Prieskoniai vaikų maiste – nuo kada ir kokių dėti

prieskoniai

Neringos Laurinaitienės nuotr. www.neringosfoto.lt

Nuo kokio amžiaus galima į vaikams gaminamą maistelį dėti prieskonių? Ar vaikų maistui tinka tie patys prieskoniai, kuriuos naudojame suaugusiųjų maistui, pavyzdžiui, prieskonių mišiniai, vegeta? Ar tinka druskos pagrindu pagaminti prieskoniai, ar geriau be druskos (tokiuose daugiau konservantų), džiovinti, šaldyti namie?

Jeigu šeima mėgsta įvairiausius aštrius prieskonius ar sūrų maistą, tą maisto dalį, kurią duodate vaikui, atskirkite ir į ją prieskonių nedėkite. Dauguma prieskonių, kurie gali būti vartojami gaminant suaugusiųjų maistą, vaikams netinka. Druskos pagrindu pagaminti prieskoniai netinka, nes mažų vaikų maistas nėra sūdomas ir saldinamas. Vaikams tinka augaliniai prieskoniai, pvz., krapai, kmynai, raudonėlis, laiškinis česnakas, juozažolė, čiobrelis, mairūnas, gelteklė, petražolė.

Geriausia, jei šie prieskoniai užaugę močiutės ar senelio sode. Namų ūkio reikmėms prieskoninės žolelės išdžiovinamos šešėlyje, sutrinamos į miltelius ir „uždaromos“ sandariose pakuotėse. Dalis augalinių prieskoninių daržovių gali būti šaldoma, staigiai atšildoma ir įdedama į pagamintą patiekalą.

Suaugusiesiems skirti prieskonių rinkiniai, nesvarbu, ar jie būtų sausi, ar skysti, vaikiams netinka, nes jie yra per aštrūs ir per sūrūs. Parduotuvių lentynos traška nuo prieskonių vegeta gausybės. Į visas matytas 6 rūšis įeina aromato ir skonio stiprikliai, t.y. maisto priedai mononatrio glutamatas ir dinatrio inozitas. Kai kurie gamintojai juos įvardija E su atitinkamais skaičiais: E 621 – mononatrio glutomatas ir E 631 – dinatrio inozitatas. Kai kurios aromatą ir skonį stiprinančios medžiagos žadina alkio jausmą ir sutrikdo natūralią apetito reguliaciją. Be to, žmonės gali tapti priklausomi nuo šių medžiagų skonio. Todėl mitybos specialistai su jomis, pvz., glutamatais (E621, E622, E623, E624, E625 – atitinkamai mononatrio glutamatas, monokalio glutamatas, kalcio diglutamatas, monoamonio glutamatas, magnio diglutamatas) sieja vaikų ir suaugusiųjų nutukimo epidemiją. Viena iš šių medžiagų – mononatrio gliutamatas įeina į vegetos sudėtį.

Yra duomenų, kad didesnis kiekis mononatrio gliutamato sukelia galvos skausmą, deginantį dilbių ir sprando niežulį. Į vegetos sudėtį įeina druska, tačiau etiketėje kukliai nutylima, koks jos kiekis, ji joduota ar ne (dabar rekomenduojama labai saikingai vartoti tik joduotą druską). Sūdytas maistas netinka vaikams, vaikų, ypač iki 3 metų, inkstai nesugeba greitai išskirti didesnio kiekio natrio ir chloro, t.y. druskos (NaCl). Be to, keistoka ir tai, kad vegeta įvardijama kaip prieskonių mišinys, o jos etiketėje dar kartą rašoma prieskoniai, tačiau nenurodoma, kokie.

Prieš bet ką perkant, būtina skaityti etiketes, pasirinkti kūdikiams ir mažiems vaikams tokius produktus, kuriuose būtų kuo mažiau įvairių cheminių medžiagų (nepriklausomai nuo to, ar vaikas jau valgo suaugusiųjų maistą, ar ne). Ikimokyklinio amžiaus vaikai nėra miniatiūrinės suaugusiųjų kopijos. Tai, kam reiškia silpnybę suaugusieji, paprastai netinka jų vaikams. Vaikai yra stipriai augantys – ir pats augimo procesas turi būti natūralus, toks, kokį žmonės paveldėjo valgydami paprastą įvairų, natūralų, šviežią ir neįmantriai pagamintą maistą, o ne pagardintą nūdienės maisto technologijos laimėjimais. Tobulumas slypi paprastume…

Doc. Algimantas Vingras

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


aštuoni − = 3

Kitos temos: