Dirbtinis apvaisinimas – tai stebuklas. Jautri šeimos istorija

„Dirbtinis apvaisinimas – tai stebuklas“, – sako laimingos poros, kurioms pasisekė

Labai apsidžiaugėme, kad į redakcijos pasiūlytą temą „Vaikutis gimė po dirbtinio apvaisinimo“ atsiliepė šeima iš Utenos. Skaidrė sutiko papasakoti apie tai, kodėl gandrai taip ilgai vis praskrisdavo pro jų šeimą, ir apie dabartinę laimę – antrus metukus einančią dukrytę.

Socialine pedagoge dirbančiai Skaidrei 34-eri. Tapo mama, būdama 33-ejų. Vyras – metais vyresnis. O svajojo apie motinystę nuo 18 metų, ir jei būtų galėjusi, būtų gimdžiusi vos po mokyklos baigimo. Pasakoja pati Skaidrė.

Šeimą buvo ištikusi net krizė

Vaikutį planuoti ir laukti pradėjome būdami jauni. Visą laiką draugaudami kalbėdavome apie vaikus, kad jų abu labai norime, svajojome, kaip ir visos mylinčios poros. Per tuos metus nesisaugojome ir nenaudojome jokių apsaugos priemonių.

Buvome jauni ir manėme, kad ateis tas laikas, kai sužinosime, kad mes ne vieni.

Tuo metu pradėjo lauktis vaikelių visi mūsų draugai ir giminaičiai. Pametinukų susilaukė pora metų vyresnė sesuo – aš tapau abiejų jų krikšto mama. Mielai pabūdavau su vaikais, vedžiodavausi juos į lauką ir vis norėdavau, kad apsirikę mane pavadintų ne vardu, o „mama“.

Giminaičių susibūrimuose apie vaikus nebūdavo dažnai kalbama – jei kas pajuokaudavo, kad dabar mūsų eilė, atsakydavome, kad bus laikas, bus ir vaikas. Apie tai, kad mes turime problemų, žinojo tik pora artimiausių žmonių – draugė, sesuo. Negali visko laikyti savyje, kartais taip norėdavosi išsikalbėti, pasiguosti. Tėvai galbūt nujautė, kad pas mus su vyru ne viskas sklandu, bet „nelindo į dūšią“ ir neklausinėjo.

Metai vis ėjo… Kiekvienos menstruacijos virsdavo didžiausiu nusivylimu, o kiekviena uždelsta diena (kartais „tos dienos“ vėluodavo ir savaitę) atnešdavo vilties – dabar tikriausiai jau pastojau. Prisigalvodavau, prisisvaigdavau – ir, žiūrėk, vėl pasirodo kraujas… Kiek dariausi nėštumo testų, nė karto nepavyko pamatyti dviejų juostelių – teigiamo rezultato.

Vyras matydavo, kaip aš kankinuosi, kad negaliu tapti mama. Visuose draugų susibūrimuose eidavau prie mažylių, žaisdavau su jais. Kartą, lankydama pagimdžiusią draugę, neišlaikiusi apsiverkiau. Kol nežinojome medicinos išvadų, abu su vyru kaltinome save – jis manė, kad tai dėl jo kaltės aš taip kankinuosi, ėmė sakyti: „Galbūt su kitu vyru tu būtum laimingesnė, galbūt mums reikia skirtis“, aš mintyse kaltinau save, kad tai dėl mano ginekologinių problemų nepavyksta pastoti. Mūsų tarpusavio santykiai priėjo krizę, ir net kurį laiką gyvenome atskirai, kol supratome, kad vienas be kito irgi negalime. Vėl suėjome į krūvą, jau tvirtai apsisprendę daryti viską, kas tik įmanoma, kad tik susilauktume vaikų – nuo išsamių tyrimų iki (jei reikės) dirbtinio apvaisinimo.

Storas laukimo dienoraštis

Gydymosi maratoną pradėjome nuo savo miesto ginekologės. Gydytoja apžiūrėjusi pasakė, kad man viskas gerai, galėsiu turėti vaikų. Skyrė vaistų, bet neatliko jokių išsamių tyrimų. Vaistus vartojau keletą mėnesių, bet nebuvo jokių rezultatų.

Liepė daryti pertrauką ir vėl vartoti vaistus. Jaučiau, kad jie man niekuo negali padėti…

Pradėjau domėtis nevaisingumo tema. Kadangi namuose neturime interneto, tai progai pasitaikius vis lįsdavau į mamų forumus ir skaitydavau, ką išgyvena kitos moterys. Nuėjusi pas draugę, iškart sėsdavau prie kompiuterio ir nerdavau į medicinos puslapius. Prisirašiau daugybės gydytojų ir medicinos įstaigų adresų, kur galima būtų kreiptis.

Taip nuvykau į Vilniaus respublikinį šeimos planavimo dentrą (VRŠPC). Čia man atliko praeinamumo tyrimą.

Gydytoja ginekologė teigė, kad čia problemų nėra, tyrimai geri. Bet netrukus centras užsidarė ir vėl viskas nutrūko…

Teko pačiai bandyti įvairius būdus, tokius kaip: temperatūros matavimai, gleivių stebėjimai ir t.t. Buvau labai pavyzdinga pacientė – kone dvejus metus kas rytą stropiai matuodavausi temperatūrą ir žymėdavausi storame dienyne. Po kurio laiko į termometrą jau nebenorėjau žiūrėti – darėsi bloga, bet vyras vis palaikydavo, padrąsindavo. Vieną dieną dienoraštyje atsirasdavo linksmesnis įrašas, kitą dieną vėl prasimušdavo neviltis…Tai truko ištisus mėnesius ir vėl be rezultatų… Po dviejų metų dienoraštyje užbraukiau raudoną brūkšnį ir pasakiau: viskas. Gana. Tiesa, to dienoraščio neišmečiau ir manau, kai dukrytė užaugs, kada nors padovanosiu jį jai.

Burtininkė matė vaikutį

Vitos Jurevičienės nuotr. www.fotovita.lt

Gal ir juokinga, bet buvau nuėjusi net pas būrėją. Kartą bendradarbės išsikalbėjo, kad viena moteris Utenoje gerai meta kortas, juokaudamos pasiūlė nueiti. Nuėjome. Žinodama, kad būrėjoms daug pasufleruoja detalės: vestuviniai ar sužadėtuvių žiedai, specialiai nusimoviau visus žiedus. Būrėja iš karto ėmė kalbėti apie vaikus, kurių aš susilauksiu su savo vyru.

Gaudžiau kiekvieną žodį kaip trokštantysis vandenį, atrodė, kad jie eina tiesiai į širdį.

Neprarasti vilties buvo labai svarbu.

Tačiau vien burtais nepasitikėjau. Ėmiau lankytis įvairiuose gydymo centruose, kad išgirsčiau skirtingų nuomonių. Visi gydytojai teigė, kad turėsiu vaikų, tik reikia laiko ir gydymo. Bet jų gydymai man nepadėjo, o biologinis laikrodis vis tiksėjo…

Tuo metu neakivaizdžiai studijavau Vilniuje. Draugė atsitiktinai pasiūlė kreiptis į jos ginekologę, kai pasiguodžiau, kad mane vargina ilgos ir skausmingos mėnesinės. Pamaniau, kartu pasikonsultuosiu ir dėl nevaisingumo. Taip aš pakliuvau pas ginekologę akušerę Aliną Kitovienę. Niekada nepamiršiu jos žodžių „Gerai, pradėkim viską nuo pradžių.“

Kadangi turėjau kitų problemų, nutarėme jas sutvarkyti. Pasiūlė, kur turiu kreiptis. Nuvykau, kad lazeriu man pašalintų gimdos kaklelio žaizdelę, o kai buvo atlikta laparoskopo operacija cistai pašalinti, sužinojau, kad sergu endometrioze, apie kurią iki tol nebuvau net girdėjusi. Dėl to ir mėnesinės būdavo tokios skausmingos. O vietiniai gydytojai man vis kartojo: tai normalu, pagimdysi, susitvarkys. Dabar kitoms moterims norėčiau patarti: jei kenčiate nuo skausmų, nelaukite ir ieškokite priežasties. Taip tikrai neturi būti. Laimei, mano liga nebuvo labai įsisenėjusi, tad dar buvo viltis pastoti. Nes šiaip serganti endometrioze moteris pastoja gana retai.

Mintys apie dirbtinį apvaisinimą

Taip praėjo dar vieneri metai. Jaučiausi gerai, ir vėl nuvykus pas gydytoją A.Kitovienę aptarėme, ką toliau darysime. Ji pasiūlė kreiptis į kitą kliniką. Nuvykau į vieną privačią kliniką, su savimi turėjau visų atliktų tyrimų išrašus, taip pat medicinos kortelę.

Prieš vykstant į kliniką su vyru apsitarėme ir nutarėme, jei bus pasiūlytas dirbtinio apvaisinimo būdas, tai bandysime. Tuo metu taupėme pinigus naujam butui (vyras dirba Norvegijoje, į namus grįžta tik keletą kartų per metus), bet nutarėme juos išleisti gydymui, savo būsimam vaikeliui.

Man iš pradžių pasiūlė inseminaciją arba IVF. Pasirinkau IVF, nes yra didesnės tikimybė, kad pavyks. Kurį laiką reikėjo vartoti specialius vaistus ir auginti kiaušinėlius, kuriuos vėliau būtų galima apvaisinti. Kai pirmą kartą nuėjau į vaistinę, ištiko šokas – viena vaistų dėžutė kainavo keletą šimtų litų, o tokių dėžučių reikėjo 10. Ir šių vaistų buvo vienintelėje Vilniaus vaistinėje. Tokių pinigų net neturėjau, skubiai paskambinau vyrui, kad per draugus ir pažįstamus perduotų man reikiamą sumą. Valstybė vaistų nuo nevaisingumo nekompensavo, tad už viską mokėjome patys.

Tiesa, pirkdami 9 dėžutes, dešimtą gavome veltui – kaip nuolaidą… Vaistus reikėjo leistis ryte ir vakare, susileidus po kurio laiko vėl vykti į Vilnių tyrimams, ar kiaušinėliai auga, ar viskas gerai. Laimei, gydytoja mane labai palaikė. Sakė, kad viskas gerai, netrukus galėsime atlikti dirbtinio apvaisinimo procedūrą.

Bet kelio atgal jau nebebuvo, nes tikėjausi, kad mums pavyks. Planavau imti paskolą, jei būtų trūkę pinigėlių, bet gerai, kad turėjome santaupų ir paskolos neprireikė. Vyras visapusiškai mane palaikė. Jis ir dabar man dėkoja, kad buvau šaunuolė, nenuleidau rankų, kad buvau stipri, ir jei ne mano ryžtas tokiam nelengvam išbandymui, tai dabar neturėtume kuo džiaugtis.

Ir aš tam ruošiausi: sveikai maitinausi, nevartojau alkoholio, mečiau rūkyti. Gydytoja sakė: „Jokių abejonių, kad mums nepavyks“, ir šie žodžiai mane palaikė, padrąsino, dirbome abi iš peties ir save nuteikiau, kad viskas bus gerai.

Kadangi gyvenu Utenoje, tekdavo daug ir dažnai važinėti į Vilnių. Pasiruošimas dirbtiniam apvaisinimui ėjosi sklandžiai.

Gydytoja labai stengesi viską padaryti tiksliai ir profesionaliai, buvo skaičiuojamos dienos ir net valandos, kada ir kuriuo laiku turėjau susileisti vaistus. Kai susileisdavau vaistus, tekdavo vėl vykti į Vilnių daryti tyrimus. Vyras visada mane guodė, jeigu nepavyktų, bandysime dar kartą.

Lemtinga „mėgintuvėlio“ diena

Ingos Deksnės nuotr. www.indexphotography.lt

Artėjo ta diena, kai turėjo būti atliktas dirbtinis apvaisinimas. Gydytoja pati paskambino ir suorganizavo susitikimą „Vaisingumo centre“ pas gydytoją akušerę-ginekologę G.Bogdanskienę, gavome daug informacijos, reikėjo pasirašyti ir užpildyti dokumentus. Labai nerimavau ir jaudinausi, bet tikėjausi, kad viskas pavyks gerai.

Pirmiausia iš mano organizmo turėjo būti paimti kiaušinėliai apvaisinimui. Šią procedūrą atliko su bendrąja nejautra, todėl neteko kentėti skausmų ar didelio nepatogumo. Kadangi procedūroms reikia visiško sterilumo, vyras ten nedalyvavo. Po procedūros grįžau namo ir ėmiau laukti kitos dienos, kada turėjau paskambinti ir sužinoti, ar pasisekė apvaisinti kiaušinėlius.

Bet gydytoja mane aplenkė ir pati pranešė džiugią naujieną, kad pavyko apvaisinti keletą kiaušinėlių. Kitą dieną vykau į Vilnių paskutinei procedūrai – IVF, arba apvaisintų kiaušinėlių įsodinimui į gimdą.

Sunkiausia buvo nuspręsti, kelis embrionus įsodinti, labai bijojau rizikuoti. Žinojau, jog vaikelį reiks auginti vienai, nes tėvelis turėjo išvykti dirbti į užsienį, nes reikėjo pinigėlių, kad mums nieko netrūktų. Dažniausiai įsodinami 3-4 kiaušinėliai, bet įsitvirtina ne visi. O jei visi keturi – argi ne likimo ironija? Tiek metų svajojusi apie vaikus, auginčiau iškart ketvertuką?

Pagaliau nutarėme įsodinti 3 embrionus. Mintyse prašiau Dievo, kad jei bus lemta, iš šių trijų vienas turės tikrai būti.

Po procedūros dar valandą pabuvau klinikoje, o tada jau išleido namo. Pamenu, buvo lapkričio mėnuo – šalta, slidu, tad kiekvieną žingsnį iki automobilio ėjau labai atsargiai, kad tik nepaslysčiau, neapvirsčiau. Vyras tą dieną, vos sulaukęs procedūros pabaigos, išskrido į Norvegiją. O paskui iš ten skambindavo per dieną po kelis kartus ir klausdavo, kaip aš jaučiuosi, ar viskas gerai.

Nors fiziškai nejaučiau jokių permainų, nuojauta nuo pirmos dienos kuždėjo, kad mums pavyko. Po kurio laiko pasidariau nėštumo testą ir pamačiau (pirmąkart gyvenime) dvi juosteles.

Darbe kolegos žinojo apie pasiryžimą daryti dirbtinio apvaisinimo procedūrą, tad visi mane palaikė. Pirmomis dienomis ragino neiti į darbą, saugoti save. Iš tiesų darbe būna nelengvų akimirkų, kai reikia neįgalius vaikus įkelti ar iškelti iš invalido vežimėlio, sodinti ant klozeto – o kai kurie paaugliai sveria apie 50 kilogramų. Nenorėjau tampytis, tad kurį laiką tikrai pabuvau namuose. Per visą nėštumą teko padirbėti tik apie porą mėnesių, nes saugojau save.

Laimingas nėštumas

Buvau neapsakomai laiminga ir dėkojau Dievui, kad užteko vienos procedūros. Su teigiamu nėštumo testu nuvykau į kliniką  pasidalinti savo džiaugsmu. Po apžiūros gydytoja tai patvirtino, ir netikėtai dar sužinojau, kad laukiuosi dvynukų. Džiaugsmas padvigubėjo, bet neilgam… Vienas embrionas buvo silpnesnis. Po gero mėnesio pradėjau nestipriai kraujuoti, apimta siaubo skubiai išvykau į Vilnių. Mane iškart paguldė į ligoninę. Laimei, persileidimas neįvyko – žuvo tik vienas embrionukas, o kitas buvo stipriai įsitvirtinęs. Aš mintyse guodžiau save, kad broliukas užleido vietą sesytei.

Žinoma, grįžus iš ligoninės reikėjo labai saugotis, buvau kaip „kiaušinis“, nes jau netekau vieno vaikelio. Gydytoja mane nuramino sakydama: „Na šito vaikelio tikrai neprarasi, nes labai stipriai įsitvirtino!“. Po to nuvykau į Genetikos centrą įsitikinti, ar tikrai vaikeliui viskas gerai. Vėl jaudulys nenusakomas, nes medikai gąsdina, kad po dirbtinio apvaisinimo didesnė įvairių anomalijų tikimybė. Laimei, Genetikos centre patvirtino, kad vaikelis sveikas ir kad laukiuosi mergaitės.

Nėštumas ėjosi puikiai, gerai jaučiausi, manęs nepykino. Laukdamasi skaičiau psichologinę pozityvaus mąstymo literatūrą ir nuteikinėjau save, kad viskas bus gerai. Dukrytė vis augo ir spurdėjo pilvuke, todėl ją vadinau Spurduke.

Ilgai laukta dukrytė

Jūratės Čiakienės nuotr. www.fotojurate.lt

Vasara. Liepos 25 d. rytas buvo ypatingas, nes atsikėlusi pamačiau, kad ant kaimynų stogo tupi gandras ir kalena snapu.

Pamaniau, kad jis mums atnešė gerą žinią, kad gali greit gimti vaikutis. Jaučiausi labai neramiai, neįprastai, todėl pasiskambinau gydytojai ir ji liepė grečiau atvykti į Vilniaus gimdymo namus. Vykstant į Vilnių visą kelią dairiausi, nes visur aplink buvo daug gandrų, buvo labai keista, nes jų suskaičiavau net 20! Tai buvo geras ženklas, nes visą kelią mane ir mano Spurdukę lydėjo gandrai.

Kaip ir žinojau, gimė dukrytė riesta nosyte, švelnia kaip persikas odele, mėlynom akytėm… Kai pirmą kart pamačiau savo mergytę, tai buvo lyg sapno išsipildymas, nes lygiai tokią pat sapne man atnešė mano mama. Liūdna tik tai, kad abu mano mylimiausi žmonės – mano tėveliai – iškeliavo Anapilin taip ir nepamatę anūkutės – jų nebėra jau treji metai…

Grįžusi į namus, mūsų spurdukė gavo Augustės vardą. Dukrytė auga apsupta begaline meile ir dideliu dėmesiu. Ir, žinoma, kai ji paaugs ir supras, būtinai papasakosiu, kaip ji buvo pradėta, kaip jos troškau ir kiek laukiau.Visi artimiausi žmonės žinojo, ko siekiu, tai nebuvo paslaptis, matė mūsų troškimą susilaukti vaikelio, mus palaikė, kiek reikėjo padėjo. Nesulaukiau neigiamos reakcijos iš aplinkinių, gal tik nuostabos, nes aš tai padariau. Visi draugai ir artimieji atėjo pasveikinti, visi norėjo pamatyti tą mažą stebuklą.

Žinoma, širdies kertelėje pasvajoju apie kitą vaikutį, bet nežinau, ar pavyktų tai natūraliai…

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai