
Jelena – dviejų vaikučių mama. Prieš trejus metus gimė sūnelis Artiomas, o prieš pusmetį – Nikita.
Natūralus maitinimas buvo vienas iš medikės Jelenos prioritetų. Ir jeigu su pirmuoju vaiku jis buvo sklandus ir truko ilgiau nei dvejus metus, tai antroji žindymo istorija – verta romano. Bet romano su gera pabaiga, nes, nepaisant visų sunkumų, Nikita valgo mamos pienelį nuo gimimo iki šiol. Pasakoja Jelena.
Mažylis gimė žaibiškai
Kai pradėjau lauktis antrojo vaikelio, buvau nusiteikusi, kad žindyti tikrai pasiseks. Juk pirmagimį žindžiau tiek, kiek jis norėjo. Bet antrąkart viskas vyko kiek kitaip, pradedant pačiu gimdymu. Vakare užmigau nejausdama jokių sąrėmių, o paryčiais pabudau nuo skausmo, ir, kol nuėjau į dušą, sąrėmiai taip sustiprėjo, kad išsigandau, jog tuoj pagimdysiu. Išsikvietėme greitąją pgalbą ir važiuojant į gimdymo namus medikai manęs prašė dar palaukti, nestumti, nes kūdikis galėjo gimti ir automobilyje. Nuo pirmo pajausto sąrėmio iki Nikitos užgimimo praėjo valanda. Tai turbūt rekordiškai trumpas gimdymo laikas. Bet taip žaibiškai užgimęs vaikelis susirgo naujagimių gelta. Jį išnešė į kitą palatą ir parą laikė po specialiomis lempomis, kad praeitų geltonumas.
Ėjau pas jį, o kadangi ten nei atsigulti, nei atsisėsti negalėjau, maitinau stovėdama. Nei man, nei vaikui nebuvo patogu. Mano vienas spenelis yra plokštesnis, tad vaikui apžioti nebuvo paprasta. Nešiau ir nutraukto pieno, kad tik mažylio netektų primaitinti mišinėliais.
Žindymas už uždarų durų
Grįžome iš gimdymo namų, ir prasidėjo visos bėdos. Tik vėliau paaiškėjo, kad Nikitos liežuvio pasaitėlis trumpas, jį gydytojai pakirpo, tad ir tai trukdė taisyklingai žįsti. O dėl netaisyklingos žindymo technikos mano speneliai pasidarė vienų žaizdų. Kai ateidavo metas maitinti, paprašydavau, kad vyras su vyresniuoju sūneliu išeitų į kitą kambarį, nes iš skausmo net verkdavau. Žindžiau su antspeniais, kurį laiką jie padėjo, žaizdos apgijo. Atkakliai laikiausi savo požiūrio, kad motinos pieno vaikui negali pakeisti niekas, o žindymo sunkumai išsprendžiami, tik reikia kantrybės.
Kai Nikitai buvo trys savaitės, pastebėjau, kad tai vienoje krūtyje, tai kitoje atsiranda guziukų. Žinojau, kad reikia pastovėti po šiltu dušu prieš maitinimą, atpalaiduoti, kad pienas lengviau tekėtų, o po maitinimo atvėsinti krūtis. Viską dariau, kad tik guziukai išsivaikščiotų, bet ta krūtis, kur spenelis plokščias, matyt, mažylio nebūdavo gerai ištraukiama. Prasidėjo didžiuliai skausmai. Kankinausi savaitę, per kiekvieną maitinimą mintyse net keikdamasi, o tada nutariau kreiptis į gydytojus. Echoskopija parodė, kad krūtyje susidaręs pūlinys, kurį reikia gydyti. Keletą dienų gėriau antibiotikus, bet geriau nebuvo.
Vilniuje gydytoja nutarė, kad reikia operuoti arba punktuoti. Jei būčiau sutikusi operuotis, savaitę laiko vaikelis būtų turėjęs būti atskirai nuo manęs, (juk dėl koronaviruso ligoninėse tvarka kitokia), maitinamas mišiniais, to visiškai netroškau. Liko punktavimas. Į krūtį duriama adata be jokio nuskausminimo ir traukiami pūliai. Iškentėjau su ašaromis tą skausmingą procedūrą, grįžau namo… O kitą rytą guzas buvo toks pat, kaip buvęs. Vėl prisikaupė pūlių, vėl reikėjo kartoti punktavimą. Į priimamąjį važiavau keturias dienas iš eilės, gydytoja ištraukdavo pūlius, o per naktį jų vėl atsirasdavo.
Ketvirtą dieną gydytojai pasakė, kad baigtume tuos kankinimus ir ruoščiausi operacijai. Labai liūdna prognozė.

Du mėnesiai tarp Vilniaus ir Kauno
Griebiausi paskutinio šiaudo – paskambinau į Kauną savo kolegei, krūtų gydytojai, kad ji pasakytų savo nuomonę, ką man daryti. Kitą rytą 7 valandą jau buvau Kaune prie jos kabineto durų. Šitos gydytojos požiūris į operacijas buvo kitoks – sakė, kad jie operuoja tik pačiais kraštutiniais atvejais, kai uždegimo nebeįmanoma išgydyti jokiomis kitomis priemonėmis. Man pasiūlė tęsti punktavimą ir vartoti vaistus. Bet šitos patyrusios gydytojos atliekama procedūra buvo kur kas švelnesnė, tokio baisaus skausmo nejaučiau. Pradėjau važinėti į Kauną punktavimui kas antrą dieną. Po poros savaičių – jau kas trečią, kas ketvirtą. Antro mėnesio pabaigoje jau važiuodavau tik kartą per savaitę. Uždegimas pamažu mažėjo, bet ta krūtis „užmigo“, joje nustojo gamintis pienas. Maitinau Nikitą viena krūtimi, o kad jam maisto netrūksta, rodė priaugamas svoris – kas mėnesį po kilogramą. Taigi pusę metų Nikita valgo iš vienos krūties, ir aš labai džiaugiuosi nepasidavusi, įveikusi žindymo sunkumus.
Žindysiu tiek, kiek norės pats vaikas, – kad ir kelerius metus. Jokių ribų ir terminų šiuo klausimu nusistačiusi nesu.
Ginta Liaugminienė
Nuotraukos Annos Jankunes-Smile, rūbai iš „Šypsenų“ fotostrudijos
„Mamos žurnalas“