Geriausios uogienės – tai žalios, trintos su cukrumi uogos, mažuose stiklainiukuose (100-200 g) laikomos šaldytuve. Puiki ir ta uogienė, kurią pasigaminsite prieš pat vartojimą, sutrynę šaldiklyje laikytas uogas. Virtos uogienės –„negyvos“, jose mažai natūralių, uogose ar vaisiuose esančių vitaminų.
Ar geriau pirktos, ar namuose virtos uogienės?
Į pirktas uogienes pridėta įvairių medžiagų, kurios leistinos vartoti, pažymėtos raide E su atitinkamais skaičiais. Pastarosios medžiagos padeda ilgai išsilaikyti uogienei nesugedusiai, išlaiko uogų spalvą, kvapą, skonį, tačiau… geriau uogienes vartoti be jų. Jokios uogienės nepakeičia šviežių, žalių, natūraliai ant krūmo ar medžių prinokusių uogų ar vaisių. Taigi virtomis uogienėmis žavėtis neverta.
Kalbama, kad nesveikiausias derinys – tai bandelė, uogienė ir pienas. Bet juk taip skanu… Ką manote apie šį skanų derinuką?
Šiuo skaniu derinuku geriau nepiktnaudžiauti, nes jis mažina apetitą, į organizmą patenka daug cukrų ir medžiagų, neutralizuojančių skrandžio rūgštį. Geriau natūrali, žalių uogų uogienė su neįmantriai, be priedų pagaminta bandele. Po šio patiekalo būtinai liepkite vaikams gerai išskalauti burną, kad dantys „nesimaudytų angliavandenių vonioje“. Minėtas derinukas yra sotus, duoda daug energijos, todėl netinka viršsvorio turintiems vaikams.
Jei ant uogienės radome pelėsio, ar nugraibyti jį ir uogienę valgyti, ar mesti visą stiklainį lauk?
Ant gerai virtos, sandariai uždarytos ir laikomos vėsioje vietoje naminės uogienės pelėsiai neužsideda. Nesvarbu, kiek atsirado pelėsio – tokios uogienės geriau nevalgyti arba valgyti tik dar kartą gerai termiškai apdorojus. Kad ant naminės uogienės neatsirastų pelėsių, ji turėtų būti išpilstyta į ne didesnius, kaip 0,5 litro stiklainius ir, suprantama, sandariai uždaryta. Į naminę uogienę nepatariama dėti jokių konservuojančių medžiagų. Ant pirktų uogienių pelėsiai paprastai neužsideda, nes jose yra medžiagų, kurios apsaugo nuo pelėsių susidarymo. Tai iš vienos pusės gerai, o iš kitos – nieko gero, nes į organizmą patenka atitinkamų medžiagų, kepenys ar inkstai gauna papildomą krūvį.
Kokia uogienė geresnė – pagaminta su cukrumi (kai verdant perpus pilama cukraus) ar vakuota uogienė su mažai cukraus (su užsuktais dangteliais)?
Tai kiekvienos šeimininkės asmeninis reikalas. Cukrus, kai jo įdedama pusė tiek, kiek yra uogų, veikia kaip konservantas, saugo nuo greito sugedimo. Tai dar nereiškia, kad taip pagamintą uogienę galima laikyti kelerius metus. Pagaminta uogienė, sandariai uždaryta, tinkamiausia yra 6-10 mėnesių. Nesandariai uždaryta uogienė net ir tiek neišsilaiko. Namuose uogienes geriausia gaminti su cukrumi.
Kiek laiko galima laikyti namie virtą uogienę? Močiutės išlaiko jas ir 5 metus, bet ar jos lieka vertingos?
Kaip sakiau, namuose virtą uogienę galima laikyti ne ilgiau kaip 10 mėnesių, kad ir idealiausiomis sąlygomis. Nors pažiūrėjus į stiklainį ir nematyti, tačiau produkte vyksta jį sendinantys procesai: ilgai laikant uogienė susisluoksniuoja, kristalizuojasi cukrus, žūsta ir taip likęs nedidelis kiekis vitaminų, dingsta būdingas kvapas, keičiasi skonis. Paprotys ilgai laikyti uogienes vis dar gana gajus todėl, kad žmonės anksčiau norėjo sukaupti produktų atsargų „juodai dienai“. Bet juk dabar kaupti atsargų visiškai neliko prasmės.
Kokią pasiūlytumėte alternatyvą uogienėms, juk vaikui norisi kažko saldaus?
Pasaulinės sveikatos organizacijos sveikos mitybos ekspertai rekomenduoja cukrų ir kitus saldžius produktus vartoti labai saikingai, nes vaikui užtenka angliavandenių (saldumynų, cukrų), kuriuos jis gauna vartodamas įvairius natūralius produktus. Todėl nebėra reikalo jų vartoti papildomai. Alternatyva uogienėms, kai norisi saldaus, yra šviežios ar šaldiklyje sušaldytos saldžios uogos. Geriau už uogienes – pasisaldinti vėsokos (32-33ºC) arbatos stiklinę šaukšteliu medaus. Medus, įdėtas į karštesnį vandenį ar kepant, praranda daug savo naudingų savybių.
Ar uogose, trintose su cukrumi ir laikomose šaldytuve, lieka vitaminų?
Geriausia yra savo soduose užaugintas uogas užšaldyti šaldiklyje nedideliais kiekiais – po tiek, kiek kiekviena šeima suvartoja iš karto. Jei kyla didelis noras kažko saldaus, atitirpusias uogas galima sutrinti su cukrumi ir suvalgyti. Kitas būdas išlaikyti vertingas medžiagas uogose – jas sutrinti su cukrumi, išpilstyti į nedidelius 50-100-200 g stiklainiukus, juos sandariai užsukti ir tuojau pat užšaldyti šaldiklyje. Išimtą iš šaldiklio stiklainiuką kambario temperatūroje atšildykite ir nedelsdami suvartokite – pagardinkite košes, blynus, tepkite ant batono ir pan. Taip darant uogos išlaiko didžiausią dalį savo vertingų savybių. Šaldytuve sutrintos su cukrumi uogos išsilaiko trumpiau nei šaldiklyje. Trintose ir užšaldytose uogose daugiausiai išlieka jų vertingų savybių, taigi – ir vitaminų.
Gal uogienę geriau virti su saldikliais?
Su saldikliais uogienės negalima virti. Dauguma saldiklių aukštoje temperatūroje suskyla, be to, jų į žmogaus organizmą gali patekti tik labai riboti kiekiai.
Ką manote apie parduotuvėje pardavinėjamus specialiai uogienėms virti skirtus tirštiklius?
Vienas iš tirštiklių gali būti pektinas E440. Jis gaunamas iš obuolių išspaudų ar citrusinių vaisių žievelių. Pektinas – tai tirpi skaidulinė medžiaga, esanti vaisiuose ir uogose, mažina cholesterolio kiekį kraujyje (kaip ir avižų skaidulinės medžiagos). Ši medžiaga verdant uogienę gali būti vartojama, suprantama, labai saikingai. Apie pektiną kalbu todėl, kad jis yra natūrali medžiaga. Dabar parduotuvėse galima įsigyti įvairių tirštiklių, skirtų uogienėms. Kiekvienos šeimininkės asmeninis reikalas, ar iš viso virti uogienę, kaip ją ir su kuo virti, kiek dėti cukraus.
Kokių uogų ar vaisių uogienė vertingiausia? Žmonės kalba, kad vitaminingiausios svarainių, juodųjų serbentų, aronijų uogienės.
Atsimenant tai, kad verdant žūsta dauguma uogose esančių vitaminų, uogienėje, pagamintoje iš daugiau vitaminų turinčių uogų, jų liks kažkiek daugiau. Bet tik tada, jei uogienė bus laikoma neilgai, nes laikymas irgi žudo vitaminus bei kitas naudingas medžiagas.
Vertingiausios yra trintos aktinidijų, smulkintų erškėtuogių, juodųjų serbentų, mėlynių, spanguolių uogienės. Pastarosios uogos labai gerai laikosi, todėl nėra reikalo iš jų daryti uogienę – tinkamiausios yra laikytos šaltoje vietoje, prieš pat valgį nuplautos ir mediniu šaukštu sutrintos uogos, į kurias pagal skonį pridedama medaus ar cukraus.
Toks trintų uogų desertas skanus, vitaminingas, vertingas. Kiekviena iš „gyvų”, natūralių, aukšta temperatūra nepaveiktų uogienių yra vertingesnė už virtas ir yra savotiškai naudinga. Pavyzdžiui, pora arbatinių šaukštelių citrinvyčio uogų, sutrintų su cukrumi, ryte pakeičia arbatos ar kavos puodelį. Tos pačios uogienės visuomet pabosta, todėl įvairesnės yra maloniau. Aronijos netinka pagyvenusiems žmonėms, nes jos didina kraujo krešumą.
Kas geriau – uogienė ar džemas?
Tai beveik tas pat. Namuose pasigaminti džemo neįmanoma, tai pramoninis gaminys. Naminis džemas – tai įvairių vaisių ir jų mišinių su uogomis tyrė, skirta greitai suvartoti.
Ar vertingesnė miško uogų, ar sodo uogų uogienė?
Naudingiausia ekologiškai neužterštų uogų uogienė, nesvarbu, kur uogos užaugo. Miškai gali būti purškiami nuo kenkėjų, o sode augintos uogos daugelį kartų, norint gauti didesnį derlių, „pamaloninamos“ įvairiomis cheminėmis medžiagomis…
Kiekviena uogienė yra savita, todėl vienareikšmiškai atsakyti į klausimą, kokios uogos geresnės, neįmanoma. Jeigu mėlynės, prieš jas įsigyjant yra senstelėjusios, praradusios pilką apnašą ant tamsiai mėlyno paviršiaus, blizgančios, jos irgi bus mažiau naudingos, nesvarbu, ar jas vėliau sušaldysime, pertrinsime ar išvirsime.
Kalbėjomės su gydytoja gastroenterologe Jovile Vingraite.
„Mamos žurnalas“
