Dirbdama su šeimomis pagal tarptautinę smegenis lavinančią programą „Trisdešimt milijonų žodžių“ (TMŽ), su mažaisiais, šeimomis išgyvenu emociškai banguojantį laiką: nuo euforijos, kad mažylis sparčiai mokosi ir kasdien atranda naujų dalykų, iki frustracijos, kad kalbos mokyti ir mokytis nesiseka, o konteksto suvokimo lygis žemas.
Dažniausiai tokiomis mintimis dalinasi tėvai, kurių filosofiją vaiko lavinimo atžvilgiu metaforiškai galėčiau sutalpinti į sakinį „pjausiu, kur nesėjau, ir rinksiu, kur nebarsčiau“. Na, o tie „sėkmingieji“, kaip rodo mano darbo patirtis, dažniau veda save ir vaikus į priekį, vadovaudamiesi mintimi, kad „yra laikas sėti, yra laikas rinkti vaisius“. Šįkart kalbėsiu apie vaikų kalbos raidą ir tėvų indėlį į ateities aruodus.
Laikas, kurio neatsuksi
Dar vakar lopšy, o šiandien jau savomis kojomis mina raidos centro specialistų kabineto slenksčius. Antrieji vaiko gyvenimo metai dažnai atsisuka į tėvus tamsiąja mėnulio puse – vėluojančia arba sutrikusia kalbos raida. Neretai nutinka taip, kad vaikai, gimę sveiki, pagal APGAR skalę įvertinti aukštu balu, sulaukę dvejų metų, labai skiriasi savo kognityviniais, pažintiniais gebėjimais, o ypač – savo kalba. Priežasčių, kodėl taip nutinka, gali būti tūkstančiai, tačiau čia aptarsiu dalykus, kurie, jei vaikas neturi įgimtų patologijų, 100 procentų priklauso nuo mūsų, tėvų. TMŽ programa aiškiai kalba apie tai, kad mokyti vaiką kalbos turime nuo jo pirmosios gimimo dienos. Šis kalbos mokymosi procesas apima ne tik tiesioginį mūsų kalbėjimą vaikui ir su vaiku, bet ir emocijų raišką, matematiką, muziką bei menus. Jei tėvai nuo pat gimimo atsipalaiduoja ir mano, kad vaikas vis tiek mokosi kalbos, nes „mes juk ne nebyliai, kalbamės“, toks požiūris dažnai sukliudo lavinti ypač svarbią vaikui foneminę klausą. „Mes privalome kalbėti vaikui jautriai ir intensyviai, pasakydami mažiausiai 36 žodžius per minutę, atsiliepdami į visus jo poreikius ne tik fiziškai, bet ir balsu“, – kviečia TMŽ idėjinė lyderė, gydytoja Dana Suskind.
Esminiai dalykai, lemiantys sklandžią vaiko kalbinę ir intelektinę raidą, yra šie:
1) Nuolatinis jautrus kalbėjimas vaikui ir su vaiku;
2) Savo ir vaiko emocijų įvardijimas ir jų priėmimas;
3) Patirtinis matematikos mokymasis ir matematinė kalba;
4) Klasikinės ir kitos muzikos be vokalo klausymasis;
5) Meno kūrimas ir kitos kultūrinės patirties kaupimas.
Kodėl vaikas nepradeda kalbėti?
Emocinis ir kalbinis apleistumas nėra tik rizikos šeimų bruožas. Dažnai tėvai tiesiog tikisi, kad nieko ypatingo su kūdikiu ir vaiku daryti nereikia, – kad užtenka tik to, ką vaikas natūraliai pats patiria ir ko išmoksta. Deja, tarptautiniai tyrimai, atlikti TMŽ mokslininkų komandos, rodo, jog taip per ketverius metus vaikas netenka per 30 mln. žodžių, jau nekalbant apie emocinį saugumą, kokybišką ir įtraukiantį užimtumą. „Tai, kas liks nepadaryta per pirmuosius trejus arba ketverius vaiko gyvenimo metus, niekada ir nebus padaryta, nes pirmieji gyvenimo metai vaikui yra lemiami beveik visiems jo ateities pasiekimams – visam intelektiniam potencialui“, – be užuolankų kalba socialinės srities mokslininkai iš JAV.
Ką turime padaryti, kad paskui nebūtų per vėlu? Pirmiausia kelti sau, kaip šeimai, aukštus bendravimo tikslus – su vaiku ir vaikui kalbame visada, kai jis nemiega. Nepaliekame vaiko tyloje arba neužimto. Čia svarbu, kad nebūtų piktnaudžiaujama vaiko gebėjimu užsiimti pačiam. Įgarsiname viską, ką galvojame, ką ketiname daryti, ką veikiame su vaiku, ką planuojame, kaip jaučiamės, ką veikiame. Kalbame taip, kad būtume vaiko akių lygyje, kad jis matytų mūsų veido išraiškas, kalbos padargų veikimą. Būtinai atsakome į vaiko siunčiamus garsinius ir kūno signalus – visada atsiliepiame į tai, ko prašo vaikas (kol vaikas dar nekalba, poreikį bandome nuspėti arba išjausti, stengiamės tol, kol vaikas jaučiasi ramus ir patenkintas). Niekada nepaliekame vaiko „paverkti“, o jo užimtumą inicijuojame planingai pagal kertinius TMŽ „akmenis“: kalba, matematika, muzika, menai.
Vokalizacijos – galingiausias įrankis pirmaisiais gyvenimo metais
Vokalizacijos – tikslingas dainingas pasikartojantis fonemų ir jų junginių kartojimas vaikui. Kelis kartus per dieną aiškiai, garsiai ir žaismingai kartojame kūdikiui, o vėliau – ir vaikui tas pačias raides (taip, kaip jos girdimos, o ne taip, kaip vadinasi). Pavyzdžiui, hhhhhh, bbbbbb, rrrrr, ddddd, ppppp ir t.t. arba po, bo, ro, ho, cho, mo, jo ir t.t. Svarbu žinoti, kad šie fonemų junginiai nebūtinai turi turėti konkrečią reikšmę. Pirmaisiais vaiko gyvenimo mėnesiais jam labai svarbu girdėti garsus, matyti, kaip juos tariant veikia mamos ar tėčio kalbos padargai, mokytis ne tik iš klausos, bet ir stebint. Labai greitai vaikas pradeda kartoti šiuos garsus ir pats, jei jie kryptingai ir aktyviai „įrašomi“ į smegenis. Vėliau pradedame aplinkoje rodyti raides, jas įvardijame, vokalizuojame, stengiamės vaizduoti taktiliškai, kad vaikas kuo anksčiau galėtų turėti su jomis individualų santykį. Skatiname vaiką tokias raides liesti rankomis, kojomis. Šių raidžių kūrimui naudojame medį, natūralų medų, valgomus pabarstukus – kmynus, linų sėmenis, kruopas ir t.t. Vokalizacijas reikėtų atlikti iki ketverių metų. Vaikui augant, jos tampa sudėtingesnės, intensyvesnės. Rekomenduojama pasitelkti garso lizdą, kuriuo labai greitai vaikas išmoksta groti ir pats.
Matematinė kalba – smegenų maistas
Augančiam vaikui labai svarbu girdėti erdvinius žodžius, nes tai padeda ne tik suformuoti ankstyvus orientavimosi erdvėje įgūdžius, bet ir lavina loginį mąstymą, didina koncentraciją ir moko sutelkti dėmesį į tai, kas vyksta. Matematinė kalba per dieną turėtų sudaryti apie valandą. Tai – skaičiavimas, matematiniai veiksmai žodžiu, daiktų kiekių įvardijimas, figūrų pažinimas, erdvės nuorodos: arti, toli, aukštai, žemai, po, ant, už, palei ir t.t. Jei bendraudami su vaiku nuo labai ankstyvo amžiaus viso to nevartojame savo kalboje, nukenčia ne tik vaiko žodynas, bet ir jaučiamas erdvinės patirties trūkumas. Jam sunkiau greitai orientuotis ir atlikti kasdienius veiksmus, tarkime, paprašius pusantrų metų vaiko atnešti savo batus, esančius antroje spintos lentynoje, jis nesupranta, kur jų ieškoti. Tai rodo, kad esame padarę pernelyg mažą įdirbį, ir vaikui trūksta žodžių. Kaip galime pakeisti šią situaciją? Kasdien kalbėdamiesi pastebime, kur yra mūsų ir vaiko daiktai, kur esame patys, aiškiai tai įvardijame esamoje situacijoje, pavyzdžiui, aš dabar stoviu ant kėdės, o tu – ant žemės; lempa yra aukščiau nei stalas; tėtis yra aukštesnis už mus abu ir t.t.
Emocinis intelektas – nuo lopšio
Vaikas mūsų emocijas supranta vos gimęs, o mes, tėvai, turime drąsiai įvardyti savąsias ir vaiko patiriamas žodžiais visada, kai tik jas pastebime ir atpažįstame. Pirmiausia galime mokytis sąmoningai kreipti dėmesį į tai, kas šiuo metu su mumis vyksta. Kartais tėvams trūksta žodžių jausmams pavadinti, tad jų irgi reikia mokytis. Jei tėvai nekalbės apie tai, ką jie jaučia ir patiria, vaikas taip pat negalės įvardyti to, kas su juo vyksta.
Kalbėdami apie vaiko patyrimus, mes niekada negalime teigti, nes tai, ką suvokiame, yra tik mūsų interpretacija, todėl visada tikslinamės arba klausiame. Pavyzdžiui: „Ar tu dabar supykai, kai metei į žemę šią pirštinę?“ Arba sakome: „Man atrodo, kad tu nerimauji, ar tai tiesa?“ Kai kalbame apie savo jausmus ir emocijas, sakome taip, kaip mums dabar atrodo: „Jaučiuosi labai pavargusi, todėl kalbu pakeltu balsu“. Gerbiame visokius vaiko jausmus, neskirstome jausmų ir emocijų į pozityvias ir negatyvias, nes jos visos reikalingos ir svarbios vaiko raidai. Kai mažylis yra priimamas net tada, kai išgyvena sunkius jausmus, jis jaučiasi mylimas, palaikytas, suprastas. Jei įdėsime pakankamai pastangų šioje jausmų srityje, dvejų metų vaikas galės įvardinti daugumą savo jausmų ir emocijų.
Muzika ir menai – kasdienai, ne šventėms
Autentiškas judesys su vaiku, klasikinės muzikos klausymas turėtų tapti įprasta praktika. Labai svarbu, kad tėvai šį muzikinį laiką su vaiku laikytų svarbiu ir mielu, o ne pagal „planą“. Rekomenduojama kelis kartus per savaitę paklausyti ir afrikietiškų būgnų muzikos. Svarbu, kad labai mažas vaikas būtų arti mamos ar tėčio, tarkime, ant rankų ir klausomą muziką patirtų artimame santykyje. Nemažai meninių veiklų, pavyzdžiui, sensorinė tapyba arba taktiliniai užsiėmimai su matematinėmis formomis gali būti atliekami negarsios muzikos fone. TMŽ vaikai tapyti su netoksiškais dažais pradeda labai anksti – dar nemokėdami vaikščioti. Patirtinė kūryba vyksta kasdien – su dažais, vandeniu, skaičiais, figūromis, raidėmis. Paskui vaikai patys pradeda kurti vaidmenų žaidimus ir į juos įtraukia visą šeimą. Tai – svarbi šio jautraus ir ankstyvo mokymosi dalis. Vaizduotės lavinimas vyksta vaikui labai artimu būdu – jis turi galimybę vadovauti procesui, nes nėra konkrečių instrukcijų. Tėvas arba mama dalyvauja patyrime aktyviai, tarkime, patys kasdien ant lapo piešia matematines figūras, įvardija jų savybes, braižo linijas, vėliau – raides. Naudojamos kuo įvairesnės, dažnai gamtos, priemonės.
Santykis šeimoje – sėkmingo mokymosi garantas
TMŽ mokyme labai svarbus santykis šeimoje – abu tėvai skatinami įsitraukti į vaiko ugdymą, nuolat mokytis, užsiimti nuolatine savo psichohigiena. Kas tai galėtų būti? Individuali ir grupinė psichoterapija, šeimos terapija. Labai svarbus ir pasidalinimas patirtimi su kitomis šeimomis. Tokią praktiką taikome ir neuroedukacinės krypties geštaltinio požiūrio nuotoliniame „Žodžių darželyje“. Kartą per savaitę šeimos gauna TMŽ užduotis – kai kurios iš jų skirtos tik tėvams, o dauguma – visai šeimai.
Daugiau apie tai www.kalbanciosseimos.lt
FB – Kalbančios šeimos-TMŽ
„Mamos žurnalas“
