Pastebime, kad keičiasi ne tik drabužių, šukuosenų, bet ir mitybos mados. Pastaruoju metu madinga atsisakyti pieno produktų. Lokie pliusai ir minusai slypi tokioje mityboje.
NE – PIENO PRODUKTAMS?
Dažnai žmonės tapatina pieną su pieno produktais.
Tai du skirtingi dalykai – šviežias pienas ar jogurtas, varškė, sūris. Komentuodamas madą atsisakyti pieno produktų, nenoriu būti kategoriškas. Kas rimtai domisi dietologija, visada vengia kraštutinumų. Žodis vaikų gastroenterologui prof. Vaidotui Urbonui.
Yra pastebėta, kad vartojant labai daug pieno, padidėja rizika susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis. Dėl to dietologai rekomenduoja per dieną suvartoti ne daugiau kaip pusę litro pieno. Bet to nėra pastebėta dėl fermentuotų pieno produktų: kefyro, jogurto, varškės… Tyrimai rodo, kad tam tikrose vietovėse, pavyzdžiui, salose, kur žmonės visiškai nevartoja pieno ir jo produktų, neaptinkama sergančiųjų 1-ojo tipo diabetu. Tik niekas negali garantuoti, ar taip yra dėl to, kad žmonės nevartoja pieno. Galbūt tai lemia kiti gyvenimo veiksniai.
Jokiu būdu neteigčiau, kad pienas yra nuodai, jei jis vartojamas saikingai, kaip, pavyzdžiui, ir cukrus ar druska. Kai vartoji saikingai, organizmas atsirenka, kiek ir ko jam reikia rezorbuoti, kiek pašalinti su šlapimu ir išmatomis.
Pienas iš parduotuvės ir iš ūkininkų
Perkant pieno produktus, iš tiesų pirmenybę teikčiau ūkininkų produkcijai. Vokietijoje buvo atlikti tyrimai, kad šeimose, kurios geria šviežiai pamelžtą pieną, kur kas mažiau alergija sergančių vaikų.
Šviežiame piene yra gerųjų bakterijų probiotikų. Kai kuriose parduotuvėse irgi galima nusipirkti šviežio, termiškai neapdoroto ūkininkų pieno. Lazda turi du galus – kai geriame termiškai neapdorotą pieną, negalime būti tikri, ar negausime salmoneliozės ar kitos žarnyno infekcijos. Bet tą tikimybę sunku nuspėti. Kita vertus, žarnyno infekcija – ne toks baisus dalykas kaip alergija, kuri tęsiasi visą gyvenimą. Nemalonu pasigauti žarnyno infekciją, bet nuo jos nemirštama.
Taip pat svarbu, ar pieno produktuose nėra cheminių teršalų, kurie naudojami žolei tręšti, ar nėra antibiotikų, hormonų, kurie buvo duodami karvėms. Europos Sąjungoje yra gana griežtai reglamentuotas šių medžiagų kiekis piene, todėl galime būti tikri, kad mūsų sveikatai pienas nepakenks.
Tiesa, ir Lietuvoje pasitaikė atvejų, kai piene buvo rastas didesnis nei leidžiama antibiotikų kiekis, nes ūkininkai gyvuliams duodavo antibiotikų, kad greičiau augtų svoris ar ligų profilaktikai. Tai nelegalu, todėl patikrinus ir nustačius tokius pažeidimus, draudžiama parduoti pieną. Lietuvoje veterinarinės tarnybos gana griežtai kontroliuoja pieno kokybę, mes vadovaujamės Europos teisės aktais, todėl tikiu, kad nesąžiningumo atvejai yra tik išimtiniai. Skandalas, kai prieš porą metų Rusija atsisakė lietuviškų pieno produktų neva dėl juose aptiktų antibiotikų, turėtų būti paaiškinamas vartotojams plačiau. Tie aptikti antibiotikų pėdsakai buvo superminimalūs, aptinkami tik specialia aparatūra. Tokie kiekiai, kuriuos nustatė Rusija, visose Europos Sąjungos šalyse, yra leidžiami.
Kitose šalyse, pavyzdžiui, Amerikoje, Vidurinėje Azijoje, hormonus naudoti gyvulininkystėje leidžiama kur kas laisviau negu Europos Sąjungoje. Cheminių teršalų mes nepajaučiame skonio receptoriais, neužuodžiame, o jie kaip tylūs žudikai gali kauptis organizme ir išprovokuoti rimtas autoimunines ar onkologines ligas. Todėl produktų ekologiškumas man atrodo svarbiau negu „mada“ maitintis pagal vienokią ar kitokią sistemą.
Pienas ir gleivės
Kai žmogus pasako, kad nevartoja pieno dėl to, kad jis didina gleivių kiekį organizme, aš suprantu, kad tas žmogus medicinos neišmano visiškai. Jeigu žmogus neturėtų gleivių, jis mirtų. Gleivės yra labai geras apsauginis sluoksnis, kuris dengia daugelį organizmo ląstelių. Gleivės tiek žarnyne, tiek urogenitalinėje ar kvėpavimo sistemoje neleidžia mikrobams patekti į gilesnę terpę. Jei pastebime, kad nosis „pradėjo bėgti“ ar išmatose daugiau gleivių, tai rodo, kad į organizmą pateko kažkoks dirgiklis, su kuriuo organizmas kovoja. Ar padaugėjo gleivių žarnyne, pats žmogus tikrai nenustatys. Taip, tai gali būti, jei prasidėjo infekcija ar yra alergija. Gleivių padidėjimas jokios žalos organizmui nedaro, atvirkščiai, tai yra apsauga.
Kitokie „pienai“
O gal geriau vartoti ne pieną, o jo pakaitalus – sojos, riešutų pieną? Vienareikšmiškai sakau, tai reklamos dalykas. Tas pats, kaip nudažyti vandenį baltai ir sakyti, kad tai pienas. Naudos tokie „pienai“ turi minimaliai, o žalos pridaro nemažai, vaikų gastroenterologai yra paskelbę griežtą rekomendaciją, kad vaikams negalima vartoti ryžių pieno dėl galimų toksinių kancerogeninių medžiagų. Sojų pienas – labai alergizuojantis produktas, jame daug estrogenų, vadinamųjų moteriškų hormonų, todėl nematau nė vieno privalumo, kodėl sveikam žmogui reikėtų vartoti sojų, o ne karvės pieną. Migdolų pienas irgi gali alergizuoti, nes riešutai priskiriami prie 6 didžiausių alergenų.
Pieno pakaitalai neturi tiek vertingų baltymų, kiek pienas. Pieno ir kiaušinio baltymai patys vertingiausi.
Be to, piene daug kalcio. Jei mažas vaikas negali vartoti karvės pieno dėl alergijos, rekomenduojama duoti hidrolizuotų pieno mišinių, kuriuose pieno baltymas suskaldytas į smulkesnes dalis. Vyresnis alergiškas vaikas gali išvis apsieiti be pieno, tokiu atveju rekomenduojama papildomai duoti kalcio tablečių ir vitamino D.
Kokia grėsmė, jei vaiko mityboje visiškai nėra pieno produktų?
Nemanau, kad jei tėvai dėl įsitikinimų neduoda pieno arba vaikas pats nenori valgyti jokių pieno produktų, yra tragedija. Jei vaikas nevalgo pieno, bet valgo mėsą, žuvį, daržoves, jis gaus medžiagų, kurios reikalingos augti.
Pienas yra kalcio šaltinis. Bet kalcio yra ir kituose produktuose, tik mažiau. Vaikų kaulų stiprumui kalcis turi reikšmės, bet ne tiek daug, kaip judėjimas ir fizinis aktyvumas. Jei žmogus valgys pieną, bet gulės lovoje, jo kaulai vis tiek bus trapūs. Kaulų struktūra susidaro iki paauglystės ir paskui tą struktūrą sunku pakeisti.
Pieno produktai, kurie vaikams nebūtini
Vaikams nebūtinas pelėsinis sūris. Tai gurmaniškas produktas, ir nėra įrodymų, kad duos naudos, o jei pelėsis apsigyvens organizme, tikrai nebus gerai.
Neturintiems apetito ar linkusiems tukti vaikams nerekomenduočiau desertinių sūrelių, nes nevalgiam jie numuš apetitą, o turinčiam polinkį į antsvorį –duos per daug kalorijų.
Grietinę ir sviestą galima vartoti saikingai, ypač, jei vaikas linkęs tukti. Tai papildomos kalorijos, geriau nuo mažens pratinti prie liesesnio maisto.
Fermentuoti sūriai turi daug kalcio, bet vaikams labiau tinka mažiau brandinti (ne tokie, kurie brandinti 24 ar 36 mėnesius).
Jei vaikas atpylinėja, dažnai raugėja, reikėtų vengti rūgščių pieno produktų, kurie išprovokuoja rėmenį.
Tokiu atveju geriau tinka pienas.
Ir svarbiausias patarimas – perkant pieno produktus, skaityti etiketes, kad jie būtų kuo natūralesni, be cheminių priedų, skonio ir kvapo stipriklių, kurie visiškai nereikalingi vaiko organizmui.
Pliusai ir minusai, vartojant pieno produktus
Pliusai:
Pieno baltymai yra labai vertingi. Pagal vertingumą, pieno ir kiaušinio baltymai užima pirmąsias pozicijas. Pienas yra puikus kalcio šaltinis.
Minusai:
Vartojant labai daug pieno, padidėja rizika susirgti širdies-kraujagyslių ligomis. Rekomenduojama per dieną suvartoti ne daugiau kaip pusę litro pieno.
Šeimos patirtis
VARTOJAME LABAI MAŽAI PIENO PRODUKTŲ
Jurgita Liaugminė, Gabrielės ir Simono mama:
Kai dar neturėjome vaikų, su vyru nutarėme radikaliai keisti mitybą. Tuo metu jaučiausi prastai, nuolat trūkdavo energijos, išsausėjo oda, augo svoris. Susiradome netradicinės medicinos gydytoją, kuris mūsų šeimą konsultuoja iki šiol. Prieš 8 metus to gydytojo patarimai skambėjo beveik beprotiškai: atsisakyti kavos, alkoholio, pieno produktų ir kvietinių miltų, nekepti aliejuje ir pan.
Dabar tai pasakojama vos ne kas antroje TV laidoje apie sveikatą. Gydytojas paaiškino, kad mes nebedirbame tiek fizinio darbo, kiek dirbo mūsų protėviai, todėl mums pieno produktų nebereikia. Be to, karvės pienas yra vienas stipriausių alergenų, o dar svarbiau – nuo pieno organizme papildomai gaminasi gleivių, kurios yra puiki terpė bakterijoms daugintis ir virusams plisti.
Kadangi prie kitokios mitybos mielai prisijungė ir vyras, permainos nebuvo labai sunkios. Metus ar dvejus buvome visiškai atsisakę pieno produktų. Iš pradžių atrodė, o ką dabar reikės valgyti pusryčiams, kai nebeliko jogurtų, varškės ir sūrelių? Vyras vietoj pieno produktų pusryčiams valgydavo mėsą, o aš košes, virtas vandenyje, ir vaisius. Įpratau darbe priešpiečiams vietoj pieno produktų suvalgyti bananą ar obuolį. Supratau dar vieną dalyką – mes esame įpročio vergai. Atrodo, kaip galima atsisakyti kapučino kavos su puta? Arba varškės su uogomis? Bet kai po kurio laiko paragauji tos varškės, pagalvoji, ir ko aš čia taip svajojau apie ją? O kava labai skani ir juoda.
Kai netradicinės medicinos gydytojo paklausėme, ar reikia ko nors valgyti papildomai, kad organizmui netrūktų kalcio, jis atsakė, kad ne, jei mityba suderinta. Jei valgai daug vaisių, daržovių, grūdinių kultūrų, mėsos, žuvies, kalcio organizmas gauna iš jų.
Kai gimė pirmasis vaikas, mitybos nekeitėme, jau buvome įpratę maitintis sveikiau. Iki metų Simoną maitinau savo pienu, o metukų proga, gydytojo patarti, padarėme jam „dovaną“ – baigėme natūralų maitinimą ir pasodinome prie bendro stalo. Mamos pieną pakeitė pačių įvairiausių rūšių košės – avižų, ryžių, grikių, miežių, pagardintos obuoliu ar bananu. Kadangi jis turėjo gerą apetitą, jokių problemų nebuvo. Po trejų metų susilaukėme dukrytės Gabrielės. Ir jai buvo „įteikta“ tokia pati pirmojo gimtadienio dovana. Kadangi vaikai karvės pieno produktų nebuvo ragavę, jų ir neprašė.
Tačiau negalėčiau pasakyti, kad dabar esame šeima, visiškai atsisakiusi pieno produktų. Mes patys su vyru po truputį suvalgome fermentinio sūrio. Tai vienintelis pieno produktas, kurio iš tiesų pasiilgome, ir sūriai mums labai skanu. Ir vaikai kartais čiumpa nuo stalo sūrio gabaliuką ar sūrio lazdelę. Simonas kartą suvalgė visą sūrio lazdelių pakuotę iš karto – matyt, tikrai organizmui kažko trūko. Vasarą nuperkame natūralių grietinėlės ledų. Tačiau ne kiekvieną kartą perkame pieniškus ledus, kartais juos keičiame šaldytų sulčių ledais. Bet vengiame sūrio pyragų, varškės tortų ir panašių konditerinių gaminių su pieno produktais, nes mums, suaugusiesiems, iš karto kyla rūgštis, vadinasi, ir vaikų skrandžiams tai nereikalinga apkrova.
Ar tikrai atsisakius pieno pagerėja savijauta? Mes tai pajutome tikrai, suderinus mitybą, pagerėjo sveikata, susireguliavo svoris ir sumažėjo alergijų. Visiškai be pieno produktų gyvenome dvejus metus, o pastaruosius šešerius metus jų valgome labai minimaliai, tik retkarčiais paragaujame. Vyresnėlis lanko darželį, kuriame gauna varškės apkepų, blynų, sūrelių, – jis valgo kaip ir visi vaikai. Bet namie stengiamės to vengti. Kai neperkame pieno produktų ir jų nėra šaldytuve, niekas labai ir nepasigenda.
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
