Nuo kada, kiek, ko, kaip? Daugiausia klausimų kūdikystės etapu kyla pradėjus papildomą maitinimą. Tęsiame interaktyvų projektą – kiekvieną mėnesį mama pasakoja, kaip sekėsi papildomai maitinti kūdikį, o gydytoja dietologė komentuoja.
Projekte dalyvauja vilnietis Vincas, kuriam papildomas maitinimas pradėtas nuo 5 mėnesių.
Vincas gimė 4 530 g ir 57 cm.
Iki 5 mėnesių valgė tik mamos pieną.
Per visus papildomo maitinimo mėnesius priaugdavo po 500 g.
Dabar 10 mėnesių Vincas sveria 10 kg.
Projektą komentuoja valgymo įgūdžių centro Valgymas.lt gydytoja dietologė Lina Barauskienė.
KAIP SEKĖSI PAPILDOMAI MAITINTI, KAI KŪDIKIUI 10 MĖNESIŲ
PASAKOJA MAMA
Mityba kelionėje. Šį mėnesį didysis iššūkis maitinant Vincą buvo mūsų kelionė į Prancūziją. Nors kelionė tik savaitei, nors keliavome į labai civilizuotą šalį su daugybe prekybos centrų ir geriausios kokybės maistu, vis vien svarsčiau, kiek kokių košyčių vežtis, kas pravers, ką rasiu ten, ko nerasiu.
Prieš kelionę prisipirkau daugybę spaudžiamų vaisinių tyrelių – jos buvo skirtos ir skrydžiams ištverti, ir pačioje Prancūzijoje alkio kirminą numalšinti. Taip pat išdrįsau nusipirkti ir spaudžiamų košių su mėsa – stiklainių vežtis nesinorėjo, o tos spaudžiamos pakuotės, pripažinkime, be galo patogu. Ypač maitinant paplūdimyje, kai pakuotė apsaugo nuo smėlio. O kadangi skridome pigių skrydžių bendrovės lėktuvu, mūsų lagaminų kiekis ir dydis buvo labai ribotas, pasiėmėme mažai drabužių, nes vienas iš lagaminų tiesiogine žodžio prasme buvo prikimštas Vinco maisto: tyrelių, košių, sausainukų, grūdinių košių ir pan. Žinoma, ir sauskelnių.
Poilsis nuo puodų. Spaudžiamų košių prisipirkau ir todėl, kad visai netroškau kiekvieną dieną ir vakarą virti Vincui maisto, nors ir nuomojomės butą, kuriame buvo visiškai įrengta virtuvė. Vincui nė karto neviriau nei daržovienės, nei grūdų košės, visiškai ilsėjausi nuo virtuvės darbų.
Kadangi tuo metu Pietų Prancūzijoje buvo gana karšta, Vincas su didžiausiu džiaugsmu gėrė vaisių tyreles, valgė mėsingąsias košes (išbandė košes su spagečiais ir Bolonijos padažu, jautienos su daržovėmis ir pan.), o tarp maitinimų visada gurkšnodavo mano pieną (krūtį duodavau dažnai, nes bijojau, kad vaikas neperkaistų ir nedehidratuotų).
Kelis kartus buvo kilusi mintis, kokia aš bloga motina, kad maitinu tik pirktinėmis košėmis, tad sąžinės kirminą nuraminau nupirkusi gero jogurto ir šviežių vaisių pakramsnoti – taigi Vincas Prancūzijoje maitinosi visiškai įprastai, valgė jogurtą su bananais pusryčiams, gaudavo užpilamos grūdų košės, mėsos tyrelių ir pan.
Žinoma, kai valgydavome kavinėse, pakramsnodavo ir picos kraštų, ir makaronų, labai džiaugdavosi gavęs ledų (mes jų valgėme daug ir dažnai, Vincas liūdnai žvelgdavo į mus, valgančius nuostabiausius gelato, tekdavo duoti paragauti). Daug važinėjome traukiniais, tad sūnų labai gerai nuramindavo sausainiai, duonos lazdelės, kukurūzai.
Žindymas – kelionių išganymas. Man buvo be galo svarbu, kad toliau galėčiau žindyti Vincą, troškau to patogumo lėktuve, ekskursijose, kai nereikia nei plauti buteliukų, nei virinti vandens, nei šildyti mišinuko, – kelionėje maitinti krūtimi yra tobula, tad tuo mėgavausi ir džiaugiausi.
Gerai, kad vežiausi savo maistą. Būdami Nicoje, Kanuose ir kituose miestuose, nesilankėme galinguose užmiestiniuose prekybos centruose, pasitenkinome tik centrinėmis krautuvėlėmis, tad didelio kūdikių ir vaikų maisto pasirinkimo nepastebėjome. Spaudžiamų tyrelių beveik neradome, o ką jau kalbėti apie kelias rūšis nesaldžių, mėsingų košių, tad visai pasidžiaugiau, kad vis dėlto viską susipirkau Lietuvoje. Kalbant apie Vinco skonio praplėtimą kelionėje, sūnus ten pirmą kartą paragavo smėlio, pievų žolės ir paplūdimio akmenų. Kuo gi ne gurmaniška kelionė?
Pasiilgo namų maisto. Įdomiausia buvo grįžus į Lietuvą – Vincas buvo be galo pasiilgęs įprastų košių: jeigu iki tol per karščius nenoriai pagromuliuodavo kelis šaukštus daržovienės su mėsa, tai dabar kimba su didžiausiu džiaugsmu. Net ir pasmulkintas rupiau – matyt kelionėje jam įgriso visiškai sutrintos košės ir tyrelės. Dabar Vincas džiaugiasi, gavęs rupios grūdų košės, faršo ar net žalią morką – kramtymas jam didžiausias malonumas.
Įvedama varškė. Įkvėpta Linos Barauskienės patarimų, gaminau ir vaškės apkepą, ir varškėtukus (čia patyriau kulinarinį fiasko, nes gyvenime jų nebuvau kepusi, viskas prisvilo, namai prasmirdo, baisu), vyras kepė ne kartą blynus – ir viską Vincas skaniai, su susidomėjimu ragavo, kas nepatiko, metė į šoną, vėl ragavo. Vis dažniau šeimai ir Vincui gaminu bolivinės balandos košes, nes jau atsivalgėme grikių, o grūdai, žinia, sveika.
Kotletai. Visai neseniai eksperimentuodama atradau gana skanių kotletukų receptą: nusipirkusi kiaulienos ir veršienos faršo, įmušu kiaušinį, smulkia tarką įtarkuoju saldžiosios bulvės ir kepu orkaitėje. Vyras, dukra ir Vincas susižavėjo tokiu patiekalu, tad gamina bent kartą per savaitę. O Vinco žaidimą su kotletu net esu nufilmavusi: susižavėjęs sūnus mauroja kotletą, laikydamas abiem rankom, tuomet meta nuo savęs, vėl paima į rankas su didžiausia meile, kandžioja ir vėl meta. Toks valgymo principas (pavadinčiau jį „myliu-nemyliu“) galioja su visais į ranką paimamais maistais.
Po truputį – prie bendro stalo. Džiaugiuosi ir uogų įvairove, Vincas palaimino trešnes, braškes, šilauoges, patiko jam ir arbūzas, melionas bei kiti vaisiai. Gal kiek atsargesnė esu su vynuogėmis ir kriaušėmis, vis jaudinuosi dėl sūnaus pilvo pūtimo.
Vis rečiau verdu košes, o juk seniau kaip koks laikrodis tam tikrą valandą užkaisdavau daržovienę ar užmerkdavau kruopas. Paprasčiausiai mintyse pasvarstau, ar vakarienei gaminsiu ką nors mėsiško, tada pagal poreikį, orą ir dienos planus pagaminu ko nors – ar tai tik daržovės, ar grūdų košė, ar žuvytė su morkomis ir brokoliu. Stengiuosi Vincui duoti tai, ką valgome patys, o mūsų mitybą šiek tiek paprastinti (į košes dedu mažiau druskos arba jos visai nededu, mėsos neprieskoniuoju pipirais, visada pagaminu kokių daržovių šalia ir pan.). Žinoma, viskas vyksta labai lėtai, palaipsniui, bet džiaugiuosi tuo Vinco prisidėjimu prie mūsų šeimos. Dabar savaitgaliais pusryčiaujame prie stalo visi keturi, ir tas jausmas, kad ir sūnus valgo kartu, yra labai smagus.
Kito mėnesio tikslas lieka toks pats, kaip ir šio, – Vincą įlieti į bendrą šeimos mitybinę sistemą ir pasimėgauti vasaros teikiamais gėriais: uogomis, daržovėmis ir vaisiais.
KOMENTUOJA DIETOLOGĖ
Komentuoja gydytoja dietologė Lina Barauskienė, valgymo įpročių koregavimo centras „Valgymas.lt“
Kas yra „Baby Led Weaning“. Vincas (nors tokių dalykų nesuplanuosi) idealiai tinka valgymo projektui, nes yra smalsus, greitai pripranta prie naujo maisto, nėra alergiškas, turi gerą apetitą ir t.t. Būtų gerai, jei visi kūdikiai taip lengvai išlaikytų išbandymą „papildomas maitinimas“.
Deja, kai kurioms šeimoms papildomo maisto įvedimas tampa tikrą drama. Mamos eksperimentuoja, ieško informacijos internete, tariasi su draugėmis, gyvenančiomis užsienyje, ir randa visokių naujovių.
Pavyzdžiui, papildomas maitinimas kieto maisto gabaliukais (Baby Led Weaning). Tikro vertimo net nėra, o metodo esmė: tai toks papildomo maitinimo būdas, kai kūdikiui maistas duodamas nesmulkintas, nedaromos tyrelės, košės, viskas siūloma gabaliukais, kūdikis pats pasiima, įsideda į burną. Kitaip tariant, – vaikas pats save maitina. Daugiau informacijos angliškai: http://www.babyledweaning.com/.
Šiam metodui apie 15 metų, jis pirmiausia paplito Didžiojoje Britanijoje, ten išleista pirmoji knygą apie šį papildomo maitinimo būdą. Anglijoje šį metodą pripažįsta medikai, ir net skatina.
Metodo minusai. Ką sako Europos pediatrų, gastroenterologų ir mitybos specialistų draugija, kurios nuostatomis remiamės mes, Lietuvos medikai? Jų nuomone, kad dar ne į visus klausimus atsakyta, kad būtų galima drąsiai rekomenduoti šį būdą. Nėra argumentų, kurie įrodytų kad „valgymas gabaliukais“ kažkuo pranašesnis už mums įprastą „valgymą šaukšteliu“. Kai vaikas valgo pats, atsiranda tam tikrų rizikų: jis gali nesuvalgyti reikiamo maisto kiekio, todėl negauna reikiamų medžiagų, ypač geležies.
Tėvai, kurie imasi šio metodo, turi būti gerai apmokyti – ko kūdikiui būtinai reikia, kokį maistą siūlyti.
Be to, netinkamai pasiruošus metodui Baby Led Weaning padidėja užspringimo rizika.
Šis papildomo maitinimo būdas įmanomas tik nuo 6 mėnesių, nes kūdikis turi jau tvirtai sėdėti, mokėti paimti į ranką maisto gabaliuką, mokėti trinti jį dantenomis, galų gale – domėtis maistu. Dažniausiai tokius gebėjimus turi tik 8 mėnesių kūdikis (mes ir rekomenduojame duoti į ranką gabaliukus maisto nuo 8 mėnesių. Nors Australai – nuo 7 mėn., o Anglai – nuo 6 mėn.). Dabartinės papildomo maitinimo rekomendacijos pataria papildomą maitinimą pradėti nuo 4–5 mėnesių, vadinasi, maitinant gabaliukais, papildomas maitinimas šiek tiek nuvėlinamas.
Metodo pliusai. Nutukimo problema didėja, o priežastys dažniausiai būna vaikystėje, kai suformuojami netinkami mitybos įpročiai, kurių svarbiausia – žmogaus santykis su maistu ir maitinimu.
Mamos be galo jautriai reaguoja į kūdikio maitinimą, kad tik valgytų, kad tik suvalgytų. Konsultuoju šeimas, kuriose vaikai auga sveiki, stiprūs, atitinka ūgio ir svorio normas, bet mamos sako – jis nieko nevalgo. Jos stengiasi įkišti vaikui maistą bet kokia kaina. Minėtas Baby Led Weaning papildomo maitinimo būdas leidžia kūdikiui pasirinkti maisto kiekį, valgymo greitį, dažnį, produktą (jei pasiūloma įvairovė). Kadangi kūdikiai ir maži vaikai turi dar nesugadintą, organišką sotumo-alkio pojūtį (kas mums, suaugusiesiems, dažniausiai jau yra sugadinta), jis, tikėtina, pasirinks teisingai. Manoma, kad leidžiant maistą valgyti pačiam gabaliukais, įgimtas alkio-soties pojūtis tobulinamas, o organizmo gebėjimas suvokti, ko jam labiausiai reikia, – neiškraipomas. Atlikti tyrimai su 2–3 metų vaikais, kurie buvo maitinami Baby Led Weaning būdu, rodo, kad jie neturi problemų nei dėl svorio, nei dėl medžiagų trūkumo.
10 mėnesių – prie bendro stalo. Jeigu kūdikis pradėtas papildomai maitinti anksčiau nei 6 mėnesių (Vincas – nuo 5 mėnesių), tai būdamas 10 mėnesių jis gali valgyti šeimos maistą. Kitaip tariant, – tokio amžiaus kūdikis turi valgyti viską, su viena išlyga – pienas dar negali būti pagrindinis gėrimas. Žinoma, „viską“ reikia suprasti, kaip „viską, kas tinkama ir pritaikyta mažam vaikui“, – nepersaldinta, nepersūdyta, be aštrių prieskonių, priimtinos konsistencijos (10 mėnesių vaiko maistas turi būti kur kas rupesnis, nei 6 mėnesių, ne sutrintas, o tik pasmulkintas šakute). Kadangi dabar didžiulė uogų, vaisių, daržovių įvairovė, būtinai tuo naudokitės ir kasdien siūlykite šviežio derliaus. Kad būtų užtikrinta žarnyno sveikata, reikėtų kas dieną pasiūlyti kokio nors rauginto produkto (kefyro, jogurto). Jau galima siūlyti įvairių patiekalų iš varškės. Kai tekstuose miniu „varškėtukai“, turiu omenyje virtinukus iš varškės, kurie minkšti, purūs. Žinoma, galima kepti varškės blynelius, tačiau juos sunkiau susmulkinti.
Tokio amžiaus kūdikis jau galėtų ir turėtų gerti iš puodelio pats.
Kai manęs klausia, ką rekomenduočiau 10–11 mėnesių kūdikiui, atsakau, kad lengviau pasakyti, ko nerekomenduočiau: subproduktų, jūros gėrybių, medaus ir karvės pieno.
„Mamos žurnalas“
Norime pasidalinti, kad yra parengtos profesionalios literatūros apie BLW ir lietuvių kalba. Nemokama informacija: http://www.blw.lt
Taipogi, jau galite įsigyti ir pirmąją knygą lietuvių kalba ,,Kūdikio vadovaujamas primaitinimas“