Pasakoja mama Ramunė, nepertraukiamas žindymo stažas – 3 metai 7 mėnesiai (dar tęsiasi).
Auginame du vaikučius: 3 m. ir 7 mėn. dukrą ir 8 mėn. sūnų. Dukrytę maitinau krūtimi iki 2 m. ir 11 mėn., t.y. iki pat sūnaus gimimo. Tiesiog taip norėjo dukrytė. Ir mes plaukėme su jos noru pasroviui. Žindžiau, kada ji norėdavo, kiek norėdavo. Pieno nenusitraukinėjau (tiesą pasakius, taip ir neišmokau naudotis pientraukiu). Nejaučiau jokio diskomforto. Atvirkščiai, kaip niekada anksčiau – tik ramybę. Juk kiekvienas žindymas leisdavo niekur neskubėti. Tada mes abi, o ypač aš, „turėdavome lėtąjį laiką“, leidžiantį pamiršti skambučius, puodus, skalbinius ir pan.
***
Kai dukrai suėjo dveji, su vyru vis pašnekėdavome, kad gal jau laikas nutraukti maitinimą (planavome antrą vaikiuką, o visi tik ir sakė, kad norint pastoti būtinai reikia nutraukti žindymą). Bet vis nesiryždavome palikti kelioms dienoms seneliams ar išnešti į kitą kambarį ir liepti nuo šiol migdytis pačiai. Ir kur gi taip pasielgsi, jei dukra, atsigėrusi pienuko, sakydavo: „Mmmmmm kaip skanu“. Be to, visiškai nesirgo. Neserga ir dabar. Mes neturėjome bemiegių naktų. Pagalvojau, kad lai geria tiek, kiek nori.
***
Po širdimi užsimezgė antra gyvybė. Pradėjau ieškoti informacijos apie žindymą nėštumo metu. Ir radau kelis straipsnius, kad iki 20 savaičių tai nepavojinga. Žindžiau toliau. Kalbėjau su gydytojais. Jaučiausi gerai ir tyrimai buvo geri, tad žindymas nenutrūko ir po 20 nėštumo savaitės. Be abejo, žindymo kartai nuo N per dieną mažėjo (gal pieno skonis keitėsi, gal dukrytė tiesiog augo), kol apie 30 nėštumo savaitę liko tik dienos miegeliui. Taip – iki pat sūnaus gimimo. Vieną dieną dar dukrytė gėrė pienuką, o kitą rytą tai jau darė mažiukas.
***
Gimus broliui, sesė tik porą kartų užsiminė, kaip norėtų to skanaus pienuko. Vieną kartą pasakiau, kad ji jau didelė ir valgo įvairų maistą, o brolis gali valgyti tik pienuką. O antrą kartą pasiūliau pabandyti. Ir, kas keisčiausia, ji atsisakė. Viskas natūraliai. Ir jokių paslapčių. Tiesiog vaiko noras. Mano nusistatymas nekreipti dėmesio į nustebusius žvilgsnius, kad vis dar maitinu. Vyro palaikymas. Mano mamos neįkainuojama pagalba buityje, leidusi ir vis dar leidžianti nepervargti. Ir turbūt taip jau gamtos ir Dievulio duota. O prieš juos nereikia kovoti.
Su nuoširdžiausiais linkėjimais Ramunė
„Mamos žurnalas“
