Jūsų atvirumas mums – dangaus dovana, nes žurnalas tampa tikras, neišgalvotas. Skaitytojoms jūsų atvirumas – tai vilties šiaudas, kurio kartais taip pritrūksta kelyje į sėkmę. Šiandien dėkojame receptų skyrelio šeimininkei, tinklaraščio „Paprasta gaminti“ autorei Karinai. Ji sutiko pasidalinti jautria savo istorija.
„Rankose tu niekad nebuvai, širdyje tu liksi amžinai…“, – štai toks įrašas ištatuiruotas po mano širdimi, jis skirtas tiems vaikučiams, kurie pasirinko mus, tačiau į mūsų šeimą taip ir neatėjo. O tokie įvykiai buvo du.
Labai ilgai galvojau, ar kalbėti apie tai. Galvojau tuo metu, kai išgyvenau, nes pačiai labai trūko informacijos. Galvojau tuo metu, kai galų gale sėkmingai pastojau. Galvojau ir dabar, kai jaučiuosi tvirčiau stovinti ant kojų ir pagaliau galinti pasakyti.
Taip, patyriau du persileidimus. Ir jeigu mano gvildenama tema padės nors vienai moteriai, vadinasi, jau verta apie tai kalbėti. Nuo ko pradėti? Pirmiausia papasakosiu pirmąjį įvykį, kuris tapo didžiausiu skausmu, kokį esu jautusi.
***
Laiminga skubėjau į gydytojo apžiūrą. Tuo metu skaičiavau maždaug 10 nėštumo savaitę. Gimdyti planavau balandį. Ir mintyse jau sukau skirtingus Milos sesės ar brolio vardus. Buvau beprotiškai įsimylėjusi tą žmogų po širdimi.
Prigulusi pas gydytoją tauškiau apie dažną šlapinimąsi ir kitus nėštukės reikalus. Ir staiga pamačiau keistas gydytojos akis. Ji buvo lyg išsigandusi, lyg įsitempusi. Dabar aš jau puikiai žinau, ką reiškia tas žvilgsnis. Nes mačiau tai du kartus. Kai gydytojas labai nori kažką pamatyti, bet negali ir kaupiasi pasakyti tiesą.
– Aš matau vaikelį, tačiau nematau plakančios širdelės.
– Kaip nematote?? Kodėl? – tuo metu pradėjau net mikčioti.
⠀ Gydytoja pasiūlė apžiūrėti kitu būdu. Tai buvo kelios ilgos minutės, kupinos dar nejaustos gyvenime tokio stiprumo vilties. Gydytoja pradėjo kalbėti apie tai, kad turi mane informuoti kaip elgtis, kad turiu stengtis išlaukti savaiminio persileidimo ir pan. O man tiesiog spengė ausyse, akyse buvo balta, ir aš pasakiau: „Leiskit man išeiti“. Ji toliau kalbėjo, kol sušaukiau, kad TURIU IŠEITI!
Išbėgau. Savo skausmą laikiau bėgdama ilgu koridoriumi, kurio šonuose prie kabinetų laukė kitos nėštukės. Bėgau į automobilį, lyg į saugiausią pasaulio kampelį, kur manęs niekas nematys. Tik įsėdus aš.. . Klykiau. Ašaros buvo tokios didelės. O širdis buvo plėšoma į gabalus. Skambinau vyrui bandydama išlementi tik du žodžius – „vaikelio nebus“.
***⠀
Jei išgyveni tai dabar ar patyrei visai neseniai, žinok, kad tu ne viena! Tokių daug. Ir nors tai tavo skausmo nesumažins, žinok, kad ateis šviesesnis rytojus.
Grįžusi namo po verdikto, kad nėštumo nebus, buvau sugniuždyta. Mačiau vyro skausmą, jaučiau kaltę žiūrėdama į dukros akis. Jaučiau visas blogiausias būsenas vienu metu.
Man vis skambino gydytoja, kuri jaudinosi, juk iš jos kabineto išbėgau nieko taip ir negirdėjusi. Sukandusi dantis pakėliau ragelį, nors kalbėti nebuvo jokio noro. Norėjau tik verkti į pagalvę. Gydytoja pasakė, kad protingiau būtų dvi savaites palaukti savaiminio persileidimo. Jeigu pavyktų apsieiti be gydytojų įsikišimo, būtų geriau. Tuo metu sutikau nieko nesuvokdama.
***
Prasidėjo dvi baisiausios savaitės. Kai egzistuoji. Kai atsikeli ryte ir svajoji, kad visa tai būtų sapnas. Viskas lyg per rūką. Vaikštai lyg tiksinti bomba ir nežinai, kada viskas įvyks. Savaitę buvau zombis, kol galų gale norėjau šaukti visiems, kad man padėtų. Prisiminiau, kad po bendrų darbų mano telefone liko gydytojos Rūtos Liutkevičienės @nestukes.lt numeris. Paskambinau. Ji buvo lyg blaivaus oro gūsis mane supančioje migloje. Gydytoja papasakojo, kad taip nutinka daug kam, labai ramiai išdėstė, kodėl geriau palaukti ir tiesiog gražiai pasakė, kad jeigu galiu dar sukaupti nors šiek tiek jėgų, kad taip ir padaryčiau. O po visko ji padės man judėti pirmyn.
Nusprendžiau gyventi toliau. Važiavau su Mila į mamadienį. Filmavau įrašus instagramui. Vežiojau daiktus gyvūnų prieglaudai. Ir dirbau. Vertėjavau vienų debatų filmavime, kai pajutau gėlimą pilvo apačioje. Supratau, kad tai sąrėmis. Greitai paskambinau vyrui, kuris nuvežė mane namo. Tos dienos nepamiršiu. Šiandien galiu pasakyti, kad ji mane padarė stipresnę. Ji man atnešė pamoką. Ji man parodė, kokios įveikiamos yra kitos bėdos. Ji man parodė, kokia aš stipri, kiek galiu.
Ta diena man parodė – kad ir kokių tamsumų būtų, mes galime išgyventi absoliučiai viską, ir visada ateina gražesnis rytojus.
***
Praėjus mėnesiui po nėštumo nutrūkimo, nuėjau pasitikrinti pas savo ginekologę. Sakė – viskas gerai. Nuojauta sakė kitaip.
Pakalbėjau su gydytoja Rūta, ji priėmė mane apžiūrai. Dabar jau žinau, kodėl ji kažką įžiūrėjo. Nes taip smulkmeniškai apžiūrinčio gydytojo dar nesu sutikusi. Ji pamatė ataugą gimdoje. Iškart pasakė, kad reikės operuoti, bet reikia pasirodyti gydytojai, kuri specializuojasi būtent toje srityje. Jau kitą dieną buvau pas ją. Apžiūrėjusi pasakė, kad nieko nėra! Kaip apsidžiaugiau! Susitarėme, kad ateisiu dar po mėnesio. O po mėnesio daktarė jau pamatė tai, ką Rūta Liutkevičienė matė iškart. Po kelių dienų man buvo skirta operacija.
***
Nežinau, kas man pasidarė. Matyt, stresas, kurį išgyvenau po persileidimo, pradėjo kelti paniką. Atrodė, jeigu įvyks intervencija į mano kūną, aš jau niekada nebebūsiu mama. O jeigu neprabusiu po narkozės. Net gydytojos klausiau, ar galima tokią operaciją iškentėt be narkozės. Tikrai ją kalbinau ir sakiau, kad lengvai ištveriu skausmą.
Puikiai pamenu, kaip tamsų rytą ėjau į ligoninę, kalendama dantimis iš baimės. Kaip eidama į palatą norėjau apsisukti ir bėgti. O po akimirkos jau prabudau iš saldaus miego ir laukiau, kol mane išleis namo. Po operacijos man buvo pasakyta, kad galiu tęsti bandymus susilaukti vaikų. Neminėjo, kad geriau luktelėti ir atsigauti. Todėl mūsų kelią ir toliau lydėjo iššūkiai.
Tačiau kokie jie būtų ir ar dabar turėčiau Kernių, jeigu gyvenimas manęs nebūtų suvedęs su gydytoja Rūta? Juk galėjau po persileidimo tiesiog bandyti ir bandyti pastoti, nežinodama, kad nemažo dydžio atauga gali trukdyti vaisiui vystytis.
Visada būsiu dėkinga šiai gydytojai. Daugiau tokių žmonių!
***
Tai kada antras? Kada broliukas ar sesutė? Gal jau laikas dar vienam vaikeliui? Planuojate dar vaikų?
Mielos moterys, kad ir kaip jums būtų įdomu, supraskite – tokie klausimai neetiški. Jūsų smalsumo patenkinimas gali suteikti kitam skausmo. Kartą manęs paklausė, kodėl neskubame Milai padovanoti broliuko, kai aš dar laukiau savaiminio persileidimo. Kita moteris pasakojo, kad jos paklausė, kodėl jie nori turėti vienturtį vaiką, kai ji jau buvo patyrusi 2 persileidimus. O dabar tęsiu istoriją.
***
Po operacijos nieko nelaukėme ir tęsėme savo planus dėl antrojo vaikučio. Ir ką jūs manote, kitą mėnesį aš jau pamačiau dvi juosteles. Testą dariausi labai anksti. Juk taip laukiau! Nuskubėjau dar ir privačiai kraujo tyrimą pasidaryti. Tyrimas parodė teigiamą atsakymą, bet kokie turėjo būti skaičiukai, įtikinantys, kad tai tvirtas nėštumas, aš nemąsčiau. Tiesiog po operacijos šventai patikėjau, kad kliūčių nebėra, ir laiminga vėl glosčiau sau pilvą, skaičiavau gimdymo datą.
Tokia laiminga pabuvau 3 dienas. Iki šiol pamenu, kaip sėdėjau su Mila ant lovos ir pajaučiau, kad kažkas ne taip. Instinktyviai sušukau vyro vardą – Einarai! Ir jau po 30 minučių aš buvau Vilniaus gimdymo namuose.
Tada ir vėl pamačiau tas gydytojos akis, kurios nori matyti, bet nemato.
***
Šįkart tai buvo labai ankstyvas nėštumo nutrūkimas, kai tiesiog kaip sakoma „neužsikabino“. Daug moterų net nežino, kad tokių dalykų turėjo. Kurios neatlieka testų ir neskaičiuoja kiekvienos valandos iki kitų mėnesinių, tiesiog gali net nesuprasti. Bet kai lauki, tikiesi, tai nėra paprastas „neužsikabinimas“. Tai tavo angelėlis. Gal reikėjo atsigauti, gal nebuvo lemta, viena gydytoja minėjo, kad pastoti, praėjus mėnesiui po operacijos, – retas dalykas.
Rankos kuriam laikui nusviro. Tiesiog atrodė, kad niekada nebepavyks. Tačiau vieną dieną viskas atrodė pilka ir neįmanoma, o kitą dieną ryžtingai pasakiau, kad mums pavyks!
***
Iki šiol puikiai prisimenu būseną, kurioje gyvenau praradusi du nėštumus. Veikiau, bendravau, laikiausi, bet dažnai norėjosi nugrimzti į duobę. Kartą kalbėjome su gydytoja, ir ji patarė: palauk, vasarą nuvažiuosite kažkur, atsipalaiduosite.
Po poros mėnesių draugai mus pakvietė į gimtadienį sodyboje. Prieš važiuojant pasidariau nėštumo testą. Neigiamas. Verkiau kūkčiodama ant lovos ir nesupratau, kodėl taip apėmė emocijos. Nuvažiavusi paėmiau taurę šampano, išgėriau gurkšnį ir pasidarė taip negera. Su tuo negeru jausmu kovojau, galvojau, kad bandau save ir vėl įtikinti, kad laukiuosi. Nors nėštumo testas peržiūrėtas 100 kartų prieš šviesą, už šviesos. O gal išlįs ta silpna juostelė! Manau, nemažai moterų supras, apie ką aš. Vėl paėmiau taurę, ir šampanas vėl keliavo į kriauklę.
