„Paauglystėje bandžiau suvokti, kas negerai su manimi ir aplinkiniais, kodėl taip sunku gyventi. Tad labai anksti apsisprendžiau, kad būsiu psichologė ir padėsiu kitiems“, – sako klaipėdietė psichologė-psichoterapeutė Vilma Mažeikienė.
Daugiau nei dviejų dešimtmečių patirtį turinti psichologė dabar daugiausiai dėmesio skiria paaugliams, turintiems elgesio bei emocijų sutrikimų, ir moterimis, patyrusiomis smurtą.
Neseniai pasirodžiusioje knygoje „Kai augti sunku“ V. Mažeikienė kalba apie sudėtingas vaikų ir paauglių elgesio problemas bei siūlo, kaip jas spręsti. Kviečiame į knygos pristatymą rugsėjo 11 d., trečiadienį, 18 val. Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Susitikime dalyvaus autorė, psichologė Žydrė Arlauskaitė, renginį ves „Tyto alba“ direktorė Lolita Varanavičienė.
Polinkis į savižudybę, artimųjų netektis, tėvų emigracija, baimės ir panikos priepuoliai – knygoje psichologė nagrinėja pačias aštriausias mūsų dienų problemas. Kaip elgtis tėvams su jomis susidūrus? „Mylėkit. Mylėkit dabar, kol vaikas šalia, kol jis laukia“, – sako V.Mažeikienė, su kuria kalbamės apie jos pašaukimą būti psichologe.
Jau ne vieną dešimtmetį dirbate vaikų ir paauglių psichologe-psichoterapeute. Kaip nusprendėte dirbti būtent su vaikais ir paaugliais?
Pašaukimą pajutau labai anksti, dar paauglystėje. Augau šeimoje, kur nuolat vyravo įtampa ir konfliktai, tad ieškodavau būdų, kaip išgyventi tame suaugusiųjų sukurtame chaose. Anksti pradėjau domėtis psichologine literatūra. Norėjau suvokti, kas negerai su manimi ir aplinkiniais, kodėl taip sunku gyventi.
Psichologinė literatūra padėjo atsakyti į daugelį man tuo metu svarbių klausimų. Tada ir pasirinkau: užaugusi tapsiu psichologe-psichoterapeute ir padėsiu vaikams bei paaugliams iš sudėtingų šeimų. Jau 25 metus dirbu su vaikais ir paaugliais bei jų tėvais, padedu spręsti psichologinio pobūdžio problemas.
Knygoje „Kai augti sunku“ užčiuopiate aštriausias jaunų žmonių ir mūsų visų problemas – nenoras gyventi, atsisveikinimas su artimu žmogumi, emigruojantys tėvai, seksualinė branda, skyrybos, santykiai su artimiausiais žmonėmis, pykčio, baimės priepuoliai. Turbūt visi atvejai labai individualūs ir sunku apibendrinti, bet kas jums buvo svarbiausia kalbant šiomis temomis? Ką norėjosi akcentuoti?
Nemėgstu melo. Rašydama knygą norėjau pasakyti, kad mūsų visuomenėje egzistuoja daug psichologinių problemų, ir apie jas reikia kalbėti, pačios problemos neišsispręs. Turėti psichologinių problemų – normalu. Esmė, kaip mes tvarkomės su tomis problemomis. Kreiptis į psichologus ar psichoterapeutus verta tuomet, kai mūsų sena, įgyta patirtis trukdo normaliai gyventi, sėkmingai dirbti, bendrauti su kitais žmonėmis, kai tampa sunku būti net su pačiu savimi.
Psichologinių problemų ignoravimas prie gero nepriveda. Iš čia kyla savižudybės, alkoholizmas, narkomanija, pasinėrimas į virtualų pasaulį, problemos su teisėsauga ir pan. Stiprus žmogus ne tas, kuris neturi problemų, o tas, kuris išdrįsta pripažinti savo problemas ir jas spręsti. Jų turime visi.
Turbūt dirbant su vaikais reikia ypač daug jautrumo, žinių, patirties, nes veikiausiai vaikai daug ko dar nemoka apibrėžti, įvardyti. Reikia kur kas įvairesnio priėmimo atverti mažus žmones?
Aš labai myliu vaikus. Jie ypatingi. Negaliu abejingai žiūrėti, kaip jie kenčia, kaip dažnai suaugusieji sprendžia savo problemas vaikų sąskaita, o sutrypti vaikų sielas labai lengva. Be abejo, dirbti su jais – didžiausias malonumas ir dovana. Mažas vaikas atsivers tik tuomet, jeigu pasitikės tavimi. Vaikas labai jaučia, ar šalia jo esantis suaugęs žmogus sąžiningas, „dvasiškai švarus“ ar ne. Dirbdama su vaikais stengiuosi nusileisti iš suaugusiojo varpinės ir į situaciją pažiūrėti vaiko akimis. Jei reikia, man nesunku su pačiais mažiausiais kartu piešti, žaisti, juokauti, dainuoti. Noriu, kad vaikas suprastų, jog esu kartu jo sunkioje situacijoje ir kad padėsiu tiek, kiek jis leis.
Visada gerbiu vaikų parodytas ribas, pasakytą žodį „ne“ konsultacijų metu… Pelnyti mažų vaikų pasitikėjimą reikia daug daugiau laiko.
Dažnai tėveliai nusivilia, kai po 2-3 konsultacijų nesulaukia norimo rezultato ir tempia vaiką pas kitą specialistą, nesuprasdami, kad jis ne šunytis, kad tiesiog reikia kantrybės ir laiko išspręsti problemas. Normalu, kad artimais suaugusiais nusivylęs vaikas ne taip lengvai prisileidžia svetimą žmogų, kuris nori jam padėti.
Su kokiomis vaikų ar paauglių problemomis susiduriate dažniausiai?
Problemos su kuriomis ateina vaikai ar paaugliai pačios įvairiausios: baimės, nepasitikėjimas savimi bei kitais, negebėjimas valdyti pykčio, nemokėjimas klausytis, baimė išsakyti savo nuomonę bei mintis, baimė suklysti, gyvenimo prasmės praradimas. Labai daug tėvų kreipiasi dėl savo vaiko kitoniškumo, nes vaikai tarp bendraamžių jaučiasi kaip „baltos varnos“ ir patiria patyčias bei kančią. Mano tikslas – ne tik padėti tokiems vaikams „socialiai adaptuotis“, bet kartu nepamesti savo kitoniškumo. Už savo tapatumą dažnai reikia pakovoti. Tokiems vaikams ir jų tėvams sakau, kad gamta ne visiems davė tapti „baltomis varnomis“. Tokiais tampa tik išrinktieji. Jie nei geresni, nei blogesni, jie tiesiog jau ateina į šį pasaulį kitokie arba tokiais tampa labai anksti išgyvenę sudėtingas patirtis. Jie kitokie savo mąstymu, pažiūromis, vertybėmis, interesais, gyvenimo suvokimu. Tad natūralu, kad jiems tarp bendraamžių be galo sunku.
Tokie vaikai kovoja ir savo viduje: būti savimi ar prisitaikyti? Visų pirma, jie turi išmokti priimti save tokius, kokie yra. O vėliau išmokti savo kitoniškumą apginti nuo kitų, neleisti savęs žeminti. Tiems, kurie išgyvena šį sunkų paauglystės periodą ir sugeba išsaugoti savastį, lemta užaugti įdomiais, talentingais žmonėmis. Tokie žmonės jau vėliau bus pajėgūs keisti mūsų visuomenės gyvenimą pačiose įvairiausiose sferose. Jie stiprūs savo dvasia.
Kai susiduriu su tokiais vaikais, paaugliais, daug kalbamės, diskutuojame. Tiesiog stengiuosi palaikyti kitoniškumą, kartu ieškome to žmogaus teigiamo potencialo, stiprių asmenybės pusių, į kurias jis galėtų atsiremti. Aptariame sferas, kur jis galėtų eiti į kompromisus, neprarasdamas savojo „aš“.
Liūdniausia, kai tėvai daro meškos paslaugą nepriimdami vaiko kitoniškumo. Ne tik spaudimas iš bendraamžių, bet dar ir tėvų reikalavimas – būk kaip visi… Toks vaikas yra draskomas tarp noro būti savimi ir noro įtikti tėvams, kad jie jo neatstumtų, nenustotų mylėti. Tai sudėtinga. Ne paslaptis, kad tokie vaikai nuslysta į destruktyvų elgesį ar destruktyvius saviraiškos būdus.
Ką patarčiau tėvams, kurių vaikas nepritampa socialinėje aplinkoje? Mylėti, būti šalia, kai vaikui sunku, palaikyti, skiepyti pozityvų žvilgsnį į ateitį ir, be abejo, tikėti juo. Nieko daugiau. Vaikas jausis saugiau ir tai jau gerai.
Fotografas Vytautas Liaudanskas
