Beata Andžejevska – ne tik lėktuvo pilotė, bet 5 metų Konrado ir 2 metų Karolio mama. O šiuo metu laukiasi trečiojo vaikelio.
Kai Beata pateikė dokumentus į A. Gustaičio aviacijos institutą, norėdama tapti lėktuvo pilote, ji nė karto nebuvo skridusi lėktuvu. Tik paskui, mokyklos baigimo proga, abi su mama išsiruošė į Graikiją. Skrydžio Beata laukė labiausiai – tai buvo pati įdomiausia kelionės dalis. Tada suprato, kad jos pasirinkimas teisingas – ši tarp moterų nepopuliari profesijai jai tiks. Ir štai po penkerių studijų metų gavo magistro diplomą ir licenciją skraidyti orlaiviu. Liko tik įsidarbinti konkrečioje aviakompanijoje ir išmokti pilotuoti konkretų lėktuvą.
Kodėl aviacija?
Beata sako, kad visada norėjo pasirinkti kokią nors įdomią, neįprastą profesiją. Ji nuo mažų dienų „draugavo“ su technika, matė, kaip autoservise mechanikas tėtis taiso automobilius. Kadangi labai lengvai sekėsi išmokti vairuoti automobilį, pagalvojo, kad turėtų sektis vairuoti ir lėktuvą.
„Studijų metais po antro kurso pradedame skraidyti mažais dviviečiais lėktuvais su instruktoriumi. Pirmųjų skrydžių metu jis viską parodo, o paskui, po 10 valandų skrydžio, tu jau skrendi savarankiškai. Kiekvienas aviacijos studentas atsimena savo pirmąjį skrydį – reikia pakilti, apsukti nedidelį ratą ir nusileisti. O paskui skrydžius jau tobulini. Studijų metais buvo 4 praktikos, išmokome skristi toliau už oro uosto teritorijos, apskristi Vilnių, paskui susikurti 3 valandų trukmės maršrutą. Mūsų kurse buvo rekordiškai daug merginų, net 3. Dvi mano kurso draugės jau yra kapitonės, pilotuoja lėktuvus Lietuvoje arba užsienyje. O aš dirbu antrąja pilote vienoje Lietuvos aviakompanijoje. Žinoma, kažkada irgi noriu tapti kapitone“, – sako Beata Andžejevska.
Motinystė ir lėktuvai
Beatos skrydžių maršrutai – užsakomieji atostogų reisai į populiarius užsienio kurortus – Turkiją, Graikiją, Tenerifę, Egiptą. „Kai einu į lėktuvą, daugelis tikriausiai galvoja, kad esu stiuardesė, juk nedaug moterų pilotuoja lėktuvus. Galbūt kai kas net bijotų skristi lėktuvu, kurį valdo moteris (juokiasi). Tiesa, šiuo metu perėjau dirbti į aviakompanijos biurą, nes moterims nuo tam tikros nėštumo savaitės neberekomenduojama dirbti pilotėmis. Čia tokie Lietuvos įstatymai, kitose šalyse galioja kitokie įstatymai“, – sako ji.
Beata sako, kad piloto darbas idealiai tinka auginant vaikus: kartais jos skrydis iš Vilniaus būna anksti ryte, o atgal į Lietuvą parskrenda popiet. Net spėja pati vaikus pasiimti iš darželio. Ko gero, tokio palankaus grafiko neturi daugelis dirbančių biuruose.
Jos karjeroje labiausiai įsiminė skrydis, kai pusantrų metų mergytei pasidarė bloga, ir lėktuvas turėjo leistis artimiausioje šalyje. Laimei, tada Prancūzijos medikams pavyko išgelbėti vaiko gyvybę. „Tikiuosi, skrydžių metu niekada neteks pajusti to, ką mes mokomės simuliatoriuje, kai treniruojamės įveikti nestandartines situacijas: jei sugestų variklis, kiltų gaisras ar kokia kita techninė problema. Realiame gyvenime tokių dalykų pasitaiko labai retai“, – sako Beata. Priduria, kad keleivių plojimų po sėkmingo skrydžio pilotai negirdi. Tik stiuardai praneša, jei dėkingi keleiviai ploja. „Mums skrydžiai yra įprastas darbas. Žinoma, kaip ir aktorius, eidamas į sceną, jaudinasi, taip ir mes prieš kiekvieną skrydį susikaupiame. Į oro uostą ateiname anksčiau, kad aptartume maršrutą, suruoštume dokumentus. Paskui einame paruošti orlaivio“, – sako ji.
Kartais jai tenka skraidyti ir su šeima, bet tai būna atostogų metu. Tada Beata sėdi salone kaip keleivė. Berniukai yra matę tik mamos darbo vietą su daugybe aparatūros ir mygtukų. Jie mėgsta žaisti lėktuvais ir namuose. O danguje pamatę skrendantį lėktuvą šaukia: „Mama, mama!“
Ginta Liaugminienė, nuotraukos Studio Smile (Annos Jankunec)
„Mamos žurnalas“
