Jūratės Čiakienės nuotr. www.fotojurate.lt
Ikimokyklinio amžiaus vaikams beveik kiekvienoje gyvenimo situacijoje norisi kuo daugiau spalvų: ir žaislai, ir saldumynai, net darželiui reikalingos priemonės – viskas pernelyg marga. Tėvai, nieko bloga neįtardami, dažnai neprieštarauja tokiems vaikų norams. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai tikrai nieko baisaus, jei vaikui patinka. Vis dėlto psichologai vis dažniau kalba apie tai, kad spalvų gausa gali turėti neigiamos įtakos vaikų kūrybingumui ir gebėjimui susikaupti.
Spalvinė isterija
Žmogus, kaip asmenybė, pradeda formuotis vaikystėje, todėl šiuo metu itin svarbu, kokioje aplinkoje vaikas auga. Kitaip tariant, ar ta aplinka leidžia išsiugdyti gebėjimą susikaupti, kuris turi nemažai sąsajų su kūrybine raiška. Kai kalbama apie vaikų kūrybinę saviraišką, nemažai tėvų įsivaizduoja, kad kuo ryškesnėje aplinkoje vaikas auga, tuo labiau prisidedama prie kūrybiškumo lavinimo. Prieš dešimtmetį atlikti tyrimai rodo, kad didesnė spalvų stimuliacija aplinkoje skatina spartesnę asmenybės raidą, nes vaikas turi daugiau galimybių mokytis ir tyrinėti. Naujausi psichologiniai tyrimai to nepaneigia, tačiau vis dažniau jų rezultatai rodo, kad aplinka, kurioje auga ikimokyklinio amžiaus vaikai, tapo hiperstimuliuojanti. Neretai dėl to vaikai tampa hiperaktyvūs ir dėl spalvų chaoso aplinkoje nebesutelkia dėmesio į svarbius procesus, pavyzdžiui, mokymąsi.
Per daug spalvų?
Psichologai pabrėžia, kad ikimokyklinio amžiaus vaikų aplinkoje – namuose, darželyje, kieme – pernelyg daug dirgiklių. Kaip vieni iš pagrindinių dirgiklių įvardijami ryškių spalvų daiktai. Ypač akivaizdu tai tampa ruošiantis rugsėjo pirmajai. Ne paslaptis, kad prekybos centruose ir kanceliarinių prekių pardavimo vietose akys raibsta nuo sąsiuvinių viršelių spalvų – fantastiniai vaizdai kartais net suaugusįjį priverčia pagalvoti, ar malonu būtų kasdien žiūrėti į tokius sąsiuvinius. O jei jų ne vienas, o keli? Ar jie nuteiktų darbingai?
Vaikų edukologai paklausti, ar pastebima tendencija, kad vaikai tampa vis labiau neramūs, judresni nei įprastai, to neneigia. Mažyliai, atsinešę į darželį kuo įvairesniais piešiniais išmargintų sąsiuvinių, spalvingais lipdukais apklijuotų pieštukų, penalų su mėgstamų filmukų herojų atvaizdais, ima puikuotis, rodyti vieni kitiems, ir tai tampa kone pagrindiniu užsiėmimu – kartais net įdomesniu už rašymą ar piešimą.
Gerai, jei tie vaizdai, kuriuos vaikas mato kiekvieną dieną, turi išliekamąją vertę, o jei jie beverčiai? Ko vaikas gali iš jų išmokti?
Tėveliai, pirkdami daiktus ikimokyklinukui, neturėtų pamiršti, kad spalvos veikia vaiko emocijas: sukelia minčių, stimuliuoja, ramina, liūdina ir džiugina.
E 621 – akims
Vaikas, įpratęs nuolat matyti ryškiaspalvius daiktus, kartais nebegali suprasti, kodėl sąsiuvinis toks negražus, paprastas, jis nenori rašyti, nes neišmargintas rašiklis jam atrodo nepatraukliai. Anot psichologų, ryškūs daiktai vaikų energiją gali nukreipti netinkama linkme – į konkurenciją.
Atsiranda poreikis išsiskirti ne kūrybiškumu, bet atkreipiančiais dėmesį daiktais. Tai ypač blogai tada, kai vaikas, įpratęs taip elgtis darželyje, ateina į pirmąją klasę. Tuomet dažnai tenka išgirsti komentarų: „Aš šaunesnis, nes ant mano penalo pavaizduotas naujausias robotuko modelis, o tu tokio neturi“.
Pagal savo fiziologiją ir psichologiją, septynmetis jau geba susikaupti ilgesniam mokymosi procesui. Žaidimai mokykloje tampa nebe pagrindinė, bet šalutinė veikla. Ką daryti tėvams, nenorintiems, kad jų vaikas išsiskirtų iš aplinkos ir nesijaustų nuskriaustas dėl to, kad jis neturi kuprinės su populiariausiais žaidimų herojais ar sąsiuvinių su naujausiais žaislų modeliukais? Pirmiausia – kalbėtis su vaiku. Aiškinti jam, kodėl einama į mokyklą ir kaip joje reiktų elgtis, kartoti, kad tai nėra vieta didžiuotis savo turimais daiktais.
Jei vaikas pripras nuolat siekti išsiskirti tik turimais ryškiais daiktais, aplinka jį gali pradėti veikti kaip „stipriklis“ akims – vaikas gali prarasti subtilią aplinkos pajautą ir skonį. Juk vaikų estetinį skonį pirmiausia formuoja aplinka.
Daug – nelygu kūrybiškai
Psichologai, dirbantys su vaikais, sako, kad mažylių tėvai dažnokai susiduria su pačių sukurta problema, slopinančia vaikų kūrybiškumą: jie savo vaikams perka pernelyg daug daiktų. Taigi vaikas užauga tarp kalnų aplink jį esančių spalvotų bereikšmių niekučių, kurie neskatina kurti.
Pavyzdžiui, jei vaikas turi daug žaislų, jis pradeda juos mėtyti, o ne žaisti su jais. Žaislų mėtymo laikas turėtų pasibaigti maždaug iki 3 metų. Jei jis tęsiasi ir toliau, vadinasi, galima įtarti, kad kažkas yra ne taip.
Paprastas pavyzdys, jei vaikas turi keletą kokybiškų ir jo sveikatai nekenkiančių žaislų, jis sugalvoja, kaip tikslingai juos panaudoti, jei jų neužtenka, pasitelkiami kiti aplinkoje esantys daiktai. Tai skatina mąstyti ir kurti.
Mėgstamiausia – mėlyna
Spalvos – neatsiejama vaikų gyvenimo dalis. Juk spalvomis jie bando išreikšti save: piešiniuose, spalvinimo knygelėse. Taigi į spalvų reikšmes ir jų poveikį vaikui reikėtų atsižvelgti ir perkant daiktus prieš rugsėjo pirmąją. Pasistengus tikrai įmanoma sukomplektuoti vaiko daiktų krepšį į darželį ar mokyklą taip, kad spalvos neerzintų nei paties vaiko, nei kitų. Spalvas galima būtų derinti, atsižvelgiant į jų poveikį ir reikšmę žmogaus emocijoms.
Tarkime, jei perkama mėlyna kuprinė, galbūt ir penalas, rašikliai, žirklutės galėtų būti mėlynos. Tai nereiškia, kad vaikui bus nuobodu: suderinus kai kurių daiktų spalvas, vienas kitas ryškesnis daiktas vaiko kuprinėje tikrai neturėti stipriai blaškyti dėmesio ir sukelti noro konkuruoti dėl turimų daiktų.
Pastebėta, kad vaikus teigiamai veikia gebėjimas patiems pasirinkti spalvas. Kalifornijos valstybinio Fullerton universiteto Vaikų raidos departamento mokslininkai atliko tyrimą su ikimokyklinio amžiaus vaikais, kurio metu bandyta nustatyti, kaip 5-6 m. vaikai jaučia spalvas.
Vaikams buvo rodomos įvairių ryškių spalvų kortelės, o jie turėjo pasakyti ar parodyti, kokios emocijos jiems kyla matant tam tikras spalvas. Net 69 proc. tyrime dalyvavusių vaikų pakėlus mėlynos ir rausvos spalvos korteles įvardijo, kad jaučiasi pakiliai, džiaugsmingai ir maloniai.
Nors sukurti darnią spalvų gamą vaiko aplinkoje sunku, tačiau pasidomėjus spalvų terapija ir ryšiu tarp jos ir kūrybiškumo, apsispręsti lengviau.
Jūratės Čiakienės nuotr. www.fotojurate.lt
Gelbėkite… nuo spalvų?
Į skaitytojos klausimą atsako psichologė Dovilė Jankauskienė
Esu susirūpinusi parduotuvėse vis gausėjančiu žaislų bei ugdymo priemonių spalvingumu, bet ne gerąja prasme. Auginu 5 metų dukrą. Ji net dreba, kaip pamato spalvotų sąsiuvinių, pieštukų, kitų piešimo priemonių bei įvairiausių užsiėmimų gausą. Ne kartą man buvo kilęs klausimas, bet neturėjau, ko paklausti, ar tas margumynas nėra persotintas besivystančiam vaikui? Ar neužgožia jo vaizduotės ir kūrybingumo? Galų gale, ar tai netrukdys susikaupti vėliau – kai dukra jau eis į priešmokyklinę grupę ar į mokyklą ?
Vis daugiau specialistų ir tėvų pastebi, kad vaikai apsupti įvairiausių daiktų, skirtų jų lavinimui. Vaikai turi daugybę žaislų, su kuriais greitai tampa nebeįdomu žaisti ir norisi kitų, mokyklinės priemonės yra ryškios, kartais neaišku, kam jos skirtos. Mus visus veikia nuolatinis vartojimo skatinimas ir istorijų apie gražų ir laimingą gyvenimą pardavinėjimas. Daugeliui iš mūsų sunku tam atsispirti. Kai liūdna, einame į parduotuvę pirkti, kai gerai jaučiamės, leidžiame laiką prekybos centruose. Iš tiesų laimingam žmogui reikia ne daug, emocinius, bendravimo, pasitikėjimo poreikius jis patenkina be daiktų ir prekybos centrų. Maži vaikai dar tik mokosi suprasti savo poreikius ir galimybes tuos poreikius patenkinti. Jiems sunku atsispirti daugybei patrauklių daiktų.
Dabar vaikai gyvena pertekę informacijos ir stimuliacijos. Jų smegenys nuolat dirginamos: važiuojant mašina sunku kažką pamatyti, suvokti ir įprasminti vaizdą, parduotuvėse – gausybė daiktų, sunku surasti tai, ko reikia iš tikrųjų, namuose – kalnai žaislų, kuriuos, atrodo, galima tik išversti iš dėžės, televizoriaus mirgėjimas traukia dėmesį. Tokioje „praturtintoje“ aplinkoje vaikas auga neramus, sunkiai susikaupiantis, nebegali panaudoti savo kūrybinio potencialo žaidimo metu, nes arba nebemoka žaisti arba nebereikia vaizduotės, nes turi žaislines suaugusiųjų gyvenimo daiktų kopijas.
Mokslininkai pastebėjo, kad vaikai, augantys ligoninėse ar šeimose, kur tėvai mažai kreipia į juos dėmesio ar yra nepatyrę, buvo auginami pagal specialias praturtintos aplinkos programas. Visa tai laba padėjo vaikui vystytis. Atrodė, kad kuo labiau tėvai stimuliuos savo vaiko sensomotorinius gebėjimus ir motorinį aktyvumą, vaikas galės geriau vystytis. Tačiau daugelis psichologų tokiems pasiūlymams nepritarė, nes kyla pavojus, kad tėvai per daug stimuliuos savo vaikus. Pagal B. L. White, vaiką stimuliuoti reikia individualiai, atsižvelgti į jo amžių. Mažylį teigiamai veikia tik jam patinkanti veikla ir žaislai, skatinantys natūralų smalsumą. Nereikia kurti specialios veiklos ir ypatingų mokomųjų žaislų. Geriausia stimuliacija – vaiką mylėti ir leisti jam normaliai žaisti.
Buvo pasiremta labai įdomiu tyrimu (White B., 1971). Visi tiriami vaikai gyveno ligoninėse ir laukė, kada bus įvaikinti. Viena vaikų grupė gyveno ligoninės sąlygomis: jie gulėjo lovelėse, ant nugaros. Lovelės vidinė pusė buvo aptraukta balta medžiagą, kad būtų švaru ir saugu, tačiau vaikas nieko negalėjo matyti, tik baltas lubas. Sulaukęs 2 mėnesių amžiaus vaikas rasdavo savo rankas ir jas ilgai apžiūrinėdavo. Šie vaikai negalėdavo sugriebti daiktų viena ranka iki 5 mėn. Kita vaikų grupė augo labai turtingoje aplinkoje. Kiekvieną dieną jie tam tikrą laiką gulėdavo ant pilvo, galėjo matyti kitus žmones ir dairytis į supančią aplinką. Virš lovelės buvo pastatytas stovas su įvairiais žaisliukais. Vaikai žaislus galėjo tyrinėti akimis ir juos liesti. Būdami 98 dienų išmoko suimti daiktus. Daug anksčiau nei pirmosios grupės vaikai. Trečios grupės vaikai gavo griežčiau kontroliuojamą stimuliaciją: lovelių užuolaidėlės buvo baltos-raudonos, nesunkiai pasiekiamas čiulptukas. Kūdikiams sulaukus 2 mėn. prie lovelės atsirasdavo stovas su žaislais. Trečios grupės vaikai brendo dar greičiau nei pirmosios ir antrosios grupės vaikai, būdami 89 dienų sugebėjo paimti daiktą. Buvo pastebėta, kad antrosios grupės vaikams buvo sunkoka koordinuoti regimąjį vaizdą su rankų judesiais, nes jie turėjo galimybę rinktis iš pernelyg daug objektų.
Vaiko vystymąsi neigiamai veikia tiek visiškas vaiko ignoravimas, tiek užsiėmimais, įspūdžiais, daiktais perkrauta dienotvarkė. Šiomis dienomis mokyklinės priemonės šviečia ryškiomis spalvomis, įvairiais paveikslėliais, kvapais ir garsais. Sąsiuvinių išvaizda visiškai neatitinka paskirties. Visi šie daiktai lyg kviečia žaisti, blaško dėmesį.
Pirma klasė vaikui – labai svarbus gyvenimo įvykis, perėjimas iš vieno raidos etapo į kitą. Vaikas turi mokėti susikaupti, išlaikyti dėmesį, mokėti įveikti įtampą. Tai jam nelengva, o jei dar aplinka nepadeda, tada tikrai kyla įvairių problemų. Vaikas jaučiasi persisotinęs, jam niekas neįdomu, nemoka susirasti veiklos, užsiimti pats. Gali atsirasti savivertės problemų, nepasitikėjimas savimi, o vis žiūrėjimas ir laukimas, ką kiti jam pasiūlys veikti. Įdomu tai, kad žmonijos istorijoje trūkumas skatino ieškoti, atrasti, kurti. Dabar daugeliui tėvų nerimą kelia vaiko nuobodulys. O tai yra svarbus vystymosi stimuliatorius.
Dauguma įvairių teorinių pažiūrų psichologų pabrėžia vaiko polinkį mokytis, kurti. Problemos, aplinka, žmonės skatina vaiką protauti, mėginant panaudoti tai ką žino, suprasti ką reiškia prieštaravimai, ir sujungti įvairias mintis į vieningą visumą. Vaikai aktyviai veikia, kartoja įvairius veiksmus, judesius, žodžius, žaidimo situacijas, siekia vis pakartoti naują patirtį, kol ta patirtis pasensta. Tada pradeda nuobodžiauti ir vėl atgyja, kai susiranda veiklos arba kas nors aplinkoje pasikeičia. Mylintys tėvai, jų dėmesys, stimuliuojanti aplinka (pagal vaiko amžių ir poreikius), erdvė panuobodžiauti sudaro puikias sąlygas vaikui augti ir vystytis.
Žydrė Dargužytė
Daugiau įdomių psichologinių ir pedagoginių straipsnių rasite svetainėje www.ikimokyklinis.lt
Susiję straispniai
