Šio straipsnio herojė Greta – dviejų vaikučių mama. Sūnui Gabrieliui 3 metai, dukrytei Gabijai – metukai. Gretos žindymo istorija sklandi ir vis dar tęsiasi, o sunkesnius maitinimo etapus jai padėdavo įveikti kelių dienų „žindymo atostogos“.
Pasakoja Greta:
„Laukdamasi pirmagimio, lankiau kursus apie natūralų maitinimą. Ten išmokau žindymo technikos, tikėjau, kad tikrai galėsiu maitinti pati. Bet pirmasis gimdymas pateikė netikėtumų. Labai norėjau gimdyti natūraliai, o paskutinėmis savaitėmis sužinojau, kad vaikutis „sėdi“, pilve apsivertė, ir natūraliai gimdyti negaliu. Sako, po cezario būna visokių nesklandumų ir dėl žindymo, bet man viskas buvo gerai.
Taip gerai, kad grįžus iš gimdymo namų po poros savaičių su vyru nusprendėme pradėti savo versliuką. Darbo daug, bet įdomu, azartas, o dar naujagimis pašonėje, kuris naktį miega kartu su mumis. Matyt, kažkuriuo metu pervargau, nes pastebėjau, kad vaikutis nepaleidžia krūties. Buvau skaičiusi, kad pieno krizes geriausia įveikti poilsiu. Tad dviem ar trims dienoms pasidariau atostogas nuo darbų, buities rūpesčių, atsipalaidavau, gulėjau su vaikučiu lovoje, sočiai maitinausi ir laikiau prie krūties Gabrielių. Per tris dienas namai tikrai nesugrius, jei ir nebus nuvalytos visos dulkės. O pienas sugrįžo, pastebėjau, kad vaikutis vėl žinda kaip įprastai.
Pirmąjį Gabrieliaus pusmetį buvo dar viena pieno krizė, kurią įveikiau jau išbandytu būdu, – mažtėmis atostogomis lovoje. Poilsis daro stebuklus!
Kai buvo 1 metų ir 9 mėnesių, Gabrielių išleidome į darželį. Priprato sunkiai, nes buvo labai prisirišęs prie manęs. Nenorėjau tuo pat metu ir atjunkyti, kad vaikui nebūtų dvigubas smūgis. Sūnus pareidavo iš darželio, ir mes dvi valandas būdavome apsikabinę, susiglaudę. Pienelio norėdavo naktimis. Bet kaip tik tuo metu pradėjau lauktis antrojo vaikelio. Vienu metu grėsė persileidimas, tad reikėjo nuspręsti, ar man maitinti toliau. Laimei, kad Gabrielius jau ir pats nebesureikšmino pieno. Porą naktų dar pabusdavo, pasupdavome lovytėje, o paskui ėmė ramiai išmiegoti visą naktį.
Antrasis gimdymas buvo natūralus. Nors dukrytė irgi nusprendė „atsisėsti“, bet gydytojai tai pamatė gana anksti, ir dar buvo laiko ištaisyti vaikučio padėtį. Pradėjau daugiau laiko skirti sau, lankyti baseiną, daryti tam tikras lengvas mankšteles, kalbėjausi su pilveliu, kad apsiverstų. Ir Gabija apsivertė! Labai džiaugiuosi, kad man pavyko patirti, ką reiškia natūralus, be nuskausminamųjų, gimdymas.
Dėl dukrytės žindymo viskas buvo dar paprasčiau. Kadangi po gimdymo mūsų neatskyrė, ji visą laiką buvo ant mano krūtinės, pieno atsirado beveik tą pačią dieną. Tik kai Gabijai buvo 8 mėnesiai, ištiko panaši pieno krizė, kaip su pirmagimiu. Tuo metu turėjome kraustytis į naujus namus, o vyras, lyg tyčia, susilaužė koją, niekuo negalėjo padėti. Matyt, nuo pervargimo ir rūpesčių pienelio vėl ėmė mažėti. Išbandžiau veiksmingą būdą – poros dienų atostogas lovoje, ir viskas susitvarkė. Svarbiausia mamai pailsėti ir atsipalaiduoti.
Žindydama Gabiją jaučiausi ir kur kas drąsesnė viešumoje. Su Gabrieliumi būdavo nedrąsu išeiti į gatvę ar su draugėmis išgerti kavos, nes jis nurimdavo tik žindomas. O kaip aš jį maitinsiu viešoje vietoje? Tačiau su Gabija viskas tarsi perlūžo. Jaučiausi drąsiai žindydama visur, kur reikia, – prekybos centre ar parke. Neieškodavau jokio mamos ir vaiko kambario. Ir ko nesitikėjau – aplinkiniai tai priėmė labai natūraliai, jokių kreivų žvilgsnių ar replikų, o iš vyresnius vaikučius turinčių mamų susilaukdavau didelio palaikymo – jos irgi būtų norėjusios būti tokiomis laisvomis, drąsiomis ir atsipalaidavusiomis, juk viskas būtų buvę daug paprasčiau ir lengviau.
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
