Nuo kada, kiek, ko, kaip? Daugiausia klausimų kūdikystės etapu kyla pradėjus papildomą maitinimą. Tęsiame interaktyvų projektą – kiekvieną mėnesį mama pasakoja, kaip sekėsi papildomai maitinti kūdikį, o gydytoja dietologė komentuoja.
Projekte dalyvauja vilnietis Vincas, kuriam papildomas maitinimas pradėtas nuo 5 mėnesių. Šiame straipsnyje aprašyta, kaip Vincas valgė būdamas 6–7 mėnesių.
Vincas gimė 4 530 g ir 57 cm.
Iki 5 mėnesių valgė tik mamos pieną.
Būdamas 5 mėnesių svėrė 7500 g.
Per pirmąjį papildomo maitinio mėnesį priaugo 500 g.
Per antrąjį papildomo maitinio mėnesį priaugo taip pat 500 g.
Projektą komentuos valgymo įgūdžių centro Valgymas.lt gydytoja dietologė Lina Barauskienė.
KAIP SEKĖSI ANTRĄJĮ MĖNESĮ
PASAKOJA MAMA
Grūdų ir mėsos mėnuo. Antrasis papildomo maitinimo mėnuo man siejosi su dviem dalykais: grūdais ir mėsa.
Pareigingai maitindama sūnų kiekvieną mielą dieną apie pietus virdavau jam daržovių košę, kurios jis suvalgydavo vis daugiau. Kadangi dietologė Lina ne kartą pabrėžė, kad vaikutis turėtų suvalgyti apie 200–250 g maisto, per prievartą Vincui ir nekišdavau, o likutį maloniai suvalgydavau ir pati (apie tai – vėliau). Linos Barauskienės patarta, parduotuvėje įsigijau pirmosios grūdų košės vaikams. Ieškojau: nepieniškos, ekologiškos avižų/kukurūzų/grikių/miežių/sorų košės be kitų priedų.
Labai tikėjausi rasti tokios grikių, nes mūsų šeima dievina grikius, bet neradau – teko į pirkinių krepšelį įsimesti avižų, tad pirmoji košė ir buvo – avižų.
Avižų košė. Pirmasis bandymas Vinco nesužavėjo, avižų košę (ji man priminė avižų miltus, kurie pavirsta avižų klijais) maišiau su savo pienu (vėl grįžo daug laiko atimantys pieno nusitraukimai), kad būtų bent koks skonis. Bet gal košė buvo per skysta, gal per mažai skonio, nes mano sūnus nesuprato, ką jam duodu. Ne tik kad nesivaipė ir nesiraukė, jis visai nesureagavo. Košę bandžiau duoti šaukšteliu, iš stiklinės, galų gale supyliau į buteliuką, bet niekas nepadėjo.
Nusprendžiau Vinco nekankinti ir skaninti košę vaisiais: tai įtrindavau banano, tai pagremždavau obuolio, tai įpildavau tyrelės iš parduotuvės. Tokią „pagerintą“ košę sūnus priėmė.
Pastebėjimai: vėliau nusipirkome pieniškos grikių košės, ji savaime saldesnė – Vincas tokią labai pamėgo. Jos nereikia skaninti jokiais vaisiais ar tyrelėmis. O štai visos kitos grynos be priemaišų košės nėra tokios džiuginančios.
Ekologinių taškų žemėlapis. Jeigu iki tol maistą pirkdavau paprastame prekybos centre EKO skyrelyje, tai dabar teko ekologinių taškų žemėlapį praplėsti. Vis dėlto prekybos centruose ekologinių daržovių įvairovės nereikia tikėtis, nebent tenkina ekologiški svogūnai, česnakai ar salotos. Norėdama įdomesnių sudėtinių dalių Vinco košei, nukeliavau į turgų, ten iš bobulyčių pirkau daržoves ir obuolius. Taip sūnaus racionas pasipildė moliūgais, Briuselio kopūstais, žiediniais kopūstais (jau praėjusį mėnesį).
Trynio įvaldymas. Pabandžiau Vincui duoti ir trynio, tačiau – prisipažinsiu – kaltas mano neapdairumas – nelabai vykusiai. Visų pirma teturėjau eilinių (nelaimingų, ne ant kraiko ir ne laisvėje augintų vištų) kiaušinių, antra, į košę trynį maišiau kartu su pirmąkart duodamu moliūgu. Vincą tą vakarą šiek tiek išbėrė, o aš nežinojau, nuo ko, – nuo moliūgo ar kiaušinio. Tad, dietologės patarta, trynį pakartotinai daviau tik po kelių savaičių. Lina Barauskienė rekomendavo iš pradžių duoti ketvirtadalį trynio, stebint vaiką, vėliau, jei viskas gerai, – pusę trynio, ir taip didinti iki viso trynio. Kadangi nesu virtų kiaušinių mėgėja (o juk baltymą vis vien reikia kažkam suvalgyti), įsigijau putpelių kiaušinių be GMO ir panašių dalykų, jie greičiau išverda, yra gana sveiki, sąlyginai pigesni nei vištų, o ir vyresnioji dukra juos mėgsta. Kiek pamenu, kai bandžiau papildomai maitinti dukrą, buvo kilęs klausimas, kuris kilo ir šį kartą: ar į košę dedat trynį, reikia papildomai pilti aliejaus? Pasirodo, kad reikia, tad kai Vincui į košę dedu trynį, visuomet įpilu ir alyvuogių aliejaus.
Dar vienas pirmas kartas šį mėnesį – mėsa. Dietologė papasakojo apie kelias vieteles, kur ieškoti sveikesnių maisto produktų. Viena tokių – parduotuvėlė „Bobos daržas“, kur galima rasti visko nuo A (agavų sirupo) iki Ž (žiauriai didelių moliūgų, mėsos, sveikų lietuviškų skanėstų). Iš tiesų ten radau ir ūkininkų užaugintos mėsos, tad nusipirkau gerą šmotą kalakutienos. Tą gabalą susipjausčiau mažesniais kubeliais ir sudėjau į šaldiklį. Vincas, tarp kitko, mėsos atsiradimo košėje nepastebėjo, tad įdomesnių reakcijų aprašyti negaliu. Tik tiek, kad, jei vaikas nori atsigerti, pavalgęs košytės, patartina duoti virinto vandens, o ne krūtį. Deja, bet kol kas sūnui šlykštesnio dalyko už vandenį dar nėra. Jeigu jo kalbą išverstume į mūsiškę, tai tektų cenzūruoti ir girdėtumėte tik pypsėjimus, nes jis keikiasi, purkštauja, raukosi, žiaukčioja, spjauna, suka galvą ir suspaudžia lūpas, kai tik duodame vandens.
Ankštinės daržovės dar laukia savo eilės. Kol kas dar nesu įvedusi špinatų, žirnelių, pupelių. Tam yra priežastis – kai vyresniąją dukrą pradėjome papildomai maitinti, nesiterliodavau su košelių virimu, pirkdavome parduotuvėse. Vieną kartą, kai dukrai sumaitinau pupelių, morkų ir mėsos tyrelės, jai taip pradėjo raižyti pilvą, kad teko kviesti greitąją. Nuo to laiko pradėjo įtariau žvelgti į ankštines daržoves, įvesiu jas šiek tiek vėliau.
Pirktos tyrelės. Man buvo kilęs klausimas, ar galima duoti tyrelės, jei kai kurie jos ingredientai nėra ragauti? Lina nuramino, kad galima, tad Vincas jau yra ragavęs špinatų-obuolių-pastarnokų košės (nelabai sužavėjo nei Vincą, nei mus), džiovintų slyvų tyrelės (jos duodu labai atsargiai, bet ji skani visiems) ir obuolių-bananų-kriaušių košelės.
Valgymo ritmas. Smagu matyti, kad vaikas greitai priprato prie valgymo ritmo. Tai pastebėjau, kai svečiavomės pas mano tėvus, ir apie 18 valandą Vincas pradėjo zyzti.
Davus krūtį net kelis kartus, sūnus nenusiramino. O aš taip tingėjau gaminti tą grūdų košę, taip tingėjau! Juk viskas išsitepa, gliti masė greitai kietėja, teks vaiką perrengti ir t.t. Tačiau vis vien greitai sumaišiau avižų košės su bananu ir Vincas stebuklingai nurimo sulig pirmuoju šaukštu. Vadinasi, jis tokiu metu priprato gauti rimtesnio maisto, ir pieno jam nebepakanka.
Kelios pastabos. Man pačiai pradeda seilė tįsti, kai tik užuodžiu verdamas daržoves, tad skaniai pabaiginėju Vinco košeles, kuriose nėra mano pieno (kažkaip psichologiškai neprisiversčiau savęs jo paragauti). Galima sakyti, tapau savotiška šiukšlių dėže, valgau viską, ko nepabaigia Vincas. Bet nesiskundžiu, jo maistas tikrai skanus. Tai įrodo ir tai, kad kelis vakarus net vyras su dukra paprašė ir jiems paruošti avižų košės su bananais ir obuoliais, o dukra, kaskart mums parduotuvėje renkant Vincui vaisių tyreles, išsirenka ir sau – kaip sveiką alternatyvą saldumynams.
Dar viena pastaba – į mane pradėjo kreiptis aplinkinės moterys. Kadangi apsiskelbiau, kad dalyvauju papildomo maitinimo projekte, išgirdau ne vieną klausimą. Kiek košelės daugiausiai vaikui galima sumaitinti? Kaip tryniau bulvę? Ar skaninau obuolį? Kur radau geros mėsos? Ir t.t. Net ir mano mamos sesuo, auginanti trečią vaiką, pasiteiravo, kaip įvedžiau trynį!
Labai džiugu, kad galiu patarti. Su kitomis mamomis kalbant apie maistą, pradeda aiškėti, kad visos jos žinos tuos pačius „taškus“, kur galima rasti sveikesnio maisto: iš lūpų į lūpas eina mėsos krautuvėlių sąrašas, bobulyčių stalų vietos turguose, sveikesnio aliejaus spaudėjai ir pan. Juk visos motinos gyvena tuo pačiu, o ir sveika mityba dabar ant bangos.
Pasiskaičiau, kad vaikui apie 6 mėnesį turi būti daromas kraujo tyrimas, patikrinamas hemoglobino kiekis. Mūsų šeimos gydytoja kažkodėl jo neskyrė, paprašysiu padaryti kitą mėnesį, bet man neduoda ramybės tai, kad Vincui į košes maišau tik tą patį kalakutą. Galbūt reikėtų nusipirkti raudonesnės mėsos?
Kitą mėnesį norėčiau pabandyti Vincui duoti paprikų, burokėlių, špinatų ir kitų įvairiaspalvių daržovių, nes kol kas košių pagrindą sudaro oranžinės spalvos daržovės.
Nauji antrojo mėnesio produktai:
Mėsa – konkrečiai kalakutiena.
Kiaušinio (dažniausiai putpelių) trynys.
Grūdų košės.
Pirktos vaisių tyrelės.
Įvairūs aliejai ir sviestas daržovių košėms gardinti.
Avokadas (sutrintas su bananu).
KOMENTUOJA DIETOLOGĖ
Komentuoja gydytoja dietologė Lina Barauskienė, valgymo įpročių koregavimo centras „Valgymas.lt“
Vadovėlinis augimas. Pirmiausia dėkoju jaunajai mamai už išsamias ataskaitas ir kantrybę papildomai maitinat. Rezultatas puikus, Vincas auga pagal vadovėlį – harmoningai ir proporcingai tiek ūgiu, tiek svoriu. Pradėjus papildomai maitinti, šeima atrado naujų smagių užsiėmimų: nuo draugų konsultavimo iki ekologinio maisto „traškų“ paieškos ir atradimo. Akivaizdu, kad jei į papildomą žiūri maitinimą atsakingai, tai tikrai nėra toks paprastas užsiėmimas, kaip gali atrodyti.
Mėsos klausimas. Šeima pradėjo nuo kalakutienos, kaip ir parekomendavau. Geriausia pradėti nuo tokios mėsos, kuri yra gerai virškinama, kurioje gausu baltymų ir kuri mažiausiai alergizuojanti. Kalakutiena atitinka šiuos reikalavimus, pirmiausia patariau krūtinėlę. Klausimas, kokia kalakuto dalis vertingesnė – šlaunis ar krūtinėlė? Abi. Krūtinėlėje yra daugiau baltymų, šlaunyje – riebalų, kurie vaikams būtini, kaip pagrindinis energijos šaltinis. Iki 2 metų vaikams nereikėtų riboti riebalų!
Po kalakutienos įvedimo praėjus savaitei, galima įtraukti kitą mėsą. Parekomendavau raudoną mėsą (dėl buvusios mamos mažakraujystės). Kadangi Vincas buvo pradėtas papildomai maitinti nuo 5 mėnesių, kol dar iš mamos įgytos geležies atsargos nėra visiškai išnaudotos, tai raudona mėsa, konkrečiai – veršiena (iš jos puikiai pasisavinama geležis) gali šiek tiek palaukti. Idealiu atveju kiekvieną dieną kūdikis turėtų gauti kitos rūšies mėsos – ėrienos, kiaulienos, veršienos, paukštienos. Mažiems vaikams nerekomenduojama laukinių paukščių mėsa, žvėriena ir jautiena (dėl kietumo). Pramoninių košelių sudėtyje yra jautienos, tačiau namų sąlygomis ją gerai paruošti gana sunku.
Košės – geriau skirtos vaikams. Vinco mamai patariau pirkti grūdų košes, skirtas vaikams, nes jos praturtintos tais elementais, kurių kūdikiui reikia, – geležimi, kalciu, jodu, cinku, tam tikrais vitaminais. Papildomo maitinimo pradžioje kūdikiai netenka svorio, nes, nors valgo „stipresnį“ maistą, negauna tiek medžiagų, kiek turėtų, – juk kol pripranta, maistą išpurškia, išspjauna, kaip sakoma, „šauktas pirmyn – šaukštas atgal“.
Tyrelės ankstyvą pavasarį. Žiema ir ankstyvas pavasaris yra tas laikas, kai geriau rinktis pramoniniu būdu pagamintas tyreles, negu pirkti vaisius ir uogas ir gaminti patiems. Vaisiai ir uogos, kurių galime nupirkti dabar, yra atvežti iš labai toli, saugomi nuo kenkėjų, nokinami konteineriuose ir gali vaikučiui padaryti daugiau žalos nei naudos. Žinoma, pirktos tyrelės neturėtų sudaryti visos dienos valgiaraščio (pusryčiams pietums ir vakarienei). Tyrelė gali būti kaip vienas nedidelis maitinimas.
Daržovės – atidedame ankštines ir burokėlius. Vinco mama intuityviai atidėjo tolesniam laikui ankštines daržoves, nes jos sunkiau virškinamos. Vienos iš vėliau įvedamų daržovių turėtų būti ir burokėliai, nes jie daugiau linkę kaupti nitratus. O nitratai kūdikiams labai pavojingi. Nereikia apsigauti, kad burokėliai „kelia“ hemoglobiną. Taip nėra. Burokėliai puikiai tiks, bet kiek vėliau.
Ritmas jau yra. Mama paminėjo, kad Vincas jau pagavo valgymo ritmą, ir tam tikru metu laukia nebe krūties, o sotesnio maisto. Apie tai ne kartą esu kalbėjusi – vaikui labai greitai susiformuoja valgymo įgūdžiai. Tokiam mažyliui labai svarbu rutina, kuri jam yra saugumo garantas. Jeigu tą valandą įpratome duoti košės, vaikutis norės kasdien tokiu metu gauti košės.
Žuvų taukai ir vitaminas D. Žuvų taukus rekomenduoju anksti, nuo pat papildomo maitinimo pradžios. Jeigu kūdikis maitinamas mišinuku, reikėtų pasiskaityti etiketėje, kokia omegų dozė yra mišinyje. Jeigu mama maitina savo pienu, žuvų takus rekomenduoju tiek mamai, tiek kūdikiui.
Vitaminas D kūdikiams skiriamas rutiniškai, kiek lašų duoti, pasako šeimos gydytojas. Mano rekomendacija – pradėjus papildomą maitinimą, atlikti vitamino D tyrimą, ar jo ne per daug, ar ne per mažai. Vitamino D perteklius kenkia sveikatai, kaip ir trūkumas, o duodant šiuo vitaminu praturtintą mišinį bei papildomai vitamino D lašų, galima ir perdozuoti.
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
