„Net ir vyresnio amžiaus vaikai nepraėjus nė mėnesiui jau nebesikreipia Onute ar teta. Visi vaikai šaukia mama. Net ir dabar mes turim keturis mažylius, atvykusius prieš du mėnesius, ir jie jau vadina mane mama“, – pasakoja Šilutėje gyvenanti Ona Jogienė, arba tiesiog Onutė.
Prieš daugiau nei dešimtmetį sukūrusi šeimyną „Vaikiškos svajonės“ ir pasirinkusi globėjos kelią, ji į savarankišką gyvenimą išleido daugiau nei dvidešimt vaikų. Dabar šeimynoje gyvena net dvylika įvairaus amžiaus globotinių, o Onutei padeda marti, socialinė darbuotoja ir trys padėjėjai, kuriuos paskyrė Šilutės savivaldybė.
„Aš esu 100 proc. tikra, kad globojami vaikai išeis iš mano namų paruošti gyvenimui. Matau, kaip dirba mano marti, kaip į globą žiūri mano sūnus. Žinokit, aš esu laiminga mama“, – sako šilutiškė. Ji prisimena, kad per šventes dengia didžiulį stalą, kai aplanko tiek Lietuvoje, tiek užsienyje gyvenantys vaikai su anūkais ir kartu su globotiniais sukuria puikią atmosferą.
Likus trims savaitėms iki birželio 27 – liepos 3-ąją vyksiančių vaikų globos savaitės renginių ir liepos 3-ąją minimos Globėjų dienos, 66 globos centrus visoje Lietuvoje vienijantis tinklas „Vaikai yra vaikai“ dalijasi asmeniškomis globėjų ir jų globotinių istorijomis. Tūkstančiai vaikų jau auga pas globėjus, tačiau apie 1 350 vis dar gyvena globos institucijose ir laukia, kol bus priimti į šeimą.
Globoti vaikus padeda marti
Netikėtai pradėjusi globoti dar 1996 metais, Onutė vėliau pamažu įsisuko į šią prasmingą veiklą ir savo gyvenimo kitaip neįsivaizduoja. „Mes esam globėjai, pasirinkę tokį kelią ir turime būt šilti, supratingi, kantrūs. Džiaugiuosi tuo, ką darau. Dirbau ir parduotuvės vedėja, ir vadybininke, ir vaikus globodavau – visur suspėdavau. Paskui mano gyvenimo kelyje atsirado marti. Sutapo mūsų nuomonės, ji baigė socialinius mokslus ir dirbam kartu. Koja kojon žengiam jau daug metų ir matau, kad sėkmingai“, – pasakoja globėja.
Onutė mano, kad ją link globos pastūmėjo svarbūs gyvenimo įvykiai – ji užaugo be tėvų. Aštuonių mėnesių ji liko be mamos, o septintoje klasėje – be močiutės, kuri ją augino. Tos netektys atnešė kitą požiūrį į gyvenimą. „Visada gedėdavau savo artimų žmonių. Visada galvodavau, kaip būtų buvę, jei būčiau gyvenusi su mama. Tie vaikai kalba tą patį, juose matau save“, – sako jau ne vieną dešimtmetį globojanti šilutiškė.
Ji tikina, kad niekada nesirinkusi vaikų pagal amžių. Taip jau gaudavosi, kad nebūdavo laiko, kada svarstyti. O ir patirčių buvo visokių.
„Savo biologinį vaiką yra lengviau auginti. Jis nėra viduje sužalotas, auga saugus savo šeimoje. O čia globotiniai ateina jau su savo patirtimis, išgyvenimais, ilgisi savo namų, kad kokie jie ten būtų. Reikia kiekvieno priimto vaiko charakterį kaip gintarą gludinti, kad suminkštėtų ta širdelė. Jie būna nervingi, jaučiasi nesuprasti, kyla daug klausimų, kodėl taip atsitiko, kodėl jie ne namuose. Bet gražiai, kantriai, daug kalbant, atsargiai bendraujant, įgavus pasitikėjimo, jie pradeda atsiverti, išsisakyti. Reikia išlaukti. Žinoti, kada prieiti, o kada palikti ramybėje“, – kasdien įgaunama patirtimi dalinasi moteris.
Gyvenu pilną, turtingą gyvenimą
Globėja atvira – jai nereikia dirbtinai kurti ryšio su globotiniais, viskas vyksta natūraliai: kad ir ką ji bedarytų, vaikai visada aplinkui. „Man nereikia eiti per kambarius ir tikrinti, kur kas ką veikia. Jie visada būna kažkur šalia. Gal piešiam? Paduodu pieštukus ir lapus, spalvinimo knygas. Vyresni mokosi anglų. Paklausiu, ką jie veikia ar norėtų veikti. Stebiu kasdienybėje, kam reikia pagalbos ar patarimo, o gal specialisto pagalbos. Prieš tai pasitariame, kalbamės su vaiku, vyksta tarpusavio dialogas“, – pasakoja Onutė.
Visiems, kurie galvoja, kaip išspręsti kilusią problemą, ji turi elementarų patarimą – reikia tiesiog imti ir daryti. „Tų sprendimų ir klausimų yra kasdien. Aš tai vadinu šeimos kasdienybe, kurioje mes visi turime būti laimingi ir ieškoti kelių, kaip tokiais tapti. Aš net turiu laisvalaikio. Su vaikais susėdame prie arbatos puodelio, kepame pyragus. Tai man atrodo kaip laisvalaikis. Po gėlynus kapstytis, triūsti, stebėti, kaip vaikai žaidžia lauke. Man nereikia kažkur išvykti. Aš nesiguodžiu, kad į keliones neišvykau. Gyvenau tokį pilną, turiningą savo gyvenimą, dirbau ir kartu auginau vaikus“, – pasakoja moteris.
Šilutiškė prisipažįsta, kad finansiškai visuomet reikia pataupyti – kitaip ir būti negali. Gyvenant kaime savos daržovės, uogos, šiltnamis, paukščių ūkis: „Mes daug ką savo turim, sveikai maitinamės. Mes ir madas sekame. Man patinka, kaip mergaitės gražiai rengiasi. Ir, žinoma, prieš išleidžiant į gyvenimą, reikia kiekvienam sutaupyti nedidelį lauknešėlį savarankiškai pradžiai.“
Viską priimti atvira širdimi
Onutės globojami vaikai dažnu atveju išlaiko ryšį su biologiniais tėvais, kad nuo jų neatitoltų. Bet, kaip sako globėja, viską reikia daryti laiku. „Vaikai prisisvajoja, kad pas tėvelius gal kažkaip kitaip, gal geriau. Bet kai jie žino, kaip yra iš tiesų, tai visai kitaip reaguoja, jaučiasi. Sakau, kad mes negalim tėvelių teisti, jiems taip išėjo. Kai užaugsit, suprasit“, – sako šilutiškė.
Būsimiems globėjams ji pataria visada prisiminti tokį paprastą dalyką: vaikams visą savo širdį reikės atiduoti, šilumą ir meilę, kurios kiekvienas turi savyje: „Jinai išauga, žmogus turi būti tam pasiruošęs, priimti visus iššūkius. Vaikai ir serga, ir rūpesčių visokių būna, ir ligos, ir mokslai. Visa tai neatsiejama dalis, tad reikės daug kantrybės ir atvira širdim priimti tai. Tiktai atvira širdim.“
Visą informaciją apie vaikų ir paauglių globą galite surasti adresu globoscentrai.lt arba telefonu 8 800 00207.
