Jūratės Čiakienės nuotr. www.fotojurate.lt
Tos, kurios be jokių pastangų prisišaukia gandrus, greičiausiai nė neįsivaizduoja, kokia tai laimė. Kai kuriems už galimybę tapti tėvais tenka mokėti didelę kainą. Ne tik pinigais, bet ir jausmais. Savo istoriją sutiko papasakoti mama Gintarė.
Iš pradžių neskubėjom
Variantas gyventi „susimetus“ mums netiko, todėl susituokėme jauni – sulaukę dvidešimties su trupučiu.
Kelerius metus vaikų neplanavome. Baigėme aukštuosius mokslus, įgyvendinome būsto planą, gerai sekėsi darbai. Tik mano nuojauta vis neduodavo ramybės. Aplankydavo mintys: „Ar mums pavyks, įdomu, kada vaikelis ateis, o kas, jei aš greitai nepastosiu..?“
Pradėjome laukti. Sveikata nesiskundėme, neturime žalingų įpročių, tačiau praėjo mėnuo, pusmetis, metai…. Vaikelis neskubėjo. Kiekvieną mėnesį, kai duždavo mudviejų viltys, tapo vis skaudžiau. Dažnai verkdavau, tapau dirgli, niekas nebedomino. Likau gyventi aš ir mūsų problema.
Abu su vyru daug kalbėdavomės, tiksliau – jis kantriai klausydavo mano monologų, šluostydavo ašaras.
Kartu vis tiek svajojome. Šiaip taip rasdavome jėgų ir tikėjome, kad gal vėliau, gal dar ne dabar, bet tikrai kažkada mums pavyks.
Labai skaudu tapo, kai ir aplinkiniai ėmė mus „spausti“ gausinti šeimą. Kokia griežta, netolerantiška, žiauri visuomenė man tuo metu atrodė! Giliai širdin smeigė klausimas: „Kodėl jūs vaikų nenorit?“. O ką atsakyti? Pasakoti? Verkti? Be to, man buvo (ir yra…) gėda prisipažinti, kad aš negaliu pastoti. Švenčių, susitikimų metu ar kokiomis progomis tik ir girdėjome šeimos pagausėjimo linkėjimus. Todėl pradėjau vengti ne tik pažįstamų, bet ir giminaičių.
Visos viltys – į gydytojus
Po bevaisių metų nutariau apsilankyti pas „paprastą“ poliklinikos ginekologę. Rašau „paprastą“, nes dabar gailiuosi prarastų dvejų metų ir dalies sveikatos. Ji, kaip ir dauguma tokiose gydymo įstaigose praktikuojančių gydytojų ginekologų, deja, nebuvo vaisingumo specialistė. Tris mėnesius ji išleido ramiai „bandyti“, „nesinervinti ir atsipalaiduoti“ (nors nepastojau jau metus!), kitus mėnesius skyrė gerti folinę rūgštį ir hormoninius vaistus, palaikančius nėštumą, jei pastočiau. Deja… Dar po kelių mėnesių ji mane nusiuntė privačiai atlikti lytinės funkcijos hormonų tyrimus. Sumokėjau daugiau kaip 200 Lt, nes tokių tyrimų valstybė nekompensuoja. Pasijutau kaip antrarūšė, kuri turi savo bėdą, kuri šioje šalyje visai ne liga. Rodės, daugiau ja niekas ir neserga, tik aš.
Visa laimė, kad tyrimų rezultatai buvo geri. Nusiuntė išsitirti ir vyrą. Irgi privačiai. Nors jo rezultatai buvo ne patys puikiausi, bet išvada aiški – mano vyras vaisingas. Vadinasi, teoriškai vaikų susilaukti mes galime. Tačiau, kalbėdama apie mūsų atvejį, gydytoja gūžčiojo pečiais. Skaudžiai nudiegė jos išsakyta mintis, kad dalis porų nedera tarpusavyje, su kitais partneriais gal ir turėtume vaikų…
Suvokę, kad čia pagalbos daugiau nerasime, nutarėme kreiptis į privačią kliniką. Išsirinkau ją ekspromtu, kai internete perskaičiau, kokia „šauni medikų komanda“ ir „naujausia medicinos įranga“, pasiruošusi padėti kiekvienai šeimai susilaukti vaikelio.
Po trejų metų skaudžios patirties susilaukti savo vaikelio kartu su vyru baugščiai pravėrėme šios klinikos duris. Pirmą šoką patyriau, kai pas gydytoją mane pakvietė vieną, o vyras taip ir liko laukti už durų…
Problema juk – mūsų šeimos, ir mes esame du! Deja, susiimti ir „atstovėti už šeimą“ teko moteriai. Šlapiais delnais, virpančiu balsu ir su begaline gėda pasakojau savo istoriją, kaip mėginome prisikviesti vaikelį. Čia jau tikėjausi supratimo, palaikymo, profesionalaus požiūrio, kompetentingos pagalbos. Ir vėl teko nusivilti. Gydytoja buvo šalta, gruboka. Už jos „konsultacijas“ kiekvieną kartą mokėjau po 90–110 Lt. Gaudavau šūsnį lapelių toje pačioje klinikoje atlikti daugybę tyrimų. Būdavo, sumokėdavau ir po pusę tūkstančio, o gydytoja išsamiai rezultatų nė nepakomentuodavo. Vartydavo mano ligos istorijos dokumentus ir niurnėdavo: „Bandom, bandom“.
Taip mūsų „bandymų“ sąrašą papildė pusmetis mėginimų pastoti natūraliai, vėliau – hormoniniais vaistais stimuliuojant ciklą. Po to išbandėme 4 IUI procedūras (IUI – intrauterininė inseminacija. Tai neskausmingas, specialiai paruoštos vyro spermos sušvirkštimas tiesiai į gimdą ovuliacijos metu, t.y. spermatozoidai patenka tiesiai į gimdą pačiu vaisingiausiu ciklo metu). Kiekviena IUI procedūra kainuodavo beveik 3000 Lt. Kaip aš tikėjau, kad „jau dabar pavyks“, net jausdavausi „truputį nėščia“, ieškojau ir rasdavau nėštumo simptomų… Ir kaip žiauriai ir skaudžiai krisdavau žemėn tą dieną, kai organizmas išduodavo, kad ir viltys, ir išleisti dideli pinigai – veltui… Iš gydytojos nebuvo palaikymo, galų gale net mūsų gydymo plano, nesėkmių aptarimo. Girdėjau tik jos „bandom, bandom, kažkada pavyks“. Tai many žadino vis naują viltį. Reikėjo tik rasti jėgų, išsigydyti žaizdas, sukaupti reikiamą pinigų sumą ir vėl stoti kovon.
Vėliau klinika mane nusiuntė atlikti laparoskopijos – diagnostinės gimdos operacijos. Prisimenu, laukiau prie operacinės durų, užkalbino praeinantis gydytojas: „Bijai?“ Atsakiau: „Bijau, labai…“. O bijojau ne operacijos, ne fizinio skausmo, o išvados po jos. Mane kankino nežinomybė ir baimė, kad tik neišgirsčiau diagnozės, jog negalėsiu turėti vaikų. Verdiktą, kad problemų turiu, bet galiu pastoti pati, kitą rytą man išpyškino gydytoja. Tai ji pasakė šaltai – tiesiog palatoje – prie kitų ligonių (o joms aš buvau nesakiusi, dėl ko mana atlikta operacija…). Susigūžiau į kamuoliuką ir pravirkau…. Gėda, baisu, kankino dvejopos mintys: džiugesys, kad galiu lyg ir pati pastoti, ir nerimas, kad lengva nebus…
Paskutinis šansas
O buvo sunku. Duotas pusmetis po operacijos pastoti natūraliai – bevaisis. Paskui ėjo dar trys mėnesiai ir nepavykusios IUI… Bijojau eiti pas gydytoją. Bijojau, kad pasakys, kad mūsų situacija beviltiška.
Tačiau išgirdau kitą planą: „Metai bėga, reikia bandyti IVF“ (In Vitro Fertilisation) – išimtų iš organizmo moteriškų lytinių ląstelių apvaisinimas vyro lytinėmis ląstelėmis ne moters organizme, o tam tikslui įkurtos laboratorijos mėgintuvėlyje). Šio bandymo kaina nuo 10 000 iki 14 000 Lt… Tokius pinigus sukaupti reikėjo laiko. Bet kartu su tuo laiku užgimė didelė nauja viltis, kad šįkart mums pavyks…
Viskas buvo kaip ir gerai. Po punkcijos, kuri atliekama, pritaikius visišką nejautrą, greitai atsigavau. Mūsų embrionai dalinosi gerai. Įkėlimo dieną, pasak embriologės, jų kokybė buvo puiki. Tačiau pats įkėlimas buvo komplikuotas, man skaudėjo, gydytoja nervinosi. Vėliau dokumentuose pamačiau prierašą „įkėlimas su krauju“. Turėjau laukti net 14 d., kol sužinosiu, ar procedūra pavyko, ar aš nėščia.
Namuose nėriau į internetą ieškoti informacijos. Paieškos sistema mane atvedė į vieną populiariausių besilaukiančių ir bandančių pastoti moterų forumą. Aišku, nukeliavau į skyrelį „Nesulaukiančioms gandro“. Man atsivėrė akys, siela įgavo naują kvėpavimą kartu su bundančiu pavasariu. Čia suradau daugybę savo likimo „draugių“, išgyvenusių lygiai tokius pat skaudulius, turinčių tokias pat žaizdas. Kokį palaikymą ir supratimą čia gavau! Sužinojau apie Vaisingumo asociaciją. Paprasta kalba išsiaiškinau gydymo metodus, forumo draugės padėjo įsivertinti savo situaciją, galimybes.
Pirmiausia išsiaiškinau, kad embrionų įkėlimas į gimdą su krauju beveik garantuoja, kad nėštumo nebus… Antra, forumo narių rašyta statistika apie klinikų sėkmingų apvaisinimų atvejus rodė, jog mano klinika buvo sąrašo apačioje, gydytoja – irgi…
Gimė nerimas, bet širdy vis tiek labai tikėjausi… Veltui… Beveik 11 000 Lt … Į niekur… Po tokios „brangios“ nesėkmės, pamenu, vairavau automobilį į darbą, ašaros tekėjo upeliais, verkiau balsu…
Gydytoja skėsčiojo rankomis, ragino kitą mėnesį bandyti procedūrą su atšildytais embrionais (kadangi mūsų lytinės ląstelės dalinosi gerai ir, pasak medikų, buvo kokybiškos, dalį jų klinika už papildomą mokestį užšaldė).
Atsigavau per porą mėnesių. Labai sunkiai. Ir vėl smūgis. Išleisti 3000 Lt. Bandymas su atšildytais embrionais nepavyko… Verkiau, graužiau save iš vidaus, kankinausi. Mama mane bandė paguosti, sakydama: „Na, ir kas čia tokio, kad neturite vaikų. Kiek daug šeimų neturi vaikų ir gyvena. Čia juk ne pasaulio pabaiga“. Man šie jos žodžiai nuskambėjo kaip pasidavimas, kapituliacija. Aš taip negalėjau.
Supykau ant mamos už netikėjimą ir vėl sukaupiau jėgų ir finansų.
Klinika užsienyje
Forume godžiai ir su džiaugsmu skaičiau sėkmingus IVF atvejus, kuriuos atlieka Rygos privačios vaisingumo klinikos gydytojas. Čia buvo visa informacija, daug patarimų ir didžiausias palaikymas. Po mėnesio mus priėmė gydytojas. Malonus, turintis savitą humoro jausmą, dėmesingas. Ir kompetentingas, man jis ir jo komanda atrodė tikri profesionalai. Patarė keletą mėnesių atsigauti (tikėjosi, galbūt pavyks pastoti pačiai). Gydytojas paaiškino, kad IVF Lietuvoje nepasisekė dėl nekokybiško įkėlimo, su krauju. O bandymas su atšildytais embrionais buvo iš vis netikslingas, nes jų kokybė po atšildymo buvo netinkama. Išėjau iš klinikos ir pravirkau. Netoliese esantis miškas ošė pavasarį, vyras ramino, o siela viduje draskėsi. Juk ir vėl gydytojas suteikė viltį pastoti pačiai. Ir atskleidė, kaip netinkamai su manimi eksperimentavo Lietuvos gydytojai. Jaučiausi išnaudota finansiškai, išsekinta emociškai.
Po kelių mėnesių kartojom IVF. Jau antrą kartą per tuos pačius metus, šįkart Rygoje. Narkozę ištvėriau gerai. Vos pavyko išvengti dažnos pagalbinio apvaisinimo procedūros komplikacijos – hiperstimuliacijos (kai pilvo ertmėje kaupiasi skysčių, staiga blogėja savijauta).
Paniškai bijojau embrionų įkėlimo momento. Tačiau gydytojas patikino, kad viskas pavyko. Toliau – alinantis, iš proto vedantis 14 dienų laukimas. Jį man padėjo įveikti ne tik vyras, bet ir mamų forumo narės.
Tai, kas išverkta ir išmaldauta
Visą gyvenimą prisiminsiu tą rytą, kai važiavau į laboratoriją duoti kraujo. Po 6 val. skambinau sužinoti atsakymo. Darbuotoja telefono ragelyje mane patikino, kad „rezultatas rodo nėštumą“. O Dieve! Drebėjo visas kūnas, širdis daužėsi…. Tiek metų laukta akimirka! Tiek apie ją svajota, sapnuota, tiek išverkta, maldauta, melsta… Skambinau pranešti naujieną vyrui. Ašaros riedėjo skruostais, gerklėje strigo gniužulas, negalėjau pratart nė žodžio…. Verkiau… Tik šįsyk penkerių metų kovoje už savą vaikelį aš verkiau iš džiaugsmo!
Nėštumas praėjo puikiai. Gal pasąmonė neleido man dejuoti ar skųstis, juk tiek teko ištverti dėl nėštumo. Per pirmą trimestrą numečiau daug priaugto svorio. Atsigavau dvasiškai ir fiziškai. Manęs nepykino, turėjau daug jėgų. Kaip sakydavo aplinkiniai – pražydau. Daugelis nė neabejojo, kad gims mergaitė, nes pati buvau „labai graži“.
Ūgtelėjus mūsų pirmagimei, nusprendėme ilgai nelaukti ir į šeimą kviestis dar vieną vaikelį. Rygos klinikoje gydytojas įkėlė du atšildytus embrionus. Tą kartą buvo kur kas ramiau. Vieną dukrytę jau turėjome. Bet kokia nesėkmė, atrodė, jau taip negniuždys. Po kelių savaičių mums su vyru euforija – laukiamės dvynukų! Pamenu, gydytojas mums komentavo tolesnius žingsnius, o aš plačiai šypsodamasi jaučiausi tokia pilnavertė, tokia laiminga! Vyras man sužnibždėjo: „Tavos akys dabar tiesiog švyti“.
Antrasis nėštumas buvo kiek sudėtingesnis, nes daugiavaisis. Tad daugiau ilsėjausi, teko ir ilgokai ligoninėje pagulėti, laukiant mažylių gimimo. Tik niekada neapleido teigiamos emocijos, euforija. Juk savy nešiojau dvynukus!
Kas sunkiausia, kai negali pastoti
Procedūras ištverti sunku. Be galo. Visų pirma morališkai. Jaučiau gėdą net pirkdama vaistus. Vengiau sutikti seniai matytus pažįstamus, bėgau nuo jų klausimų. Reikėjo vidinės jėgos sugalvoti atsakymus besidomintiems mūsų „šeimos planais“.
Gydžiausi slapta, iš darbo pas gydytojus atsiprašydavau, sakydama vis kitas priežastis. O tai irgi labai sudėtinga.
Sunku buvo iš pradžių susitaikyti net su mintim, kad dalį vaistų pati sau turėsiu adata susileisti į pilvą.
Fiziškai vaisingumo gydymas tiesiog alina moters organizmą, reikalauja daug kantrybės, susitelkimo ir stiprių nervų, nes niekas negarantuoja sėkmės, esant kad ir idealiems tyrimų rezultatams.
Man teko ištverti 3 procedūras/operacijas, pritaikius visišką nejautrą. Nuolat jutau įtampą, nes vaistus reikėjo vartoti tiksliai pagal nurodymus, kai kuriuos – net kasdien tomis pačiomis valandomis.
Norėdama juos tinkamai paruošti, susileisti, ieškojau mokomųjų filmukų internete.
Nuo hormoninių vaistų priaugau apie 20 kg. Siela liūdėjo, toliau skaudėjo, o kūnas jau buvo kitas.
Atsimenu, kaip verkiau, kai net keliose drabužių parduotuvėse neradau pirkti džinsų, nes visi… strigo ties šlaunimis. Ir dar suvokiau, kad tai ne pabaiga… Galų gale gydytoja replikavo, kad mesčiau svorį, aplinkiniai laidė užuominas, kad reikėtų mažiau valgyt ar pradėti sportuoti. O kaip aš galėjau lieknėti, jei jausdavau, kad net vandens stiklinę išgėrus, kūnas pilnėja nevaldomai?
Iš tikrųjų mūsų valstybėje visus penkerius metus jaučiausi taip, kad tai tik mūsų su vyru problema. Lietuvos klinikoje mūsų bėda buvo puikus pasipelnymo šaltinis. Priežastys ligos neaiškios, aibė mokamų tyrimų, gydymas vyko nuolatiniais bandymais, kurie buvo ypač brangūs.
Rodės, negali net į bažnyčią nueiti, nes… jos atstovai viešai deklaravo (ir deklaruoja) vaisingumo gydymo nepritarimą. Negalėjau patikėti, nejaugi Dievas gali būti toks žiaurus? Į ką tada remtis tokios bėdos ištiktam jaunam žmogui? Žmogui, kuris nori švento tikslo – pagimdyti kūdikį…
Tai kainuoja
Pažįstu šeimas, kurios ima net paskolas iš banko. O kai nepavyksta pastoti, didžiuliai finansiniai įsipareigojimai lieka. Mes skolų išvengėme, bet per tuos penkerius metus, rodės, viską atidavėme gydymo įstaigoms ir vaistinėms. Sau leidome keletą poilsinių kelionių, nes kitaip jau, matyt, man būtų prireikę ir psichologo, ir kitų specialistų pagalbos. Šeimos prioritetas buvo vienas ir abiems aiškus.
Daugiausiai kainavo gydymui reikalingi vaistai. Bandėme taupydami juos pirkti Lenkijos vaistinėse, vėliau – Latvijoje. Toliau dideles sumas teko mokėti klinikoms: už tyrimus, už visas procedūras, konsultacijas. Tikriausiai viską sudėjus, mūsų šeimai šis gydymas per visus metus kainavo beveik 50 000…
Sunkiausios akimirkos užklupdavo, kai reikėdavo sureaguoti ir atsigauti po eilinių nesėkmių. Ir kaip nekaltinti savęs? Nuolat sukosi klausimai: „Už ką man?“, „Kodėl?“, „Ką daryti, kaip gyventi toliau?“.
Nusiteikti pozityviai labai sunku. Mėginau „keisti mąstymą“, kad reikia išlaukti, kad tokius bandymus gauna tik stiprūs žmonės. Įvertinau, kokį jautrų ir gerą žmogų turiu šalia. Su vyru daug kalbėdavome, veikėme kaip tikra komanda. Aš ieškojau informacijos, planuodavau tolesnius žingsnius, o jis padėdavo viską įgyvendinti, visada kartu važiuodavome į Rygą.
Niekada man nepriekaištavo, kad gal „aš kalta, kad nepastoju“. Ištvėrė ir durų trankymo etapus, neleido man pasiduoti, prikeldavo mane tolesniam tikėjimui. Be to, visada sutikdavo su medikų diktuojamu gydymu, skirtu mums abiems. Gailėjo manęs ir mūsų šeimos po nesėkmių, šluostė ašaras ir linksmindavo mane, įžiebdavo viltį. Dėkoju jam už tai, už buvimą šalia visada.
Mane palaikė ir bandančias pastoti moteris vienijantis interneto forumas. Jaučiau, jog niekas kitas, o tik šį košmarą, alinantį gydymo maratoną išgyvenančios šeimos gali suprasti ir patarti.
O gal įsivaikinti?
Aišku, galvojau ir apie variantą „įsivaikinti“. Bet neturėjau jėgų. Jas buvau atidavusi gydymui. Juk mes su vyru – vaisingi, ir gydytojai neneigė, jog aš galiu pastoti pati.
Antra, žinau, kad įvaikintas vaikelis, kai užaugs, vis tiek ieškos savo tikros mamos. Nors ir vienam kartui, kad tik pažvelgtų į jos akis… Rodės, kad ta akimirka man bus per skaudi.
Trečia, norėjau mūsų su vyru vaikelio. Norėjau pamatyti mūsų mažąsias kopijas. Gal skambės egoistiškai, bet visų pirma troškau pati išgyventi nėštumo laikotarpį, patirti gimdymą. Juk tiek atidavėme gydimuisi, tiek paaukojome. Tikėjome, kad mums vis dėlto pavyks.
Mūsų vaikai – nuostabūs!
Stebuklingos ir nuostabios. Dar – labai gražios ir geros. Visos trys tobulos. Mūsų dukrytės – mūsų gyvenimo prasmė bei pilnatvė. Jose mūsų išbandymai, išmoktos kantrybės pamokos. Jų juokas ištirpdo visą praeities skausmą. Namai klega nuo jų šurmulio. Mažų rankučių apkabinimai, bedantės šypsenos, žibančios šešios akutės parodo, kokia begalinė yra mamos ir vaiko meilė. O kaip siela nušvinta, kai vaikiškas balselis ištaria „mamyte“…
Kokia didelė ir laiminga mūsų šeima! Dabar, atrodo, taip greitai iš bevaikės šeimos tapome daugiavaike…
„Mamos žurnalas“
