaitysi!“ Buvo skaitomos visos maisto etiketės, visos laikraščių antraštės, visos reklamos. Valgant maisto produktus su užrašais tekdavo nuimti nuo stalo ir suslėpti, nes perskaityti visas etiketes daug įdomiau nei valgyti. O po to pasipylė klausimai, kurie mus dažnai pralinksmindavo visai dienai. Pavyzdžiui, „o kodėl visada būna tik Žemaitijos pienas, kodėl niekada nenuperkate Aukštaitijos pieno? Aš taip norėčiau paragauti Aukštaitijos pieno“.
Knygų paieškos
Su šiuo periodu prasidėjo ir mūsų su tėčiu ilgalaikės paieškos knygynuose. Ieškojome knygų, kurias Jurgis galėtų skaityti pats. Knygų su paveikslėliais, kuriose kai kurie žodžiai pavaizduoti piešinėliais, jis iš pradžių apskritai nesuprato. Kai jau skaitai, paveikslėlis tampa antraeiliu dalyku. Šias knygas jis perkando tik po kokių metų. Dabar jis skaitė žodžius, o ne paveikslėlius. Tiesa, mūsų namus dar prieš išmokstant skaityti buvo užkariavę disnėjiniai „Mikės pūkuotuko“ žurnaliukai. Nors nesu jų gerbėja, mokantis skaityti jie buvo nepakeičiami: didelės raidės, lengvai suprantami ir neilgi tekstai, piešinėliai susieti su tekstu. Be to, piešiniai aiškūs, tikroviški. Dažnai užduotėlių jis nenorėdavo daryti, spalvinti Jurgis apskritai nemėgsta. Skaitydavo tik ilgesniąsias istorijas, daugybę kartų.
Aišku, skaitėme ir kitų knygų, kokių tik pavyko rasti. Būtinai norėjau pateikti kokią nors atsvarą žurnaliukams. Labai patiko „Almos Litteros“ serija „Skaitiniai, smagus skaitymas“. Tai paprasti, ne per ilgi ir jaudinantys pasakojimai, išspausdinti didesnėmis raidėmis. „Delfinukui gresia pavojus“ skaitėme daugybę kartų. Įsigijome ir leidyklos „Rosma“ „Jaunimo klasikos“ serijų knygų, nors ji skirta kiek vyresniems vaikams. Ne visos šios knygelės aiškios ir jų adaptacija priimtina. Labiausiai mums patiko „Heidė“, „Robinas Hudas“ ir „Kelionė aplink pasaulį per 80 dienų“. Kartais abejoju, ar šios knygos nesumažins Jurgio norų vėliau skaityti originalus, bet didelio pasirinkimo knygelių pradedantiesiems tikrai nėra. Šiais metais buvome trumpai nuvykę į Vokietiją, ten mūsų mėgstamame knygyne visa didžiulė spinta su daugybe lentynų skirta tik pradedantiesiems, pas mus, deja, jų tikrai nedaug. Jurgis pats skaitydavo ir jau minėtas žinynų serijos knygeles. Ėmė jas labiau komentuoti. Dar ir dabar pamenu, kaip vieną rytą, kai lauke tvyrojo tirštas rūkas, prie pusryčių stalo išklausiau trumpą penkiamečio paskaitą apie klimatą: „Rūkas – tai šiltas, augalus saugantis apklotas“. Ši informacija mažojo lūpose iš „Mūsų klimatas“ iš minėtos „Kaip? Kodėl? Iš kur“ serijos.
Enciklopedijų metas
Šeštuosius skaitymo metus pavadinčiau enciklopedijų metais. Pačios svarbiausios šeštųjų metų knygos buvo „Žiniukų mokykla“, „Mano pirmasis atlasas“ ir „Transporto enciklopedija“ (visos „Alma Litteros“ leidyklos). Šios knygos ar bent viena iš jų važiuoja su mumis į keliones, eina pas senelius, pagal jas konstruojami statiniai ir mašinos, jos gyvena žaidimuose. Galiu pacituoti Jurgio pokalbį žaidžiant su mažesniu pusbroliu: „Kur tu plauki? Į Afriką? O aš tai į Madagaskarą. O žinai, kas yra Madagaskaras? Tai sala, atskilusi nuo Afrikos dinozaurų laikais. O dabar kyla cunamis“.
Manau, kad atsiskleidė jo „tiksliukiški“ pomėgiai. Žinoma, skaitėm ir visokių kitokių knygų. Ir Eno Raud, Edgar Valter „Cypliuką“ ir šiaip pasakas, ir Kasperavičiaus „Trumpas istorijas“ ir „Kvailas istorijas“ ir V. V. Landsbergį (Jurgis dar nelabai jį supranta, čia daugiau man, kaip ir dauguma „Nieko rimto“ leidyklos knygų. Man jos labai patinka, bet darželinukai, manau, nelabai vertina vaikiškus jų piešinius, o ir jų tekstai darželinukui ganėtinai neaiškūs. Jei jau prakalbau apie „Nieko rimto“, tai turiu pasakyt, kad mums jų kūriniai labai gerai klausosi. Pradėjome nuo „Obuolių pasakų“ ir Džanio Rodario „Pasakų telefonu“ ir manau, kad turime daugumą bet kokių knyginių CD, kokių tik yra. Labiausiai patinkančius Jurgis moka mintinai).
Žinių žmogus
Enciklopedijų mūsų namuose per šiuos metus gerokai pasipildė. Seneliai padovanojo kelias leistas „Aktėjos“, aš jų kokybe ir įvairiomis klaidomis nusivylusi, ypač „Didžiojo klausimyno“. Man labiau patinka naujoji Larousse serija, išleista „Baltų lankų“, skirta 5-8 metų vaikams, bet jaučiu, kad mano „žinių žmogui“ (taip Jurgis kartą save apibūdino, kuo jis norėtų būti užaugęs), jos jau kiek per paprastos. Ir vėl pasikartosiu, šį rudenį trumpos mūsų viešnagės metu lankėmės Heidelbergo Viešojoje bibliotekoje. Pradinukams skirtoje dalyje daugybė vaikams adaptuotų žinynų tipo knygų apie laivus, apie vulkanus, apie lėktuvus, apie katastrofas, apie senovės pasaulį ir t.t. Lietuvos knygynuose gerai jei po vieną kiekvienai sričiai rasi… Mažus vaikus dar taip jaudina nepažintas pasaulis ir tikrai jie gali labai daug sužinoti ir išmokti neverčiami. Tik reikia jiems tinkamų priemonių. Gražių informatyvių knygų, žadinančių smalsumą. Man atrodo taip nuostabu, kai vaikas spontaniškai pažįsta ir tyrinėja pasaulį knygose.
Per šiuos metus, supratau, kad nebūtina ieškoti specialiai vaikui tinkančių, adaptuotų knygų (nors jos irgi labai gerai). Ir neadaptuotose vaikas susiras, kas jam įdomu. Jurgis labai mėgsta mano ir vyro paauglystės enciklopediją „Žemė ir jos gėrybės“. Ypač skyrių apie „Senovės augaliją“ (čia Jurgis taip sukirčiavo). Tuo vadovaudamasi, paskaičius Jurgiui skyrių apie Senovės Graikiją enciklopedijoje, nuėjau ir atsinešiau savo paauglystės Gustavo Švabo „Gražiausias antikos sakmes“. Visko žinoma neskaitysim, manau, kad dar per anksti. Aiškinamės graikų dievus. Skaitome apie Heraklį. Jurgis sužavėtas. Šiandien vakare mūsų laukia trys paskutiniai Heraklio žygiai.
Mama Eglė
„Mamos žurnalas“
