Linksmieji apetito kalneliai, arba – ką daryti, kad vaikas valgytų

Pilna porcija, likusi po pietų. Vaikas, abejingai stumdantis kotletą po lėkštę. Tik paknebinėta mėsos, daržovių. Šie vaizdeliai mamas varo į neviltį. Bet gydytojai dietologai siūlo nesikrimsti – tikriausiai Jūsų vaikas pateko į natūralią apetito duobę, iš kurios, atsispyręs į dugną, šaus į viršų, ir vieną dieną rūpinsitės, nes jis vėl viską suvalgė, ir prašo dar.

 APETITO DUOBĖS

Mamos pastebi, kad vaikų gyvenime būna valgymo–nevalgymo etapų. Pavyzdžiui, gerokai mažiau pradeda valgyti 2 metų vaikai, paskui prieš augimo šuolį apetitas padidėja, o paauglystėje jis būna žvėriškas. Kokiais vaikystės etapais žmogus suvalgo sąlygiškai daug, o kokiais – gerokai mažiau?

Vaikų mitybai iš tikrųjų būdingi linksmieji valgymo kalneliai. Tai susiję su įvairiausiais dalykais: vaiko augimo tempu, naujo skonio pažinimu, pasikeitusiomis gyvenimo aplinkybėmis, vaiko emociniu nusiteikimu, santykiais ir bendravimu su tėvais.

Pirmoji apetito duobelė būna kūdikiams apie 6–7 mėnesį, kai pradedamas įvedinėti naujas maistas. Jis gali kūdikiui būti ne toks skanus, kaip mamos pienas, todėl mažylis maistą stumdys burnoje, suvalgys vos šaukštelį.

Paskui kūdikis susipažįsta su skoniais, apetitas pagerėja, ir kūdikis gali kirsti košes kas 3 valandas.

Antra apetito duobė būna vaikui išėjus į darželį – 2 metų vaikas gali tapti labai išrankus maistui, nors iki tol turėjo puikų apetitą. Tai daugiau emocinis apetito sumažėjimas dėl naujos aplinkos ir streso. Vaikai sako, kad darželio maistas jiems neskanus, bet iš tikrųjų nevalgo dėl vidinio jaudulio. Ilgainiui įvyksta adaptacija, ir vaikas pradeda valgyti, nes perpranta darželio maisto skonius, be to, valgo kiti vaikai.

Apie trečius-ketvirtus metus – vėl apetito duobė dėl sulėtėjusio augimo ir sumažėjusio energijos poreikio.

Prieš brendimą kūnui reikia daug energijos, todėl apetitas iki paauglystės pamažu vis didėja.

Vaiko organizmas dar nesugadintas dietomis, maisto „derinimais“, kažkokių produktų atsisakymu. Tai tobulas mechanizmas, kuris pats pasako, kiek jam reikia maisto, kada jo reikia ir kokio. Jeigu šitas mechanizmas nėra išderintas, galima labai gražiai matyti, kaip keičiasi apetitas, priklausomai nuo augimo. Vos tik augimas šiek tiek sulėtėja, tuoj pat sumažėja apetitas. Tas pats kalbant ir apie energijos sunaudojimą. Vos vaikas gauna didesnį krūvį, tarkime, per vasaros atostogas daug dūksta kieme ar pradėjo lankyti sporto būrelį, labai greitai padidės ir vaiko porcijos. Tai labiausiai akivaizdu, kai vaikas bręsta, keičiasi hormonai, didėja ūgis ir organai, persiformuoja figūra. Tuomet maisto kiekis, kurio reikia vaikui, gali atrodyti nesuvokiamai didelis, gerokai didesnis nei suaugusio žmogaus.

Dėl tokių natūralių dalykų, kaip augimo ir apetito šuoliai, jaudintis nereikėtų. Tačiau būna, kad apetitas keičiasi dėl emocinių dalykų, ligų – tada jau reikėtų sunerimti, vaiką stebėti ir jam padėti.

AR NEPABLOGĖS KRAUJAS

Atrodo nelogiškai – mažas leliukas su mažyčiu skranduku „perleidžia per save“ didžiausius košės puodus, o trimetis, kuris yra trigubai didesnis ir kurio skrandžio talpa nepalyginamai didesnė, lesa kaip paukštelis…

Taip, mamos labai jautriai išgyvena, kai valgus kūdikis tampa nevalgiu darželinuku. Nepamirškite, kad kūdikis auga labai sparčiai. Niekada per gyvenimą žmogus nepatrigubins savo svorio per metus. Užtat maisto reikia labai nemažai, lyginat su trimečio ar keturmečio poreikiais. Žinoma, mamos nerimas yra labai svarbus dalykas, todėl drąsiai papasakokite savo baimes šeimos gydytojui, juk galima atlikti kraujo tyrimą, pasižiūrėti, ar nesumažėję hemoglobino, kokie kiti rodikliai. Jei kraujas geras, jei vaiko ūgis ir svoris atitinka normas, jokių apetito gerinimo papildų nepatarčiau. Žinoma, nevalgiam vaikui reikia siūlyti visaverčio maisto, o toks yra įvairus, apimantis visas maisto grupes, maistas, žinoma, gamintas namuose.

VAIKAI IR KALORIJOS

Ar vaikams taikomos kalorijų normos, kaip kad suaugusiesiems? Jei taip, pagal kokią formulę galima paskaičiuoti, ar vaikas valgo pakankamai? Kūdikių maisto normas mums labai gerai išaiškina – žinome, kiek miligramų turi suvalgyti vaikutis ir kas kelias valandas. Tačiau vyresniam vaikui jokių

normų nebelieka.

Be abejo, yra normos, ir ne tik kalorijų, bet ir maisto medžiagų, – kiek įvairaus amžiaus vaikui reikia baltymų, angliavandenių, riebalų, vitaminų, mineralų, vandens. Tačiau vaiko amžiaus tarpsniai yra labai įvairūs, medžiagų ir kalorijų poreikis įvairiausias, be to, jis skiriasi mergaitėms ir berniukams, tad būtų visiška painiava tėvams patiems tas kalorijas skaičiuoti.

Yra formulės, lentelės, ir bet kokio amžiaus vaikams specialistas suskaičiuos ir patars, jeigu to reikia.

Jeigu to reikia – svarbiausia sakinio dalis. O to reikia tik tada, kai vaikas iškrenta iš ūgio-svorio normų – viršija 97 procentilę arba yra žemiau 3 procentilės. Jeigu vaikas bent kartą per metus apsilanko pas šeimos gydytoją, tampa aišku, ar jis tuos ūgio–svorio normatyvus tenkina. Labai panašu, kaip ir auginant kūdikį, tik jį sveriame dažiau – kartą per mėnesį. Jeigu svoris auga, juk niekas pedantiškai neskaičiuoja kiekvieno kūdikio kąsnelio. Tas pats ir dėl vyresnio vaiko – jei ūgis–svoris „telpa“ į lenteles, jei vaikas aktyvus, linksmas, sveikas, tai skaičiuoti, kiek ir ko jis suvalgė, tikrai nereikia.

Nerimastingai mamai, kuri kremtasi, kad vaikas nieko nevalgo, siūlyčiau stebėti kitus dalykus. – ar vaikas judrus, ar gerai miega, ar noriai žaidžia. Jeigu taip, vadinasi, jam maisto užtenka! O jei atrodo, kad maisto porcijos labai sumažėjo, tai, matyt, jam dabar toks periodas, kai reikia mažiau energijos, nei, tarkime, prieš metus. Gali būti, kad vaikas per dieną „prisiužkandžiauja“ mažaverčio maisto – saldumynų, sulčių, limonadų, sūrelių, todėl nevalgo tėvelių siūlomo maisto. Jeigu vis tiek neramu, surašykite viską, ką vaikas suvalgo per dieną, per savaitę, ir parodykite sąrašą šeimos gydytojui ar gydytojui dietologui. Jie jums pasakys, ar verta jaudintis.

Kas kiek laiko patartumėte vaiką sverti?

Svėrimas, kaip ir kalorijų skaičiavimas, vaikams netinka. Jei suaugę sveriasi kartą per savaitę, tai vaiką pakaks pasverti kartą per pusę metų. Žinoma, jei vaikas apkūnus, jo svoris greitai auga, arba atvirkščiai – jis labai liesas, galima sverti dažniau – kartą ar du per mėnesį.

AR TIKRAI NEVALGO

Kartais tėvams atrodo, kad vaikas visai nevalgo. Gal einant pas gydytoją rašytis kiekvieną suvalgytą kąsnelį? Sverti maistą? Skaičiuoti jo energetinę vertę?

Apie kalorijas išvis geriau negalvoti, nes tiek vaikas, tiek tėvai turi valgyti maistą, o ne kalorijas. Taigi kalorijų skaičiuoti tikrai nereikia, tačiau būtina stebėti kitus dalykus – ar vaikas valgo visavertį maistą?

Gal jis nenori normalaus maisto, nes nuolatos prisikerta saldumynų? O gal vaikas patiria emocines traumas, jį kažkas skriaudžia darželyje ir nieko nevalgydamas nori atkreipti į save tėvų dėmesį.

Nevalgantį vaiką verta stebėti visą dieną ir fiksuoti, ką jis suvalgo. Tada gali paaiškėti, kad jis užkandžiauja, valgo prie kompiuterio, užtat nebenori valgyti šeimos pietų ar vakarienės. Juk, sutikite, kai vaikas išeina iš namų, – į darželį, mokyklą, mes galime tik nuspėti, ką jis per visą dieną valgė. Kartais tėvams tik atrodo, kad jis nieko nevalgė…

Tėvų akis turi būti budri, įvertinti, ar tikrai vaikas valgo mažiau, kaip jis jaučiasi.

Kai vaikas „nieko nevalgo“, tėvai turi atlikti gana kruopščius namų darbus ir apgalvoti, ar padarė viską, kad vaikas valgytų.

Maistą itin sureikšmina, juo domisi 4–5 metų vaikai, kurie jau gali kažką ir patys pagaminti, kurie supranta, kad draugas mėgsta vieną patiekalą, o jis – kitą. Tokio amžiaus vaikui jau galima papasakoti apie nevertingą ir vertingą maistą.

NEVALGO, TAI GAL SERGA

Ar teisingas posakis, kad sveikas vaikas turi gerą apetitą?

Sveikas vaikas gali patekti į apetito duobę, kai kelias dienas valgo labai mažai, tačiau tas periodas negali būti ilgas – daugiausiai savaitė. Jautresnis vaikas savaitę gali blogiau valgyti vien dėl to, kad nepatinka nauja darželio auklėtoja. Tačiau jei vaikas neteko apetito ilgam, tai po mėnesio jau aiškiai pamatysite požymius – nuovargį, mieguistumą, mažesnį judrumą. Nerimą turėtų sukelti, jei vaikas atsisako jo mėgstamo maisto, gardumynų. Tuomet gali būti, kad vaikas susirgo.

KAS SUŽADINA APETITĄ

Ar verta apetitą žadinti dirbtiniais būdais, jei vaikas nevalgus?

Dirbtiniais būdais tikrai nereikia žadinti, nes yra daugybė nedirbtinių būdų. Štai keletas jų:

Pirmas. Valgymo reguliarumas. Ši taisyklė auksinė tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Valgant reguliariai, išsiskiria skrandžio sultys, gerėja virškinimas, prieš naują valgymą jaučiamas lengvas alkio jausmas.Mažiems vaikams reikėtų valgyti 5–6 kartus per dieną, vyresniems – 4, o suaugusiam žmogui gali likti ir 3 normalūs valgymai tuo pačiu metu. Alkio–sotumo jausmui valgymų reguliarumas turi bene didžiausią reikšmę.

Antras. Jokių gėrimų prieš valgį. Bent pusvalandį prieš valgymą nereikėtų duoti vaikui jokių gėrimų, o ypač sulčių. Beje, netinka ir vaisiai – juos reikia valgyti kaip desertą ar tarp valgymų. Tiek gėrimas, tiek sultys gerokai sumažins apetitą.

Trečia. Jokių užkandžių tarp valgymų. Jeigu vaikas nesuvalgė pusryčių, bet žaisdamas kieme sukirto saują duonos lazdelių, kukurūzų ar sausainių, nieko nuostabaus, kad jis grįžęs iš lauko nevalgys pietums išvirtos sriubos.

Ketvirta. Apetitą skatina sultiniai. Ne veltui ligoniams siūloma duoti vištienos sultinuko – jis gerina apetitą.

Penkta. Fizinis krūvis, grynas oras. Šie dalykai žadina apetitą geriau nei krūva papildų. Išveskite vaiką bet kokiu oru į lauką, leiskite jam išsidūkti, grįžęs jis tikrai kažką suvalgys. Labiausiai apetitą žadina plaukiojimas vandenyje. Užrašykite savo nevalgiuką į baseiną, porcijos garantuotai padidės.

Šešta. Maistas turi būti šiltas, kvapnus. Apie tai nepagalvojame, tačiau maisto kvapas sužadina apetitą. Žinoma, svarbu ir patiekalo vaizdas. Vaikai vaizdui labai jautrūs, todėl kartais tereikia žaismingiau patiekti, ir jie valgys.

Septinta. Neduokite nepatinkančio maisto. Apetitą gerina rūgštus arba kartus skonis, bet vaikams to nesiūlome, nes dažniausiai jie tokių dalykų nemėgsta. Tačiau jei vaikas mėgsta rūgščius vaisius – kivius, braškes, rūgščius obuolius, apelsinus, greipfrutus, – drąsiai duokite tarp valgymų. Deja, beveik neteko sutikti vaikų, kurie mėgtų greipfrutus – idealią rūgštaus ir kartaus skonio kombinaciją.

Vaikui kišti maisto tikrai nereikia, patikėkite, jis badu nenumirs.

VALGO TIK DEŠRELES

Nevalgus vaikas per draugo gimtadienį skaniai suvalgė gabaliuką picos, todėl kitą dieną tėvai jam užsakė picą į namus, ir jis ją vėl suvalgė! Surasta

išeitis? Gal tegul valgo greitą maistą, negu jokio?

Skonio stiprikliai dirgina smegenyse esančius centrus, kurie atsakingi už sotumo ir alkio reguliavimą, įrodyta, kad valgydamas maistą, kuriame gausu natrio glutamato, žmogui sunkiau pajusti soties jausmą, todėl tokio maisto galima suvalgyti labai daug. Ne veltui tie priedai vadinami skonio stiprikliais –maistas yra iš tikrųjų skanesnis. Vaikams šis priedas nerekomenduojamas. Natrio glutamato druskos pakanka tiek, kiek jo susidaro produktuose natūraliai. Tačiau jis papildomai yra dedamas beveik visur, išskyrus namuose gaminamą maistą. Pirkdami jau pagamintą maistą prekybos centruose – dešreles, koldūnus, picas, – irgi gausite natrio glutamato. Jo gausite ir kavinėse, o ypač rytietiškų patiekalų. Tenka konsultuoti sanatoriniam gydymui atvažiavusius vaikus. Personalas skundžiasi, kad jie palieka visą maistą, tada paklausiame tėvų, ką vaikai valgo namuose, o šie atsako – tik dešreles ir picas. Tokie tėvai save labai apgauna, jie įsivaizduoja, kad nevalgus vaikas valgydamas greitą maistą, „kažką“ vis tiek gauna, kad tai geriau negu nieko. O iš tikrųjų toks maistas niekada nepakeis normalaus ir netrukus atsilieps įvairiomis ligomis.

Pripratinus vaiką valgyti dešrainius, sunku patikėti, kad jis sąmoningai paprašys brokolių… Ką daryti? Nežiūrint vaiko nevalgumo, ryžtingai gaminti tik sveiką ir vertingą maistą, tokį valgyti patiems ir net nenešti namo jokių dešrelių ar jau pagamintų ir šaldytų picų. Tokiame maiste maisto medžiagų yra labai mažai, ir tėvai, siūlydami dešreles, picas ir mėsainius, vaikus labai skriaudžia. Pica ar dešrelėmis vaikas gali pasivaišinti ne dažniau nei kartą per mėnesį. Verčiau laikyti vaiką, mūsų akimis, pusalkanį, negu brukti jam bevertį maistą, kuris dar labiau išbalansuos alkio–sotumo pojūtį.

Vaikai labai protingi, jei su jais kalbėsite ir pasakosite, kad picas, traškučius, mėsainius galima valgyti progomis, per gimtadienius, o svarbiausia – paaiškinsite KODĖL, jis tikės ir neprašys tokio maisto kasdien. Vaikas turi patikėti naminio mamos kepto maltinuko ar balandėlio galia.

Jei vaikas valgo tik šaldytas picas ar kitą ne pirktą jau pagamintą arba užšaldytą maistą, taip arba jis manipuliuoja tėvais, arba tėvai tingi gaminti.

Patarimas. Tėveliai, pasitelkite fantaziją! Juk namuose galima pagaminti puikiausias, gardžiausias ir maistingas picas, mėsainius, kebabus. Įtraukite į maisto gaminimo procesą ir vaikus. Taip vaikas žinos, kas yra toks maistas ir nesakys, kad jo draugai valgo, o jis ne.

APETITO BANGAVIMAI PER DIENĄ

Kokiu paros metu apetitas didžiausias? Ar normalu, jei vaikas didžiąją savo maisto dalį suvalgo iki pietų arba po pietų (nevalgo vienodų porcijų 5 kartus per dieną, kas būtų idealu)?

Rekomendacijos paprastos – per dieną turi būti trys pagrindiniai šilti valgymai, kurie turi pasiskirstyti taip: 20–30 proc. pusryčiams, 30–40 proc. pietums ir 20–30 proc. vakarienei, o likę procentai – užkandžiai. Vis dėlto pusryčiai ir pietūs yra didieji valgymai, o vakare valgyti reikėtų mažiau. Juk tai fiziologiška! Atsibundame ir mums reikia energijos, todėl valgome, o naktį miegame, todėl mums nereikia prisivalgyti prieš miegą, nes energijos neišnaudosime.

Nereikėtų nuo mažų dienų pratinti vaiko pernešti didžiąją maisto dalį į vakarą. Vis dėlto šeimose stipri vakarinio valgymo tradicija, nes tik vakare visi susirenka, gaminama vakarienė. Daug vaikų laukia vakarinio valgymo, nes tai džiugina kaip pasibuvimas su šeima. Tai bėda, nes jeigu tai vienas ir labai gausus valgymas per dieną – dėl to prasideda nutukimas, kitos bėdos. Kaip spręsti šią problemą?

Pabandykite, kad vakarienė nebūtų vienintelis normalus valgymas per dieną, nebūtų labai vėlyva ir labai ilga (nuolatinis kramsnojimas iki miego ir lovoje). Vakarieniauti su visa šeima – būtina!Reikia serviruoti stalą, mokyti vaikus valgymo kultūros. Vakarienės turi būti smagios ir skanios, bet neturėtų baigtis persivalgymu. Juk galima prie stalo visiems bendrauti ir mėgautis lengvais varškėčiais, o ne kepsniais. Kai man pavyzdžiu siūlo italus ir prancūzus, kurie viską suvalgo vakarais, atsakau – italai dėl vakarinių valgymų yra labai nutukusi tauta, o prancūzai valgo labai mažomis porcijomis.

Esu už šeimos susėdimą ir valgymą kartu, bet prieš naktinius apsivalgymus.

JEI VAIKAS VIS ALKANAS

Kaip kovoti su nuolatiniu vaiko alkiu (labai geru apetitu), kad nenutukintume? Ką daryti, jei vaikas nuolatos nori kramsnoti?

Ta pati taisyklė kaip ir dėl nevalgumo – stebėkite vaiko ūgio ir svorio proporcijas, jei svoris atitinka ūgį ir amžiaus standartus, tegul vaikas valgo kiek tik nori, tačiau jis neturi to daryti nuolatos. Vis tiek turite nustatyti valgymo valandas ir tarpuose neleisti kramsnoti. Juk organizmas yra ne tik ūgis ir svoris, bet ir virškinimo traktas, kuris irgi turi būti sveikas, o tam jis turi maistą gauti reguliariai ir porcijomis. Valgant kas 3 valandas geriau išsiskiria seilės, pagerėja virškinimas, maisto medžiagų pasisavinimas, todėl valgį vaikui struktūruokite.

Jeigu vaikas užkandžiauja tuščiais angliavandeniais, jis labai greitai ir vėl bus alkanas. Vis dėlto stebuklų nebūna, nuolatos kemšantis vaikas vis tiek nutuks. Juk dabar vaikai nebėra tokie judrūs, kaip anksčiau…

VALGO, BET LABAI IŠRANKUS

Vaikas valgo mažą skaičių patiekalų, pavyzdžiui, iš daržovių – tik agurkus, iš vaisių – tik obuolius, iš mėsos – tik šlauneles. Ką daryti?

Kai vaikai užsikerta valgyti tą patį per tą patį, tai sveikatai neturėtų pakenkti, nebent tai tik 3 produktai. Monomityba būdinga 3–5 metų vaikams, kai sulėtėja augimas, ir vaikas labai pradeda rinktis maistą, bet to, išmoksta manipuliuoti tėvais. Vaikai kartais tiesiog tingi ragauti naujo maisto, o kai neragauja, tada ir nežino, bijo. Juk jei kūdikiui niekada neduosite ragauti burokėlių, jis jų ir „nemėgs“. Dažnai monomityba būna dėl emocinių problemų – vaikas pradėjo lankyti darželį, sutriko šeimos santykiai. Arba dėl to, kad tėvai tingi gaminti ir patys valgo labai nuobodų maistą. Kai konsultuoju vaikus, dažnai šie pradeda raukytis vos tik išgirdęs daržovės pavadinimą. Tai tėvų problema – jie nesugebėjo vaikui parodyti, sudominti ir pripratinti. Vaikas atsisakė vieną kartą, kitą, ir tėvai numojo ranka. Tegul valgo ką nori.

Liūdna, bet dažniausiai tėvai sugadina tobulus vaiko maitinimosi įgūdžius – negaminimu, nesėdimu prie stalo, užkandžiavimo mada, naktiniais valgymais, nepusryčiavimu. Jei tėvai rodys gerą pavyzdį, vaikas juo seks. Valgymo kultūra, etika, estetika, greitis – visa tai mokoma pavyzdžiu.

Neila Ramoškienė

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai