Emeritos Pankės nereikia pristatinėti Marijampolėje. Čia moteris vadovauja nedidelei, bet labai žaviai verslo imperijai. Mes Emeritą pokalbiui pakvietėme kaip dviejų vaikų mamą, kurią likimas apdovanojo grožiu ir protu, tačiau skyrė ir didelių išbandymų.
Emerita (33 m.) augina dukrą Militą (14 m.) ir sūnų Adijų (6 m.).
Emerita, labai anksti tapote mama. Nešate žinutę, kad jaunos mamos nėra „nurašytos“ ir gali daug pasiekti. Papasakokite, kaip jums viskas susiklostė?
Pradėjau lauktis 12-oje klasėje. Sužinojusi šią naujieną, skubėjau skaičiuoti, ar spėsiu baigti mokyklą. Puikiai „tilpau“ į terminus, nors mokyklą baigiau su pilvuku. Liepos mėnesį gavau atestatą, o rugpjūčio mėnesį jau buvau pateikusi dokumentus studijuoti aukštojoje mokykloje. Važinėjau į įvadines paskaitas Vytauto Didžiojo universitete (įstojau studijuoti Viešojo administravimo ir politikos diplomatijos). Iš anksto žinojau, kad turėsiu imti akademines atostogas dėl gimdymo ir vaikelio auginimo, o pirmame kurse jų neduoda, jeigu nesi nė kiek pastudijavęs. Tiesa, rinkausi tas studijas, kuriose yra neakivaizdinio mokymosi programa, nes supratau, kad augindama vaikutį negalėsiu mokytis dieninėse studijose. Tad, galima sakyti, viena mano svajonė dėl ankstyvos motinystės sužlugo – svajojau studijuoti teisę, o šios studijos tuo metu buvo tik dieninės. Politikos mokslai atrodė arčiausiai teisės, todėl pasirinkau juos.
Kantriai, iki paskutinių nėštumo dienų važinėjau į įvadines paskaitas iš Marijampolės į Kauną. Rugsėjo 3 įvadinės paskaitos baigėsi, o rugsėjo 6 pagimdžiau dukrą Militą.
Kaip aplinka priėmė besilaukiančią mokinę? Nesmerkė?
Tai nebuvo smerkimas, tai buvo manęs palaidojimas. Buvau bene geriausia mokyklos mokinė, baigiau ją labai gerais pažymiais, su pagyrimu. Buvau veikli, visur dalyvaudavau, vesdavau mokyklos renginius. Iš tokio aktyvaus mokinio ir tėvai, ir mokytojai tikisi labai daug. Tad kai sužinojo, jog laukiuosi, mane iškart pasodino į namų šeimininkės vietą. Sakė – taip stengėsi, taip mokėsi, o dabar tik vaikučius augins. Visi galvojo, kad kūdikis visiems mano planams pakišo koją.
Visuotinė emocija mano atžvilgiu buvo nusivylimas.
Užtat kai įstojau ir pradėjau važinėti į įžangines studijas, grupės draugai labai palaikė, vadino šaunuole ir pavyzdžiu, kad „kai labai nori, viskas įmanoma“. Girdėdavau tik „nesustok“, „varyk toliau“.
Kaip klostėsi toks ankstyvas šeimyninis gyvenimas?
Su būsimu vyru draugavau nuo paauglystės, jis – mano pirmoji meilė, santykiai buvo nusistovėję, todėl baimės dėl to, kaip mums seksis gyventi šeimoje, nebuvo. Vyras – kiek vyresnis, tad jis tuo metu, kai pradėjau lauktis, jau turėjo darbą. Iš pradžių visi gyvenome pas mano mamą, paskui vyro tėvai padėjo įsigyti butą, gavome ir paskolėlę. Po truputį susiremontavome namučius ir, kai Militai buvo 10 mėnesių, persikėlėme gyventi atskirai. Pirmuosius metus, kurie skirti kūdikio auginimui, maitinimui ir savęs, kaip mamos, suvokimui, praleidau namuose. O rugsėjo mėnesį, kai dukrai suėjo metukai, aš grįžau į studijas.
Mano studijos buvo neakivaizdinės, bet važinėti į Kauną reikėjo gana dažnai – per pusę metų susidarydavo apie 1,5 mėnesio, kai į paskaitas reikėdavo važiuoti bene kas dieną. Padėdavo visi, kas galėjo. Su dukra pasilikdavo tai vyras, tai vyro mama, tai mano mama ar net mano močiutė. O referatus, kursinius ir visokius atsiskaitymo darbus rašydavau, kai Milita miegodavo pietų ar naktį.
Tie 1,5 mėnesio, kai vykdavo vadinamoji sesija, man būdavo bemiegiai. Būdavo dienų, kai paskaitos baigdavosi prieš 21 val., dar valandą važiuodavau iš Kauno į Marijampolę namo, tada pusvalandį pasidžiaugdavau dukryte, ją užmigdydavau ir iki 4–5 val. ryto rašydavau įvairius darbus. Tada pora valandų miego, ir 6.30 val. vėl keldavausi, nes 8.00 val. turėdavau būti paskaitose Kaune. Palikdavau dukrą miegančią.
Taip tęsėsi 4 metus.
Tačiau gavusi diplomą nenurimote?
Svajonė studijuoti teisę niekur nedingo. Kai baigiau politikos mokslų bakalaurą, nedelsdama stojau į teisės magistrantūrą Riomerio universitete Vilniuje. Tuo metu pradėjau ir pirmuosius realius darbus – atlikau praktiką Marijampolės policijos komisariate, labai patiko, tai buvo tarsi užvedimas ant kelio, kad labai noriu ir galiu dirbti.
Galima sakyti, kad gyvenimas nusistovėjo, o kai susilaukiau sūnaus, visiems atrodė, kad jau pasiekiau viską: baigtos studijos, du vaikai, puikus darbas – dirbau marketingo vadove didelėje tarptautinėje įmonėje, gavau gerą algą. Tačiau man taip neatrodė. Turėjau dar vieną svajonę – sukurti savo verslą. Po sūnaus gimimo mano viduje tarsi kažkas apsivertė, tarsi ėmiau ir paaugau. Supratau, kad dirbti nuo 8 iki 17 val. nėra tas gyvenimo ritmas, kurį norėčiau tęsti iki senatvės. Daugybė žmonių tuo mėgaujasi, o man pradėjo nebepatikti. Ne veltui esu Svarstyklės. Savyje turiu dvi puses, viena – teisinguolės pusė – norėjo tvarkos, rėmų, doktrinų ir įstatymų, o kita pusė – kūrybinė – norėjo laisvės, polėkio. Tai štai, gimus sūnui, ta antroji pusė paėmė viršų (juokiasi).
Kaip sūnaus gimimas jus „išlaisvino“?
Matyt, aš visą gyvenimą troškau kažkam kažką įrodyti. Augau neturtingoje šeimoje, kurioje nuolatos trūko pinigų. Vaikai iš tokių šeimų iš anksto nurašomi. Toliau – ankstyvas nėštumas, o tai irgi buvo man kaip nuosprendis. Savo pastangomis tarsi norėjau pasakyti – žiūrėkite, viskas atvirkščiai, aš galiu. O kai gimė sūnus, jau buvau visiems viską įrodžiusi, pasiekusi pilnatvę. Atėjo laikas tiesiog gyventi taip, kaip noriu, kaip svajoju.
Ilgai svarsčiau, kokiu verslo keliu norėčiau sukti. Galvojau apie drabužių dizainą, apie grožio industriją. Išvykau mokytis ilgalaikio makiažo bazinio kurso. Mokytis permanentinio makiažo mane tarsi traukė kažkokia nematoma ranka. Kadangi buvau sūnaus auginimo atostogose, nereikėjo staiga išeiti iš darbo, galėjau niekuo nerizikuodama važiuoti mokytis ir „pasimatuoti“ naują veiklą. Kursai kainavo nemažai, pinigus pamažu susitaupiau iš motinystės pašalpos per pusę metų. Kas likdavo nuo sūnaus poreikių, sau neskirdavau nieko – viską atsakingai kaupiau. Vaikščiojau vienais batais, viena striuke ir treningiukais, apribojau visas pramogas, kad tik susitaupyčiau naujiems mokslams.
Deja, kai žengiau šį žingsnį – iš gerai apmokamo darbo į verslą – niekas, net mano mama nesuprato. Vairuodama į mokymus Kaune, sulaukiau mamos skambučio, ji ne prašė, o maldavo, kad apsisukčiau ir grįžčiau.
Papasakokite apie savo sukurtą verslą, koks jis dabar?
Už gyvenimo lūžį galiu dėkoti sūnui, o už tai, ką sukūriau, esu dėkinga visiems savo mokslams, nes viską, ko išmokau, aš apjungiau ir panaudojau naujam savo kūdikiui – verslui.
Kadangi pati dabar turiu savo studentų, jiems patariu – svarbiausia išmokus šio amato nesustoti ir kuo daugiau praktikuotis. Jeigu nėra klientų, galima praktikuotis su dirbtine tam skirta oda. Kai grįžau su pažymėjimu, kad galiu daryti ilgalaikius makiažus, dirbti pradėjau iškart. Drąsos ir noro buvo neapsakomai daug. Pirmoji mano klientė buvo geriausia draugė.
Kadangi turėjau marketingo vadovės praktikos ir rinkodaros išsilavinimą, supratau, kaip daryti savireklamą, pritraukti klientų. Neslėpsiu, mano pačios įvaizdis irgi yra savireklama (juokiasi). Man mano išvaizda – tai ir dovana, ir našta, nes dėl to, kaip atrodau, daug kas mane iš pradžių „nurašo“, jiems atrodau lengvabūdiška.
Dabar turiu savo prekinį ženklą „E.M.M.A. Beauty Lab“, savo grožio ir mokymų studiją, drabužių liniją, pati vedu ilgalaikio makiažo mokymus. Kai atidarinėjau savo pirmąjį mažytį saloniuką, reikėjo sugalvoti pavadinimą. Ema – tai ir mano vardo trumpinys (mane visi vadina tik Ema), ir mano bei vaikų pirmosios vardų raidės – Emerita, Milita, Adijus.
Šiuo metu mūsų salonas yra 140 kvadratų, jame dirba 12 darbuotojų, o užrašymų – keletui mėnesių į priekį. Ruošiame grožio specialistus, beveik visi mano meistrai veda tam tikros rūšies mokymus. Neseniai atidarėme drabužių butiką. Esu sukūrusi uniformų grožio meistrams liniją. Labai daug Lietuvos ir pasaulio grožio specialisčių yra pasipuošusios mano kurtomis uniformomis. Vasarą sukūriau laisvalaikio kostiumėlių liniją su savo logotipu.
Motinystė ir karjera, jūsų nuomone, suderinami? Pakanka laiko vaikams?
Kai sukūriau verslą, sūnus buvo dar mažiukas. Tačiau nė vienio kliento nesu priėmusi šalia būnant vaikui. Iškart labai aiškiai atskyriau šeimos ir verslo ribas. Pamenu verslo pradžią, kai išsinuomojau mažą kabinetuką, kuriame darbo laiką keitėmės su masažiste. Per dieną turėdavau vieną klientę, suderindavau laiką, kad tuo metu su vaiku galėtų pabūti vyras. Kai darbo tempai pradėjo žaibiškai didėti, mums likimas atsiuntė nuostabią auklę. Kol Adijus neišeis į pirmąją klasę, esu griežtai nusistačiusi darbo valandas: dirbu nuo 10 iki 16.30 val. (kol reikia pasiimti iš darželio). Vakarai skirti šeimai.
Savo darbą dievinu. Man tiesiog rankos niežti, kaip patinka, kaip noriu daryti ilgalaikius makiažus. Iki šiol pati dirbu kaip meistrė, užuot tik vadovavusi verslui ir mokiusi kitus.
Mėgaujuosi tuo, ką darau. Kai padarau klientei kurią nors zoną ir jau ryškėja rezultatas (o klientė jo dar nemato), aš krykštauju iš džiaugsmo, kaip gražu. Per pirmąjį karantiną, kai uždarė salonus, negalėdama tverti pati sau pasidariau ilgalaikį lūpų makiažą. Tai nėra taip sunku. Pats sau negali pasidaryti tik akių pravedimų, o lūpas – paprasta (juokiasi).
Kaip verslui atsiliepė karantinas?
Dabar labai daug moterų skuba pasidarytu lūpų ilgalaikį makiažą, nes tai pats geriausias laikas – galima pasislėpti po kauke.
Nes po procedūros lūpos būna keletą dienų patinusios.
Ačiū už pokalbį.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai