Tikriausiai proporcingai žmonių storėjimui vis daugėja dietų ir teorijų, kaip mesti svorį.
Mitybos mados keičiasi greitai – tai skaičiuojame kalorijas, tai valgome tik baltymus, nevalgome vakarais, išbraukiame iš raciono miltus, cukrų ir riebalus…
Šalia visų šių sveiko ir liekno kūno teorijų egzistuoja dar viena – intuityvusis valgymas.
Mokslininkai, tyrinėjantys šią metodiką, teigia, kad mūsų kūnas pats geriausiai žino, kada ir ką jam valgyti, tik reikia būti dėmesingam vidiniam balsui, arba intuicijai.
Vaikai intuityvaus valgymo įgūdžius išlaiko keletą pirmųjų gyvenimo metų, vėliau juos gali prarasti dėl suaugusiųjų diktuojamų taisyklių, jie tiesiog prisitaiko prie to, kas siūloma ir kaip šeima maitinasi.
Konsultuoja gydytoja dietologė Aušra Jauniškytė-Ingelevičienė, ivalgymas.lt
Aušra, esate vienintelė Lietuvoje gydytoja dietologė – sertifikuota intuityvaus valgymo specialistė. Kuo jus pačią sužavėjo šis metodas, kaip jį atradote?
Istorija gana paprasta. Dirbdama su žmonėmis, kurie turi valgymo sutrikimų, mačiau, kaip pasikeičia žmonių mąstymas, kai jie laikosi dietos.
Mano draugė psichiatrė išvyko dirbti į Angliją ir kartą paskambino, kad rado nepaprastai įdomią knygą, kurią aš privalau perskaityti. Tai buvo knyga apie intuityvų valgymą. Skaičiau ir galvojau, kad tai knyga, kurią aš pati kada nors gyvenime būčiau norėjusi parašyti. Be griežtų taisyklių, maisto skirstymo į gerą, blogą, sveiką ir nesveiką. Be ritualų, išsigalvojimų, kurie iš esmės tik išderina organizmą. Susitariau su viena leidykla, kad knyga apie intuityvųjį valgymą būtų išversta į lietuvių kalbą ir išleista Lietuvoje. O pati ėmiau važinėti į mokymus užsienyje, kaip taikyti intuityvaus valgymo metodą dietologo darbe.
Ar visada šis metodas pasitvirtina praktikoje? Ar visada pacientai būna patenkinti rezultatu?
Intuityvaus valgymo metodas nėra skirtas numesti svoriui, jis skirtas normalizuoti valgymą. Ir tiems žmonėms, kurie tikrai turi antsvorio, svoris pamažu susinormalizuoja.
Intuityvus valgymas remiasi paprastais dalykais: reikia vadovautis alkio ir sotumo jausmu, o ne normomis ar kalorijų skaičiavimu. Kai pakankamai alkanas, pradedu valgyti, kai sotus – sustoju. Reikia leisti sau valgyti viską, kas skanu ir nuo ko nėra bloga. (Žinoma, jei žmogus alergiškas tam tikriems produktams, nesiūlysime specialiai jų valgyti). Trečias dalykas – reikia atskirti emocinį alkį nuo fiziologinio.
Vaikai iš prigimties yra intuityvūs valgytojai. Jie geba pasirinkti maistą, dar nežino, kas tai yra emocinis valgymas. Vėliau gali atsirasti emocinis valgymas kaip reakcija į tėvų nurodymus.
Tarkime, tėvai labai stengiasi reguliuoti maistą, siūlo daržoves, vaisius, neleidžia duonos, makaronų, vaikas pradės valgyti slapta. Arba, kai bus proga, – persivalgys. Tai reakcija į draudimus, labiau norisi tų dalykų, kurių neleidžiama valgyti.
Ar tinka intuityvusis valgymas vaikui, kuris nuo mažų dienų turi antsvorio?
Taip, tinka. Iki 12 metų vaikai patys dar nelabai moka įvardinti alkio ir sotumo pojūčių. Todėl jei apkūnus vaikas yra jaunesnis nei 12 metų, daugiau dirbame su jo tėvais. Nuo 12 metų vaikas jau yra pakankamai sąmoningas pats suvokti, kaip maitintis.
Svarbiausios taisyklės – valgoma turi būti reguliariai, maistas gaminamas namuose, jei yra galimybė, – visa šeima turi pusryčiauti ir vakarieniauti drauge prie stalo.
Jokiu būdu nepatariu vaiko versti suvalgyti lėkštėje likusios morkos ar brokolio, jei jis nebenori. Bet taip pat patariu nedrausti saldumynų.
Saldumynų noras yra visiškai natūralus, evoliucijos eigoje taip susiklostė, kad mes visi labiau ir mėgstame tą saldų maistą. Kitas dalykas, vaikų energijos poreikis kitoks, nei suaugusiųjų, jie ne tik daugiau juda, bet ir auga, todėl reikalingos maisto medžiagos tai energijai gauti.
Natūralu, kad vaikams norisi daugiau koncentruotos energijos. Vaisiai, daržovės turi daug vandens, bet yra mažai kaloringi. Tuo tarpu saldumynai ar miltiniai patiekalai turi daugiau kalorijų. Nereikia išsigąsti, jei vaikas kelis kartus per dieną norės saldumynų. Bet prieš tai reikėtų pasiūlyti pavalgyti normalaus maisto, tik o po to siūlyti desertą, svarbu nesupainioti sekos.
Apkūnių vaikų tėvams sunku tai priimti, jiems atrodo, kad vaikas apskritai negali valgyti kaloringo maisto. Bet, pradėjus taikyti intuityvaus valgymo metodą, tik pirmosios savaitės būna chaotiškos. Tėvams atrodo, kad vaikas valgo per daug ir ne to, ko reikia. Tačiau tas „chaosas“ ilgai netrunka – jau po poros savaičių ar po mėnesio susinormalizuoja apetitas, ir vaikas tikrai nepriauga daugiau svorio, negu valgydamas dietiškai.
O kokakola, bulvių traškučiai – ar tinka tam metodui?
Iš tikrųjų svarbu, kad vaikui nebūtų draudžiami tam tikri produktai, nes draudžiamas vaisius labiau vilioja. Net ir kokakola retkarčiais gali būti geriama, bet ne vietoj pusryčių, pietų ar vakarienės ir ne kasdien. Kartais tėvams sunku ištverti tą vaizdą, kai jų stambus vaikas geria kokakolą.
Tačiau tyrimai rodo, kad nutukę vaikai nevalgo daugiau nesveiko maisto negu normalaus svorio vaikai, nutukimas yra toks kompleksinis dalykas ir turi tiek daug priežasčių, kad sunku akcentuoti, kad jį lėmė tik maistas ar tik fizinio aktyvumo nebuvimas. Vaikai dažniausiai nutukę tikrai ne dėl to, kad išgėrė daugiau kokakolos už kitus.
Kur kas svarbesni kiti dalykai – reikėtų atprasti, jei šeimos nariai įpratę valgyti prie kompiuterio ar žiūrėdami televizorių. Valgyti reikia prie stalo ir susitelkus į valgymo procesą. Prie kompiuterio suvalgoma kur kas daugiau.
Vaikams, o ypač paaugliams, labai svarbu gerai išsimiegoti. Nepakankamas išsimiegojimas skatins dar daugiau valgyti, norėsis saldžių gėrimų, saldumynų.
Tarkime, vaikas nenori valgyti pusryčių, tai jo ir neversti?
Pats intuityvaus valgymo metodas turi keletą išimčių. Viena jų, kad pusryčius vis dėlto reikėtų pavalgyti. Jei vaikas nenori valgyti tik atsibudęs, vėliau mokykloje jis neturės galimybės papusryčiauti, o tada labiau norės saldumynų – tos greitos energijos. Taigi pusryčiai turėtų būti būtini.
Skirtingose kultūrose yra skirtingos pusryčiavimo tradicijos. Tarkime, pietų šalyse tai gali būti tik ragelis su džemu ar šviežiai spaustų sulčių stiklinė, o Anglijoje – kiaušinienė su šonine, dar skrebutis, dar troškintos pupelės… Lietuvos pusryčių tradicijos yra gana geros. Jeigu valgomas šiltas maistas – kiaušinienė, košė, tada sotumo jausmas išlieka ilgiau. Bet nieko blogo kartais suvalgyti ir sumuštinį ar sausų pusryčių dubenėlį.
Ar galima pasikliauti intuityvaus valgymo metodu, jei šeimoje itin nevalgus, išbalęs, liesutis vaikas?
Tokiu atveju reikia pažiūrėti, ar nėra kokių nors medicininių priežasčių, kodėl vaikas taip mažai valgo. Pavyzdžiui, gal jam trūksta geležies ar vitamino D. O gal turi kirmėlių. Pašalinus tas medicinines priežastis, liesiems vaikams puikiausiai tinka intuityvaus valgymo metodas.
Vaikas galbūt tiesiog mažiau valgo, nes toks jo organizmo poreikis, kurį mes, suaugusieji, turime gerbti. Nereikia iš paskos lakstyti su šaukšteliu.
Nevalgiam vaikui ypač svarbu leisti pasirinkti, ko jis nori. Tarkime, vaikas nori sausainių, bet tėvai jų neduoda, siūlo sveikas daržoves. Tada vaikas nevalgo nei daržovių, nei sausainių. Jis lieka alkanas. Mūsų visuomenė nuėjo į tokius kraštutinumus, kad labiau pasitikime ne savo vidiniu balsu, o kažkokiomis sukurtomis teorijomis. Pabandykite leisti vaikui valgyti tuos sausainius. Tai netruks amžinai. Jis jų atsivalgys ir paskui, po savaitės ar mėnesio, „sausainių liga“ praeis.
Natūralu, kad per vieną dieną mes nesugebame sureguliuoti visų maistinių medžiagų poreikio. Pasaulinė sveikatos organizacija rekomenduoja per dieną gauti visų reikalingų medžiagų, bet realybėje taip neišeina. Organizmui reikia nuo 4 iki 7 dienų, kad suderintų tą poreikį. Kartais vienų dalykų norisi daugiau, kitų mažiau, tas pats galioja ir maisto kiekiui – kartais valgome daugiau, kartais mažiau. Kūnas prisitaiko ir savo poreikius pasako per pojūčius.
Maži vaikai dažnai būna selektyvūs valgytojai – iš lėkštės išsirenka tik vieną komponentą, pavyzdžiui, tik mėsą, palikdami bulves ir garnyrą net neliestą. Ar taip racionas nenuskursta?
Dauguma vaikų mėgsta paprastą, gryną maistą, mišrainės ir kitokie sumaišyti patiekalai jiems nepriimtini. Buvo atlikti moksliniai tyrimai apie kūdikių intuityvųjį valgymą. Jiems buvo leista pasirinkti, ko jie nori, ir visi vaikai augo puikiai, jie sugebėdavo gauti visų reikalingų medžiagų. Tas intuityvumas yra protingas kūno balsas, mažais vaikais galima visiškai pasitikėti, tik vyresniame amžiuje mes pamažu prarandame tinkamus mitybos įpročius.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
