„Gyvename gražiame ir nedideliame Subačiaus miestelyje. Kūdikėlio susilaukėme prieš pusę metų ir esame be galo laiminga šeima. Mums aktualiausia šiuo metu tema – karvės pienas. Laukiame nesulaukiame, kada jo galėsime duoti savo sūneliui, nes patys auginame karvutes. Vaikas kas ryt gers šviežią, ką tik pamelžtą pieną. Svajonė! Dabar sūnų maitiname mišinuku. Jis mums brangokas, be to, netikime, kad naudingesnis už karvutės pieną. Pažįstu nemažai mamyčių, kurios duoda kūdikiams naminį karvės pienuką jau nuo pusės metų ar net anksčiau. Viena šeima jo davė jau nuo trečio mėnesio.
Sūnus jau valgo košes, mėsą, tyreles. Labai norėčiau duoti karvės pieno, bet nedrįstu dėl gydytojų gąsdinimų…“
Mama Gabrielė ir sūnelis Perlas
Konsultuoja gydytojas vaikų gastroenterologas dr. Vaidotas Urbonas
Anksčiau buvo sakoma, kad nuo metų vaikas jau gali gerti karvės pieną. Dabar sakoma, kad karvės pieno negalima duoti iki 2 metų, o geriausiai – iki 3 metų. Kodėl ta riba vis tolinama? Pienas blogėja? Karvės ligotos? Ar vis dėlto mišinių gamintojai taip rekomenduoja?
Mišinių gamintojai neteikia rekomendacijų, kaip maitinti vaikus. Jas duoda gydytojai, mokslininkai, o mišinių gamintojai paprastai atsižvelgia į tas rekomendacijas.
Kodėl rekomendacijos taip keičiasi? Nėra visažinių, kurie pasakytų, kaip reikia žmogui valgyti. Prieš 200 metų žmogaus gyvenimo trukmė buvo vos 30–50 metų, tad senovės patirtimi ir įpročiais remtis negalime. Kaip maitinosi protėviai, daugiau buvo lemta ekonominių sąlygų, gamtos. Tarkime, sriubą virdavo tikrai ne todėl, kad tai sveika, o todėl, kad įmetus gabalą mėsos į kibiro talpos puodą, galima pamaitinti 20 žmonių. Mityba nebuvo paremta jokiais faktais, jokiomis teorijomis.
Kalbant apie senovės vaikų mitybą, galima rasti dar radikalesnių pavyzdžių. Tarkime, prieš 400 metų Prancūzijoje kūdikiams bijota duoti karvės pieno, kad neužaugtų kanopos ir ragai. Todėl jei gimdymo metu mirdavo motina, o šalia nebūdavo žindyvės, kūdikius girdydavo vynu. Vokietijoje – alumi. Vėliau kažkas pabandė duoti karvės pieno – vaikui ragai neužaugo. Pamažu karvės pienas tapo įprastas.
Paskui pradėta galvoti, kad veršiukas gerokai skiriasi nuo žmogaus, todėl ir karvės pienas gal nėra tobulas maistas kūdikiui. Etalonas yra mamos pienas. Pradėta studijuoti, kiek jame yra baltymų, kiek riebalų, kiek kitų reikalingų medžiagų. Kaip neįmanoma sukurti dirbtinio kraujo, taip neįmanoma sukurti ir dirbtinio motinos pieno, tačiau karvės pieno sudėtį galima kiek priartinti prie motinos pieno.
Pagrindinis karvės pieno ir motinos pieno skirtumas tas, kad karvės piene yra 3 kartus daugiau baltymų.
Gaminant dirbtinį pieną – mišinį, baltymų gerokai sumažinama. Kodėl blogai, jei vaikas gauna labai daug baltymų? Tai gali skatinti greitesnį jo augimą, grės antsvoris, bus didesnė tikimybė susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis.
Karvės pieno ir mamos pieno sudėtis panaši pagal riebalų kiekį. Mamos pieno riebumo vidurkis – 3,5–3,8, karvės pieno gali būti vos vos didesnis. Mamos piene kur kas mažiau natrio druskos, todėl mišinyje jo kiekis prilyginamas motinos pieno kiekiui. Mamos piene gana daug riebalų rūgščių, o karvės piene jų beveik nėra. Kaip ir geležies, vitamino D. Gaminant mišinius, šių medžiagų pridedama papildomai, kad vaiko augimui nieko netrūktų.
Žinoma, karvės pienas yra gyvas, jame gausu biologiškai aktyvių medžiagų. Tačiau jos skirtos veršiuko imuninei sistemai stiprėti, o ne žmogaus. Karvės piene yra tokių antikūnių, kurie apsaugo nuo šiems gyvuliams būdingų ligų. Mamos piene esančios biologiškai aktyvios medžiagos yra kitokios.
Jeigu mama 6 mėn. kūdikiui verda košę su karvės pienu ir mato, kad kūdikis gerai toleruoja, ar yraprasmės duoti mišinį?
Niekada nerekomenduoju košės virti nei su mamos pienu, nei su karvės pienu, nei su mišiniu. Verdant suyra ir pasikeičia pieno baltymo struktūra, baltymas tampa nebe toks vertingas. Košės nereikia balinti, vaikas turi priprasti prie natūralaus košės skonio. Mes, suaugusieji, įsivaizduojame, kad vaikams skanu tai, kas skanu ir mums.
Kaip vaikas valgys košę be pieno, cukraus ir pagardų. Juk neskanu. Taip, bet neskanu mums, nes mes jau turime išsiugdę kitokius mitybos įpročius. O vaikui skanu, ir jis neįsivaizduoja, kad gali maistas būti kitoks.
Vaikas mamos pieno juk negers visą gyvenimą. Jei pripras prie skonio su mamos pienu, paskui nebenorės košės, kai to pieno nebebus. Bus sunkiau pereiti prie įprasto maisto. Jeigu nori, vaikas gali košę užsigerti karvės pienu ar mišiniu.
Ankstesnės kartos augo, gerdamos karvės pieną ir ,,klijukus”. Ir užaugo stiprūs, aukšti žmonės. Kas buvo blogo karvės piene, kad dabar jis tapo „nuodu“?
Močiutės dar prisimena laikus, kai karvės pienu buvo rekomenduojama kūdikius maitinti nuo 4 mėnesių. Dabar požiūris į pieną kiek pasikeitė, jį patariama vaikui duoti tik pirmųjų metų pabaigoje ar antraisiais metais.
Natūralus karvės pienas tikrai nėra nuodai, ir aš kategoriškai neteikiu jokių rekomendacijų, kad anksčiau nei iki metų jo gerti negalima.
Ar natūralus karvės pienas ne per riebus? Pagal Europoje galiojančias vaikų mitybos rekomendacijas, iki 3 metų pieno riebalai neribojami, jei vaikas neturi antsvorio. Pieno nereikia nugriebti ar rinktis kuo liesesnio, vaikui galima duoti 3,5 riebumo pieno, kefyro, jogurto. Amerikoje rekomendacijos kiek griežtesnės, ši taisyklė galioja tik vaikams iki 2 metų, nes amerikiečiai kenčia dėl nutukimo.
Kas nutiks kūdikiui, jei duosime jam karvės pieno iki metų? Teko girdėti apie „kraujuojančius žarnynus“, alergijas.
Maisto alergija karvės pienui galima. Bet ir nuo mišinių, kurie panašesni į mamos pieną, net ir nuo mamos pieno gali būti alergija. Neteigčiau, kad jei geri karvės pieną, būsi alergiškas.
Jei vaiko organizmas netoleruoja karvės pieno, iš karto pasireikš alerginė reakcija. Kita problema, kuri pasimato ne taip greitai, tai geležies stokos mažakraujystė. Ypač, jei vaikas per dieną pieno išgeria labai daug. Kad sutriktų ar net imtų kraujuoti pati virškinimo sistema, nepastebėta, nei kad dažniau atpiltų, raugėtų ar viduriuotų.
Ar pamelžtą pieną reikia virinti prieš duodant kūdikiui, jei karvė sava?
Formaliai atsakyčiau taip, būtina virinti. Bet kuo šviežias pienas geras? Jame yra tam tikrų medžiagų, imunoglobulinų ir gerųjų bakterijų, kurios labai reikalingos organizmui.
Vokietijoje ilgiau nei 10 metų buvo atliekamas tyrimas, kaip skiriasi sveikata žmonių, kurie vartoja natūralų pieną iš savo ūkių, ir žmonių, kurie perka „parduotuvinį“ pieną. Pasirodo, ūkininkų šeimos kur kas rečiau serga alerginėmis ligomis. Ir greičiausiai dėl to, kad šviežiame piene yra gerųjų bakterijų.
Kitas lazdos galas – termiškai nepdorotame piene gali būti salmonelių ar kitų žarnyno infekcijų sukėlėjų.
Taigi terminis apdorojimas kur kas saugesnis. Ką patarčiau šeimoms, kurios turi nuosavą karvę ir vartoja ekologinį pieną? Jeigu ūkininkai žino, kad labai švariai karvutę užlaiko, švariai pamelžia, o melžėjai yra sveiki, patys neserga, neviduriuoja, tai galima gerti ir „žalią“ pieną. Nes šviežias pienas vertingesnis nei apdorotas. Bet čia mano neformalus, asmeniškas atsakymas. O oficialiai kaip gydytojas gastroenterologas turėčiau pasakyti, kad virinti pieną būtina.
Parengė Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