Grįžusi namo jaučiau pykinimą ir nuėjau pasidaryti testo, jų stalčiuje buvo pilna, nes testų darymas – mane apsėdusi nauja veikla.
***
T E I G I A M A S. Kai mažiausiai tuo tikėjau, jis buvo teigiamas. Ir pirmą kartą aš nejaučiau laimės. Viską užgožė baimė. Supratau, kad dar vienam nesėkmingam kartui manęs tiesiog neužteks. Skubiai paskambinau gydytojai Rūtai, jos pirmi žodžiai buvo: „Vėl teigiamas?“ Ta moterų nuojauta!
Pasidariau kraujo tyrimą, jis irgi rodė nėštumą, tačiau vilčių tai suteikė mažai. Tiesiog laukiau. Jūs neįsivaizduojate, kiek kartų griebiau Milą iš žaidimų aikštelės ir bėgau namo, nes atrodė, kad persileidinėju.
Kai atėjo diena patikrinti, ar plaka vaiko širdutė, aš iki Gimdymo namų ėjau pėsčiomis, nes vairuoti tiesiog negalėjau. Sėdėjau prie kabineto ir laikiausi, kad nepradėčiau vemti iš streso.
O kai gydytoja tikrino, man jau atrodė, kad ir vėl matau TĄ ŽVILGSNĮ. Bet ji pasakė: „Aš matau! Štai matote?“ Pamačiau ir aš! Plakančią širdutę. Nors tai nereiškė, kad viskas bus gerai, manyje vėl užgimė viltis.
Išėjusi iš kabineto skambinau Einarui verkdama, o jis, vargšas, negalėjo suprasti – gerai viskas ar blogai.
***
Teigiamas! Valio! Valio? O gal vėl… gal kažkas nutiks? Pažįstama? Pažįstama toms, kurios pastoja po persileidimų arba ilgo ilgo nėštumo laukimo. Kai pamačiau plakančią širdelę, verkiau iš laimės! O kitą dieną vėl bijojau. Vis atrodė, kad persileidinėju.
Prisimenu, kad vis nauja savaitė sueidavo sekmadieniais. Tad kiekvieną sekmadienio rytą aš atsikeldavau ir mintyse pasakydavau „Na dar savaitę“.
Sulaukus 10 savaičių, į namus pasibeldė kovidas. Tai buvo smūgis iš visų jėgų. Aukšta temperatūra, kūno skausmas ir BAIMĖ. Nejaugi nėštumas šįkart gali nutrūkti dėl ligos? Pradėjo skaudėti šoną. Skambinėjau savo gydytojai, o po 3 parų maudimo išsikviečiau greitąją. Mane nuvežė ne į Nėščiųjų skyrių, o į Infekcinių ligų. Prastovėjau nežinia kiek laiko naktį lauke, šalau klausydama gydytojų tarpusavio bajeriukų, mane įleido tik užpildžius dokumentus. Ten krauju aptaškytoje palatoje laukiau valandą, kol man, kaip pasakė, suorganizuos akušerį. O vyrukas gydytojas taip maigė pilvą, kad atitraukiau jo rankas primindama, kad laukiuosi. Po valandos išvežė ten, kur reikėjo iškart. Kai pasakė, kad vaisius sveikas, man jau nieko nereikėjo!
Vis galvojau, bus 12 savaičių – bus ramu.
13 savaičių po genetikės apžiūros sužinojau, kad nešioju sveiką vaikelį. Viskas, baimių neliko? Nee, tada pasakiau, kad ramiau bus 16 savaičių. Galų gale supratau, kad ramu bus, kai vaikutį turėsiu rankose.
