Medicinos psichologė: „Kai vaikas atsisako valgyti, jis transliuoja – aš noriu būti girdimas ir matomas“

Ruta Vysniausk

Medicinos psichologė Rūta Vyšniauskė

Kai vaikas „blogai“ valgo, pirmiausia savo įžvalgas pateikia šeimos gydytojai ir specialistai: vaikų gastroenterologai, endokrinologai, hematologai. Tačiau gana dažnai užtektų psichologo konsultacijos.

Kas bendro tarp vaikų apetito ir psichologijos? Kalbamės su VU Vaikų ligoninės Fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriaus medicinos psichologe Rūta Vyšniauske.

Kalorijos neturi emocijų?

Kai vaikas mažai valgo (tėvai mėgsta sakyti „nevalgo“, nors taip nebūna), gydytojai siūlo stebėti, ar nekrenta jo svoris, ar vaikas neatrodo vangus, nusilpęs, išbalęs, apatiškas. Jeigu pastebite apetito nebuvimą ilgesnį laiką, ir tai atsirado ne palaipsniui, o gana greitai, jeigu tą apetito sumažėjimą lygi svorio kritimas, nuovargis, reikia skubėti pas gydytoją.

Jeigu vaikas jaučiasi gerai, bet tėvams vis tiek neramu dėl nevalgumo, galima pasitarti su šeimos gydytoju. Tik tada, kai nerandama jokios ligos, ateina eilė konsultuotis su psichologu. Tėvus siuntimas pas psichologą dažniausiai nustebina. Juk kalorijos neturi jausmų…

„Tėvai valgymą laiko vien tik fiziologiniu dalyku, bet iš tikrųjų jame labai daug emocijų, socialinių dalykų. Konsultuoti šeimas, kurių vaikai neturi apetito, mano kasdienybė. Pas mane patenka šeimos, kurių vaikas nevalgo, o gydytojai nuleido rankas, nes nerado jokių priežasčių. Nei opų, nei kirminų, vaikas sveikas, o apetitas prastas. Kartais jau tiriant vaiką ligoninėje gydytojams kyla įtarimas, kad tai psichologinis nevalgymas, tada jie pasikviečia mus konsultacijai“, – sako medicinos psichologė.

Valgymas ir savivertė

Vaiko nevalgymas yra labai abstrakti sąvoka. Svarbiausia tėvams savęs paklausti: ar vaikas iš tiesų per mažai valgo, ar jis tiesiog nesuvalgo tiek, kiek mes norėtume (ar kiek įsivaizduojame, kad vaikas turi suvalgyti).

„Dažnai gydytojai sako – vaikas atitinka visas normas, jo augimas geras, harmoningas, ir, mūsų nuomone, jis valgo pakankamai. Bet tėvai vis tiek jaudinasi, kad vaikas valgo per mažai. Tėvai neakcentuoja vaiko, bet labiau save – juos kankina nerimas, ar jie yra geri tėvai? Ar jie rūpestingai pamaitina vaiką? Taigi vaiko valgymas ar nevalgymas dažnai atspindi tėvų savivertės klausimus. Tėvai dabar yra po didinamuoju stiklu. Reikalavimai jiems iškelti labai dideli. Tad natūralu, kad jie apimti nerimo“, – sako psichologė Rūta Vyšniauskė.

Valgymas ir tvarka

Olesios Michalovskajos nuotr. www.michalovskaja.com

Pasak psichologės, pirmas dalykas, kurį turi įvertinti tėvai, – ar vaiko apetitui turi įtakos kokios nors svarbesnės priežastys, ar tokios, kurias galima išspręsti namuose. Ar struktūruotas vaiko valgymo režimas? Ar yra valgymo laikai? Ar šeima valgo kartu? Tai labai svarbu, nes valgydamas vienas vaikas gali išsidirbinėti – to nevalgysiu, ano nevalgysiu. Tėvai turėtų pabūti šalia.

„O galbūt vaikui visą dieną prieinami užkandžiai? Tai labai dažna situacija – užkandžiai sudėti prieinamoje vietoje, vaikas jų prisivalgo, o tėvai užkandžių nelaiko maistu. Atėjus pietų metui vaikas nebenori valgyti. Geriausia, kad užkandžiai nebūtų prieinami tarp valgymų, nebent pasiekiamoje vietoje padėta daržovių. Šaldytuvas neturi būti darinėjamas.

Kai tarp valgymų nėra tarpų, vaikas neišmoksta natūralios savireguliacijos, jis nebemoka pajusti tikro alkio, nesugeba pasisotinti, nes pavalgęs vėl iškart nori kažką kramtyti. Norint išsiugdyti valgymo  savireguliaciją, reikia valgyti dėmesingai. Svarbu ne tik laiko intervalai tarp valgymų, bet ir paties valgymo trukmė, porcijų dydis“, – sako psichologė.

To, kad vaikas nevalgo, nereikia bijoti. Anksčiau ar vėliau jis užnorės valgyti, tai natūralus organizmo veiksmas. Vaikui būtų labai sveika pajausti tikrą alkį. Tėvai dažniausiai nori užbėgti tam už akių ir pasiūlo valgyti ne tada, kai vaikas nori, o tada, kai jiems atrodo, kad jis turėtų norėti. Kai kišamas maistas dar neišalkusiam vaikui, einama prieš natūralią raidą.

Valgymas ir valdymas

Kitas aspektas, tyrinėjant vaiko nevalgumo priežastis, – suprasti, ar valgyme nėra kovos dėl galios?

Psichologė Rūta Vyšniauskė pasakoja: „Tėvai, kurie skundžiasi, kad jų vaikas turi prastą apetitą, daugiau pasikalbėjus išsiduoda, kad tai yra didžiulė kova dėl galios. Tarkime, mama siūlo patiekalus, vaikas atsako, kad to ir ano nenori, nėra alkanas, sukasi į šoną. Tada mama 3 metų vaiką turi pamaitinti, nes jis kitaip nevalgo.

Maistas labai susijęs su kontrole, o kontrolė yra vienas iš esminių mažo žmogelio 3+ poreikių. Mažas žmogutis nori būti savarankiškas, o valgymas yra puiki niša, kur jis gali būti stiprus, stipresnis už tėvus. Jam tereikia tik užčiaupti burną, ir tėvai paveikti! Labai blogai, kad tėvai įsivelia į tą kovą dėl galios.

Tėvams svarbu suvokti savo nuostatas apie valgymą. Kada jie jaučiasi, kad jų vaikas valgo pakankamai? Ką jiems tai reiškia, kaip tėvams? Ar geras vaiko apetitas reiškia, kad esame geri tėvai? Taip, tai stereotipai, kad geras vaiko apetitas, geras svorio augimas, geras miegas, gera sveikata yra tėvų kokybės įrodymas. Jeigu jautriai mamai visi sako, kad jos vaikas mažai valgo, juk ji pradeda galvoti, kad kažką daro ne taip. Užsisuka ydingas ratas. Mama nerimauja, kai tik ateina valgymo laikas (valgys–nevalgys–kiek suvalgys), o vaikas jaučia mamos nerimą ir ja manipuliuoja arba nevalgo dėl nerimo, kuris persiduoda iš mamos.

Tėvai turi atpažinti, kur yra jų poreikiai, o kur yra vaiko poreikiai. Jeigu aš noriu, kad mano vaikas valgytų, kad aš pats geriau jausčiausi, tai yra mano problema, o ne mano vaiko raidos ar psichologinė problema“, – sako psichologė.

Olesios Michalovskajos nuotr. www.michalovskaja.com

Valgymas ir asociacijos

Vaikai mokosi per asociacijas, todėl labai svarbu, su kuo vaikas sieja valgymo procesą. Ar tai malonus pabuvimas su visa šeima, ar tai kankynė prie stalo, matant pavargusius, piktus tėvus? Kai valgymas siejasi su nervine įtampa, tada visa virškinimo ir valgymo energija nukreipiama į emocinės įtampos šalinimą. Deja, pakanka vos kelių nemalonių kartų, kad vaikui maistas sietųsi su neigiama patirtimi. Net jei kitą kartą prie stalo nebebus diskusijos apie įtemptus dalykus, vaikui liks asociacija, kad valgant būna blogai.

