Sėkmės istorijos – paguoda, atgaiva ir viltis šeimoms, kurios susiduria su vaisingumo problemomis. Ne vieni vėliau patvirtina, kad būtent perskaičius apie kitų sėkmę, atsirado jėgų eiti toliau. Šiandien jums savo kelionę papasakos Vaiva.
Kai susidūrėme su pastojimo problemomis, pasakiau – jei mums pavyks, būtinai pasidalinsiu nueitu keliu. Aš Vaiva, man 35 metai, su vyru Mindaugu susipažinome studijų metais. Po baigimo susituokėme, šiemet švęsime santuokos dešimtmetį.
Visada kalbėdavome apie vaikus, bet niekur neskubėjome. Pradėjome nesisaugoti. Netrukus pastojau, žinia labai nudžiugino. Kai nėštumas buvo 6,5 savaičių, įvyko persileidimas. Tada net nesuvokiau, kas atsitiko. Laikas ėjo, pradėjau suvokti patirtą netektį.
Praėjo 2 metai. Pakeičiau darbovietę. Susipažinau su kolege, su kuria išsikalbėjome apie vaikus, praradimus. Kolegė man rekomendavo gydytoją, kuri padėjo jų mažylei ateiti į pasaulį. Iš streso net nesugebėjau paskambinti gydytojai ir susitarti dėl laiko. Tai padarė kolegė ir pranešė man patį faktą: tą dieną ir tą valandą turi būti ten. Aš jai už tai būsiu dėkinga visą gyvenimą.
Nuėjusi pas gydytoją apžiūrai, gavau atsakymą, kad man viskas gerai. Liepė abiems su vyru pasidaryti tyrimus ir grįžti su atsakymais. Tyrimai buvo geri, antra kelionės stotelė buvo laparoskopija. Po operacijos pasakė, kad turiu antros stadijos endometriozę. Geriausia būtų pastoti per 3–4 mėnesius. Perskaičiau turbūt visus straipsnius lietuvių kalba apie šią ligą. Sužinota informacija nedžiugino, supratau, kad pastojimo galimybės mažos.
Po operacijos prasidėjo trečiasis etapas – „darbas“. Tai vaisingų dienų skaičiavimas, ovuliacijos gaudymas. Kažkur dingo aistra, jaukumas, intymumas. Praėjo beveik metai ir aš grįžau pas operavusią gydytoją. Deja, ji nieko nebegalėjo pagelbėti ir nukreipė pas kolegę.
Ši gydytoja įvertino tyrimus ir patarė pradėti gydymą nuo inseminacijų (IUI). Tai paprasčiausias ir populiariausias dirbtinio apvaisinimo būdas, kai sėkla specialiu kateteriu suleidžiama į makštį. Per metus man buvo atliktos 3 inseminacijos, bet nė viena nebuvo sėkminga. Jas galima atlikti tik 7 kartus.
Labai pablogėjo mano dvasinė būsena. Atrodo, plevenau tarp žemės ir dangaus. Pradėjau vengti susitikimų su draugėmis, ypač tomis, kurios turėjo vaikučių. Stodavo gniužulas gerklėje, kai jos pradėdavo apie juos pasakoti. Artimoje aplinkoje prasidėjo replikos, kad su vyru esame tinginiai, mažai stengiamės, apsileidę. Jos labai labai žeidė. Pradėjo augti nevisavertiškumas, ėmiau gūžtis, leisti akis žemyn. Pradėjau save kaltinti, kad nepavyksta susilaukti vaikučio. Vyrui net pasiūliau skirtis, nes jis labai labai norėjo vaikų. Bet vyras net neleido apie tai galvoti ir dar arčiau mane spaudė prie savęs.
Tada nusprendėme žengti kitą žingsnį – ryžtis dirbtiniam apvaisinimui mėgintuvėlyje ( IVF). Buvo daug baimės, nes ši procedūra yra beveik paskutinė stotelė. Turint mano ligą, yra galimybė pasinaudoti valstybės kompensacija. Tačiau nuo operacijos turi būti praėję 2 metai ir išbandyti kiti pastojimo būdai (mūsų atveju IUI).
Pradėjome IVF kelią. Pirmiausia – visi tyrimai, apžiūros ir tolesnių veiksmų aptarimas. Nuo streso kai kurie mano hormonai pakilo, laimei, tai buvo galima sutvarkyti vaistais. Apžiūros metu išlindo dar viena bėdelė – atsirado cista. Ji IVF netrukdė, bet gydytoja patarė ją šalinti. Čia koją pakišo karantinas, operacija nusikėlė 3 mėnesiams. Paskui atėjo vasara, atostogos. Tas laikas buvo puikus metas minčių susidėliojimui ir išgryninimui.
Atėjo rugsėjo mėnuo. Apžiūros metu gydytoja pasakė, kad viskas gerai ir galime startuoti. Valstybė kompensuoja 3 gydytojo konsultacijas. O tada prasideda „linksmybės“ – skiriami hormoniniai vaistai, kurie leidžiami į pilvą. Vieną rūšį reikia leistis ryte, kitą vakare. Aš pati nesugebėjau susileisti vaistų, leisdavo vyras. Nuo hormonų kiekio prasidėjo pykinimas, galvos skausmas, drebulys. Šio gydymo tikslas – užauginti kuo daugiau folikulų.
Sutartą dieną reikėjo nueiti pirmajai apžiūrai. Valio, organizmas į hormonus reagavo, vienoje kiaušidėje buvo 6, o kitoje 8 folikulai (esant natūraliam ciklui daugiausia būna po 1 folikulą kiekvienoje kiaušidėje). Antros apžiūros metu gydytoja stebėjo, kaip folikulams sekasi augti, ir sutarėme punkcijos dieną. Tada vėl skiriama vaistų dozė, kad sukeltų ovuliaciją.
Nurodytą dieną – kelionė į Vilnių (folikulų augimo sekimas buvo atliekamas Kaune, tik punkcijai ir įkėlimui važiavome į Vilnių). Operacinėje po 30 min. trukusios nejautros sužinojau, kad išėmė 11 folikulų, bus naudojamas paprasčiausias IVF apvaisinimo būdas. Vėl buvo skirta krūva vaistų, nes organizmą reikėjo ruošti nėštumui.
Kitą dieną sulaukėme skambučio, kad apsivaisino 9 iš 11 folikulų. Folikulus į gimdą kelia 3 ir 5 dienomis. Kelia po vieną stipriausią, iš viso 2 folikulus. Abu kartus, kai kėlė, sakiau, kad atvažiavau parsivežti vaikų namo. 5 folikulai užaugo iki blakstocistos ir buvo užšaldyti.
Važiuodami namo po antrojo įkėlimo pamatėme gervę, o prie namų gandrą. Juokaudama pasakiau, kad, matyt, pagaliau parsivežame mažiukus namo. Praėjus kelioms dienoms prasidėjo pilvo maudimas, vyrui su ašaromis akyse pasakiau, kad ir vėl nepavyko. Bet jis neleido taip galvoti, kol nepadarytas HCG tyrimas (kraujo tyrimas, kuriuo nustatomas nėštumas).
Artėjo tyrimo diena, o mano širdies dūžiai dažnėjo. Pamenu, kaip daviau kraujo, grįžome namo ir po kelių valandų jau ieškojau išankstinių tyrimų rezultatų, net nelaukiau SMS. Atėjo rezultatai – HCG 588,8. Aš net nesupratau, kad laukiuosi. Po tiek nesėkmių tai buvo kažkas neįtikėtino. Vyras tepasakė: „Mes būsime tėvais, tu būsi nuostabi mama“.
Paskambinau pranešti gydytojai, ji labai nudžiugo. Netrukus turėjome atvykti apžiūrai. Išsiruošiau šiek tiek anksčiau dėl vienų vaistų vartojimo tęsimo. Apžiūros metu gydytoja pamatė 2 gyvenančius „žirniukus“ – į gyvenimą kabinosi abu įkelti folikulai. Po poros savaičių vėl apžiūra: vienas vaikutis sėkmingai augo, kitas, deja, ne. Bet mūsų noras buvo bent vienas mažiukas. Vėl buvo skirti hormoniniai vaistai, kuriuos reikėjo vartoti iki 13 savaitės.
Kai buvau įrašyta į nėštukių įskaitą, net nesuvokiau, kas įvyko. Buvo kažkas nesuvokiama. Kiekvienas vakaras užsibaigdavo padėka, kad žirniukas auga, ir prašymu jį turėti. Nėštumas vyko etapais: iki 13 savaitės, kad tik nepabėgtų, iki 24 savaitės (nes tokio amžiaus gimusius mažiukus jau saugo) ir iki 37 savaitės (kad būtų visiškai išnešiotas).
Atėjo birželio 27-oji, ir pas mus atkeliavo 3590 g ir 54 cm panelė Beatričė. Dabar jai 6 mėnesiai. Nuostabių tėčio mėlynumo akių ir garbanotų plaukų, kaip mamos. Mūsų mažas dvidantis drakoniukas, kurio nebūtų, jei ne IVF. Jeigu ne vyro palaikymas ir draugės stūmimas pirmyn, šios mažiukės tikriausiai nebūtų.
Likimo draugams noriu pasakyti – kelyje bus visokių kliūčių, bet svarbiausia tikėjimas, vienam kito palaikymas. Šis kelias labai apnuogina santykius, juos išbando. Ar kartočiau visą kelią? Tikrai taip, nes užtenka mažajai panelei nusišypsoti, ir užlieja ramybė.
Visa mūsų kelionė truko maždaug 2,5 metų. Su vaisingumo specialiste pirmą kartą susitikome 2019-02, o dukrytė gimė 2021-06-27.
Šiandien mano ranką puošia dar vienas žiedas. Jis yra su trimis deimantais. Tai mano vaikų simbolis – juos turiu 3. Du visuomet gyvens mano širdyje, o didžiausias turtas, dukra, yra mano glėbyje…
Vaivos paprašėme papasakoti apie kainas:
Inseminacijos kaina – apie 200 Eur, man buvo atliktos 3. Kadangi visa tai atliekama privačioje klinikoje, kiekviena konsultacija dar papildomai kainavo apie 90 Eur.
Į pilvą leidžiamus vaistus valstybė visiškai finansuoja, tad primokėti reikėjo minimaliai – iki 50 Eur, jei nekompensuotų, tada kaina siektų apie 1000 Eur.
Vaistai, kurie ruošia organizmą nėštumui, kainavo 200 Eur.
Patį IVF kompensuoja valstybė, bet reikėjo primokėti virš 800 Eur, taip pat 500 Eur už nepanaudotų folikulų užšaldymą.
Vaistai, kuriuos reikia vartoti iki 13 nėštumo savaitės, brangūs. Vienos pakuotės užtenka 15 dienų, o pakuotės kaina 90 Eur.
Išlaidų kurui ar vitaminams neskaičiavome. Juokaudama sakydavau – čia mano nauja suknelė, čia – bilietai į kiną. Tiesiog perskirstėme prioritetus.
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
