Tetos, močiutės ir kiti pagalbininkai pagal prieraišiąją tėvystę: jie gali nuversti kalnus!

IMG_7694

Susiklosčius aplinkybėms, kai mama pati negali pasirūpinti savo mažyliu, ją pakeisti gali iš esmės bet kuris kitas žmogus, tik svarbu, kad jis būtų tas, kuris kūdikiu rūpintųsi nuolatos ir jautriai reaguotų į jo poreikius

Prieraišiojoje tėvystėje auklės, močiutės ir kiti pagalbininkai yra labai svarbūs. Apie tai – psichoterapeutė Dalia Mickevičiūtė www.psichoterapija-jums.lt

Susiklosčius aplinkybėms, kai mama pati negali pasirūpinti savo mažyliu, ją pakeisti gali iš esmės bet kuris kitas žmogus, tik svarbu, kad jis būtų tas, kuris kūdikiu rūpintųsi nuolatos ir jautriai reaguotų į jo poreikius (tai yra, teisingai suvoktų, ko kūdikiui reikia, ir laiku bei tinkamai sureaguotų). Mamai tai daryti bene paprasčiausia, nes ji savo kūdikį pajunta dar iki gimimo, vėliau, jau pagimdžius, žindant išsiskiria hormonas oksitocinas, kuris didina mamos prisirišimą prie kūdikio ir meilę savo mažyliui, taigi mamos meilė savo vaikui turi ne tik psichologinį, bet ir biologinį pagrindą. Visų kitų artimųjų meilė yra daugiau sąmoninga, ne intuityvi, o „išmąstyta“, tačiau tai nebūtinai reiškia, kad bus silpnesnė.

Įdomu tai, kad autoriai, siūlantys tėvams miegoti kartu su vaiku vienoje lovoje, teigia, kad nerekomenduojama kartu su kūdikiu miegoti seneliams ar kitiems, tolimesniems giminaičiams. Šie specialistai rašo, kad tolimesni kūdikiui asmenys ne taip gerai gali jį pajusti miegodami, tokiu būdu kyla pavojus „užgulti“ ar tiesiog nesureaguoti, kai kūdikis duos kokius nors signalus. Taigi dar vienas įrodymas, kad mama išlieka išskirtinė ir ypatinga kūdikiui, kad ir kaip susiklostytų tolesnis abiejų gyvenimas.

Visa kita labai priklauso nuo pačių globėjų norų ir gebėjimų rūpintis mažyliu. Pirmiausia – tam, kuris rūpinsis vaikučiu, labai svarbu susipažinti su prieraišiosios tėvystės principais ir pagrindinėmis žiniomis: tuo, kad kiekvienam iš mūsų svarbu jaustis saugiam ir kad saugus ryšys kuriamas atsiliepiant į kūdikio poreikius.

Kai augome mes patys, vyravo požiūris, kad kūdikis turi būti ramus ir netrukdyti suaugusiesiems rūpintis buitimi ir savo reikalais, kad pernelyg daug nešioti negalima, nes kūdikis gali išlepti, o į kiekvieną verksmą irgi nepatariama atsiliepti, nes tada mažylis gali priprasti nuolat verkti ir taip reikalauti dėmesio. Tai žinančioms dabartinėms vyresnio amžiaus senelėms gali būti nelengva priimti teiginius, kad dažnas nešiojimas ir atsiliepimas į verksmą neišlepina ir nepaverčia kūdikio „rankinuku“, o priešingai, padeda vaikui jaustis saugiam ir vėliau lengviau atsiskirti nuo tėvų. Iš kitos pusės, senelės paprastai būna gerokai atlaidesnės ir kantresnės savo anūkams nei vaikams, todėl, pasidalijus su jomis šiuolaikinėmis žiniomis, gali būti puikios pagalbininkės ar reikalui esant pakeisti mamą.

Šiek tiek sudėtingiau, kalbant apie senelius, dėdes ir kitus vyriškosios lyties atstovus, ypač jei jie nėra turėję vaikų. Vyresnės kartos vyrai labiau įpratę prie to, kad pagrindinės vaikų augintojos buvo mamos, vyrai paprastai nedalyvaudavo ar įsijungdavo į vaikų priežiūrą tik šiems ūgtelėjus. Be to, vyrai neretai drovisi parodyti savo jausmus ir švelnumą, nedrąsumą slepia po šiurkštumu ar tiesiog atsitraukimu.

Pagrindinis patarimas tokiu atveju – kaip galima labiau pasitikėti globėju ir, išsiaiškinus, kad jis moka ir sugeba viską, ką reikia (panešioti vaikelį, pamaitinti, pakeisti sauskelnes ir t.t.), leisti jam pabūti su kūdikiu vienam, niekieno nestebimam, tačiau palikti prieinamą pagalbą, jei jos prireiktų (pavyzdžiui, kas nors ateitų padėti paskambinus). Žinant, kad niekas nevertins sugebėjimų ir nekritikuos, sumažėja nerimas, taigi globėjas gali labiau įsijausti ir nebesidrovėti savo rūpesčio bei jausmų mažyliui.

Kaip močiutės ir kiti pagalbininkai gali padėti mamai?

Gydytoja psichoterapeutė Dalia Mickevičiūtė www.psichoterapija-jums.lt

Jei mama augina kūdikį ir jai reikia tik pagalbos, tinka tie patys patarimai, kaip ir skirti tėčiui: pirmiausia – suteikti mamai ramybę ir poilsį. Nors močiutės kupinos kuo geriausių norų, labai praverstų dalyti kuo mažiau patarimų – geriau paklausti pačios mamos, ko ji norėtų, kaip jai atrodo, kuo artimieji galėtų padėti. Nuraminti mamą, jei vaikelis neramus ir turi kokių nors problemų, pavyzdžiui, blogai auga svoris ar serga, suteikti jai galimybę pamiegoti ar išeiti pasivaikščioti. Įkvėpkite kuo daugiau optimizmo: užuot prisiminę visus sergančių giminės vaikų atvejus, papasakokite kokią nors istoriją, kaip neramus kūdikis užaugo puikiu žmogumi arba kaip po kurio laiko pradėjo gerai valgyti ir miegoti… Išgalvoti, žinoma, nereikia, jei tokių atvejų nežinote, bet geriau nepasakokite blogų istorijų, o tik geras.

Be abejo, tinka ir visi anksčiau minėti patarimai, skirti tėčiams: nešioti kūdikį, kai jam to norisi, maitinti iš buteliuko paėmus ant rankų ir pakalbinant, kalbinti ir šypsotis maudant, keičiant sauskelnes, rengiant ir tiesiog bendraujant. Čia tiesiog nepakeičiamos visos jums žinomos lopšinės, eilėraštukai ir pasakos, kurias suaugę žmonės atsineša iš vaikystės kaip šiltą ir mielą prisiminimą.

Jei tenka pakeisti mamą…

Pakeisti mamą nelengva, juolab kad nuojauta gali ne tiek daug pakuždėti atsakymų, kaip mamai, ir atrodys, kad sunku suprasti mažylio verksmą, jei išbandote įvairius variantus, o jis vis tiek nesiliauja verkęs… Tačiau nebijokite ir suklysti: jūsų noras suprasti kūdikį labai svarbus, ir kartais nutinkančios klaidos tikrai nesutrikdys užmegzti ryšį. Tiesiog svarbu jas pataisyti, o patirtis ateis… Žinokite, kad požiūris į kūdikio auginimą ir priežiūrą metams bėgant keitėsi, ir jeigu jūs turite tam tikrų nuostatų, o „šiais laikais“ kalbama tai, kas jums atrodo labai svetima – nebijokite nueiti pasitarti su vaikų psichologais. Natūralu, kad jūs kažko nežinote – jūs ir neprivalote visko žinoti, taigi pasikonsultuokite su žmonėmis, kurie turi teorinių žinių ir gali atsakyti į jums rūpimus klausimus.

Kaip padėti… savo padėjėjams

močiutė

Neringos Laurinaitienės nuotr. www.neringosfoto.lt

Kartais kūdikio mamoms ir tėčiams tenka pasukti galvas, kaip elgtis su pagalbininkais, kurie nori padėti, tačiau įneša daug sumaišties arba patys pervargsta. Taigi kaip jiems padėti, kad mažylio priežiūra netaptų papildomu sunkumu artimiesiems?

  1. Patys nuspręskite, kiek artimieji pajėgūs išbūti su kūdikiu. Kartais, ypač vyresnio amžiaus žmonės, negali objektyviai įvertinti, kad buvimas su mažyliu reikalauja daug fizinių ir emocinių jėgų, taigi tai nuspręskite jūs ir tarkitės dėl tokio laikotarpio, kuris per daug neišsekintų artimųjų.
  2. Paaiškinkite apie prieraišiosios tėvystės principus. Pasistenkite stipriai nekritikuoti taisyklių, kuriomis vadovaudamiesi jie augino savo vaikus, tačiau pasakykite, pavyzdžiui, kad nieko blogo nenutiks, jei kiekvieną kartą, kai mažylis verks, jie atsilieps į verksmą ir pasirūpins vaiku.
  3. Jei jau leidžiate rūpintis vaikučiu – pasitikėkite savo pagalbininkais ir nekritikuokite bei nestebėkite jų kiekviename žingsnyje. Jei yra tokių dalykų, kuriuos, jūsų manymu, jie daro neteisingai – pasistenkite išvengti konflikto, pavyzdžiui, jei jūsų pagalbininkas maitina kūdikį iš buteliuko palikdamas vaiką lovelėje ir nepakalbindamas, tiesiog pamaitinkite vaiką prieš išeidami ir grįžkite anksčiau, nei reikės maitinti. Tokiu būdu tiesiog išvengsite situacijos, kurioje nuomonių išsiskyrimas užprogramuotas iš anksto.
  4. Svarbiausia – prisiminkite, kad geras pavyzdys užkrečia labiau nei bet kokios kalbos. Taigi jei jūs auginsite savo mažylį vadovaudamiesi prieraišiosios tėvystės principais, net ir nieko daug nesakydami leisite susimąstyti apie tai žmonėms, kurie matys, kaip jūs elgiatės…

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , , , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


5 − = du

Kitos temos: