Sąvoka „nuo metų vaikas turi sėstis prie bendro šeimos stalo“ tėvus labai klaidina. Ar tikrai 1 metų vaikas gali valgyti viską?
Konsultuoja docentas Algimantas Vingras.
Prieskoniai
Ar vaikų maistui gardinti tinkami prieskoniai, pardavinėjami prekybos centruose? Nuo kokio amžiaus vaikams į maistą galime berti prieskoninių žolelių?
1-2 metų mažyliams, įpratusiems prie natūralaus maisto skonio, tinka įvairūs žoliniai prieskoniai – mairūnai, juozažolė, krapai, kmynai, gelteklė, petražolės, salierai, raudonėliai. Visi prieskoniai turi būti vartojami su saiku, vienas pakeičiamas kitu. Ant lango auginama gležnutė pipirmėtė ar kviečių želmenys yra ne tik geri prieskoniai, bet ir natūralių vitaminų ir mineralinių medžiagų šaltinis. Jeigu vaikas nori rūgštėliau, jo maistą parūgštinkite čia pat prieš valgymą išspausta citrinos skiltele, išspaustų spanguolių sultimis ar pašlakstykite vitamino C tirpalu. Tai natūraliausia ir sveikiausia.
Vaikai neturi valgyti maisto su sūriais prieskoniais ir tais, kurie pagaminti su įvairiais maisto priedais (E su skaičiais). Nuo pastarųjų prieskonių lūžta parduotuvių lentynos, jie plačiai reklamuojami, tačiau tai dar nereiškia, kad jie yra sveiki. Sąmoningas pirkėjas niekuomet neužmiršta pagrindinės taisyklės – kuo mažiau įvairių priedų ar įvairiai perdirbtų, pvz., perkaitintų ar kitaip paveiktų įprastų sudėtinių produkto dalių bus maiste – tuo maistas bus sveikesnis. Mąstantis pirkėjas turėtų savęs klausti – kodėl perku vieną ar kitą prieskonį, maisto gaminio pusfabrikatį, ar tikrai jis man reikalingas, o gal geriau nusipirkti gryną produktą ir iš jo namuose pasigaminti patiekalą? Juk geruose restoranuose patiekalas pradedamas gaminti iš žaliavos tik tuomet, kai jį užsisako pirkėjas….
Marinuoti produktai
Ar marinuoti sulyginami su raugintais? Juk agurkus marinuojame acte, kuris nėra sveikas, o rauginti agurkai rūgsta natūraliai. Ne vieni tėvai sako, kad vaikas be galo mėgsta raugintus ar marinuotus agurkėlius…
Marinavimas–tai maisto konservavimas organinėmis rūgštimis (acto, citrinų, obuolių).
Konservuojančiai veikia 1,2-2 proc. rūgšties koncentracija. Ji stabdo bakterijų dauginimąsi, tačiau mažai veikia mielių ir pelėsių grybelius. Kitaip tariant, marinavimas visiškai neužmuša kai kurių sporinių mikroorganizmų ir minėtų grybelių. Marinavimas yra kruopštus, įgūdžių reikalaujantis, ilgai trunkantis maisto perdirbimo būdas. Reikia naudoti specialius plastikinius, nerūdijančio metalo ar stiklinius indus, kuriuos panaudojus būtina labai kruopščiai išplauti.
Rauginimas – tai produktų veikimas pieno rūgšties bakterijomis, kurių yra mūsų aplinkoje: ore, ant vaisių ir uogų, daržovių. Pieno rūgšties lazdelės minta maisto produktuose esančiu cukrumi, paverčia jį pieno rūgštimi, kuri veikia konservuojančiai. Kai užraugtame gaminyje pieno rūgšties koncentracija pasiekia 0,7 proc. ir daugiau, susidaro sąlygos, kuriose nebegali daugintis ir kiti mikroorganizmai. Esant tokiai pieno rūgšties koncentracijai, susilpnėja ir pačių pieno rūgšties lazdelių veikimas. Jei produktų paruošimo metu į gaminį patenka sviesto rūgšties bakterijų, maistas apkarsta. Tai gali atsitikti, jei indai nešvariai išplauti arba pieno rūgšties bakterijoms trūkstant žaliavos – cukraus. Tinkamiausia temperatūra pieno rūgšties lazdelių dauginimuisi yra nuo 16 iki 20°C.
Vaikai mėgsta raugintus, marinuotus produktus todėl, kad šie yra neįprasto skonio, rūgštesni bei kartesni. Jei vaikas nori pakramtyti ar pačiulpti kokybiškai raugto agurko skiltelę, raugto mamos ar močiutės – prašau. Agurkai raugiami nuplauti, su nuplautais krienų, juodųjų serbentų, vyšnių ar ąžuolo lapais, pridedama česnako. Taip įraugti agurkėliai, jei suvartojami greitai, nekenkia. Suprantama, raugintos, marinuotos daržovės, vaisiai ar kiti rauginti ir marinuoti produktai nėra ir vaikų iki 3 metų kasdienis maistas. Vaikams kokybiškų marinuotų, raugintų daržovių ar kitų produktų gali būti įmaišyta į daržovių mišraines, salotas. Vaikams neduokite turguose įsigytų raugintų ar marinuotų agurkų ir kitų daržovių, nes lieka nežinomas jų paruošimo būdas, pačių daržovių auginimo sąlygos, paruoštos produkcijos laikymas.
Nei raugintos, nei marinuotos daržovės nepakeičia žalių – šviežių daržovių ir vaisių, o marinuota, sūdyta mėsa nepakeičia šviežios – šaldytos. Sūdyta silke iš „bačkos“ jau mažai kas besižavi, nes atsirado kokybiškesni sugautos žuvies perdirbimo būdai, pvz., jos sušaldymas, atšaldymas. Norint produktą suminkštinti ar suteikti tam tikrą aromatą, skonį, jis gali būti marinuojamas. Rekomenduojama marinuojamą mėsą, paukštieną, jūros gėrybes ir kitus maisto produktus visada laikyti šaldytuve, atskirame uždengtame inde.
Konservuoti produktai
Nuo kada vaikams galima duoti konservuoto maisto – pupelių iš skardinių, žuvies ar mėsos konservų, konservuotų kompotų?
Bet kaip ir bet koks konservuotas namuose ar pramoniniu būdu maistas priešmokyklinio amžiaus vaikams nerekomenduotinas.
Tuomet, kai nebuvo jokių galimybių išlaikyti maistą šviežią ar šaldytą, jo atsargos buvo konservuojamos, sūdomos, rauginamos, marinuojamos, rūkomos, gaminami vaisių-uogų kompotai, vaisiai, uogos, grybai buvo džiovinami. Minėtais būdais išsaugotų daržovių, vaisių maistinė vertė yra mažesnė už šviežių arba šaldytų. Pupelės ar žali žirneliai iš skardinių tik šiek tiek pakeičia išvirtas pupeles ar tik ką nuskintus žirnius. Padažuose, kuriuose maudosi konservuotos pupelės, žirneliai yra maisto priedų, o senelių sode užaugintos iš išvirtos tos pačios daržovės jų neturi. Retkarčiais pupelių ar žirnelių konservų galima duoti pradedant trečiais gyvenimo metais.
Tiek, kiek priešmokyklinio amžiaus vaikui reikia mėsos ar žuvies, jos poreikį puikiausiai galima patenkinti be mėsos ir žuvies konservų. Kompotų irgi reikėtų atsisakyti, nes dabar tikrai yra sąlygų išlaikyti Lietuvoje užaugusius obuoliukus iki pavasario, o vasarą-rudenį susidaryti kitų šaldytų vaisių-uogų atsargas namuose.
Greitasis maistas – mėsainiai, sūrainiai, skrudintos bulvytės, picos ir kebabai – vaikus ypač vilioja. Nuo kada galima duoti paragauti? Kas iš išvardintų gaminių mažiausiai kenkia? Jei šeima turi tradiciją kartą per savaitę papietauti restorane ar užeigoje, tai kaip dažnai rinktis greito maisto restoranus, picerijas?
Vaikų norą valgyti greito maitinimo restoranuose skatina ir mada. Ne paslaptis – yra tėvų, kurie nesupranta, kad greitas maistas nėra tinkamas vaikams, ir dėl to net savo atžaloms ir jų draugams rengia gimtadienius greito maisto prekyvietėse. Taip paplinta potraukis greitam maistui. Greitas maistas yra gausiai prisotintas druskos, prieskonių, kurie žadina apetitą, o tai suformuoja žalingą įprotį daug ir aštriai valgyti. Be to, greitame maiste gausu riebalų, angliavandenių – vaikas valgydamas gauna daugiau energijos nei reikia jo organizmo poreikiams ir tai veda prie antsvorio ir nutukimo.
Visi greito maisto patiekalai nerekomenduojami priešmokyklinio amžiaus vaikams. Jie neskirstomi į labai blogus ir blogus, blogesnius ir blogiausius. Retkarčiais šeima gali pasivaišinti nebent picomis, kuriose yra daug daržovių, nėra riebalų ir maisto prieskonių bei maisto priedų, o padas yra nesudegintas, neperskrudintas.
Mažiems vaikams, ypač pirmų trejų metų, netinka ir cepelinai, kugeliai, įvairūs bulviniai blynai.
Šeimoms, išgalinčioms save palepinti savaitgaliais restorano meniu, derėtų rinktis tokius, kuriuose gaminami patiekalai vaikams. Juose neteks maitintis greitu maistu ir kitu „maistu-šlamštu“. Tie, kurie išgali su vaikas užeiti į kavinukes, čia gali pasinaudoti proga ir pamokyti vaiką sveikos mitybos ir maisto etiketo. Pavyzdžiui, kavinukėje puiki proga paaiškinti, kad ledai valgomi prie stalelio, o ne gatvėje, kad geras gėrimas yra šviežiai išspaustos sultys, o sultys iš pakelių ar buteliukų toje pačioje kavinukėje – mažiau vertingos.
Kioskuose pardavinėjami kebabai yra greitas pakeleivio užkandis, bet ne vaikų patiekalas. Teko matyti juos ruošiant atvirame kioske – apie 6 metrus nuo asfalto – argi galima kalbėti apie maisto higienos paisymą? Lietuvos kioskelių ar pakeleivės užeigų kebabų mėsos pusgaminiai dažniausiai daromi iš kiaulienos (o tai yra riebi mėsa ir vaikams, ypač mažiems, geriau jos neduoti), rečiau – iš jautienos ar paukštienos. Pusgaminiai ruošiami kūgio formos, malta mėsa (kas įdedama į maltą mėsą dažniausiai lieka neaišku) dedama sluoksniais, pakaitomis su nemalta mėsa. Į gaminį primaišoma ir kiaušinių, džiūvėsėlių, kad jis išlaikytų savo formą. Taip pagaminti kebabai bet kurio amžiaus vaikams nerekomenduotini.Visai kitokie kebabai gaminami save gerbiančiuose restoranuose. Jie ten ruošiami pagal daugiaamžį tradicinį turkišką receptą: rinktinė jautiena ar vištienos filė marinuojama ypatinguose prieskoniuose. Ruošiamiems kebabams specialiai yra kepama bandelė, lavašas arba pita. Jiems pagardinti siūlomi įvairūs padažai. Svarbu, kad jie būtų augalinės kilmės be maisto priedų. Tokie kebabai nėra maistas-šlamštas ir vaikas nuo 3 metų jais gali pasivaišinti.
Pripratinti vaiką prie maisto-šlamšto yra kur kas lengviau negu atpratinti. Praėjusią savaitę mačiau, kaip kelios švytėdamos mokinukės prie „Norfos“ viena kitą maitino keptomis bulvytės. Paklausiau „Ar skanios bulvytės ir kas jus pavaišino“. Susižvalgiusios tarė: „Labai skanios. Laukiame mamytės“. Pagailo ir mamytės, ir dukrelių… Kai vaikai supras, kas yra sveikas maistas, riebaluose keptų bulvyčių, traškučių, cukraus putėsių ir panašaus maisto-šlamšto nereikės…
Saldumynai
Vaikas mėgsta saldumynus, tačiau ši sąvoka be galo plati. Saldumynai – tai ne tik saldainiai, bet ir šokoladas, tortai, sviestiniai pyragėliai, kremai, plakta grietinėlė, zefyrai, chalva ir t.t. Nuo kada, ko, kokiais kiekiais ir kaip dažnai pasiūlyti?
Visi minėti produktai gali būti pradėti duoti, kai vaikui sukako vieneri metai, tačiau kuo vėliau pradėsite duoti, tuo geriau, o geriausia – kai mažajam sukako 3 metai. Vaikas, kurio suaugusieji nepripratina prie saldainių, saldumynų ir riebaus maisto, jų nepasiilgsta, ir be jų auga sveikas ir žvalus.
Vaikas gimsta su saldaus skonio suvokimu, tačiau tai dar nereiškia, kad vaikams nuolat turi būti brukami bet kokie saldumynai, nesvarbu, kaip jie bebūtų pavadinti. Paprotys duoti vaikui saldainį į mūsų dienas atkeliavo iš prieškario, kai saldainis buvo suprantamas kaip kažkokia ypatinga dovana. Bet kokių saldainių maistinė vertė neprilygsta šviežių vaisių, uogų, daržovių. Tiek angliavandenių, kiek jų yra vaisiuose, uogose, kruopose visiškai pakanka bet kurio amžiaus vaiko organizmo poreikiams patenkinti.
Saldumynai ir riebalai slopina apetitą. Tai blogai, nes vaikas nebegauna visų jo organizmo medžiagų apykaitai ir augimui reikalingų medžiagų. Tenka girdėti „Jei neprižadu saldainio – neklauso, nevalgo“.
Patarimas vienas – nebūti vaiko užgaidų vykdytojais, nes cukrus yra skonio ir energijos turinti medžiaga, kurioje nėra kitų organizmui būtinų medžiagų. Bet kokie riebūs produktai – įvairiausio riebumo visaip „išvartytos“ grietinėlės, bet kokios spalvos kremai, tortai, sviestinukai – nėra kasdieninis vaiko maistas.
Vaikas riebalų turi gauti saikingai, pvz., 2 m. ir vyresniems vaikams tinka ne riebesnis kaip 2 proc. pienas, neriebūs jogurtai, kefyras, varškė, o per šventes – vaisinis jogurtinis tortas, simboliškai papuoštas šokoladu. Saldainiai, šokolado skiltelė, jau minėto torto saikinga porcija tinka tik progomis, kurios negali būti dažnos. Namuose neturi būti laikoma saldainių, chalvos ar kitų panašių saldumynų. Nebus atsargų, nebus ir pagundų.
Jūros gėrybės
Kada vaikui galima duoti krevečių, lašišos, ikrų ir „žemesnės kategorijos“ gaminių – žuvų pirštelių, krabų lazdelių?
Virta žuvis be kaulų gali būti pradėta duoti kūdikiui, kai jam sukanka 7–8 mėn. Neplėšriųjų žuvų filė gali būti duodama 2 kartus per savaitę, geriau virta nei kepta. Ikrai, jūros gėrybės, įvairūs vėžiagyviai gali būti duodami 1-2 kartus per mėnesį, o žuvų piršteliai, įvairių lazdelės, ir kiti panašūs dariniai – tik retkarčiais.
Mėsos kepsniai
Nuo kada pasiūlyti šašlykų, karbonadų?
Neriebūs, nesudegę, pagaminti iš kokybiškos mėsos kepsniai saikingai gali būti duodami tik tuomet, kai vaikas gerai kramto. Vaikai ne vienodi, vienas gerai kramto būdamas 20 mėn., kitas – 36 mėn. Tokie patiekalai neturi „skęsti“ pomidorų padažuos, nes juose būna maisto priedų ir ganėtinai daug druskos.
Geriausias priedas prie mėsos kepsnio – nepoliruoti ryžiai ir sultingos žalios daržovės, pvz., pomidoras, paprika, agurkėlis ar lengvai rauginti ar marinuoti maži agurkučiai.
Šaltiena
Šaltiena – lengvai kramtomas maistas, todėl kai kuriems vaikams patinka. Ar duoti kulinarinę, ar tik naminę? Nuo kada?
Bet kurio mažiaus vaikams geriausiai tinka gryna mėsa. Šaltiena nėra gryna mėsa, nepriklausomai nuo to, kur ji parduodama ar pagaminama. Geriausia yra šeimoje pagaminta šaltiena (jei gaminama iš kokybiškos mėsos, jei gaminamas nedidelis kiekis, laikoma šaldytuve). Šaltiena yra labai greitai gendantis patiekalas, todėl neprisigaminkite jos atsargų. Šaltienos gali būti duodama, kai vaikui sukanka 18 mėn. ir jis jau moka neblogai kramtyti. Dera suprasti – šaltiena nelygi šaltienai, kartais joje pasitaiko bjaurių kiaulės odos gabalų su aptirpusiais lašiniais ar stambių kremzlių gabalų, kuriuos ir suaugusieji kramto pasitempę…
Maistas iš kulinarijos skyriaus
Prekybos centrų kulinarijos mirga nuo valgomų šedevrų – mišrainių, kulinariniai lietinių, Kijevo kotletų, keptų vištų. Dažna šeima iš šių produktų komplektuoja savo vakarienes, o kai kurios šeimos minta vien tuo kulinariniu maistu. Ar vaikui šis maistas tinkamas? Kaip įrodysite mamai, kad namie kepta višta yra geresnė už iškeptą kulinarijoje?
Kiekviena šeima maitinasi taip, kaip ji suvokia. Kodėl žmonės apsipirkinėja kulinarijose? Vieni nesupranta, kas yra teisinga mityba, kiti neišgali nusipirkti grynų produktų, treti nusipirkę gerus grynus produktus iš jų nemoka sau ir šeimai pagaminti šviežio maisto. Deja, pačią didžiausia „kulinarinių“ valgytojų grupę sudaro žmonės, nubėgantys pačiu lengviausiu keliu – jie iš tingėjimo maitina save, vaikus ir šeimą parduotuvėse įgytais pusfabrikačiais, nors gali nusipirkti grynų produktų ir iš jų pagaminti patiekalų.
Parduotuvėse pusfabrikačiai reklamuojami šūkiu „Mes taupom Jūsų laiką“. Iš tiesų, po darbo sunku rasti laiko maisto gamybai. Tačiau prisiminus, kad sveika mityba saugo sveikatą, nuovoki mama turėtų atrasti laiko maisto ruošai ir nesileisti suviliojama reklamos. Namuose pagaminto maisto kokybė visuomet yra geresnė (jei šeima neturi įpročių valgyti su parduotuvinių prieskonių gausa pagamintą maistą). Namuose pagamintame maiste visuomet yra daugiau šilumos ir meilės… Namuose teisingai gaminant maistą vaikas išmoksta sveikos mitybos papročių. Ir dar – maisto gaminimas namuose turėtų būti kolektyvinis darbas, kurio metu visi kalbasi, bendrauja, dalinasi emocijomis.
Rūkyta mėsa ir žuvis
Nuo kada ir kas geriau – karšto rūkymo ar šalto rūkymo mėsa ar žuvis? Kumpis ar skilandis? Menkė ar skumbrė? Šių palyginimų galima sugalvoti begales, į ką mamai atkreipti dėmesį?
Virtažuvisgali būti duodama,kai vaikui sukanka vieneri metai, o rūkytos, vytintos žuvys, jų konservai nerekomenduojami vaikams iki mokyklos.
Rūkymas yra vienas iš maisto konservavimo būdų, suteikiantis maistui ir atitinkamą skonį.
Nepriklausomai nuo to, kokio rūkymo kokie produktai, mėsa tai ar žuvis, riebi ar liesa, juos dera valgyti retkarčiais. Ką pasirinkti – ar skilandį ar kumpį, suprantama neriebius ir kokybiškus, nepasenusius ir „nesurūdijusius“, įkandamus ir neperdžiūvusius – tik skonio reikalas. Tai nėra kasdieniai patiekalai, turintys kokios nors svarbios įtakos sveikatai. Tas pats ir kokią žuvį pasirinkti.
Yra duomenų, kad Baltijos jūros skumbrės yra sukaupusios daugiau teršalų negu kitos žuvys, kad plėšriosios žuvys sukaupia daugiau teršalų nei neplėšrios. Dabar rekomenduojama žuvį valgyti 1-2 kartus per savaitę, o suaugusiojo porcijos dydis 100-150 g.
Gazuoti gėrimai
Ar gazuoti vaisvandeniai, kolos, pepsi gali būti prilyginami lietuviškai girai? Ar vienodai blogai ir limonadai, kolos, ir gira? Nuo kada galima duoti paragauti gazuotų gėrimų?
Jokie gazuoti gėrimai su angliarūgšte bet kokio amžiaus vaikams nerekomenduojami. Jie mažina skrandžio sulčių rūgštingumą, dėl to sumažėja apetitas. „Kolos ir pepsi“ turi ir kitų medžiagų, kurios lemia jų skonį ir savybes, dėl to įvairaus amžiaus vaikai jas nevienodai toleruoja. Daugelis spalvotų gėrimų yra pagaminti su dirbtiniais saldikliais, kurie vaikams nerekomenduotini. Kai bet kurio amžiaus vaikas nori gerti, jam turi būti pasiūloma paprasto negazuoto vandens. Po judrių žaidimų, treniruočių atsiranda troškulys – jis slopinamas geriant vandenį.
Lietuviška natūralaus salyklo gira yra aiškiai geriau už bet kokio pavadinimo spalvotus gėrimus ar limonadus. Tokių gėrimų spalva, skonis, aromatas dažniausiai išgaunami maisto priedais. Kuo mažiau gėrime E, tuo geriau. Vandenyje E nėra.
Šeima privalo rodyti vaikui sveikos gyvensenos ir mitybos įpročius. Jei tėtis ar mama gardžiuosis spalvotais limonadais ar kolos tipo gėrimais, vaikai darys tą patį, ir jokie argumentai vaiko nepaveiks.
Pamačius, ką vaikas gerai, lengvai galima numatyti, kokio išprusimo yra jo tėvai.
Ledai
Kokius ledus vaikui pirkti, nuo kada duoti? Ar vienodai vertingi vaisiniai, pieniški, grietininiai ledai?
Kai kūdikiui sukanka vieneri metai, jam galima duoti palaižyti ledų. Tai saldus ir kaloringas produktas, ir tikrai ne tas, kuris turi būti valgomas kasdien.
Tiek įvežtinių, tiek Lietuvoje pagamintų ledų yra daug, tačiau vaikui tinkamų – mažai. Kodėl? Paprasčiausiai, gamintojams nepasimoka gaminti neriebius ledus, o prekybininkams – jais prekiauti.
Pieniškų, neriebių ir be priedų ledų tenka „su žiburiu“ paieškoti. Tokia realybė. Gamintojai varžosi etikečių spalvingumu ir priedų kiekiu, kuris lemia aromatą ir skonį, ir laukia patiklių pirkėjų, kuriems svarbu produkto išvaizda, o ne turinys… Taip užmigdomas budrumas sveikatos nenaudai. Šalyje pardavinėjami ledai yra riebūs, saldūs, teikiantys daug energijos, todėl gali būti saikingai duodami vyresniems nei vienerių metų vaikams, kurie neturi viršsvorio ir po to, kai yra pavalgę. Kiekviena šeima yra atsakinga už ledų valgymo kultūrą. Jie gali būti valgomi šventės proga, prie šeimyninio stalo arba kavinukėje, tik ne gatvėje ar troleibuse. Vyresniems nei vienerių metų vaikams tinka pieniški arba sulčių ledai – nesaldūs, be dirbtinių saldiklių, neriebūs. Ledai neduodami tuojau po judraus žaidimo, kai vaikas sušilęs.
Ledai, kaip ir kiekvienas produktas, turi savo galiojimo laiką. Taigi juos perkant dera neužmiršti paskaityti etiketes ir pasirinkti kokybiškus, nepažeistos pakuotės, mažiausiai riebius ir turinčius mažiausiai maisto priedų. Kavinėje perkamų ledų charakteristiką turi pateikti Jus aptarnaujantis asmuo – neužtenka paskaityti pavadinimą ir kainą. Jeigu padavėjas nepateikia gaminio sudėties – Jūsų valia valgyti ledus ar ne, užsukti dar kartą į vieną ar kitą kavinukę, ar pasielgti priešingai. Jūs privalote žinoti, ką valgote, ir juolab – ką duodate vaikui.Geriausi ledai yra pieniški, su šviežių vaisių, uogų priedais. Konservuoti vaisiai, džemai, uogienės turi įvairių maisto priedų.
Bulvių traškučiai
Bulvių traškučiai, sūrūs riešutėliai, krekeriai dažnai šmėžuoja ant suaugusiųjų stalo, ypač jei vaišinamasi alumi. Ar duoti vaikui paragauti? Nuo kada?
Vaikai mokosi iš suaugusių juos mėgdžiodami, kopijuodami jų manieras ir elgesį. Jeigu blaivūs ar apspangę nuo alaus gardžiuositės klausime išvardinta užkanda, bet kokio amžiaus vaikai darys tą patį ir jokie žodiniai draudimai nepadės. Be to, neabejotinai įsitikinta, kad draudžiamo dalyko siekiama pačiais įvairiausiais būdais, pvz., pagriebiama nebaigta gerti stiklinaitė ar bokalas, užkandžio gabaliukas ir pan.
Išvada – bet kurio amžiaus vaikas neturi dažnai matyti jo autoritetų – tėčio ir mamos bei jų draugų – besigardžiuojančių maistu-šlamštu ir gurkšnojančių alutį ar kitą kalbas atpalaiduojantį skystimėlį…
Namuose neturi būti maisto-šlamšto.
Jei tėvai rodys vaikui tvarkingą gyvenimo būdą, mokys geros mitybos įpročių, jį teisingai maitins, nereikės stebėtis, kodėl vaikai, dar nepasiekę paauglystės, gviešiasi išgerti, o pradinės mokyklos mokinukai skuba į prekybos centrus nusipirkti maisto-šlamšto (maisto, kuris pasotina, tačiau yra nenaudingas sveikatai). Prie gėrimo ir maisto-šlamšto vaiką pripratina patys tėvai, o paskui bando ieškoti – kas kaltas, kad pirmokėlis nemėgsta pieno, daržovių, vaisių, kruopų košių ir kito sveiko maisto, o šokdina tėvus ir senelius kuo greičiau pirkti traškučių. Tada šeima eina pas gydytoją ir klausia, „ką daryti, jei vaikas nevalgo normalaus maisto?“. Gydytojas bejėgis pakeisti šeimos gyvenimo įpročius. Nėra mygtuko, kuri paspaudus pasikeistų vaiko įpročiai ir elgesys, jei tėvai nuo lopšio nerodys gero pavyzdžio.
Vaikui įtaką daro ne žodžiai, o tėvų darbai.
Nealkoholinis alus
Tenka matyti, kad tėvai be sąžinės graužimo duoda vaikams gerti nealkoholinio alaus. Ar tai gerai? Gal tai sveikas ir turtingas gėrimas, turintis daug vitamino B?
Jeigu tėvai nesuvokia, kad pratina vaiką prie alaus, tai jie yra praradę realybės pojūtį. Šiandien paragavęs nealkoholinio alaus vaikas rytoj ar poryt paragaus alkoholinio ir teisins save tuo, kad alaus jam davė tėvai, didžiausią autoritetą jam turintys asmenys. Romantiškai naivūs yra tėvų pamąstymai, kad sūnus, paragavęs nealkoholinio alaus, atsisakys alkoholinio arba kad geriau, „kai vaikas visko paragauja šeimoje“.
Saulėgrąžos
Nuo kokio amžiaus vaikams tinka kepintos saulėgrąžos, moliūgų sėklos.
Kol sukaks 4 metai, vaikui saulėgrąžų patariama neduoti, nes jis gali užspringti. Kavamalėje susmulkintais saulėgrąžų sėklų branduoliais gali būti saikingai, ne daugiau dviejų arbatinių šaukštelių patiekalo porcijai, pagardinamos įvairios mišrainės, salotos, kruopų košės. Išlukštentos moliūgų sėklos gali būti vartojamos vietoje saulėgrąžų sėklų.
Sėklų kepinimas sunaikina dalį jose organizmui reikalingų medžiagų. Vaikui duoti dantimis lukštenti kepintas saulėgrąžų ar moliūgų sėklas yra ne tik nehigieniška, bet ir ugdo blogus įpročius (jei gliaudant saulėgrąžas lukštai spjaudomi ant žemės, valgoma lauke). Taip pat netinka bet kurio amžiaus vaikams leisti kieme gliaudyti kepintų pistacijų, žemės riešutų, džiaugtis spragintais kukurūzais ar kitu maistu-šlamštu. Tai yra nehigieniška, nes valgoma nenuplautomis rankomis, gresia užsikrėtimas žarnyno ligomis. Be to, į kiemą vaikai išeina pajudėti, o ne kramtyti saulėgrąžų, moliūgų ar riešutų.
Pagardai ir padažai
Nuo kada vaiko patiekalus galima gardinti majonezu, garstyčiomis, krienais, kečupu, pomidorų pasta, adžika, parduotuvėje pardavinėjamais jau pagamintais padažais?
Labai saikingai jis gali būti patiektas 3 metų ir vyresniems vaikams su šalta mėsa ar kiaušiniu. Garstyčios, krienai – aštrūs prieskoniai. Jų nerekomenduotina duoti vaikams iki 3 metų.
Kečupas – tai raudonas padažas, kurio pagrindinis komponentas yra pomidorai. Paprastai kečupe papildomai yra acto, vyno acto, cukraus, druskos, prieskonių, krakmolo, citrinos rūgšties. Tai irgi ne vaikams skirtas gaminys. Antrų metų ir vyresniems vaikams kečupas, pomidorų pasta yra keičiama žaliais (šviežiais) pomidorais. Adžika – aštrus prieskonis, pagamintas iš daržovių ir stipriai sūrus. Bet kokie sūrūs prieskoniai netinka vaikams, ypač iki 3 metų.
Vaikas turi pajausti natūralų patiekalo skonį, aromatą ir kitas savybes. Visi klausime minėti padažai patiekalo natūralų skonį naikina. Pastebėta, kad vaikai, ypač ikimokyklinio amžiaus, gaunantys aštriais prieskoniai prisotino maisto, naktimis skundžiasi pilvuko skausmais.
Parduotuvėse yra gausybė pačių įvairiausių padažų. Tai dar nereiškia, kad visi jie yra skirti teisingam vaikų maitinimui, nepriklausomai nuo jų reklamos. Reklama pasigauna vieną ar kelias savybes, jas pagarbina ir laukia pirkėjų. Pirkėjo pareiga – matyti visumą: iš kokių dalių susideda produktas, kokia jo vertė sveikatai, ar jis yra būtinas, ar galima be jo apseiti.
Kava ir arbata
Kai kurie vaikai anksti pamėgsta gerti kavas „trys viename“, o jau ką kalbėti apie tirpias kakavas, vaisines „sintetines“ arbatas. Kokias arbatas, kokius karštus gėrimus siūlyti vaikui? Nuo kada jau galima drąsiai duoti žolelių arbatų?
Bet kurio amžiaus vaikui geriausia yra šilta šaldytų trintų uogų (juodųjų serbentų, aviečių, mėlynių, aktinidijų, braškių, žemuogių ir kitų uogų bei vaisių) arbata. Tokioje arbatoje daugiausia vitaminų ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų. Į tokią arbatą, kai ji pravėsta iki kūno temperatūros, prieš pat jos gėrimą gali būti įdėtas šaukštelis natūralaus medaus, jei vaikas nė alergiškas medui.
Džiovintų žolelių ar uogų arbatos nepakeičia „gyvų uogienių“ – šaldytų uogų arbatų. Virtos uogienės, džemai ir kiti konservuoti ar virti uogų, vaisių gaminiai nepakeičia šaldytų uogų uogienės. Pastarųjų arbatos duodamos, kai neįmanoma duoti šviežių uogų arba vaisių. Šviežių ir šaldytų uogų arbatų nepakeičia jokios sintetinės tirpios arbatos, kavos „trys viename“ ir panašios.
Prie gėrimų su kofeinu vaikus pripratina suaugusios mamytės, kurios mano‚ kad be kavos negali ištverti dienos. Gėrimai su kofeinu, nesvarbu kaip jie būtų pavadinti – kava, arbata (arbatžolių), „kolos“, „pepsi kolos“, įvairūs tonikai ir kitokie į juos panašūs gėrimai – nėra tinkami vaikams. Kava, kad ir su pienu, yra nerekomenduotina mažiems vaikams.
Kofeino kiekis kiekvienos kavos rūšyje skiriasi. Nuo kofeino vaikai gali tapti irzlūs, dirglūs, aikštingi, sutrikti jų miegas.Kofeinas stimuliuoja medžiagų apykaitą, kvėpavimą, kraujotaką. Jis vartojamas psichiniam ir fiziniam darbingumui gerinti. Dėl individualių medžiagų apykaitos greičio skirtumų kofeino kaupimasis žmogaus organizme sunkiai numatomas. Todėl reikia atsargiai vartoti produktus, turinčius savo sudėtyje šios medžiagos. Kofeino vartojimas gali tapti įpročiu. Žaliojoje arbatžolių arbatoje kofeino yra mažiau nei kitose arbatžolėse ir kavoje. Jos galima duoti mokyklinio amžiaus vaikams, tačiau jos gėrimas neturėtų tapti kasdieniu įpročiu.
Mažiausiai kofeino yra kakavoje. Tačiau kakavos milteliuose yra daug riebalų, todėl kakava yra labai kaloringas gėrimas. Išgėręs kakavos vaikas gali atsisakyti valgyti. Su kakava vaikui gali būti duodama bandelė ar kruopų košė. Kakava gali būti geriama su pienu ir be jo. Tačiau reikia žinoti, kad labai dažnai geriama kakava kenkia bet kurio amžiaus vaikui ir suaugusiajam. Kakavą reikia laikyti taip pat kaip kavą ir arbatą – sandariai uždarytą. Iš kakavos gaminamas šokoladas.
Žolelių arbatos gali būti duodamos tik gydytojui skyrus ir tai ne ilgiau kaip 7-10 dienų. Tai, kad žolelių nuovirus, užpilus, arbatas geria močiutė ar diedukas, nereiškia, kad toks gėrimas tinka mažam vaikui.
Žolelių arbatos turi įvairių veikliųjų medžiagų. Vaiko, ypač mažo, organizmas jautriai reaguoja ir į nedideles cheminių medžiagų koncentracijas. Todėl užsiimti savigyda yra neatsargu, juolab paika gerti žolelių arbatas dėl malonios spalvos, skonio, kvapo.
Sūris
Nuo kada vaikas gali valgyti fermentinio sūrio? Kokio sūrio geriau vaikams neduoti, o koks – labiausiai tinkamas?
Fermentinio sūrio ragauti gali gerai maistą kramtantis vaikas, pvz., 18-30 mėn. amžiaus. Fermentinių sūrių istorija – keli tūkstantmečiai. Lietuvoje fermentiniai sūriai valgomi ir gaminami nuo XVII amžiaus. Tai vertingas produktas. Jo nokinimo procese vyksta sudėtingi fermentiniai ir biocheminiai procesai, pakinta beveik visos sūrio sudėtinės dalys. Fermentiniai sūriai – tai vertingi pieno baltymai, mineralinės medžiagos, mikroelementai ir vitaminai A, D, B ir net E. Visi žino, koks reikalingas organizmui kalcis, o jokiame kitame pieno produkte nėra tiek daug šio kaulus stiprinančio mineralo kaip sūryje. Kalcio ir vitamino D derinį, kuris būdingas sūriui, organizmas itin lengvai pasisavina. Vitaminas A – gražios odos garantas, o B grupės vitaminai – rūpinasi medžiagų apykaita bei nervų sistemos veikla. Viename fermentiniame sūryje minėtų medžiagų yra mažiau, kitame daugiau. Nėra geriausio ir blogiausio fermentinio sūrio, tačiau juos jungia bendra savybė – visi fermentiniai sūriai yra riebūs, t.y. teikiantys daug energijos produktai.
Kepenų paštetas
Ant kai kurių kepenų paštetų užrašyta „Vaikiškas“. Ar šis produktas tinka kūdikiams, mažiems vaikams? Juk yra lengvai kramtomas, švelnaus skonio.
Nesvarbu, kad gamintojas kepenų paštetą įvardija, kaip aukščiausios rūšies produktą, pagal pavadinimą skirtą vaikams. Kūdikiams ir vaikams, ypač mažiems, grynų subproduktų – kepenų, smegenėlių, inkstų – negalima duoti.
Nors kepenų paštetai, pardavinėjami parduotuvėse, atitinka Europos Sąjungos maisto saugos reikalavimus, tačiau juose yra daug įvairių sintetinių konservantų, cheminių medžiagų, maisto pakaitalų ir skonio savybių gerintojų, t.y. įvairių cheminių medžiagų. Kaip jos veikia trapų kūdikio ir mažo vaiko organizmą, garantuotų patikinimų nėra. Kepenų mišiniai su kiauliena ar kita mėsa kūdikių ir mažų vaikui maitinimui nerekomenduotina dar ir dėl to, kad į paštetus pridedama įvairių medžiagų, kurių maistinė vertė yra maža – daug vandens, kaulų baltymų izoliato, krakmolo. Tarkime, „Vaikiško“ kepenų pašteto, nors jis yra įvardintas kaip aukščiausios rūšies virtas kepenų paštetas, sudėtinės dalys: kiaulių kepenys, vanduo, kiaulių pažandės, lašiniai, taukinė, druska, šešios įvairios Europos Sąjungos leidžiamos cheminės medžiagos ir 0,4 proc. medaus. Tai žemiausio lygio mėsos žaliava – gausus sočiųjų riebalų rūgščių rinkinys, kuris nėra naudingas bet kurio amžiaus organizmui. Net ir aukščiausios rūšies kepenų paštete yra iki 24 proc. riebalų (tai jau yra riebus produktas), iki 65 proc. drėgmės (vandens). Prasčiausias ir pigiausias yra antros rūšies kepenų paštetas.
Mitybos specialistai netgi ir suaugusiems aukščiausios rūšies kepenų paštetus rekomenduoja valgyti saikingai, ne dažniau kaip kartą per 10-14 dienų. Kepenys yra organizmo laboratorija, kurioje nukenksminamos įvairios jam nenudingos medžiagos. Todėl jų kepenyse daugiau ar mažiau susikaupia.
Tai dar viena iš priežasčių, dėl kurios mėgautis kepenų produktais nedera.
Jaunų sveikų gyvulių, jei jie buvošeriami kokybišku pašaru, gerai namuose išvirtų trintų kepenų galima duoti (kelis kartus per mėnesį) kūdikiui, kai jam sukanka 7 mėn. Porcija – 30-40 g kartui su daržovių koše. Mažiems vaikams gerai išvirtų kepenų galima duoti 60-80 g kartui kelis kartus per mėnesį.
Kepenys turi savitą skonį, ne visiems mažyliams jis patinka.
„Mamos žurnalas“