„Didesnis apetito praradimas, kuris veda tėvus iš proto, paprastai būna po kokių nors stresinių įvykių. Čia ta pati patirtis per asociaciją. Tarkime, vaikas kartą sirgo rotavirusu, labai stipriai vėmė, o dabar bet ką valgydamas nerimauja, jaučiasi įsitempęs, nes jam baisu, kad vėl vems. Arba kartą vėmęs nuo kokio nors konkretaus maisto, jis daug metų gali bijoti to patiekalo net ragauti“, – sako psichologė.

Valgymas ir aplinka

Kartais skiriasi vaiko valgymas darželyje ir namuose. Darželyje vaikas valgo viską, o namie tampa išrankus, aikštingas.

„Greičiausiai čia kalti santykiai, o ne apetitas pats savaime. Tada patariu tėvams kaip detektyvams atsitraukti ir iš šono pažiūrėti, kokie yra darželio ir namų valgymo skirtumai. Kodėl vaikui darželyje sekasi valgyti? Tikriausiai ten jis nenori per maistą demonstruoti savo galios, o namuose jis nori taip elgtis. Logiška, juk darželyje niekas „nesicackina“, vaikai pasodinti, visi valgo, kas įdėta, o auklėtojai mažai rūpi, ar vaikas suvalgė, ar paliko. Užtat namie prasideda manipuliavimo linksmybės, nes mama ir tėtis linkę apšokinėti, nusileisti, kišti maistą įkalbinėdami“, – sako psichologė.

Kartais valgus vaikas svetimoje vietoje ar kelionėje valgo kur kas mažiau. Tai įrodo, kad aplinka, įpročiai apetitui labai svarbūs. Jeigu nėra požymių, kad vaikas serga, laikinas apetito praradimas yra natūrali adaptacija.

Olesios Michalovskajos nuotr. www.michalovskaja.com

Valgymas ir pataikavimas

Psichologai nepataria žadėti už valgymą prizų, tarkime, jei suvalgysi sriubą – gausi ledų.

Psichologė Rūta Vyšniauskė sako: „Valgymas – ne pageidavimų koncertas. Kai vaikas nevalgo ir ožiuojasi, būtina išlaikyti pusryčių-pietų-vakarienės ritmą, kad vaikas praalktų (jokiu būdu neduoti valgyti pirma laiko). Nevalgei pusryčių? Gaila, bet gal valgysi pietus? Per pietus vaikui reikėtų leisti rinktis ne iš bet ko, o iš dviejų konkrečių variantų. Neturėtų visa šeima valgyti kotletų, o vaikas blynų. Nors taip būna. Žinoma, nereikia vaiko noro kontroliuoti nuneigti, žeminti. Tegul vaikas jaučiasi taip, lyg pats nusprendė. Vaikas nori įrodyti, kad jo nuomonė svarbi, todėl nevalgo. Jeigu elgsitės ramiai bet sistemiškai, noras valgyti tikrai nugalės norą vadovauti.

Jeigu matote, kad vaikas atsisakinėja valgyti, verta žengti kelis žingsnius atgal ir bandyti suvokti, kokį emocinį poreikį vaikas transliuoja. Kai vaikas atsisako valgyti, jis transliuoja – aš noriu būti girdimas ir matomas. Jis nori, kad jo nuomonė ką nors reikštų. Gal tuomet prieš valgymą pažaisti stalo žaidimų, kur vaikas galės išsirinkti herojų, laimėti?

Maistas neturi sietis su vaiko saviverte. Jeigu vaikas valgo, tai jis neva geras, o jei nevalgo – tai blogas. Kaip miegas ar tuštinimasis, tai neturi būti jokios kovos dalykas. Vėliau gyvenime tas įsišaknijęs emocinis valgymas veda prie didesnių sutrikimų. Visi apsivalgymai, bulimijos, dietos, badavimai išsivysto vaikystėje, kai mes pradedame sieti maistą su emocijų raminimu ar kitų žmonių kontroliavimu“.

Neila Ramoškienė

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

 

Žymos: , , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


devyni + 5 =

Kitos temos: