Chlamidiozė – paslaptinga liga, neretai aptinkama, kai pacientei jau diagnozuojamas nevaisingumas.
„Negydoma chlamidiozė gali sukelti įvairių dubens organų uždegimų, o šie pakenkia kiaušintakiams – jie užanka, ir moteris nebegali natūraliai pastoti arba išauga rizika patirti negimdinį nėštumą“, – apie skaudžius laiku nepastebėtos lytiškai plintančios infekcijos padarinius įspėja gydytojas akušeris-ginekologas, vaisingumo specialistas Tomas Lūža.
Įvardykite lytiškai plintančias infekcijas, kurios kelia didžiausią grėsmę pastoti planuojančiai moteriai.
Labiausiai paplitusi ir pavojingiausia tiesiogiai su nevaisingumu susijusi bakterinė infekcija chlamidiozė. Ja gali užsikrėsti kiekviena moteris lytiškai santykiaudama vaginaliniu, oraliniu arba analiniu būdu. Chlamidiozę sukelia ląstelės viduje parazituojančios bakterijos chlamidijos. Ši liga pridaro rimtų bėdų kiaušintakiuose ir pilvaplėvėje. Tiek moterims, tiek vyrams negydoma chlamidiozė gali baigtis nevaisingumu. Chlamidiozės „sesuo“ – gonorėja. Neretai šios lytiškai plintančios ligos būna diagnozuojamos kartu ir sukelia panašių sveikatos problemų.
Kokie simptomai leidžia įtarti chlamidiozę? Kuo ši liga pavojinga?
Inkubacinis periodas (laiko tarpas nuo lytinių santykių iki pirmųjų ligos požymių) trunka 7–14 dienų. Tad, jei įtariate, kad galėjote užsikrėsti chlamidine infekcija, ir atlikę tyrimą nepraėjus 14 dienų nuo turėtų nesaugių santykių gavote neigiamą atsakymą, rekomenduočiau jį pakartoti dar po dviejų savaičių.
Laboratorinis tyrimas, kuriuo nustatoma, ar pacientė serga chlamidioze, yra nesudėtingas ir neskausmingas (iš moters šlaplės ir gimdos kaklelio paimamas tepinėlis). Jį paprastai skiria vaisingumo specialistas, įtaręs nevaisingumą. Tačiau šis tyrimas gali būti profilaktiškai rekomenduojamas moterims, planuojančioms nėštumą, turėjusioms nesaugių lytinių santykių ar esant kitiems rizikos veiksniams.
Chlamidiozė yra gana lengvai pagydoma liga, tačiau dažnai lieka nediagnozuota. Ne veltui vadinama tyliąja infekcija – ja užsikrėtus dažniausiai nejaučiama jokių požymių. Tik mažiau nei trečdaliui moterų išryškėja nežymūs simptomai: maudimas pilvo apačioje, skausmingesnės mėnesinės, gausesnės išskyros, kraujavimas po lytinių santykių ir kt. Blogai tai, kad šie požymiai kartais priskiriami prie kitų ginekologinių ligų.
Galbūt mano atsakymas nustebins, bet neretai pagrindinis simptomas, leidžiantis įtarti šią ligą, – moters nevaisingumas dėl kiaušintakių patologijos. Deja, negalėjimas pastoti ir pažeisti kiaušintakiai jau yra klastingos chlamidiozės pasekmė, negydytos lytiškai plintančios infekcijos komplikacija.
Daugiau duomenų apie kiaušintakių ir pilvaplėvės pakitimus gydytojams pavyksta gauti atliekant diagnostinę operaciją – laparoskopiją. Savo darbo praktikoje dažnai pastebiu, kad prieš operaciją padarytas chlamidijų tyrimas daliai pacienčių būna neigiamas. Nors ūmios infekcijos nėra, operuodami randame didelių kiaušintakių pakitimų.
Kaip tai paaiškinti?
Imuninė sistema iš žmogaus organizmo pašalina įvairias bakterijas ar patekusius svetimkūnius. Taigi gali būti taip, kad pats organizmas sunaikina chlamidijas, o per operaciją aptiktos kiaušintakių sąaugos ar kiti pažeidimai – imuniteto kovos su chlamidine infekcija pasekmė.
Vyrams chlamidiozės požymiai pasireiškia dažniau nei moterims. Ryškiausi simptomai: baltos ar skaidrios išskyros iš šlaplės, deginimo jausmas šlapinantis. Kartais vyrams pasidaro sunku šlapintis, vargina niežulys aplink šlaplės kanalą. Chlamidijos gali patekti į gilesnius šlapimo bei lytinius organus ir sukelti sėklidžių uždegimą: kapšelis patinsta, jį ima skaudėti. Prasidėjus priešinės liaukos (prostatos) uždegimui, atsiranda skausmas kryžkaulio, tarpvietės, kirkšnių, sėklidžių, šlaplės srityse, dažniau šlapinamasi, susilpnėja lytinis pajėgumas, gali pakilti temperatūra. Pajutus šiuos nemalonius simptomus, partneriui būtinai reikėtų kreiptis į urologą ar į dermatovenerologą.
Kokį gydymą skiriate pacientei, jei chlamidijų tyrimo atsakymas teigiamas?
Anksti aptikta chlamidiozė gydoma gana paprastai – antibiotikais. Nustačius ligą, vaistus svarbu gerti ne tik moteriai, bet ir jos partneriui (partneriams), nes lytinė infekcija yra poros „turtas“. Taip pat rekomenduojama griežtai laikytis gydytojo nurodymų ir vaistus vartoti taip, kaip jis skyrė. Būtina atsakingai abiem suvartoti visą vaistų kursą. Gydantis antibiotikais, bent savaitę reikėtų vengti lytinių santykių.
Praėjus 2–3 mėnesiams po gydymo, turėtų būti atliktas kontrolinis chlamidiozės tyrimas ir, jei reikia, skirtas tolesnis gydymas. Esant rizikos veiksnių (kai didelė seksualinių partnerių kaita, moteris yra jauna – iki 19 metų, pora nenaudoja prezervatyvų), rekomenduojama tyrimą kartoti kasmet, nes ši infekcija kartais užmiega. Organizmas lyg ir apsivalo, simptomų nėra, bet liga atsinaujina. Todėl nuo chlamidiozės vienu metu turėtų būti gydomi visi lytiniai partneriai.
Tai didelė problema, nes retai kuri pacientė, turinti kelis partnerius, išdrįsta paprašyti išrašyti vaistų receptą ir jiems. Ligos nešiotojai toliau platina chlamidiozės užkratą…
Kas vyksta moters organizme užsikrėtus chlamidine infekcija?
Negydoma chlamidiozė progresuoja. Infekcija prasideda gimdos kaklelyje ir per gimdą nukeliauja į kiaušintakius, pilvo ertmę. Ilgainiui susiformuoja sąaugos pilvaplėvėje ir kiaušintakiuose. Dėl jų sulėtėja kiaušintakio judesiai. Jam tampa sunku arba visai neįmanoma pagriebti per ovuliaciją iš kiaušidės išėjusią kiaušialąstę ir ją nugabenti į gimdą.
Jeigu yra kokių nors papildomų aplinkybių: nusilpęs imunitetas, veša kitos bakterijos, chlamidijos gali sukelti ūmų dubens uždegimą – pacientė ima skųstis stipriais pilvo skausmais, karščiavimu, blogo kvapo išskyromis iš makšties ir gimdos.
Iš vienos pusės, gerai, kad organizmas aktyviai reaguoja, – kankinama skausmų moteris kreipiasi į gydytoją. Gana anksti nustatyta chlamidiozė lengvai pagydoma – užkertamas kelias didesnėms komplikacijoms: moters lytinių organų pūliniams, sąaugoms ar pan.
Bėda ta, kad ši liga yra itin klastinga: tyliai tūno moters organizme ir negrįžtamai jį žaloja. Užsikrėtus chlamidine infekcija, simptomai gali nepasirodyti ilgą laiką arba ir visai neišryškėti.
Kaip ši infekcija trukdo moteriai pastoti?
Chlamidijos sutrikdo apvaisinto kiaušinėlio kelionę kiaušintakiu į gimdą. Dėl lytiškai plintančios ligos sukelto uždegimo kiaušintakyje susiformuoja mikrosąaugos, todėl spermatozoidas ir kiaušialąstė gali nesusitikti, ir apvaisinimas neįvyksta. Kartais apvaisinta kiaušialąstė užstringa kiaušintakyje ir jame prisitvirtina.
Negimdinis kiaušintakinis nėštumas, kai apvaisinta lytinė ląstelė prisitvirtina ir bręsta ne gimdoje, o kiaušintakyje, – kitas ryškus chlamidiozės simptomas.
Jį galima įtarti, kai pacientės nėštumo testas – teigiamas, moteris jaučia stiprius pilvo skausmus, o tiriant echoskopu vaisiaus gimdoje nematyti. Kartais negimdinis nėštumas konstatuojamas tik tada, kai, plyšus kiaušintakiui, prasideda vidinis kraujavimas, stiprūs skausmai. Siekdami sustabdyti kraujavimą ir išgelbėti gyvybę, atliekame operaciją.
Chlamidiozę išduoda per operaciją aptiktos į voratinklį panašios sąaugos. Kuo ilgiau infekcija pratūno moters organizme, tuo daugiau audinių ir organų, supančių kiaušintakius, kiaušides bei gimdą, būna suaugę.
Ar kiaušintakių sąaugos išgydomos?
Taip, turime priemonių joms gydyti, tačiau ne visada pavyksta atkurti tai, kas labai pažeista. Laparoskopiškai atidalijame suaugusius kiaušintakius, kiaušides bei gimdą ir stengiamės atnaujinti anatominę jų struktūrą, kad išlaisvinti organai vėl galėtų tinkamai funkcionuoti.
Jei kiaušintakis pažeistas viduryje, per operaciją nesveikoji dalis išpjaunama, o likę galai sujungiami.
Kai pažeista kiaušintakio pradžia – nuo kiaušintakio dalies prie gimdos, ties jos kampais, – atliekama endoskopinė operacija histeroskopija. Jos metu specialiais instrumentais įėjus į gimdą bandoma išdalyti sąaugas ir reikiamoje vietoje atkurti kiaušintakio kanalą.
Sudėtingiausia, kai pažeistas visas kiaušintakis, – jis būna didelis, išsipūtęs, su užakusiais galais, mediciniškai vadinamais fimbrijomis. Jos yra panašios į pirštelius, visą laiką judančius ir laukiančius, kada galės pagriebti kiaušialąstę ir padėti jai nukeliauti kiaušintakiu į gimdą.
Dėl chlamidinės infekcijos sukelto uždegimo fimbrijos užauga, kiaušintakis užanka ir prisipildo skysčio. Per operaciją kiaušintakis atveriamas ir stengiamasi išlaisvinti fimbrijas.
Nusilpus imunitetui ar dėl kitų veiksnių toks užakęs kiaušintakis su skysčiu gali supūliuoti. Tai itin grėsminga uždegiminė organizmo reakcija: pacientei pakyla aukšta temperatūra, ima kankinti labai stiprūs pilvo skausmai. Skiriami antibakteriniai vaistai. Jei jie nepadeda, atliekama operacija, per kurią atveriami kiaušintakiai, išdalijamos sąaugos, išplaunama pilvo ertmė. Negydoma bet kokia bakterinė infekcija gali pereiti į kraujo užkrėtimą (sepsį) ir net baigtis pacientės mirtimi.
Operuodamas moteris, vadovaujuosi tausojančios chirurgijos principais – visada stengiuosi išsaugoti pažeistą kiaušintakį. Vis dėlto, jei kiaušintakis labai pažeistas, operacija padeda tik laikinai. Tai lyg remontas, kurį reikia po mėnesio ar kelių kartoti. Todėl kartais tenka priimti sprendimą – visiškai pašalinti pažeistą kiaušintakį (ar kiaušintakius).
Kada šis sprendimas yra geriausia išeitis?
Jei moteris dėl pažeistų kiaušintakių negali susilaukti vaikų jau daug metų, sprendimas yra vienas – juos pašalinti. Pažeistas kiaušintakis, kaip infekcijos šaltinis, labai sumažina net pagalbinių apvaisinimo procedūrų sėkmę. Taikant pagalbinį apvaisinimą mėgintuvėje, kyla rizika, kad į gimdą įsodintas apvaisintas kiaušinėlis gali nukeliauti į pažeistą kiaušintakį ir ten apsistoti. Išauga negimdinio nėštumo grėsmė.
Pažeisti kiaušintakiai – lyg tiksinti bomba. Medicininės literatūros duomenimis, rizika, kad negimdinis nėštumas antrą kartą vystysis tame pačiame pažeistame kiaušintakyje, padidėja net 6–8 kartus.
Vis dėlto medicina neturi visų atsakymų – mano darbo praktikoje buvo laimingų istorijų, kai moterys pastojo natūraliai ir su pažeistais kiaušintakiais. Vienai pacientei du kartus šalinau negimdinį nėštumą (kaskart vis iš kito kiaušintakio). Anksčiau ji buvo išgyvenusi du persileidimus. Moteris, keturis kartus patyrusi netektį, neprarado vilties ir neleido sau liūdėti – natūraliai pastojo penktą kartą ir prieš metus pagimdė sveiką mergaitę! Tai išties įkvepianti istorija.
Kaip patartumėte apsisaugoti nuo chlamidiozės?
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis, didžiausia rizika užsikrėsti chlamidine infekcija kyla paauglėms bei jaunos moterims, nes gimdos kaklelis dar nevisiškai subrendęs ir yra jautresnis infekcijai. Paprastai jaunos moterys turi daugiau lytinių partnerių, dažniau juos keičia. Jaunystėje nelabai susimąstoma apie ateitį. Vienareikšmiškai manau, kad valstybei labai svarbu sukurti tinkamą lytinio švietimo programą.
Mano patarimai paprasti: vengti ankstyvų lytinių santykių, atsakingai žiūrėti į atsitiktinius meilės nuotykius, o prieš pradedant artimus santykius su nauju žmogumi pasitikrinti dėl chlamidiozės.
Rizika užsikrėsti lytiškai plintančiomis infekcijomis sumažės, jeigu santykiaudamas vyras naudos prezervatyvus.
Visada rūpinkitės sveikata, reguliariai (bent kartą per metus) lankykitės ginekologo kabinete ir svarbiausia – mylėkite save. Tai turėtų padėti išvengti lytiškai plintančių ligų, kurios pažeidžia reprodukcinius organus.
Gintarė Jankauskienė
Šis straipsnis spausdintas knygoje „Kai atgimsta viltis“. Knygą galima įsigyti, susisiekus žinute socialiniame tinkle: https://www.facebook.com/kaiatgimstaviltis/
Susiję straipsniai
