Žydrė Dargužytė-Černiauskė, neuroedukacinės programos „Trisdešimt milijonų žodžių“ (TMŽ) ambasadorė Lietuvoje
Kai vaikas jaučiasi suprastas, jo autonominė nervų sistema yra ramesnė.
Taigi, siaučiant emocijų audroms, TMŽ rekomenduoja laikytis tokios reagavimo instrukcijos:
Būdami vaiko akių lygyje įvardijame, kokią emociją jaučiame, klausiame vaiko: „Tau tikriausiai labai nemalonu, dėl to tu pravirkai“, „Tau turbūt labai skauda, kenti dėl bitės įgėlimo“.
Guodžiame ir raminame, suteikdami saugumo ir kūniškai: apkabiname, paimame ant rankų: „Esu su tavimi šiuo tau sunkiu ir sudėtingu momentu“, „Suprantu, kaip tau sunku“, „Palaikau tave šią emociškai nelengvą minutę“.
Kai vaikas nurimsta, klausiame jo, kaip jis mato ir matė situaciją dėl kurios kilo emocijų audra. „Kas iš tikrųjų įvyko? Kas tave nuliūdino, suerzino, sutrikdė?“
Pakartojame vaikui tai, ką išgirdome: „Sakei, kad tave labai išgąsdino bitė ir kad labai skaudėjo, kai ji įgėlė“.
Klausiame, kaip buvo galima kitaip pasielgti (jei buvo įmanoma). „Ką reikėjo daryti, kad išvengtum įgėlimo?“ (Pavyzdžiui, tyčia neužminti ant bitės).
Patvirtiname, kad kartu galime įveikti net ir sudėtingas situacijas: „Laiku ėmiausi veiksmų, ištraukiau geluonį, šaldžiau tavo koją ir tau mažiau skaudėjo“.
Trys J – jausmas, jautrumas, juslės
Mums, tėvams, kartais sunku išbūti jautriems ir atjaučiantiems, kai vaikus apima sudėtingos emocijos. Turime prisiminti, kad jos atspindi vaiko poreikius, norus, lūkesčius, kartais projekcijas. Mes, o ne vaikas, esame suaugusieji, ir turime prisiimti atsakomybę palaikyti vaiką ir su juo būti taip, kad padėtume smegenims mokytis.
Čia vertėtų prisiminti trijų J taisyklę: jausmas, jautrumas, juslės.
Svarbu suvokti, kad už intensyvios emocijos visada slypi poreikis. Ir jį privalu gerbti, jei norime, kad vaikas nepatirtų augančioms smegenims toksiško streso. To padeda išvengti jautrus, kantrus vaiko poreikių sekimas – stebiu, kas vyksta, įvardiju tai, esu „čia ir dabar“, galvoje išjungęs kitus pasaulio reikalus, atsiliepiu į vaiko kvietimą, o ne jį atidedu ar ignoruoju.
Pavyzdžiui, žaidimų aikštelėje vaikas du kartus mane kviečia pasižiūrėti jo iškeptų smėlio bandelių, o aš jau 15 minučių kalbuosi su kita mama apie tai, kad susipykau su kaimynu. Taip neseku vaiko poreikio, atimu realią vaiko galimybę jaustis reikalingam, svarbiam ir pripažintam. Juk tik tada, kai visa esybe – jausmais, žodžiais, kūnu – atsiliepiame į vaiko poreikį, jo tyrinėjimo ribos plečiasi, eksperimentai įgauna drąsesnį ir didesnį mastą.
Tai ne visada „patogu“ mums, tėvams, bet labai naudinga augančioms vaiko smegenims. Tarkime, atvykome pas močiutę, stalas jau paruoštas, o vaikas nori iš spintelės paimti dar lėkščių ir padėti ant stalo, taip imituodamas serviravimo procesą. Tėvai gali jį stabdyti, o gali leisti. Jei stabdysime, vaikas neteks galimybės mokytis, o jei leisime ir būsime procese kartu:
Galėsime įvardinti lėkščių formas, raštus, kiekius.
Saulės Sielos Studijos nuotrauka
Sustiprinsime vaiko pasitikėjimą savimi ir pripažinsime augančias vaiko galimybes.
Patvirtinsime, kad tai, ką jis sugalvojo, yra svarbu.
Padėsime lavinti motorinius įgūdžius.
Visos mūsų reakcijos į tai, kas vyksta, turi įtakos ne tik vaiko kalbai, bet ir jo ateičiai – kiek kartų pasakome, kad mylime, kiek kartų apkabiname, kiek paguodžiame, nebijodami, kad vaikas bus „mamyčiukas“, kiek suvokiame save ir savo emocijas bei apie jas kalbamės, kiek parodome pasaulio ir jam atsiveriame visomis savo juslėmis.
TMŽ idėjinė lyderė D. Suskind yra pasakiusi, kad kalbinės ir jausminės aplinkos svarba turi tapti ne tik tėvų, bet ir visos šalies mentaliteto dalimi. O kad taip atsitiktų, mes, tėvai, turime nemenkai padirbėti iki ketverių. Juk mūsų vaikai jau du kartus dalyvavo ir vis dar dalyvauja loterijoje – pirmą kartą „genetikos loterijoje“, o antrą – „tėvų kalbinės aplinkos“. Linkiu jums ir sau jėgų būti taip, kaip dabar galime geriausiai.
FB – Kalbančios šeimos-TMŽ
