Gydytoja dietologė ir Intuityvaus valgymo konsultantė Lina Barauskienė atkreipia tėvų dėmesį, kad kai kurios, labai populiarios ir dažnai sakomos, frazės valgant daro didelę žalą mūsų mažiesiems ir slopina jų įgimtą gebėjimą valgyti intuityviai, t.y. vadovaujantis savo organizmo siunčiamais signalais: alkiu ir sotumu.
Lina Barauskienė išskiria teiginius bei posakius, kurių pataria nesakyti vaikams tiesiogiai ar jiems girdint. Pasak jos, iš autoritetu laikomų tėvų išgirstos replikos formuoja bręstančios asmenybės valgymo įpročius ir užprogramuoja būsimą „konfliktą“ su maistu, didina valgymo sutrikimų riziką, nepasitikėjimą savo kūnu, jo nepriėmimą bei su tuo susijusius kompleksus.
„Tu toks nevalgiukas“. Akcentavimas, kad vaikas nieko nevalgo. Vaikai, kaip ir suaugę, turi aibes patiekų ar produktų, kurių jie tiesiog nemėgsta. Kartais dėl skonio, kartais dėl išvaizdos, kartais dėl patiekalo ar produkto tekstūros. Kuo labiau tėvai pyks dėl to, derėsis, prašys ar baus, tuo išrankesnis darysis vaikas.
Kuo pakeisti: „Žinau, praeitą kartą tau nelabai patiko, tačiau pasakyk, ką manai apie tai šiandien, kai paragausi kąsnelį“, „Ar tu žinai, kad tavo skonis keičiasi, kai tu augi?“, „Įdomu, ar tau jau patinka šis vyresnių vaikų maistas?“
„Tu toks geras valgytojas“. Vaikais nieko kito taip netrokšta, kaip pamaloninti savo tėvus ir gauti iš jų pagyrimų. Žinoma, valgymas kartu gali ir turi būti malonus laikas bendrauti ir būti kartu. Tačiau mintyse visada reiktų išlaikyti pagrindinį valgymo tikslą – pasistiprinti ir energija aprūpinti organizmą. Netinkama praktika, kai valgant ar nevalgant vaikas bando įsiteikti tėvams.
Kuo pakeisti: „Atrodo, šiandien tu buvai tikrai išalkęs!”, „Man taip smagu leisti laiką kartu su tavimi vakarieniaujant”.
„Turi suvalgyti visas daržoves arba deserto nebus“. Vaikai – kur kas gudresni, nei dauguma tėvų galvoja. Kiekvieną kartą juos papirkinėjant desertu, jie suvoks, kad skanumynas yra apdovanojimas po „neskanaus“ maisto. Greit jie išmoks išlaukti, kol apdovanojimas bus pasiūlytas, ir tik tada pradės valgyti savo porciją. Nors greičiausiai išalkę ją būtų suvalgę ir be jokio paskatinimo maistu.
Kuo pakeisti: „Man patinka visas maistas. Kai kuris– padeda mums augti ir būti stipriems, nes turi daug vitaminų ir kitų tam reikalingų medžiagų. Kitas maistas – skirtas labiau linksmybėms. Aš mėgstu ir tokį, ir tokį, o tu?“
„Afrikoje vaikai badauja, o tu palieki maistą lėkštėje“. Žalinga praktika auklėti vaiką jį gasdinant ar jam prikaišiojant procesus, kurių jis dar nėra pajėgus suvokti ar už kuriuos jis nėra atsakingas. Tačiau tikrai galima kalbėti apie maisto švaistymą ir mokyti savo atžalą atsakingai įsidėti tiek, kiek jam norisi.
Kuo pakeisti: „Įsidėk tiek, kiek tau norisi dabar, jeigu norėsi dar – įsidėsi“, „Likusį maistą galėsime suvalgyti vėliau“.
Mama ar tėtis sako: „Aš buvau toks blogas/a pietų metu, prisivalgiau tiek daug. Dabar turiu valandą pasportuoti“. Vaikų prigimtis – judėti. Būvimas nuolatiniame judesyje, žaidimai, fizinė veikla – tai jų būdas pažinti pasaulį. Tačiau, deja, labai dažnai iš suaugusiųjų vaikai girdi žinutę, kad fizinė veikla yra savotiška bausmė už tai, kad jie persivalgė.
Kuo pakeisti: „Suvalgiau šiek tiek daugiau, nei iš tikro norėjau / nei mano kūnui reikėjo, dabar jaučiuosi apsunkęsGal eikim kartu pasivaikščioti?“
„Privalai suvalgyti visą patiekalą arba negausi deserto“. Dauguma vaikų labai mėgsta skanėstus. Dėl jų jie tikrai pasistengs, tačiau toks prašymas – labai netinkamas. Tėvai prašo, kad vaikas suvalgytų viską, kas yra lėkštėje, net jeigu jis jau nebenori. Tai reiškia, ragina vaiką persivalgyti, o po to jį apdovanoja duodami dar daugiau maisto – desertą. Vaikas mokosi ignoruoti savo sotumo jausmą vien tam, kad gautų pažadėtą skanėstą.
Kuo pakeisti: „Suvalgyk kiek tau norisi kasdieninio maisto, jeigu norėsi – valgysime ir desertą“.
Mama ar tėtis sako: „Aš toks stora, išsipūtusi, siaubas!! Arba negaliu patikėti kaip jis/ji apsileido, priaugo tiek svorio“. Vaikai savo tėvus girdi visada, net kai to mažiausiai tikitės. Girdėdami tokias replikas artimiausioje aplinkoje, vaikai mokosi, kad savęs ar kitų žmonių smerkimas, dėl kūno sudėjimo ar kitų išvaizdos elementų, yra normalus reiškinys. Greičiausiai, jūsų atžala slapčia ir pats svarsto, o ką jūs galvojate ar kaip jūs vertinate jo kūną.
Kuo galima pakeisti: „Aš nesu tobulas, nė vienas žmogus nėra, bet aš stengiuosi valgyti įvairius ir maistingus patiekalus“.
Linos Barauskienės teigimu, o svarbiausia, jūsų vaikas nuolatos turi girdėti, kad mylite be jokių sąlygų ir išlygų.
