Apvaisinimas – didelė Gamtos paslaptis. Kas vyksta tarp vyro ir moters pačią laimingiausią jų susijungimo akimirką? Kaip veikia būsimo vaiko asmenybę poros jausmai ir mintys jų fizinio suartėjimo momentu? Kas atsitinka, kai moteris nenori vaiko, o jis vis dėlto gimsta? Tai klausimai, kurie turėtų jaudinti būsimus tėvus.
Apie tai – akušeris Romualdas Šemeta.
Mūsų tautos kultūroje nėra susiklosčiusių ypatingo dvasingumo apeigų pradedant naują gyvybę. Užtat Rytų šalyse šiam momentui teikiamas ypatingas dėmesys. Kai kurie tų ritualų ar apeigų šiandien mums gali sukelti šypseną, tačiau juose vyrauja tikras dvasingumas, pareigos suvokimas, susikaupimas.
Romėnai. Vienoks seksas dėl pramogos, kitoks – dėl giminės pratęsimo. Romėnų šeimose buvo žinomas aiškus skirtumas tarp erotinių santykių ir sąmoningo bandymo pastoti. Kai moteris būdavo nusiteikusi gimdyti, o vyras irgi to norėdavo, sutuoktiniai turėdavo atlikti ypatingą apsivalymo ir atleidimo ritualą, o tada suartėti tik šiam tikslui, laikantis griežtų nurodymų lytiniam aktui. Prieš jį paprastai būdavo tam tikras susilaikymo periodas. Apsivalymo ritualas buvo skirtas „moters gašlumo demonui išvaryti“. Po to būdavo numatoma diena, kurią sutuoktiniai turėdavo susijungti ir užmegzti gyvybę.
Indija. Jei moteris pikta ir pavargusi, vaiko verčiau nepradėti. Senovės Indijos civilizacija paliko žmonijos istorijoje neprilygstamus meilės kultūros šedevrus, kuriuose yra taisyklės sutuoktiniams, besiruošiantiems pradėti kūdikį. Jose ypač pabrėžiama, jog abu sutuoktiniai pradėjimo metu privalo jausti geraširdiškus, dorus siekimus. Vyras neturi suartėti su žmona, jei ji neverta pagyrimo, yra pikta, blogai nusiteikusi arba visai to nenori. Prieš pradėjimo apeigą būsimi tėvai pasninkaudavo. Prieš fizinį suartėjimą vykdavo ritualas: žmona pasipuošdavo, kūną ištepdavo aromatiniais aliejais, tuo tarpu vyras skaitydavo ištraukas iš šventųjų knygų, kuriose žmogaus gimimas lyginamas su pasaulio sutvėrimu. Pradėjimui buvo skirtos tik naktys. Buvo manoma, kad sėklos kokybė priklauso nuo dvasinio žmogaus išsivystymo.
Senovės Indijos Meilės knygose tvirtinama, jog moteris pagimdo vaiką, kuris panašus į tą, apie kurį ji galvojo pastojimo metu. Todėl Indijoje egzistavo labai išsami ypač gabių vaikų pradėjimo technika.
Moteris fizinio suartėjimo metu įsivaizduodavo save dieviškos būtybės glėbyje, tikėdama, kad jos būsimas vaikas paveldės dieviškojo tėvo bruožus. Indų tekstai tvirtina, jog ši technika gana sėkminga.
Indijoje, kaip ir kitur Rytuose, apvaisinimo laiką ir intymaus gyvenimo pradžią sutuoktiniams nustato astrologai pagal asmeninį horoskopą. Nėra bendrų rekomendacijų pastojimo metui, šis procesas labiausiai susietas su Mėnuliu, todėl galima išvardinti Mėnulio mėnesio dienas, palankias ir nepalankias apvaisinimui. Būsimas vaikas visą gyvenimą išsaugos savybes tų planetų, kurių veikiamas jis buvo pradėtas.
Kinija. Be gimtadienio, švenčiama ir pradėjimo diena.Senovės Kinijoje vyravo įspėjimai, kada negalima gyvybės pradėti. Dauguma jų susiję su įvairiais gamtos reiškiniais: Saulės ar Mėnulio užtemimais, griaustiniu, vaivorykštės pasirodymu, pilnatimi. Patarimuose sakoma, jog pradedant gyvybę reikia laikytis tam tikrų taisyklių: apvalyti savo širdį, atsikratyti neramių minčių. Kinijoje švenčiamos dvi gimimo dienos: viena – gyvybės atsiradimo pasaulyje (gimimo) diena, kita – paslaptinga diena – pradėjimo diena.
Pagal Rytų tradiciją, nuo gimimo datos atimami vieneri metai. Tie metai laikomi vaiko gimimo metais.
Kodėl atskaitomi metai, o ne dešimt mėnesių? Manoma, kad vaikas ateina pas motiną dvasinu pavidalu, likus 2–3 mėnesiams iki apvaisinimo. Ruošiatės jūs ar ne vaiko atsiradimui, tačiau jautriai moteriai ar vyrui ne paslaptis, kad vaikai perspėja apie savo atsiradimą, pavyzdžiui, prisisapnuoja.
Izraelis. Kaip nesusilaukti gašlaus egoisto. Pradėjimo kultūra bene labiausiai buvo išvystyta senovės Judėjoje. Sakoma, kad visa Izraelio religija yra Santuokos religija. Buvo teigiama, kad vaikas jau iki gimimo žino viską. Visas fizinio dauginimosi procesas skirtas vienam tikslui – duoti sielai tinkamą kūną.
Kokia siela įeis į gemalo kūną, priklauso nuo poros susijungimo momento. Viską lemia tai, kas tuo metu vyksta tarp vyro ir moters, jų jausmai ir mintys tą akimirką. Jeigu susijungimo momentu vyro ir moters mintys sutelktos tik į geismą ir abiejų noras – tik fizinis pasitenkinimas, vaikas gims egoistas ir gašlus.
Kilnios meilės ir tarpusavio supratimo sutuoktinių ryšys atsispindės ir jų palikuonių bruožuose.
Japonija. Metai iki pradėjimo – medicininė patikra. Dabar Japonijoje, likus metams iki vaiko pradėjimo, būsimi tėvai turi būti rūpestingai mediciniškai ištiriami, išsivalyti bei sustiprinti organizmą, apskaičiuoti pradėjimo horoskopą.
GYVYBĖS PRADĖJIMAS LIETUVIŠKAI
Nuskambėjo vestuvės, nutilo svečių šurmulys. Jaunoji šeima pradėjo naują gyvenimą. Visų kaimynų dėmesys jauniesiems neatslūgsta. Didžiausias susituokusiųjų rūpestis buvo susilaukti šeimynos. Ir kuo daugiau, tuo geriau. Senojo lietuviško kaimo doros kultūroje gyvavo nuostata: juo daugiau vaikų, tuo garbingiau. Neturėti vaikų buvo didelė nelaimė. Jeigu, praėjus metams po vestuvių, troboje nesisupdavo lopšys, šeima buvo nelaiminga.
Būsimos šeimos gausa rūpinosi ir bernelis. Buvo paprotys, kad prieš piršlybas jaunikis išgerdavo žalią kiaušinį tam, kad gautų vaisingą pačią. Prieš sužadėtuves jaunikis įsidėdavo į kišenę pilną javų varpą, kad gyvenimas būtų pilnas. Grįžęs tikrindavo kišenę: kiek būdavo nusitrynusių grūdų, tiek būsią ir vaikų.
Mergaitė motinystei būdavo ruošiama nuo kūdikystės. Jos paruošimu rūpindavosi motina. Kūdikystėje mergaites krūtimi maitindavo bent savaitę ilgiau nei berniukus „dėl stiprumo gimdant“. Dukrai augant, motina užpirkdavo mišias ir maldaudavo elgetų, „kad Dievas vaisių užlaikytų“. Prieš prasidedant pirmosioms mėnesinėms, mergaitę nuvesdavo į bažnyčią ir, jai nežinant, motina melsdavosi bei prašydavo elgetas pasimelsti už jos sveikatą.
Pirmosios mėnesinės senu papročiu būdavo iškeliamos viešumon, virsdavo tarsi švente. Tuo metu mergaitei sakydavo komplimentus, motina ir tėvas ją pabučiuodavo. Nuo to laiko į mergaitę buvo kreipiama daugiau dėmesio.
Jau nuo piršlybų rūpestis būsimais vaikais nenutrūkdavo iki pat jų atsiradimo. Baigiantis piršlyboms, mergaitės motina, išleidusi svečius, nušluodavo nuo stalo trupinius į prijuostę ir nešdavo sušerti juos veršingai karvei, kad Dievas duotų vaikų. Vestuvėse būta nemažai papročių, skirtų apsisaugojimui nuo „pagadinimo“, t.y. nuo pakenkimo jaunosios vaisingumui. Atskleidžiant gyvybės prasidėjimo paslaptį, būdavo aiškiai apibrėžiama ir kūniškų santykių paskirtis. Senojo kaimo papročiai bei vieša nuomonė taip ribojo tuos santykius, kad praktiškai jie tebuvo skirti tik naujos gyvybės atsiradimui.
Nėštumo vengimas buvo laikomas labai negarbingu. Moterys, tarp savęs sužinojusios apie „tokią“, jos nekęsdavo, plūsdavo, bardavo. O jeigu sužinodavo, kad kuri moteris „atsikratė“ nėštumo, tai pusę metų neleisdavo jai pereiti per savo laukus, nes tai, atseit, gadindavo javų derlių. Tokią moterį bardavo, o kartais vydavo ir su pagaliais. Negerbdavo ir tų moterų, kurios, kaip kitos jausdavo, saugosi nuo nėštumo. Tokias vadindavo paleistuvėmis, skraistėmis. Pastojusi moteris privalėjo atsisakyti lytinio gyvenimo, nes manydavo, kad tai kenkia negimusio kūdikio sveikatai.
Kūniškiems santykiams buvo nemažai apribojimų, nurodymų, patarimų, iš kurių matyti, jog intymiai santykiaujant jau buvo galvojama apie būsimą kūdikį. Vyrams buvo draudžiama „eiti į moteris“ per pamaldas – vaikas bus nesveikas arba keistuolis. Taip pat tą daryti vyrams neleisdavo per metines šventes: pirmomis Kalėdų, Velykų ir Sekminių dienomis (jei tėvas kiek girtas – vaikas bus be atminties), Didįjį Penktadienį (bus didelis verksnys), sekmadieniais (bus kvailas).
Dar kiti nurodymai buvo susiję su būsimo kūdikio lytimi: jei vyras eina gulti su kepure, – bus berniukas, o jei prieš vedybas vyras nedirba ir kultuvės kočiojamos, – pirmasis kūdikis bus mergaitė.
Visa tai leidžia teigti, kad senojo lietuviško kaimo doros kultūroje naujos gyvybės pradėjimas būdavo sąmoningas.
Senovinius patarimus patvirtino mokslas
Apie žmogaus pradėjimo akimirkos svarbą jau pradėjo kalbėti ir šiuolaikinė medicina. Šių dienų mokslas pateikia neginčytinų įrodymų, kad dauguma šių patarimų yra teisingi, be to, įrodo, jog gyvybės pradėjimas ne tik fizinis, bet ir dvasinis aktas. Įvairiose užsienio šalyse veikia sąmoningo pradėjimo ir nėštumo, dvasinės akušerijos, prenatalinės (įsčių) psichologijos asociacijos. 2008 metais ir Lietuvoje įkurta Prenatalinės ir perinatalinės medicinos asociacija, deja, gydytojai kol kas mažai ja domisi.
Tyrimų duomenimis, kai kuriose šalyse pusė vaikų gimsta nepageidaujami. Tai reiškia, kad kas antras vaikas savo pasąmonėje jaučia gyvenimo, nenorinčio pripažinti jo egzistavimo, priešiškumą. Jeigu nepalankios aplinkybės ir toliau vyrauja tokio žmogaus gyvenime, tai gali virsti depresija arba atvira agresija.
Netradicinė medicina teigia, kad žmogaus asmenybė – tai vientisumas, kuris prasideda ne nuo gimimo, o nuo pastojimo. Taigi viskas, ką pirmoji žmogaus organizmo ląstelė įsimena pradėjimo momentu, paveiks vaiko fizinį bei psichinį vystymąsi.
Unikalūs eksperimentai parodė, jog esant ypatingai sąmonės būsenai, stipriems emociniams išgyvenimams (kurie, šiuo atveju, patiriami sueities metu), žmogaus energetiniai centrai (indai juos vadina čakromis) spinduliuoja energiją, pagal sudėtį ir dydį artimą kosminiam spinduliavimui. Iš tiesų tai patvirtina senovės mąstytojų intuityvias įžvalgas, kurios byloja, kad žmogus, analogiškas kosmosui, atsineša savyje mikrokosmosą.
Galima manyti, kad tikro meilės susijungimo momentu moteris ir vyras išspinduliuoja energiją, kuri veikia gemalinę ląstelę, palikdama joje tam tikrą emocinį susijungimo aplinkos pėdsaką. O tai reiškia, jog asmenybė formuojasi nuo pat gyvybės užsimezgimo momento.
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
