Vitos Jurevičienės nuotr.
Tęsiame projektą apie kūdikio pratinimą prie naujo maisto. Pagrindinė projekto herojė – dabar jau 11 mėnesių Medeina. Jos mama kas mėnesį aprašo dukrelės valgymo ypatumus, o gydytojas komentuoja.
Medeina gimė 4 300 g
Projekto pradžioje (6 mėn.) svėrė 8,5 kg
Medeina šį mėnesį priaugo 300 g ir būdama 11 mėn. sveria 10,2 kg
Mamos pasakojimas
Nemėgsta pieno produktų. Kiek save pamenu, vaikystėje nelabai mėgau pieno produktų, ypač paties pieno. Jo negeriu nuo darželio laikų, kai patiekdavo virintą su užsitraukusia plėve… Dabar dietologai, sudarinėjantys mitybos lenteles, pasakytų, kad, ko gero, net per daug valgau baltyminio maisto. Bet štai mano mažylė į pieniškus produktus nelabai patikliai žiūri.
Nuo 10 mėnesių Medeinai pradėjome duoti kai kurių pieniškų produktų. Perskaičiau, kad reikėtų pradėti nuo kefyro arba rūgštaus pieno. Pastarojo mes beveik nevartojame, todėl taip išėjo, kad per visą mėnesį ir dukrytei jo nedavėme paragauti. Tačiau bandėme kelis lašelius kefyro – pirmai pradžiai. Oi kaip ji susiraukė, juk kefyras – rūgštus. Nusipurtė ir rankyte atstūmė.
Taip bandėme kelis kartus, kol po truputį mažoji priprato prie naujo skonio. Žinoma, ji kefyro išgeria nedaug. Nežinau, kiek reikėtų duoti kefyro ar rūgštaus pieno per dieną tokio amžiaus vaikui, o gal tik kelis kartus per savaitę? Medeina daugiausia išgėrusi pusę puodelio.
Jogurtas. Kitas pieno produktas, kurio davėme dukrai – jogurtas. Pirmiausia nupirkau natūralų. Visai nepatiko. Vienas šaukštelis – ir daugiau net nežiūrėjo į tą pusę. Dar kelis kartus pabandžiau, bet išeidavo taip, kad vyresnioji už sesutę suvalgydavo. Tuomet išrinkau be konservantų, bet su mėlynėmis. Šitas dukrytei patiko. Godžiai valgė.
Mes patys sau jau senokai nebepirkdavome jogurto, o tiesiog maišydavome kefyrą su namine uogiene. Tokį mišinuką padariau ir Medeinai.
Mergytei patiko. Bet… Tomis dienomis teko užmiršti visas pamokėles apie naktinį puoduką (pratinamės nuo septynių mėnesių, kiekvieną kartą po miegelio ir kai veido išraiška parodo, kad bus „rimtas reikalas“). Mat mergytei paleido viduriukus. Įdomu, kodėl nuo parduotuvėje pirkto jogurto tokios pašalinės reakcijos nebuvo, o namuose gamintas sukėlė viduriavimą?
Varškė. Tiksliai nežinau, ar varškę geriau duoti nuo 10 ar nuo 11 mėnesių. Mes kelis kartus pabandėme jos duoti Medeinai. Tačiau dukrytei nepatiko. O aš ir nežinau, kuo ją būtų galima paskaninti. Nes namuose trinti vaisiai irgi nepadėjo. Kiek anksčiau gydytojas sakė, kad uogienės dar nereikėtų duoti. Tai įdomu, kaip paskaninti varškę, kad ji būtų skanesnė? Nors varškė dukrai nepatiko, bet iškepti varškėčiai ar virtinukai patiko.
Nežinau, ar yra tokių vaikų, kurie nemėgsta blynų, o gal jų dar nereikėtų duoti. Savaitgaliais mūsų namuose blynai ar varškėčiai yra rytinis ritualas, tad neduoti tiesiog cypiančiai Medeinai širdis neleidžia.
Kiti patiekalai. Šį mėnesį Medeina vis dar pratinasi prie grūdų košių – rytais. Duodu su trintais vaisiais, bet ne itin godžiai valgo. O štai mano mamos virtas košes Medeina mėgsta. Nors gaminame lygiai taip pat, tik mama dar įdeda sviestuko.
Pietums mėsytė ir vis dar atskirai daržovės. Mėsą mergytė labai mėgsta ir jos gali valgyti, kad ir visą dieną. Į tėvelį…
Vakarienei – labai įvairiai: sriubytė, daržovių košė, makaronai, grūdų košė.
Tarp pagrindinių maitinimų dar būna vaisiai, įvairūs duonos gaminiai (labiausiai mėgsta duoniukus ir paprastus vaflius), jogurtas ar kefyras.
Beje, pirmąjį gimtadienį švęsime ten, kur šilta. Tai galbūt gydytojas galėtų patarti, kokių maisto produktų reikėtų vengti svetimoje šalyje. Ir ką daryti: geriau vežtis savo košytes (pirktas parduotuvėje) ar tikėtis, kad ten bus ką valgyti vienerių metukų vaikui.
Gydytojo komentaras
Apie rūgščius pieno produktus. Kai kūdikiui sukanka 10-12 mėn., jį reikia pradėti pratinti prie suaugusiųjų maisto. Tad galima saikingai duoti rūgščių pieno produktų. Lietuvoje labiausiai paplitę rūgpienis (dažniausiai suvokiamas kaip kaime surūgęs pienas), kefyras ir jogurtas. Rūgpienis – tai pienas, raugintas tik su pieno rūgšties bakterijų raugu; kefyras – pienas,raugintas su kefyro grybelio raugu, kurį sudaro pieno rūgšties bakterijos, pieno mielės ir polisacharidai; jogurtas – tai pienas, fermentuotas Streptococcus thermophiles bakterija ir viena iš Lactobacillus acidophilus ar Lactobacillus bulgaricus bakterijų. Žodžiu, visa trijulė – rūgpienis, kefyras ir jogurtas – yra tas pats pienas, tik raugintas kitomis bakterijomis.
Medeinai kefyras galėjo nepatikti, nes jis buvo rūgštus. Kefyro tokio amžiaus vaikutis gali išgerti po 1/2 puodelio kelis kartus per savaitę, ir to visiškai pakanka. Daugiausia galima duoti 200 ml kefyro per dieną (ne iš karto visą dozę), bet tik tuomet, jeigu kūdikis nori. Geriausia yra motinos pienas, o jei jo nėra – geriau nei rūgštus pienas ar kefyras yra amžiui tinkamas pieno mišinys.
Perkant bet kokį rūgštų pieno produktą būtina atidžiai perskaityti, iki kokios datos galioja ir iki tos datos būtina suvartoti. Pirkti reikia tokią pakuotę, kurią šeimos nariai suvalgys per vieną kartą ją atidarius.
Be konservantų ar su? Parduotuvių lentynos lūžta nuo įvairiausių jogurtų, nes juos lietuviai labai mėgsta – jogurtai yra švelnesnio skonio nei kefyras, turi naudingų probiotinių bakterijų. Jei ant jogurto parašyta, kad jis „be konservantų, bet su mėlynėmis“ (ar kitomis uogomis), negalima tikėti.Be konservantų neįmanoma išlaikyti mėlynių tol, kol jos gaminant paklius į jogurtą. Kol kas Lietuvoje dar nepritaikytas toks jogurto gamybos procesas, kad užšaldytos mėlynės byrėtų į jogurto indelius, kuriuos per 1-2 paras kažkas nusipirks.
Kodėl netiko kefyras. Medeina suviduriavo po kefyro ir uogienės mišinio. Priežasčių galėjo būti ne viena. Pavyzdžiui, per daug uogienės (primenu, kad uogienės – bevertis produktas). Galėjo būti senstelėjęs kefyras. O gal pagamintas su uogiene kefyras iki valgymo momento valandą-kitą buvo palaikytas kambario temperatūroje. 11 mėn. kūdikių virškinamasis traktas nėra toks stiprus kaip suaugusiųjų, todėl mergaitės organizmas, gindamasis nuo jam netinkamo patiekalo, pradėjo greičiau jį šalinti – pradėjo viduriuoti. Mažiems vaikams geriausiai tinka šviežias jogurtas be priedų arba šviežias kefyras su per sietelį įtraiškytomis šviežiomis sezono uogomis. Kefyras su namuose gaminta uogiene nėra jogurtas.
Tai du skirtingi pieno produktai.
Kodėl atsisako varškės. Medeina instinktyviai atsisako varškės, nes iki 3 metų vaiko inkstai nėra visai subrendę. Dėl to ir didelis baltymų kiekis, patekęs į organizmą, apsunkina inkstų darbą. Pieno ir jo produktų – rūgpieno, kefyro, jogurto, varškės – vaikas gali nemėgti ir dėl to, kad jo organizmas nesugeba pasisavinti didesnių pieno cukraus (laktozės) kiekių.
Virtų varškėčių skonis pakinta, ir dėl to maži vaikai juos mieliau valgo. Virtų varškėčių Medeinai jau galima duoti, bet su saiku.
Košių gardinimas. Avižų dribsnių, grikių, miežių, ryžių košės puikiai tinka 11 mėn. ir vyresniems kūdikiams ir vaikams. Vietoje sviestuko geriau įpilti šaukštelį nerafinuotų šalto spaudimo aliejų. Dar geriau, kai vieną kartą į košę įpilama vienos rūšies nerafinuoto šalto spaudimo aliejaus, o kitą kartą – kitos. Svieste yra daug sočiųjų riebalų rūgščių, o mažajam žmogui daug reikalingesnės nesočiosios riebalų rūgštys. Vietoje sviesto į grūdų košes galima įdėti 1-2 arbatinius šaukštelius grietinės.
Suprantama, vienu metu košę reikia pagardinti vienu priedu. Vietoje sviesto dar galima į košę įmaišyti 1-2 arbatinius šaukštelius Lietuvoje užaugusių kavamalėje sumaltų lazdynų riešutų. Jei dedama sviesto, jis turi būti nesūdytas ir be jokių priedų. Jokie riebalų mišiniai, margarinai, kad ir kaip skambiai būtų reklamuojami, kūdikiams ir mažiems vaikams nerekomenduojami, nes jie yra produktų mišiniai, neaišku, kaip mažasis žmogus juos toleruos, kokios kokybės produktai buvo naudoti riebalų mišiniui ar margarinui gaminti.
Košėms pagardinti tinka smulkintos sezono uogos, vaisiai, tarkuoti obuoliai, slyvos be odelių, o kai jų nėra – šaldytos.
Kūdikis kelionėje. Gana didelė dalis vaikų iki 3 metų klimato pokyčius sunkiai ištveria – jie suserga nuvykę į šiltus kraštus arba suserga iš jų grįžę. Prieš išvykstant į šiltus kraštus privaloma vaikutį apsaugoti nuo susirgimo hepatitu A ir hepatitu B – vaikas nuo šių infekcijų turi būti paskiepytas, po skiepo iki išvykimo datos turi būti praėję ne mažiau kaip pusantro mėnesio. Mano nuomone, visi patiekalus ir vandenį, skirtus kūdikiui maitinti, reikėtų nusipirkti parduotuvėje Lietuvoje. Svečiose pietų šalyse yra savi papročiai, higienos suvokimas ir paisymas.
Suderintas 10-11 mėnesių kūdikio valgiaraštis:
Motinos pienas arba tinkamas pieno mišinys
Virta smulkinta mėsa ar paukštiena
Trintos virtos daržovės ir vaisiai
Pjaustyti žali vaisiai ir daržovės
Grūdų košės (avižų, grikių, miežių, sorų, ryžių, rečiau – iki 2 kartų per savaitę – manų)
Duona – juoda, balta
Košėms gaminti (bet ne gerti!) tinka ekologiškas pienas. Visas kitas pienas, pirktas parduotuvėje, įvairiai paveiktas aukšta temperatūra, pasterizuotas arba namuose virintas (kai pienas pirktas kieme ar ūkininkų turgelyje) kūdikiams netinka, nes tokiame piene pakitę pieno baltymai, mažo vaiko organizmas sunkiai juos pasisavina.
Trumpi klausimėliai
Ar galima 10-11 mėn. kūdikiui duoti kiaušinio?
Taip, galima. Kiaušinis turi būti prieš verdant nuplautas, nesenas, nepažeistu kevalu ir kietai išvirtas (virtas ne trumpiau kaip 7 min.). Į košę kartą per dieną vietoje kitų priedų galima įdėti pusę kietai virto kiaušinio.
Ar galima duoti 10-11 mėn. kūdikiui varškės sūrelių?
Iš varškės ją supresuojant gaunami įvairūs balti sūriai (varškės sūriai). Taigi sūreliai, kaip ir varškė, iki 1 metų nerekomenduojami, o antrais gyvenimo metais kartą per dieną galima duoti pusę sūrelio (dažniausiai sūrelio svoris būna 45-60 g). Sūrelius vaikai mėgsta, tačiau suaugusieji turėtų reguliuoti kiekį.
Ar galima duoti 10-11 mėn. kūdikiui desertinės varškės iš indelių, saldaus varškės sūrio?
Nerekomenduojama.
Ar galima duoti saldžių pieno gėrimų, tokių kaip „miau“?
Nerekomenduojama. Jokiais saldžiais pieno gėrimais motinos pienas arba amžiui tinkamas pieno mišinys nėra pakeičiami.
Konsultavo docentas Algimantas Vingras
„Mamos žurnalas“
