Tyrimai atskleidė, kokią spalvą labiausiai mėgsta vaikai

Psichoterapeutė Žydrė Dargužytė-Černiauskė. „Trisdešimt milijonų žodžių“ programos ambasadorė

Priešmokyklinio amžiaus vaikams beveik kiekvienoje gyvenimo situacijoje norisi kuo daugiau spalvų: ir žaislai, ir saldumynai, net darželiui reikalingos priemonės – viskas marga.

Tėvai, nieko bloga neįtardami, dažnai neprieštarauja tokiems vaikų norams. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai tikrai nieko baisaus, jei vaikui patinka.

Vis dėlto psichologai vis dažniau kalba apie tai, kad spalvų gausa gali turėti neigiamos įtakos vaikų kūrybingumui ir gebėjimui susikaupti.

Konsultuoja psichoterapeutė Žydrė Dargužytė-Černiauskė, „Trisdešimt milijonų žodžių“ programos ambasadorė

Spalvinė isterija

Žmogus, kaip asmenybė, pradeda formuotis vaikystėje, todėl šiuo metu itin svarbu, kokioje aplinkoje vaikas auga. Kitaip tariant, ar ta aplinka leidžia išsiugdyti gebėjimą susikaupti, kuris turi nemažai sąsajų su kūrybine raiška. Kai kalbama apie vaikų kūrybinę saviraišką, nemažai tėvų įsivaizduoja, kad kuo ryškesnėje aplinkoje vaikas auga, tuo labiau prisidedama prie kūrybiškumo lavinimo. Prieš dešimtmetį atlikti tyrimai rodo, kad didesnė spalvų stimuliacija aplinkoje skatina spartesnę asmenybės raidą, nes vaikas turi daugiau galimybių mokytis ir tyrinėti. Naujausi psichologiniai tyrimai to nepaneigia, tačiau vis dažniau jų rezultatai rodo, kad aplinka, kurioje auga ikimokyklinio amžiaus vaikai, tapo hiperstimuliuojanti. Neretai dėl to vaikai tampa hiperaktyvūs ir dėl spalvų chaoso aplinkoje nebesutelkia dėmesio į svarbius procesus, pavyzdžiui, mokymąsi.

Per daug spalvų?

Psichologai pabrėžia, kad ikimokyklinio amžiaus vaikų aplinkoje – namuose, darželyje, kieme – pernelyg daug dirgiklių.

Kaip vieni iš pagrindinių dirgiklių įvardijami ryškių spalvų daiktai. Ypač akivaizdu tai tampa ruošiantis rugsėjo pirmajai.

Ne paslaptis, kad prekybos centruose ir kanceliarinių prekių pardavimo vietose akys raibsta nuo sąsiuvinių viršelių spalvų – fantastiniai vaizdai kartais net suaugusįjį priverčia pagalvoti, ar malonu būtų kasdien žiūrėti į tokius sąsiuvinius. O jei jų ne vienas, o keli? Ar jie nuteiktų darbingai?

Vaikų edukologai paklausti, ar pastebima tendencija, kad vaikai tampa vis labiau neramūs, judresni nei įprastai, to neneigia. Mažyliai, atsinešę į darželį kuo įvairesniais piešiniais išmargintų sąsiuvinių, spalvingais lipdukais apklijuotų pieštukų, penalų su mėgstamų filmukų herojų atvaizdais, ima puikuotis, rodyti vieni kitiems, ir tai tampa kone pagrindiniu užsiėmimu – kartais net įdomesniu už rašymą ar piešimą.

Gerai, jei tie vaizdai, kuriuos vaikas mato kiekvieną dieną, turi išliekamąją vertę, o jei jie beverčiai? Ko vaikas gali iš jų išmokti?

Tėveliai, pirkdami daiktus ikimokyklinukui, neturėtų pamiršti, kad spalvos veikia vaiko emocijas: sukelia minčių, stimuliuoja, ramina, liūdina ir džiugina.

E 621 – akims

Jūratės Čiakienės nuotr.

Vaikas, įpratęs nuolat matyti ryškiaspalvius daiktus, kartais nebegali suprasti, kodėl sąsiuvinis toks negražus, paprastas, jis nenori rašyti, nes neišmargintas rašiklis jam atrodo nepatraukliai. Anot psichologų, ryškūs daiktai vaikų energiją gali nukreipti netinkama linkme – į konkurenciją.

Atsiranda poreikis išsiskirti ne kūrybiškumu, bet atkreipiančiais dėmesį daiktais. Tai ypač blogai tada, kai vaikas, įpratęs taip elgtis darželyje, ateina į pirmąją klasę. Tuomet dažnai tenka išgirsti komentarų: „Aš šaunesnis, nes ant mano penalo pavaizduotas naujausias robotuko modelis, o tu tokio neturi“.

Pagal savo fiziologiją ir psichologiją, septynmetis jau geba susikaupti ilgesniam mokymosi procesui. Žaidimai mokykloje tampa nebe pagrindinė, bet šalutinė veikla. Ką daryti tėvams, nenorintiems, kad jų vaikas išsiskirtų iš aplinkos ir nesijaustų nuskriaustas dėl to, kad jis neturi kuprinės su populiariausiais žaidimų herojais ar sąsiuvinių su naujausiais žaislų modeliukais? Pirmiausia – kalbėtis su vaiku. Aiškinti jam, kodėl einama į mokyklą ir kaip joje reiktų elgtis, kartoti, kad tai nėra vieta didžiuotis savo turimais daiktais.

Jei vaikas pripras nuolat siekti išsiskirti tik turimais ryškiais daiktais, aplinka jį gali pradėti veikti kaip „stipriklis“ akims – vaikas gali prarasti subtilią aplinkos pajautą ir skonį. Juk vaikų estetinį skonį pirmiausia formuoja aplinka.

Daug – nelygu kūrybiškai

Psichologai, dirbantys su vaikais, sako, kad mažylių tėvai dažnokai susiduria su pačių sukurta problema, slopinančia vaikų kūrybiškumą: jie savo vaikams perka pernelyg daug daiktų. Taigi vaikas užauga tarp kalnų aplink jį esančių spalvotų bereikšmių niekučių, kurie neskatina kurti.

Pavyzdžiui, jei vaikas turi daug žaislų, jis pradeda juos mėtyti, o ne žaisti su jais. Žaislų mėtymo laikas turėtų pasibaigti maždaug iki 3 metų. Jei jis tęsiasi ir toliau, vadinasi, galima įtarti, kad kažkas yra ne taip.

Paprastas pavyzdys, jei vaikas turi keletą kokybiškų ir jo sveikatai nekenkiančių žaislų, jis sugalvoja, kaip tikslingai juos panaudoti, jei jų neužtenka, pasitelkiami kiti aplinkoje esantys daiktai. Tai skatina mąstyti ir kurti.

Mėgstamiausia – mėlyna

spalvos

Jūratės Čiakienės nuotr. www.fotojurate.lt

Spalvos – neatsiejama vaikų gyvenimo dalis. Juk spalvomis jie bando išreikšti save: piešiniuose, spalvinimo knygelėse.

Taigi į spalvų reikšmes ir jų poveikį vaikui reikėtų atsižvelgti ir perkant daiktus prieš rugsėjo pirmąją. Pasistengus tikrai įmanoma sukomplektuoti vaiko daiktų krepšį į darželį ar mokyklą taip, kad spalvos neerzintų nei paties vaiko, nei kitų. Spalvas galima būtų derinti, atsižvelgiant į jų poveikį ir reikšmę žmogaus emocijoms.

Tarkime, jei perkama mėlyna kuprinė, galbūt ir penalas, rašikliai, žirklutės galėtų būti mėlynos. Tai nereiškia, kad vaikui bus nuobodu: suderinus kai kurių daiktų spalvas, vienas kitas ryškesnis daiktas vaiko kuprinėje tikrai neturėti stipriai blaškyti dėmesio ir sukelti noro konkuruoti dėl turimų daiktų.

Pastebėta, kad vaikus teigiamai veikia gebėjimas patiems pasirinkti spalvas. Kalifornijos valstybinio Fullerton universiteto

Vaikų raidos departamento mokslininkai atliko tyrimą su ikimokyklinio amžiaus vaikais, kurio metu bandyta nustatyti, kaip 5-6 m. vaikai jaučia spalvas.

Vaikams buvo rodomos įvairių ryškių spalvų kortelės, o jie turėjo pasakyti ar parodyti, kokios emocijos jiems kyla matant tam tikras spalvas. Net 69 proc. tyrime dalyvavusių vaikų pakėlus mėlynos ir rausvos spalvos korteles įvardijo, kad jaučiasi pakiliai, džiaugsmingai ir maloniai.

Nors sukurti darnią spalvų gamą vaiko aplinkoje sunku, tačiau pasidomėjus spalvų terapija ir ryšiu tarp jos ir kūrybiškumo, apsispręsti lengviau.

Susiję straispniai

 

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


vienas + = 2

Kitos temos: