Lietuvoje dar metukų neturinčio vaiko leisti į lopšelį-darželį gana neįprasta, bet daugelyje Europos šalių tai normali praktika.
Kalbamės su keturių privačių lopšelių-darželių „Abadelė“ savininke Ieva Jagminiene, kur pagal programą „Aš mažasis Pupulis“ vaikučiai ugdomi nuo 8 mėnesių.
Ieva, Jūs pati esate keturių vaikų mama. Jauniausius dvynius į lopšelį-darželį pradėjote leisti, kai jiems dar nebuvo metukų?
Prieš septynerius metus, gimus pagrandukams dvyniams, kažkaip natūraliai kilo idėja steigti privatų darželį mūsų pačių namuose. Tuo metu labai trūko vietos valstybiniuose darželiuose. Nutarėme pirmą kotedžo aukštą pertvarkyti į erdvę vaikams, o patys išsikėlėme gyventi į antrą aukštą. Surasti pirmųjų vaikučių sekėsi labai lengvai – pagal skelbimą iš karto atsiliepė kelios šeimos, ir to užteko.
Broliams dvyniams pasisekė – mūsų „Abadelė“ buvo įkurta namuose, kai jiems buvo 10 mėnesių. Mama buvo auklėtoja, o draugai ateidavo tiesiog į namus. Net adaptacijos nereikėjo.
Mūsų šalyje į lopšelius-darželius išleidžiantys kūdikius tėvai net smerkiami, o pasaulyje tai normali praktika.
Visuomenės požiūris į ankstyvąjį vaiko ugdymą lopšelyje labai priklauso nuo valstybės sudarytų sąlygų jaunoms šeimoms – daugelyje užsienio šalių motinystės/tėvystės atostogos trunka vos keletą mėnesių, dažniau yra sudaromos sąlygos jauniems tėvams lanksčiai derinti darbo valandas, dirbti pusę dienos, todėl tėvai gali (ir turi) anksti grįžti į darbą, bet kartu gali sau leisti kūdikiui samdyti auklę arba vesti mažylį į lopšelį. Ten tai visiškai priimtinas ir suprantamas dalykas.
Mūsų šalyje požiūris į anksti į darbą grįžtančias mamas neretai būna neigiamas – „gali sėdėti namie, tai ko tau taip greitai į tą darbą, jau nori primesti vaiką kitiems?“ Ypač piktinasi močiutės, kurios pačios neturėjo sąlygų ilgiau auginti savo vaikus namie, todėl joms nesuprantamas noras grįžti į darbą.
Mano akimis žiūrint, ankstyvo grįžimo į darbą privalumai:
1. Mama nepraranda savo kvalifikacijos ir darbo įgūdžių, verslininkės nepraranda klientų; mama uždirba papildomų pajamų šeimai, išlaiko aukštą savivertę ir kartu – paradoksalu – keičia visuomenės požiūrį į save. Juk net ir smerkiantys anksti į darbą grįžusias ir į lopšelį vaikutį išleidusias mamas, dažnai mesteli: „Ir kam tau nauja suknelė, kur tu eisi – sėdėk namie su vaiku“. „Iš ko tau nauji bateliai, neužsidirbi“. „Kodėl namie tokia netvarka, tu juk nedirbi, tik namie su vaiku sėdi“.
2. Auginti vaiką namie – sunkus darbas 24 val. per parą, kuris išsekina ir fiziškai, ir emociškai, – juk nesuteikiama net pietų pertrauka! Mamai būtina pakeisti aplinką ir pabendrauti su suaugusiais žmonėmis (geriausia – ne su kitomis jaunomis mamomis) kitomis temomis, ne tik apie vaikus. Pasaulyje tai seniai pripažinta, dažnai mamos grįžta dirbti, kai tėčiai lieka namie su mažais vaikais, ir tai niekam nekelia nuostabos ar nepagarbos.
3. Ne visos mamos turi reikiamus gebėjimus ugdyti mažylį pagal jo galimybes. „Abadelės“ lopšelyje su vaikais dirba tos srities specialistės, naudojamos priemonės pagal vaiko amžių (kurių namie visų vienam vaikui nenupirksi), mažylis ugdomas pagal ugdymo programą, sukurtą skatinti jo vystymąsi.
4. Ugdymo įstaigoje mažylis bendrauja su kitais vaikais, mokosi gyventi bendruomenėje.
Kad ir kaip būtų keista, vaikui taip pat nusibosta nuolat būti su vienu žmogumi (ir dar suaugusiu), jam reikia draugų. Ir augindama savo vaikus, ir „Abadelės“ lopšelyje matau, kad jau 6–7 mėn. kūdikiai reaguoja vienas į kitą, kalbina vienas kitą, juokiasi, siekia bendravimo.
5. Tai sveika ir sutuoktinių tarpusavio santykiams – ilgą laiką namie su mažyliu užsidariusi mama „atitrūksta“ nuo išorinio pasaulio, susiaurėja jos interesai, nuolatinis nuovargis ją erzina, greičiau trūksta kantrybė, ir pats vaikas į dienos pabaigą ima ją varginti, ir aplinkiniai, nesuprantantys ir neįvertinantys mamos darbo, nes nemato jo rezultatų. Vakare iš darbo grįžusiam vyrui galų gale pabosta tos pačios kalbos, kaip mažylis miegojo, ką valgė, ką naujo pasakė, – vyrai nekantrūs ir nesmulkmeniški, mamos svarbiausias dienos įvykis jam gali atrodyti menkniekis. Mama pasiilgusi bendravimo skuba papasakoti „naujienas“, kai tuo metu vyrui jos neįdomios, jis per dieną prisibendravęs nori ramybės. Žmoną pykdo nepakankamas dėmesys – prasideda nesutarimai.
Ar skiriasi mažo kūdikio ir didesnio (tarkime, trejų metų) vaiko adaptacija darželyje? Kalbama, kad kūdikiai adaptuojasi lengviau.
Teisingai kalbama. Vaikučiui iki 1 metukų dar nesusiformavęs tvirtas prieraišumas, ir lopšelyje adaptuotis jam lengviau. Žinoma, tam „Abadelėje“ sudarytos tinkamos sąlygos, nuolat ir nedelsiant tenkinami visi mažųjų poreikiai – saugumo, fiziniai, emociniai, psichologiniai. Nukreipti mažylio dėmesį į žaislą ar įdomią veiklą daug lengviau – jis greičiau užsimiršta. Be to, jam dar labai svarbus fizinis kontaktas, todėl mūsų auklėtojai paėmus jį ant rankų, mažylis nurimsta, prisiglaudžia, atsiranda pasitikėjimo suaugusiuoju ir saugumo jausmas.
Kartais sulaukiame neramių klausimų – ar mažylis nepamils auklėtojos labiau už mamą? Galime drąsiai nuraminti – nors vaikutis ir pasitiki, ir myli „Abadelės“ darbuotojas, ir kartais jas mama pavadina, niekas niekada neatstos mamos! Būna, kad visą dieną puikiai jautęsis ir smagiai žaidęs vaikas vakare, pamatęs pasiimti atėjusią mamą, pravirksta – ne todėl, kad nenori eiti namo (nors kartais pasitaiko, kad mama ilgai kalbina ir „Makdonaldu“ gundo), o tiesiog susigraudina, prisiminęs, kaip ilgai – juk visą dieną – jos nematė.
Vyresniems vaikams jau susiformavęs supratimas „savi–svetimi“, prieraišumo jausmas daug stipresnis. Jie suvokia, kas vyksta ir kartais būna sunkiau susitarti. Būna, kad net labai norėdami žaisti vaikai kurį laiką neateina, nes pyksta ant mamos, kad ji išėjo.
Apskritai – tiek mažiems, tiek vyresniems vaikams ypač svarbi šeimos narių nuotaika ir pasiruošimas leisti vaiką į ugdymo įstaigą. Kai tėvai gerai žino, ko nori, yra sąmoningai apsisprendę, tinkamai pasirinkę vaiko ir šeimos poreikius atitinkantį lopšelį ar darželį, patys tvirtai jaučiasi, – tuomet ir mažylis, jausdamas tėvų ramybę, nesąmoningai pasitiki jų sprendimu, jaučiasi saugus, lengviau ir greičiau pripranta prie naujos aplinkos ir ugdytojų. „Abadelėje“ esame turėję atvejį, kai teko raminti balsu raudančią mamą – ir arbatėlės jai išvirėme, ir guodėme, ir tikinome, kad jos mažyliui viskas bus gerai. Mažylis tuo metu grupėje be jokios ašarėlės pažindinosi su aplinka ir aplinkiniais. Tuo metu labai pagelbėjo kitas tėtis, atvedęs savo vaikutį ir tvirtu bosu pareiškęs: „Ko čia verkti? Viskas čia vaikams gerai! Maniškis rytais jau spirga eiti į darželį, dar iki lauko durų nenuėjęs pradeda draugų vardus vardinti“.
Ar dirbant su kūdikiais reikia specialiai paruoštų auklėtojų – gal reikalingos visai kitokios žinios?
Žinoma, specialus pasiruošimas reikalingas. Nors svarbiausia, mano manymu, motyvacija, sąmoningas apsisprendimas dirbti su mažyliais, tačiau auklėtojai būtina išmanyti vaiko raidos ypatumus, psichologiją, kaip skatinti visų kompetencijų vystymąsi, kokie galimi sunkumai, kaip juos spręsti ir daug kitų dalykų. Tačiau neužtenka vien akademinių žinių – „sausas“ diplomas negarantuoja, kad mergina galės praktiškai dirbti su vaikais. Iš kitos pusės, vien praktikos irgi nepakanka. Kai į darbo pokalbį siūlosi moteris, sakydama, kad „aš savo tris vaikus užauginau“, tai man tikrai dar nieko nesako.
Juk savo vaikus visoms gamtos duota mylėti. O mylėti ir rūpintis svetimais vaikais ir dar žinoti, kaip juos ugdyti, kartais ir mamai patarti – tam reikia ir pasiruošimo, ir patirties, ir tam tikrų asmeninių savybių.
Nors „Abadelės“ lopšelyje-darželyje vyksta kruopšti darbuotojų atranka, vis dar pasitaiko, jog, pradėjus dirbti, paaiškėja, kad žmogus skirtas ne tam. Diplomas yra, patirties irgi, tačiau trūksta jautrumo, pasišventimo ar švelnumo. Atsisveikiname. O kartais pradeda dirbti mergina, ir pražysta – akys spindi, ieškosi papildomos informacijos, prašosi į seminarus ir puikiausiai sutaria su mažyliais ir tėvais.
Ką veikiate per dienas su kūdikiais, net tokiais, kurie nevaikšto? Ar jie tik fiziškai prižiūrimi, o gal vyksta ir tokių mažulėlių edukacija?
Aišku, dirbant su mažiausiais, kur kas didesnę dalį sudaro fizinis darbas, priežiūra ir jų poreikių nuolatinis tenkinimas nedelsiant. Jei reikia, ir miegoti paguldome ne pagal dienotvarkę, ir į lauką su vežimėliu važiuojame, ir maistą sutriname. Juk suvokti save, išlaikyti dėmesį, nulipti nuo sofos, sėdėti ant puoduko, bendrauti taip, kad jį suprastų kiti aplinkiniai (mama supranta ir be žodžių), pavalgyti, apsirengti, žaisti su smėliu, nekišti pieštuko į burną, nepešti draugui plaukų ir daugybę kitų dalykų irgi reikia išmokti!
„Abadelėje“ specialiai mažiausiems vaikams sukurta ankstyvojo ugdymo programa „Aš mažas Pupulis“ sudaryta vaikučiams nuo 8 mėn. ir pagal ją kasdien vyksta nuoseklus darbas: komunikacinė, meninė, pažinimo, socialinė kompetencijos ugdomos ne sėdint „prie staliuko“, kaip dar kartais pasitaiko įsivaizduojančių ugdymą („kuriuo metu vyksta pamokėlės, darote darbelius?“), o integruojant į visos dienos veiklą. Tėveliai džiaugiasi, kad pradėjęs lankyti „Abadelės“ darželį, vaikutis pradėjo kalbėti, prašytis „aš pats“, išmoko padėkoti, kartais mama nustemba – ar čia mano vaikas pats priklijavo šiuos „trupinėlius paukšteliui“?
Ar labai serga mažieji darželinukai adaptacijos periodu? Gal laikotės kokių nors aukštesnių higienos standartų?
Dažniausiai sveiki vaikai ir pradėję lankyti lopšelį-darželį neserga dažniau nei įprastai. Tačiau pasitaiko, kad atėjęs į naują kolektyvą mažylis gali susirgti, ir tai įvyksta dėl kelių priežasčių:
1. Dažnai atėjimas į lopšelį sutampa su įgimto imuniteto pabaiga;
2. Mažylis neturi imuniteto „nepažįstamiems“ virusams – jis turi susiformuoti;
3. Natūraliai vaikai dažniau peršąla rudenį, tai taip pat kartais tai sutampa su lopšelio lankymo pradžia;
4. Prie visų šitų veiksnių prisideda stresas. Darželio lankymas – svarbus gyvenimo įvykis ir žingsnis į naują etapą ne tik mažyliui, bet ir visai šeimai.
Mes irgi visais būdais stengiamės užtikrinti, kad mažyliai sirgtų kuo mažiau. „Abadelėje“ grupės nedidelės, daug judrių žaidimų lauke, ankstyvojo sporto užsiėmimai, grūdinimasis vasarą, kokybiškas maistas ir pozityvi, džiugi nuotaika grupėje daug prisideda prie imuniteto stiprinimo. Tačiau nesistengiame sudaryti sterilių sąlygų – vaikai ir su smėliu žaidžia, ir karštą vasaros dieną vandeniu taškosi, ir basi ant žolės palaksto, ir augalėlius į žemę sodina.
„Mamos žurnalas“
