Nuo metų iki penkerių formuojasi vaiko valgymo įpročiai. Reikėtų ne žodžiais aiškinti, kad vieną produktą valgyti sveika, kitą nesveika, bet rodyti gerą pavyzdį savo pačių elgesiu.
Konsultuoja gydytoja dietologė Lina Barauskienė.
Sakoma, kad nuo metų vaikai jau gali sėsti prie bendro šeimos stalo, tačiau realiai tėvų ir vaikų mėgstami patiekalai labai skiriasi. Mums būtų neskanu valgyti garintą, be prieskonių maistą. Tad vaikams vis tiek tenka gaminti atskirai…
Iki metų kūdikių pagrindinis maistas – mamos pienas, papildomai jį supažindiname su vis įvairesniu maistu, o nuo metų, pagal sveikatos organizacijų rekomendacijas, jis jau gali valgyti tai, ką valgo visa šeima. Klausimas tik – ar pati šeima maitinasi sveikai? Idealiu atveju visiškai pakaktų vieno valgiaraščio ir vaikams, ir tėvams. Jei taip nėra, vaikams tenka gaminti atskirai.
Kiek kartų per dieną turėtų valgyti darželinukas?
Kad vaikui netrūktų jokių reikalingų medžiagų, jis turėtų valgyti dažniau, negu suaugęs žmogus. Juk vaiko skrandukas 5 kartus mažesnis už suaugusiojo, tad jam neužteks 3 valgymų per parą. Tarp pagrindinių valgymų turėtų būti bent 2 užkandžiai. Kad gautų visų reikalingų medžiagų, vaiko valgiaraštį turėtų sudaryti (čia palengvinimo taisyklė tėveliams, kad nereikėtų skaičiuoti įvairių gramų): 6 porcijos grūdinių patiekalų, 5 porcijos vaisių ir daržovių, 3 porcijos pieno produktų, 2 porcijos baltymų – mėsos, žuvies, kiaušinių. Jeigu tos taisyklės pavyksta laikytis, medžiagų tikrai pakaks.
Kas tai yra užkandžiai tarp pagrindinių maitinimų?
Vieni vaikai išalksta greičiau, kiti ne taip greitai. Vaikai, kurie nemoka kalbėti, moka parodyti, kada nori valgyti, tie, kurie kalba, pasakys, mes jų turėtume klausyti ir pagal juos dėlioti dienos režimą. Mažam, iki penkerių metų amžiaus vaikui tarpai tarp valgymų neturėtų būti didesni nei 2–3 valandos. Vaikas turi žinoti, kad, valgydamas užkandį, jis atsisės prie stalo ir nieko kito neveiks, tik valgys. Puiku, jei prisėda šalia ir mama su tėčiu, sukuriamas valgymo ritualas. Tik pavalgius ir pakilus nuo stalo galima žaisti. Užkandžiai – nereiškia, kad vaikas kada panorėjęs griebs sausainį ar lakstys su bananu rankoje po visus namus. Arba valgydamas žiūrės televizorių.
Ar normalu, kad mūsų 6 metų vaikas kartais suvalgo daugiau už tėvus?
Aktyviai augantis, labai energingas, dažniausiai labai lieknas vaikas gali suvalgyti daugiau už savo bendraamžį apkūnų vaiką. Vaikams reikia daug ir greitos energijos, tad nieko keisto, jei kartais jis suvalgo daugiau net už mamą. Santykinai pagal kūno svorį vaikui reikia daugiau maisto nei suaugusiajam.
Ar nevalgumas išaugamas? Auginame vaiką, kuris valgo tik iš reikalo.
Vaikams iki 3–4 metų būdingas išrankus valgymas, sumažėjęs domėjimąsis maistu ir nenoras ragauti naujo, nepažįstamo maisto. Yra vaikų, kurie niekada nenori valgyti. Žinoma, visada reikia atkreipti dėmesį, ar nėra kokių problemų: konsultuotis su vaikų gydytoju, atlikti tyrimus, ar nėra anemijos, ar vitamino D trūkumo, ar kitų ligų. Galbūt vaikas netoleruoja tam tikrų maisto produktų ar turi virškinimo sutrikimų. Jei tyrimai nieko tokio nerodo, vaikas auga pagal normas, yra sveikas, tiesiog sau pripažinkite, kad auginate išrankesnį maistui vaiką. Raginti prievarta valgyti nereikia, tai gali vėliau privesti prie iškreipto požiūrio į maistą, valgymo sutrikimų. Nereikėtų ir prikišamai versti: paragauk, kaip čia skanu. Bet koks spaudimas sukelia stresą. Žinokite, kad iš bado vaikas tikrai nemirs, jei namuose yra maisto.
Ar teisinga drausti saldumynus ir kitus nesveikus produktus?
Stebėkite vaikų gimtadienyje, kaip elgiasi vaikai, kuriems tėvai draudžia saldumynus, ir vaikai, kurie jų gauna reguliariai.
Pirmieji siaubia vaišių stalą, ragauja vieną skanėstą po kito, valgo be saiko. Tie vaikai, kuriems saldainiai nėra tabu, paragauja vieną kitą ir bėga žaisti. Taigi draudimais nieko gero nepasieksi. To, ko draudžiama, visada labiau norime.
Tyrimai skelbia, kad vaikai, kuriems draudžiamas kažkoks maistas, suvalgo jo daugiau nei norėtų, kai atsiranda galimybė.
Saldus skonis vaikams yra įgimtas, ir nuo pat pradžių jis tokį gauna (mamos pienas yra saldus). Saldumynų, greitos energijos vaikams reikia. Tačiau prie saldumynų, beje, kaip ir prie kito vaikams netinkančio maisto, vaikų pratinti nereikia, jie patys atras juos. Kuo vėliau – tuo geriau. O kai jau jie atras, – nedemonizuokite jų. Reguliariai įtraukite saldumynus į vaiko racioną (aišku, ne su kiekvienu valgymu), duokite jų be jokių sąlygų ir išlygų. Tikslas – kad tai taptų ne uždraustas vaisius, o „eilinis“ produktas. Tik, žinoma, ne bet kada, o galioja ta pati taisyklė (visai šeimai) – griežtai užkandžių metu, pagrindinio valgymo metu (nedidelis desertas). Kai vaikas matys, kad gali saldumynų gauti bet kada ir tiek, kiek tik nori, atsiras ribos.
Kai kalbame apie saldainius, pyragus, tortus, traškučius, sąvokos „nesveikas maistas“, „blogas maistas“ nevartočiau. Yra kasdienis ir nekasdienis maistas. Visi šie išvardinti gardumynai – tiesiog nekasdienis maistas. Pagal rekomendacijas, cukrus turėtų sudaryti ne daugiau kaip 10 proc. vaiko raciono per dieną, tai vaikams iki 7 metų yra 6–9 arbatiniai šaukšteliai.
Kiek kartų per savaitę vaikui galima duoti desertų?
Jei vaikas saldumynų mėgėjas, galima ir dažniau. Galima desertą duoti kartu su pietumis, tik mažą jo porciją, kad vaikas nepasisotintų. Vaikas pats turėtų nuspręsti, kada jį suvalgyti, – prieš, per ar po pagrindinio maisto. O kartkartėmis užkandžio metu galima padėti ant stalo tiek saldumynų, kiek tik vaikas nori. Kai viskas leidžiama, vaiko elgesys pasikeičia.
Kartais desertu mamos vilioja vaikus valgyti sveiką maistą: suvalgyk pietus, gausi desertą, suvalgyk vakarienę, duosiu šokolado. Įprotis valgyti normalų maistą vien dėl to, kad gautų desertą, nėra geras. Tačiau svarbu atminti, kad visas kitas maistas, be saldumynų, privalo būti vaiko sveikatai tinkamas!
Ar teisinga vaikui nuo mažens diegti vegetarizmo idėjas ir rodyti filmukus, kaip mėsai žudomi gyvūnai?
Jeigu vaikui neduodama tik mėsos, – galima taip suderinti vaiko mitybą, kad jam netrūktų būtiniausių medžiagų. Tik reikia išmanyti, kuo ir kaip keisti mėsą, žuvį ir kiaušinius. Dar radikalesnė – veganinė – mityba mažiems vaikams teoriškai yra įmanoma, tačiau būtina akyla gydytojų priežiūra ir konsultacijos. Aš veganinės mitybos mažam, taip sparčiai augančiam vaikui, kuriam kai kurių maisto medžiagų reikia net 5–7 kartus daugiau nei suaugusiam, nerekomenduoju.
Manau, svarbiausia neprarasti sveiko proto ir nenukrypti į kraštutinumus, kad išvengtume tragedijos.
Jei vaikui patiekiu kotletą, daržovių ir makaronų vienu metu, jis suvalgo makaronus ir mėsą, daržoves palieka. Įsigudrinau makaronų duoti tik į valgymo pabaigą, kai būna jau pavalgęs ir mėsos, ir daržovių…
Vaikas geriau žino, ko jam reikia tuo metu. Augančiam vaikui reikia visko, ir tų makaronų, kuriuos jis suvalgo pirmiausia, nes makaronai, jeigu jie tinkamai pasirinkti, teikia energijos, vitaminų, ypač B, cinko ir skaidulų. Kai vaikas jau pats sugeba įsidėti į lėkštę maisto, patartina serviruoti stalą taip, kad jis pats turėtų galimybę nuspręsti, kiek ir kokių patiekalų šįkart nori suvalgyti. Pasitikėkite savo vaikais.
Darželio virėjos sako, kad dabartiniai vaikai visai nebevalgo bulvių. Kai būna bulvių košė, virtos bulvės su kefyru, viskas keliauja į šiukšlių kibirus. Kodėl?
Vaikai dažnai atspindi tuos reiškinius, kurie vyksta namuose. Daug kalbama apie tai, kad bulvės neva tukina, jas valgyti nesveika, tad jaunos šeimos dažnai jų vartoja labai nedaug. Iš tiesų nesveikos ne pačios bulvės, tik tam tikri jų gaminimo būdai ir papildai. Tarkime, aliejuje gruzdintos bulvytės. Bet būtent jas vaikai mėgsta labiausiai ir kažkodėl tai laikoma vaikišku maistu, nors jos vaikų mitybai visai netinka.
Yra liaudis posakis „Be varškės dantys išbarškės“. Mūsų vaikas visai nemėgsta varškės ir pieno. Ar tai blogai?
Pieno produktai svarbūs kaip kalcio ir kitų būtinų medžiagų šaltinis, tad jų vaiko racione turėtų būti. Jei ne gryno pieno, tai bent jogurtų, sūrio, kefyro. Išskyrus tuos atvejus, jei vaikas netoleruoja laktozės arba yra alergiškas baltymui. Bet tai irgi reikia ištirti. Tėvų abejonės, kad vaikas atsisako pieno produktų, nes galbūt jų netoleruoja, gali būti be pagrindo.
Reikėtų atlikti tyrimus ir įsitikinti, ar tikrai taip yra. Pienas – lengviausiai prieinamas kalcio, vitamino D ir baltymų šaltinis vaikams. Tačiau, jeigu vaikas atsisako pieno produktų, pakeitus juos kitais maisto produktais galima nesunkiai patenkinti vaiko poreikius, jums padės gydytojas dietologas.
Ar reikia laikytis dietos visai šeimai, jei antsvorio turi tik vaikas, o tėvai liekni?
Šeimoje negali būti jokių dvigubų standartų – jei vakare tėvai pasislėpę valgys bulvių traškučius, vaikas tikrai ras pakelį ar kitus įkalčius. Prie kitokios, sveikesnės, mitybos turėtų pereiti visa šeima.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
