Kaip dažnai atsitinka leidžiant žurnalą, tema atėjo pati.
Mama Rasa atsiuntė pasakojimą apie retą sūnelio Kovo vardą. Sakinys po sakinio – ir sužinojome, kad Rasa turi savo istoriją.
Šeima dabar
Rasa (35 m.) ir Karolis (37 m.) Sankauskai augina 3 sūnus: Kasparą, Kovą ir Taurą. Karolio profesija – gamybos vadovas, o Rasa, prieš išeidama motinystės atostogų, buvo maitinimo įstaigos vadovė.
Šeima trejus metus gyvena Šiauliuose, prieš tai 13 metų gyveno Londone (kur susipažino ir susituokė).
Istorijos pradžia – prieš 8 metus
Rasa ir Karolis susituokė prieš 8 metus, tuomet jiems buvo 27 ir 29 metai. Neketino, kaip dabar įprasta, kurį laiką gyventi be vaikų – svajojo apie juos, daug kalbėjosi dar iki vestuvių. „Vyras yra iš didelės šeimos, 4 vaikų, tad jis dažnai sakydavo, kad norėtų daug vaikų. Aš vaikų irgi labai norėjau, nes turiu stiprų motinišką instinktą – nuo vaikystės mėgdavau prižiūrėti kūdikius ir mažus vaikus, jie mane tiesiog traukė“, – pasakoja Rasa.
Tačiau praėjo metai, o žinia apie vaikutį neaplankė. Sukirbėjo pirmasis nerimas.
Kabinetas po kabineto
Tuo metu šeima gyveno Londone, tad visas nevaisingumo paieškų kelias buvo toks, koks nustatytas Anglijoje. Pirmiausia Rasa ir Karolis nuėjo pas šeimos gydytoją, kuris nukreipė darytis pagrindinius tyrimus – Rasai kraujo bei hormoninius, Karoliui – dėl spermos kokybės.
Nežinia, kaip viskas būtų susiklostę, jei šeima būtų gyvenusi Lietuvoje, bendravusi su gydytojais gimtąja kalba. Anglijoje medicinos sistema jiems pasirodė šalta ir nuasmeninta. „Ne kartą patekdavome į situaciją, kai iš medikų norisi daugiau, – informacijos, susidomėjimo, empatijos.
Kartais atrodydavo, kad jie pro pirštus žiūri į savo darbą. Kita vertus, – dabar, žiūrėdama atgal, suprantu kokia tai stresinė situacija buvo man, kokia aš pati buvau įsitempusi, jautri. Juk kai kelerius metus mini tuos pačius koridorius, o medikai vis grąžina prie tų pačių kraujo ar hormonų tyrimų, kurie visada būdavo normalūs, – ima neviltis. Tada atrodė, kad medikams trūksta atjautos, bet dabar suprantu, kad jie tiesiog laikosi procedūrų ir viską stengiasi atlikti profesionaliai“, – prisimena Rasa.
Nepaaiškinamas nevaisingumas
Nepaaiškinamas nevaisingumas – štai tokia buvo diagnozė, kurią galų gale išgirdo jauna pora. Kai nevaisingumo priežastis aiški, tuomet atsiranda šviesa kelio gale – gal tai operacija, gal gydymas vaistais. Yra viltis, kad problemą pašalinus, gims vaikutis. Kai nevaisingumo priežasties nėra, – niekas negali pasakyti, ko imtis.
Rasa prisimena: „Per visus tuos 5 metus visų tyrimų, kuriuos mes darėmės, rodikliai buvo normos ribose. Nuolatos laukdavau vis kažkokios naujos procedūros ar naujo tyrimo, tikėdamasi, kad paaiškės priežastis, bet kaskart sulaukdavau žinių, kad viskas gerai. Bet pastoti vis tiek nesisekė“.
Kelio galas – vaisingumo klinika
Po galybės tyrimų, kuriuos skirti buvo kompetentingas šeimos gydytojas, šeima gavo siuntimą į Vaisingumo kliniką. Ten Rasai buvo atliktas kiaušintakių praeinamumo tyrimas (viskas gerai) ir vėl kartojami tie patys kraujo ir hormonų tyrimai (viskas gerai).
„Šitas kabinetų lankymas, tyrimų laukimas tęsėsi, atrodo, amžinybę. Juk, skyrus tyrimą, eilėje reikia laukti kelis mėnesius ir ilgiau, tad viskas išsitęsia beprotiškai ilgai. Vyro spermos tyrimas galiodavo tik 2 metus, tad jam vis reikėdavo tyrimą pakartoti, nes rezultatai tiesiog būdavo nebegaliojantys. O man nedarydavo jokių tyrimų, kol nesulaukdavo vyro tyrimų rezultatų.
Sunkiausia tame kelyje būdavo laukimas. Lauki naujo tyrimo, tada lauki rezultatų. Rezultatai geri, tada lauki naujo tyrimo. Viskas trukdavo mėnesiais“, – prisimena moteris.
Iki dirbtinio apvaisinimo pora užtruko 5 metus.
Pirmi du bandymai nesėkmingi
Kai pora ryžtasi dirbtiniam apvaisinimui (IVF), tai dar nėra raktas į sėkmę – tam tikras procentas dirbtinių apvaisinimų baigiasi nesėkme, kaip nutiko ir Rasai su Karoliu.
Rasa prisimena: „Pirmasis IVF bandymas buvo daromas iš karto po kiaušinėlių apvaisinimo – vos po 3 dienų. Likę embrionai buvo užšaldyti. Deja, šis bandymas pasibaigė persileidimu po 6 savaičių.
Antrasis bandymas buvo po 6 mėnesių, buvo įkeltas šaldytas embrionas, bet ir vėl nepavyko“. Po šia sausa ataskaita – skausmas, neviltis, ašaros. Vienintelė gera žinia, kad šios sudėtingos procedūros šeimos nenualino finansiškai, nes Jungtinėje Karalystėje vaisingumo gydymo kompensavimas skiriasi įvairiuose regionuose (skirtingai nei Lietuvoje, kur viskas nustatoma ministerijos lygmeniu). Vienos regioninės sveikatos apsaugos įstaigos dirbtinį apvaisinimą finansuoja lengviau, kitos – sunkiau. Rasai ir Karoliui pasisekė, nes jų gyvenamoje vietovėje iki 2017 metų buvo finansuojami 2 IVF ciklai. Vėliau ši lengvata panaikinta. Deja, abu kompensuojami dirbtinio apvaisinimo bandymai šeimai buvo nesėkmingi.
Teko susimokėti tik paskutinį, lemtingą kartą, o suma buvo 2400 eurų.
Trečias kartas
„Po pirmų dviejų nesėkmių aš jau nebenorėjau galvoti apie jokias procedūras. Visi vaistai, hormoniniai preparatai, kuriuos reikia vartoti prieš procedūrą, labai neigiamai veikė mano sveikatą. Bet svarbiausia, kad nesėkmės žlugdė psichologiškai, turėjo didžiulį neigiamą emocinį poveikį. Jau buvau susitaikiusi, kad niekada nepastosiu. Su vyru pradėjome domėtis įvaikinimu. Tiek Lietuvoje, tiek angliškuose įvaikinimo tarnybose. Abu teigiamai žiūrėjome į įsivaikinimą ar globą, buvome nusiteikę pozityviai“, – pasakoja Rasa.
Tačiau teoriškai ruošdamiesi įvaikinti, Rasa su Karoliu giliai mintyse žinojo, kad dar yra likęs vienas paskutinis užšaldytas embrionas. Kartą Karolis pasiūlė pabandyti paskutinį kartą. Jei pavyks – puiku, jei ne, – bent jau žinos, kad padarė viską, ką galėjo. Rasa kurį laiką dar abejojo, nes buvo pradėjusi dirbti naujame darbe, kuris patiko. „Bet Karolis moka įkalbinėti, tad pagaliau sutikau, nors viduje tikėjausi blogiausio. Ir stebuklas įvyko“, – sako 3 sūnų mama.
Stebuklai tęsiasi
Gimus Kasparui, tėvams net minčių nekilo, kad įmanoma pastoti natūraliai, tad nėštumo jie, savaime aišku, nesisaugojo. Koks buvo šokas, kai po 5 mėnesių nėštumo testas parodė teigiamą rezultatą.
„Prieš tai kelias dienas prastai jaučiausi, todėl pasidariau tekstą. Kadangi rezultatu negalėjau patikėti, ėjau į vaistinę pirkti dar vieno testo, bet ir jis rodė tą patį rezultatą“, – juokiasi Rasa.
Taip lygiai po metų gimė antras sūnus Kovas.
Trečias berniukas, Tauras, gimė jau Lietuvoje, planuotas ir lauktas. Pastoti pavyko iš karto.
Nereikia trafaretinių frazių
Kalbindami tokią patirtį turinčias šeimas visada pabaigoje paprašome – palinkėkite ką nors likimo draugams, paguoskite, nuraminkite, įkvėpkite vilties. Rasa sako: „Nesinori sakyti trafaretinių frazių „tikėkite ir jums tikrai pavyks“, ar „negalvokite per daug apie savo nevaisingumą ir pastosite“. Aš pati skaitydavau tokias frazes ir man jos visai nepadėdavo.
Manau, svarbiausia žinoti, kad iš šios situacijos yra ir kitų išeičių – yra vaikų, kuriems mūsų reikia. Aš pozityviai žiūrėjau į įsivaikinimą ir drąsiai būčiau žengusi šį žingsnį. Mylėčiau ir ne savo pagimdytus, bet savo užaugintus vaikus, tai ir yra svarbiausia. Ir dabar dar neatmetu galimybės žengti šį žingsnį.
Dar norėčiau paskatinti žmones būti atviresnius. Tikrai keista, kad iki šiol nevaisingumas turi tokią didelę gėdą visuomenėje. Aš visiškai nesigėdiju, kad vienas iš mūsų vaikų gimė IVF būdu, apvaisintas mėgintuvėlyje. Jei pasisuka kalba apie vaikus, nėštumus ir gimdymus, aš atvirai pasakoju apie savo patirtis. Manau, kad kalbėjimas ir viešumas išlaisvina.
Iki pirmojo sūnaus gimimo nuolatos sulaukdavome klausimų, kada gi turėsime vaikų? Savo problemų neslėpėme, nemelavome, kad „norime pagyventi dėl savęs“. Atvirai sakėme, kad mylime vaikus, norime vaikų, bet nepavyksta, todėl daromės tyrimus. Kai esi atviras, aplinkinių palaikymas būna begalinis“.
Akvilės Ramanauskienės nuotraukos
„Mamos žurnalas“
