Mano vaikas mėgsta valgyti sūriai, o mano vaikas saldžiai. Nuo ko tai priklauso?

Vaikų ligų gydytoja ir vaikų endokrinologė Lina Orlovskaja

Vaikų ligų gydytoja ir vaikų endokrinologė Lina Orlovskaja

Jei turite vaiką, galite pakomentuoti: „Jis šito nevalgo, o aną labai mėgsta“. Jei turite daugiau vaikų, jums akivaizdu, kad jie mėgsta skirtingą maistą. Keisčiausia, kad skirtingus skonius turi net dvyniai. Kas tai lemia?

Konsultuoja vaikų ligų gydytoja ir vaikų endokrinologė Lina Orlovskaja

Maistas gali pakeisti… genus

Mokslui žengiant į priekį paaiškėjo, kad mūsų genai lemia maisto medžiagų pasisavinimą, skonio pojūtį, potraukį valgyti tam tikrus produktus. Ir atvirkščiai – tam tikros maisto medžiagos veikia mūsų genus, gali juos išjungti ar įjungti.

Taigi XXI a. pradžioje atsirado mokslo kryptys, nagrinėjančios mūsų genų įtaką valgomam maistui bei mūsų valgomo maisto įtaką mūsų genams – tai nutrigenetika ir nutrigenomika.

Nutrigenetika tyrinėja maisto poveikį sveikatai, atsako į klausimą, kaip mūsų genai veikia mūsų mitybos būklę, kaip pasisaviname vitaminus ir mineralus, kaip rezorbuojamos, aktyvuojamos ir pašalinamos įvairios medžiagos mūsų organizme.

Nutrigenomika atsako į klausimą, kaip mūsų valgomos medžiagos veikia mūsų genus. Biologiškai aktyvios medžiagos, vitaminai, mineralai gali suaktyvinti ar išjungti genus, susijusius su Alzheimerio liga, širdies ir kraujagyslių ligomis, cukriniu diabetu, kitomis ligomis. Genų „išjungimas“ ar „įjungimas“ vadinamas epigenetiniu poveikiu.

Truputis mokslo

Kiekvienas žmogus savo genome turi nuo 20 000 iki 25 000 genų, susidedančių iš 3 milijardų bazinių porų DNR. DNR informacija koduojama dėl 4 pagrindinių nukleotidų (T, C, G ir A). Pakeitus bent vieną iš šių nukleotidų, atsiranda vadinamasis vieno nukleotido poimorfizmas (angl. single nucleotide polimorphism-SPN). Tokių pakitimų kiekvienąme žmoguje yra vidutiniškai nuo 4 iki 5 mln.

XX amžiaus pradžioje mokslininkas Arčibaldas Garrodas atrado ligą, vadinamą alkaptonurija, – genų lemtą metabolinį defektą, kuomet organizmas negali perdirbti tam tikrų baltymų. Fenilketonurija – dar viena metabolinė liga, lemta genų defektų. Taip pat mokslui jau žinoma geno FTO sąsaja su žmonių nutukimu, žinoma, kad geno APOA2 pokyčiai lemia tai, kad pakitusį geną turintys žmonės netenka daugiau svorio sumažinę savo racione sočiųjų riebalų kiekį, nei tie žmonės, kurie to pokyčio neturi. Jau seniai yra žinoma folio rūgšties įtaka nėščiųjų mityboje – apie 10 proc. amerikiečių moterų turi MTHFR geno mutaciją, kuri lemia vaisiaus įgimtus skaidos defektus, tokius kaip spina bifida (lietuviškai vadinama įgimta stuburo smegenų išvarža), nuo šio apsigimimo apsaugo nėščiųjų raciono papildymas folio rūgštimi.

Šiandien jau yra žinoma daugiau kaip 10 milijonų SPN (vieno nukleotido polimorfizmų) ir apie 25 000 įvairiausių biologiškai aktyvių medžiagų, kurios nėra būtinos maistinės medžiagos, tačiau gali turėti įtakos organizmo funkcionavimui bei genomai, tai – likopenas, resveratrolis, taninai ir daugybė kitų.

Ką valgė mūsų protėviai

Žiloje senovėje mūsų protėviai valgė viską, ką akys matė, rankos pasiekė, o dantys galėjo sukramtyti. Jei šalia buvo vaisių, lapų, vabzdžių, riešutų, šaknelių, paukščių kiaušinių, – tai ir buvo valgoma. Be abejo, mityba priklausė ir nuo vietos, kuriame žmogus gyveno. Vėliau, žmogui išmokus užsiauginti vaisius ir daržoves, sumedžioti, o vėliau ir užsiauginti gyvulius, išgauti iš jų pieną, veislynuose auginti žuvis, o savo veiklos produktus dar ir išplatinti po visą pasaulį, nebeliko regioninės dietos. O juk genai, dėl kurių išlikdavo stipriausieji, keliavo iki mūsų per kartas. Migruojant žmonėms, maišėsi ir mūsų genai.

Genai kalti, kad vis noriu saldaus?

maistas

Pexels.com

Genetikai sparčiai žengiant į priekį, atsirado galimybė neišeinant iš namų, įspjovus seilių į mėgintuvėlio vamzdelį ir išsiuntus į laboratoriją, sužinoti savo genetinio kodo „rekomendacijas“ – kokių maisto medžiagų turėtume netoleruoti (laktozės ar gliuteno, fruktozės ar baltymų), į kokių vitaminų trūkumą esame linkę, kaip skaidome kofeiną, alkoholį, riebalus, kaip jaučiame saldų, karų, aštrų skonį, riebų, sūrų ar kitokį maistą. Tokio paties maisto skonį kiekvienas žmogus jaučia savaip.

Atrodytų, kad pagaliau atsivėrė kelias individualizuotoms mitybos rekomendacijoms, kuomet išsityrę savo genomą galėtume gauti konkrečias rekomendacijas, tinkančias tik mums asmeniškai. Tačiau ne viskas taip paprasta, prisiminkite kiek genų turime savo genome! Kad suderintume visų jų diktuojamas sąlygas turime: sumažinti natrio kiekį 20 proc., sočiųjų riebalų 50 proc., padidinti vitamino C ir folio rūgšties kiekį 50 proc. bei pasiekti, kad kalcio ir magnio santykis būtų mažesnis nei 2,6. Tad kas vakarienei?

Neatsakytų klausimų dar daug

Kokie pagrindiniai subalansuotos mitybos tikslai? Išvengti nutukimo, cukrinio diabeto, širdies ir kraujagyslių ligų, vėžinių susirgimų, mitybos nepakankamumo, vitaminų, baltymų, mikroelementų stokos. Jeigu nutrigenetika taip pažengusi, mums reikia tik kiekvienam asmeniškai užsisakyti specialų valgiaraštį, ir niekada nebesirgsime? Deja, taip nėra.

Aišku viena, kad dar reikia daugybės papildomų tyrimų, kurie genai turi didelės įtakos mūsų sveikatai, o kurie yra beveik nereikšmingi. Reikia tyrimų, kurie padėtų suderinti genų „poreikius“ tarpusavyje, atsakytų, kokioms metabolinėms ligoms kurie genai turi daugiausiai įtakos. Turime daug daugiau neatsakytų klausimų, o iki pritaikymo kasdienėje praktikoje kelias dar tolimas.

Galbūt dabar labiau svarbus metabolinio programavimo faktas – tai, ką valgome visą gyvenimą, užprogramuoja mus, palieka mūsų genome pėdsaką lemiantį polinkį sirgti tokiomis ligomis kaip nutukimas, metabolinis sindromas, širdies ir kraujagyslių ligos, cukrinis diabetas, įvairūs vėžiniai susirgimai.

Potraukis formuojasi įsčiose

Potraukis valgyti tam tikrus produktus bei išrankumas maistui pradeda formuotis dar bebūnant įsčiose. Pastebėta, kad moterų, kurios nėštumo metu valgė įvairesnius, sveikus produktus, kūdikiai yra mažiau išrankūs maistui, dažniau renkasi sveikus maisto produktus, jų racionas įvairesnis, mažiau monotoniškas. Tiriant juos vėlesniame amžiuje, pastebėta, kad jie rečiau sirgo nutukimu, metaboliniu sindromu, širdies ir kraujagyslių ligomis, cukriniu diabetu.

Ne mažiau svarbu ir tai, kokius skonius vaikas ragavo iki 1–1,5 metų. Ne paslaptis, kad motinos pieno skonį keičia  česnakai, pipirai, žuvis ar kiti produktai. Kai kurie adaptuoti pieno mišiniai yra kartoko skonio – jais maitinti kūdikiai vėlesniame amžiuje irgi noriau valgo kartesnius, aštresnio skonio produktus. Įvedant papildomo maitinimo produktus, taip pat labai svarbi įvairovė. Ne tiek svarbu, kiek to produkto kūdikis suvalgo, kur kas svarbiau, kad jis pratintųsi prie įvairių skonių (palaižytų citrinos, per pusę perpjauto ir apdžiovinto svogūno, pačiulptų džiovintos duonos žiauberę). Taigi pats metas prisiimti atsakomybę už savo ir savo palikuonių sveikatą bei pamąstyti apie tai, ką verta dėti į burną, o ko neverta.

„Mamos žurnalas“

mamoszurnalas.lt_630x400

Susiję straipsniai

 

Žymos: , , ,

Sponsored Video

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


5 + trys =

Kitos temos: