Atvirai apie dirbtinį apvasinimą. Du už vieno kainą

Šiais laikais rašyti apie šeimas, kurios vaikų susilaukė po dirbtinio apvaisinimo, – jokia sensacija. Tačiau, sutikite, atvirumo dar trūksta. Užtat kai Eglė atsiuntė vaikučių nuotraukas su prierašu „dvynukai, gimę po dirbtinio apvaisinimo“, tą pačią minutę atrašėme – norime pasakojimo!

Kuo Eglės ir Mariaus istorija skiriasi nuo kitų, kurių esame aprašę dešimtis?

Pirma. Jie negalvojo: „palaukime, esame jauni, dar turime laiko“. Vos iškilo problema, skubėjo ją spręsti. Būdami 32 metų jau sūpuoja 8 mėnesių dvynukus.

Antra. Jie visiškai pasitikėjo medicina ir nė nesvarstė variantų vaikus prisišaukti maldomis, bioenergetika, žolelėmis, organizmo valymu ir t.t.

Trečia. Visada tokias istorijas mums pasakoja moterys, o vyrai… Jiems vis dar gėda, nejauku. Marius tiesiog abstulbino savo atvirumu. Beje, jis irgi išėjo tėvystės atostogų ir augina dvynukus kartu su žmona.

Kalbamės stilinguose Eglės ir Mariaus namuose. Eglė – architektė, interjero dizainerė, visur jaučiama profesionalo ranka. Kol kas namus dekoruoja vazos, veidrodžiai ir kiti dužūs elementai, juk dvynukai Vytė ir Dovydas dar nevaikšto. Vaikučiai pokalbio apie savo atsiradimą nuoširdžiai klausėsi sūpuodamiesi gultukuose.

Esate tokio amžiaus, kokio dabar tik tuokiamasi. Papasakokite, kodėl ryžtingai ėmėtės veiksmų, – juk turite dar mažiausiai 10 metų susilaukti vaikams?

Marius. Nenorėjome laukti, nes tai buvo neįmanoma!

Eglė. Viską gyvenime darėme sistemingai. Pradėjome draugauti, kai mums buvo po 22 metus. Pirmiausia abu kartu stojomės ant kojų, studijavome dieniniuose skyriuose ir dirbome, aš net trijuose darbuose. Viskas, ką turime, – mūsų pačių uždirbta ir sukurta. Ėmėme paskolą, įsigijome apleistą butą, prieš tai nuomotą studentams, susitvarkėme, apsigyvenome, 25 metų susituokėme. Viskas planingai ir stabiliai.

Na, o toliau? Turėjo eiti logiškas žingsnis – vaikai. Esu iš tų moterų, kurios nespaudžia vyrų kuo greičiau turėti vaiką. Norėjau sulaukti, kol Marius bus pasirengęs vaikams ir pats pasiūlys, nes tada jis tikrai bus ramstis ir pagalba auginant.

Kai Marius prakalbo apie vaikus, kai jo akys degė šia idėja, nustojome saugotis. Ogi žiūrime, kad nepastoju ir nepastoju. Kas mėnesį darydavausi ankstyvuosius nėštumo, kurie parodo vos 10 dienų nėštumą, nelaukdavau mėnesinių. Labai daug dirbau, kartais dėl streso pailgėdavo ciklas, atrodydavo, kad gal jau dabar! Viltis ruseno, bet kai praėjo metai, prasidėjo irzuliai, bloga nuotaika, nesklandumai. Natūralu, juk viskas mūsų gyvenime vyko pagal planą, o staiga – ne pagal planą.

Po kiek laiko kreipėtės į gydytojus?

Eglė. Po pusantrų metų. Pirmiausia, žinoma, aš. Ėjau pas privatų ginekologą, kad būtų greičiau. Pasakiau tiesiai šviesiai – noriu kūdikio, tačiau nepastoju. Gydytojas atliko tyrimus ir pasakė, kad nemato jokių priežasčių, dėl kurių aš negalėčiau susilaukti vaiko.

Marius. Tada teko išsitirti man. Nuvažiavau į vaisingumo kliniką spermos tyrimui. Tenka perlipti per savo ego, bet kai labai nori, perlipi. Tas spermos tyrimas – nieko baisaus. Tikrai.

Eglė. Nenoras tirtis dėl vaisingumo slypi pačiuose vyruose, jie nenori afišuotis, kad kažkurios srityje gali būti silpni.

Marius. Aš tokio komplekso dėl savivertės neturėjau, bet, sutinku, delsiau. Eglė man bene tris kartus priminė, kad jau važiuok. Padarė tyrimą, gavome rezultatus ir tada tapo visai nebe linksma.

Eglė. Pirmą kartą telefono ragelyje išgirdau vos ne verkiantį savo vyrą. Pati susigraudinau, bandžiau guosti, kad tai ne pasaulio pabaiga, čia tiesiog tyrimas. Bet pačiai ašaros irgi kaupėsi.

Marius. Tyrimas rodė labai mažą spermatozoidų koncentraciją. Atsakymai atėjo paštu, diagnozė – oligospermija. Man pasiūlė urologo konsultaciją. Šis apžiūrėjo mane, tyrimų rezultatus ir pasakė dvi diagnozes. Viena sėklidė blogai išsivysčiusi dėl to, kad vaikystėje nebuvo laiku nusileidusi (liga vadinosi kriptorchizmas), o kita sėklidė irgi buvo pažeista dėl ligos varigocelės – kai užsikimšusios venos sukuria per aukštą temperatūrą, todėl žūsta spermatozoidai. Šios ligos viena su kita nesusijusios, ir man atiteko abi.

Skyrė vitaminų, vardino bendrus patarimus (sveikai maitintis, nerūkyti, vengti alkoholio), tačiau aiškiai pasakė, kad situaciją gali pasikeisti tik operacija. Skubi operacija kainavo apie 2000 litų, tad užsirašėme planinei, po pusmečio.

Tas pusmetis buvo viltingas, nes prognozė skambėjo taip: „Gali atsirasti tikimybė po operacijos susilaukti vaikų natūraliu būdu“.

Eglė. Tačiau atklysdavo mintys – o kas, jeigu? Pradėjome mąstyti apie įvaikinimą. Landžiojome po vaikų namų puslapius, domėjomės, kokios jų taisyklės, skaitėme įvaikinimo įstatymus. Mano nuomone, reikia nusiteikti blogiausiam, bet tikėtis geriausio. Noriu turėti veiksmų planą, kad, jeigu kas nors nepavyks, manęs neišverstų iš koto.

Labai domėjausi ir nevaisingumo gydymu. Stengiausi atsiriboti nuo mamyčių forumų, o ieškojau mokslinių straipsnių. Juk apie tai rašomos disertacijos, ne tik buitiniai komentarai.

Taip sulaukėme tos operacijos.

Marius. Operacija vyko Kaune, nebuvo sudėtinga, taikė dalinę nejautrą. Ryte atvažiavome, o vakare parvažiavome. Pamenu, kad nepagalvojau, atvykau kaip į šventę, nepasiėmiau šlepečių. Ten net nebuvo palatos, laukiau savo eilės koridoriuje.

Po operacijos reikėjo palaukti 3 mėnesius ir vėl atlikti spermos tyrimus.

Eglė. Šį kartą rezultatas buvo kiek geresnis, bet vis tiek skaičiai tokie maži, kad tada jau aš verkiau.

Marius. Verdiktas buvo aiškus – natūralus pastojimas neįmanomas, reikia pagalbos.

Dažniausiai, kai nepavyksta pastoti, siūloma inseminacija. Mediciniškai tai atrodo labai paprasta procedūra, bet moterys sako, kad ir tai nemažas iššūkis. Kaip buvo jums?

Eglė. Taip, mums pirmiausia pasiūlė inseminaciją (kai specialiai paruošta sperma suleidžiama tiesiai į gimdą). Pamenu tą dieną labai ryškiai. Buvo atlikti tyrimai, suskaičiuotos vaisingos dienos, skirta data. Vyras pridavė spermą, kuri nukeliavo į laboratoriją tyrimams, pagerinimui, prisotinimui. Laukėme procedūros, kai mus pasikvietė gydytoja ir pasakė: „Inseminacijos jums nedarysime“. Mus ištiko šokas – kodėl? Pasak gydytojos, spermos tyrimai parodė, jog veikliųjų spermijų per mažai, kad būtų nors koks šansas. Pradėjau raudoti. Viskas sugriuvo. Juk atvažiavome su paruoštais pinigėliais (tada kainavo 500 litų), nusiteikę, ir štai, nieko. Dabar suprantu, kad gydytojai pasielgė teisingai. Galėjo mumis pasinaudoti, bet sakė tiesą. Tačiau tuo metu taip neatrodė, žemė slydo iš po kojų. Kodėl man nieko nedaro, nors atnešiau pinigus? Tegul tikimybė bus tik 1 proc., aš noriu pabandyti, o gal? Marius irgi buvo šokiruotas, nes buvo pranešta – net ir to, ką pasiekėme, atlikę operaciją, neužtenka. Spermos tyrimo rezultatai buvo net blogesni, nei pirmą kartą (prieš operaciją).

Marius. Gydytojai iškart ramiai ir aiškiai pasakė, kad mums padės tik dirbtinis apvaisinimas, kuris tuomet kainavo 10 000 litų. Mes nuolatos kaupėme pinigus tam „vaisingumo fondui“. Nevažiavome atostogauti, nepirkome brangių rūbų. Vis dėlto apvaisinimo suma mūsų šeimai buvo labai didelė. Labai…

Eglė. Pamenu, išgirdusi kainą išsižiojau. Taip, tai yra suma, kurią galima sutaupyti, bet juk kad pasitiktumei vaikutį reikia ne mažesnės sumos. Vežimėlis, lovytė, viskas kainuoja. Kaip sukaupti?

Be to, žinojome, kad dirbtinis apvaisinimas ne visada pavyksta. Dabar, ruošdamasi inseminacijai, galvočiau, kas bus, jeigu nepavyks. Jau būčiau apgalvojusi veiksmų planą, iš kur paimsiu pinigus tolesniam gydymui. Bet tada inseminacija mums atrodė kaip kelio pabaiga, o tai tebuvo tik pradžia.

Iš vaisingumo klinikos išėjome tylėdami. Laimei, iškart išvažiavau į darbą. Dirbu su klientais, tad nebuvo kada apie save galvoti.

Buvome nuleisti ant žemės. Reikėjo laiko susigyventi su mintimi, kad turime didelę problemą, kainuojančią didelius pinigus.

Ar papasakojote apie savo problemas artimiesiems?

Eglė. Šeimos nariams pasisakėme. Matėme skausmą jų veiduose. Niekas nesuprato, kodėl yra tokia neteisybė, kad žmonės, kurie gali užauginti vaikus dorais žmonėmis, jų negali susilaukti, o už lango girta mama rėkaudama tampo savo vaikus, kurių nė nelaukė. Kodėl ji turi, nors nenori, o mes neturime, nors galime vaikui suteikti viską?

Marius. Kaip tik tada netyčia pasitaikė pamatyti filmą apie tokią pačią situaciją. Nevaisingai šeimai reikėjo dirbtinio apvaisinimo, jie neturėjo pinigų ir vyras paėmė paskolą. Kilo mintis – juk galime ir mes. Pajamos buvo neblogos, nors turėjome būsto paskolą, tikėjau, kad tikrai duos dar vieną.

Nuėjome į banką, parašėme paraišką vartojimo paskolai. Konsultantė primygtinai liepė rašyti, kam mes imame paskolą. Jas ima kas automobiliui pirkti, kas kelionei ar remontui, negalvojome, kad reikės pasiteisinti, kam imame mes. Pasakiau, kad gydymui, tačiau konsultantė kvotė toliau – o kokiam gydymui?

Eglė. Tada jau aš sprogau, pasakiau, kad paskolą imame vaikų gamybai. Toks spaudimas… Gal jie bijojo, kad sergame vėžiu ir nebeatiduosime paskolos. Beje, paskolą mokame iki šiol. Skaudu, kad Lietuva yra vienintelė valstybė, kuri nefinansuoja nieko nevaisingoms poroms. Vienose šalyse padengia vaistus, kitose –procedūrą, o pas mus nieko (bent jau tuo metu, kai gydėmės mes).

Papasakokite, koks būna paruošiamasis etapas prieš šią procedūrą?

Eglė. Gavę pinigus, po pusmečio pradėjome darytis tyrimus, kurie reikalingi dirbtiniam apvaisinimui. Patekau pas nuostabią gydytoją Dainą Visockienę, su kuria visiškai sutapo biolaukai.

Vienas iš rimtesnių tyrimų, kai tyrė kiaušintakių praeinamumą.

Po tyrimų ėjo sunkiausias etapas – kiaušides stimuliuojančių vaistų leidimas į pilvą. Klaikiai bijau adatų, tad važinėdavau pas Marių į darbą, kad jis suleistų. Reikia leisti ryte ir vakare, būtinai į pilvą. Adata stora, švirkštas didžiulis. O su vaistais gauni metro ilgio instrukciją, kaip suleisti. Vaistai aukso kainos – jie sudaro pusę apvaisinimo sąmatos. Dėl tų vaistų pasigamina daugiau kiaušialąsčių. Kai leidausi tuos vaistus, labai pasijuto hormonų disbalansas, jis kirto per nuotaiką. Gydytojai pasakė, kad gaunu hormonų bombas ir neturėčiau stebėtis, jei nuolatos norėsiu verkti. Tai tokia būsena, kaip pats sunkiausias priešmenstruacinis periodas. Kartais apimdavo tokios niūrios nuotaikos, kad norėdavau viską mesti. Pilvas mėlynas, nes pataikius į kraujagyslę, atsiranda kraujosrūvos, nuotaika šokinėja, ašaros byra, emocinė savijauta tragiška. Tada galvodavau, kodėl turiu kentėti, jei ne manyje bėda? Dabar nesmagu prisiminti, bet tada buvau tiek prifarširuota, vaikščiojanti emocinė audra, kad žliumbdama ištėkšdavau mylimam žmogui, ką galvoju, o juk jis kentėjo dar daugiau.

Vaistus reikėjo leistis apie 10 dienų prieš kiaušialąsčių išėmimo procedūrą. Per natūralų ciklą subręsta 1–2, o man išėmė 11.

Užsienyje po tokios procedūros, kuri atliekama su bendrąja nejautra, skiria savaitę nedarbingumo. Aš iš to tik nusijuokiau, atrodė – pamanyk.

Tačiau skausmas po procedūros buvo tikrai nemalonus, gimda spazmavo, savaitę net nusišlapinti būdavo sunku.

Marius. Kai išėmė kiaušialąstes, jas iškart apvaisino ir pasakė, kada atvažiuoti įdėjimui. Nuo apsivaisinusių kiaušialąsčių priklauso įdėjimo schema. Tai detalės, tikrai nėra svarbu skaitytojams. Mūsų atveju apsivaisino 8 kiaušialąstės.

Eglė. Pati apvaisintų kiaušialąsčių įdėjimo procedūra šalta ir nejauki. Regis, turi džiūgauti, kad viskas pavyko, bet jautiesi kaip konvejeryje. Procedūrai reikalingi du gydytojai, vienas laiko echoskopą, kitas įleidinėja, per langelį paduodami embrionai. Eglė Ž., pirmas. Eglė Ž., antras.

Kiekvienas embrionas buvo įvardintas pagal kokybę, A1. A2.

Nejaukiausias momentas, kurį tikrai reikia taisyti, – po procedūros, kai moterį pusvalandį palieka vieną pagulėti, turėtų įleisti vyrą. Juk net nėštumo testus darydavomės kartu. Aš vėl verkiau, nes jaučiausi viena, palikta, siautėjo hormonai. Labai norėjau, kad Marius būtų šalia, o jis laukė už durų. Tada galvojau: štai kaip atsiranda vaikai – šaltai, mediciniškai ir steriliai.

Tikimybė, kad pastosi po dirbtinio apvaisinimo – 50/50. Kartais pakanka tik stipriau susinervinti, ir leliukai „pabėga“. Man patarė gyventi savo gyvenimą, neužsispausti, negalvoti nuolatos apie tai. Atsakymą, ar pastojau, turėjome sužinoti po 10 dienų, klinikoje atlikus kraujo tyrimus. Manote, įmanoma ištverti? Kuri ištvertų? Dar iki tol pasidariau 3 ankstyvuosius testus. Jie dvi juosteles parodė ne iš karto, bet vis dėlto parodė. Vėliau klinikoje patvirtino, kad tikrai laukiuosi.

Tikrai mačiau susirūpinusius ir iš tiesų susidomėjusius mūsų istorija veidus. Sesutės, personalas laikė už mus kumščius, linkėjo sėkmės. Jutome, kad tai buvo nuoširdus noras mums pagelbėti.

Paskui pasirodė, kad jie buvo teisūs dėl vieno embriono. Nėštumas nebuvo sklandus…

Iškart pasakėte artimiesiems?

Eglė. Džiaugsmas buvo beribis, skubėjome pasakyti visiems. Labiausiai džiūdavo mūsų seneliai, mano 77 metų močiutė ir Mariaus 86 metų senelis, kuris niekaip negalėjo suvokti, iš kur dvynukai, juk „giminėje nebuvę“. Seneliams apie dirbtinį apvaisinimą nesakėme. Būtų širdys neatlaikiusios…

Marius. Juokavome, kad mums ne tik kad pasisekė iš pirmo karto, tai net du už vieno kainą!

Kokių nėštumo metu kilo bėdų? Ar po dirbtinio apvaisinimo reikalinga ypatinga priežiūra?

Eglė. Kai pastojau, su vaisingumo klinika atsisveikinome, nors jie ir siūlė tolesnę priežiūrą. Mums tai buvo per brangu. Kreipiausi į apylinkės ginekologę, kuri, būsiu atvira, gana sutriko ir susijaudino. Matyt, tuos, kurie pasinaudoja dirbtiniu apvaisinimu, laiko labai turtingais… Galbūt jiems buvo įdomu, kodėl nesilankau privačiai, jei turiu TIEK pinigų. Paskui susidraugavome.

Jei antrą kartą laukčiausi, elgčiausi išmintingiau. Esu tokia, kuri nesusitaiko su savimi, nesustoja, lekia. Man reikėjo būti balne. Skambučiai,  važinėjimai po objektus, po parduotuves. Nuolatos užsiėmusi. Jaučiausi sveika, stipri, oho. Visi žavėjosi, kad gražiai atrodau, pilvukas mažas, liemuo lieknas, vaikiukai šonuose, septintą mėnesį su dvyniais atrodžiau kaip kita penktą mėnesį.

Reikia eiti į draugų vestuves, sunkelę siųsiu pati. Reikia nupirkti klientams plyteles, nešiosiu pakus po 10 kg. Bendradarbiai, klientai, draugai buvo pašiurpę. Grįždavau namo 22 vakaro ir pirmą kartą pavalgydavau. Iki šiol gailiuosi, kad taip dariau, tai buvo didžiulė klaida. Net klientai man pradėjo nešti maistą, nes žinojo, kad niekada neiškeisiu valgio į darbą.

Tai tęsėsi iki oficialios išėjimo nėštumo atostogų dienos 30 savaitę.

Visą nėštumą jaučiausi puikiai, tik vienas dalykas sušlubavo – uoslė. Turėjau puikią uoslę ir galvojau, kad besilaukiant ji dar labiau paaštrės. Tačiau kai pastojau, vietoje nosies atsirado tarsi bulvė ant veido. Nurašiau tai nėštumo slogai. Nuo tos slogos viskas ir prasidėjo. Ji tarsi nukeliavo į sinusus, skaudėjo galvą, už akies, pakaušį. Tapo nejautrūs pirštų galai. Į nėštumo atostogas išleidžiančiam gydytojui skundžiausi, kad skauda ausis, galvą, nosį, iš jos net kraujuoja, neprakvėpuoju. O jis atsakė: „Kuri nėščia sveika vaikšto?“. Kai neatstoju ir tvirtinau, kad man tikrai kažkas negerai,  jis pajuokavo: „Bus dar blogiau“.

Atsikėlusi pirmą atostogų rytą supratau, kad nejaučiu pusės veido. Nesureikšminau, pirma mintis – nugulėjau. Vakare turėjome aplankyti pusbrolio mergytę. Nenorėjau gaišinti nei savo, nei gydytojų laiko dėl kažkokios nėštuminės užgaidos. Argi gali būti kas nors rimto? Juk jaučiuosi visai neblogai. Tik nustebau, kad maža pusbrolio mergytė, nors aš jai šypsojausi, man neatsakė tuo pačiu, nes mano veide buvo ne šypsena, o grimasa. O ir valgyti negalėjau, nes visai neveikė lūpos, maistas tekėjo pro šalį.

Vakare grįžo krikšto mama (jie kartu gyvena). Ji labai supanikavo ir liepė skubiai važiuoti į priėmimo skyrių. Buvo vėlus vakaras, apie 23 valanda, bet teta liepė prisiekti, kad tikrai važiuosiu. Nuvažiavome į Antakalnio gimdymo namų priėmimą. Mane labai gretai prigriebė ir labai stipriai barė.

Mačiau pyktį gydytojų veiduose, kodėl visą dieną vaikščiojau, taip jausdamasi, ir atvažiavau tik vidurnaktį. Juokingiausia buvo, kad prie durų staiga pamačiau ir krikšto mamą su vyru, kurie atvažiavo patikrinti, ar tikrai tesėjau pažadą važiuoti pas gydytojus. Jie žinojo, kad esu tokia, – visus galiu saugoti ir padėti, o save pamirštu.

Po valandos sužinojau verdiktą: stiprus nervo uždegimas ir veido parezė. Esu skubiai siunčiama į Santariškių neurologijos skyrių, dabar pat, naktį.

Ten prisistatėme 2.30 val.. Kilo sujudimas, nes gydytojai turėjo naktį skambintis su budinčiais ginekologais, kokius vaistus man gali skirti. Pasak neurologės, jie mane gydė „surištomis rankomis“, nes negalėjo skirti jokių rimtų vaistų. Pritaikė trumpą gydymą prednizolonu. Prieš Naujuosius metus mane išleido pasakę, kad nervą atleis labai labai negreitai.

Kodėl atsirado parezė? Pasak medikų, buvo uždegimas, stipriai kilo spaudimas, buvo vidinių tinimų, užspaustas nervas ir t.t. Niekada nesirgau, o tada atsirgau už visą gyvenimą.

Iki pat gimdymo jau buvau gydytojų prižiūrima.

Kilo spaudimas, pradėjau tinti, neapsiaudavau jokių batų. Tačiau baltymo šlapime nebuvo, todėl man leido nešioti dvynius toliau. Jie jautėsi kuo puikiausiai, o gimdymą paankstino dėl to, kad vienam dvyniui pradėjo trūkti vandenų. Buvau nusiteikusi gimdyti pati, bet sūnelis buvo įsitaisęs sėdynine pirmeiga, todėl neleido rizikuoti. Vaikučių susilaukiau vasario 16 dieną, nors tomis dienomis per laisvadienius planinių cezari operacijų nedaro. Buvo 37,5 savaitės, vaikai svėrė po  2300 g.

Gimdžiau Santaros klinikose, visiems gydytojams ir personalui rašau dešimtuką. Jautriai ir be galo profesionaliai mane prižiūrėjo.

Kodėl nutarėte atvirai papasakoti savo istoriją?

Marius. Nerėkiame eidami, kad vaikai gimę po dirbtinio apvaisinimo, bet jei klausia: „O, kaip faina, dvynukai, kaip jums pavyko?“, atsakau, kad pasitelkus mediciną.

Eglė. Esame patenkinti, kad nedelsėme, viską darėme greitai. O likimo draugams norime pasakyti: neužsidepresuokite, neužsidarykite savyje, tokių šeimų labai daug. Mūsų pavyzdys – įrodymas, kad išeitis yra. Kai vaikai paaugs, jiems pasakysime – tik dėl šios pagalbos mes turime jus, o jūs turite mus. Jei nebūtų įsikišusi medicina, mes vieni kitų neturėtume. Daug problemiškų šeimų užsidaro savyje, sako, kad vaikų neturi todėl, kad nori pagyventi dėl savęs. Tai netiesa. Nereikia apgaudinėti nei savęs, nei kitų. Čia kaip būtum raišas, visi tai matytų, bet tu visiems sakytumei, kad nesi. Problemų turi daugybė, tik skiriasi požiūris į tą problemą.

Marius. Ar ryžtumės dirbtiniam apvaisinimui dar kartą? Yra visokių variantų, dar turim laiko. Gal netikėtai natūraliai pavyks ar įsivaikinsime. Bet pačios dirbtinio apvaisinimo procedūros ateityje tikrai neatsisakome. Kai matai rezultatą, neįmanoma nenorėti gausesnės šeimos.

Neila Ramoškienė

 Vilijos Eimontienės nuotraukos

Caffa photography

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

• Apvaisinimo ritualai pasaulyje ir Lietuvoje
• Dirbtinis apvaisinimas – tai stebuklas. Jautri šeimos istorija
• Ilgai negalėjusios susilaukti moters dienoraštis
• Maža gimda, policistinės kiaušidės, nevaisingumas. Sveikiname gimė Jokūbėlis
• Metus nesusilaukiate vaiko? Metas kreiptis į medikus
• Motinystė po 12 bandymų ir gydymosi metų
• Mūsų auksiniai vaikai iš mėgintuvėlio
• Naiviai manėme, kad gerai saugomės
• Nepavyksta pastoti? Gal trūksta dvasinės ramybės...
• Pagimdžiau vieną vaiką, vėl noriu pastoti, bet nepavyksta. Kodėl?