Lietuva jau 10 metų labai sparčiai artėja prie vakarietiškų šeimos planavimo tendencijų: pirmojo vaiko gimimas vėlėja, o amžiaus tarpai tarp vaikų mažėja.
Nieko nebestebina, kai pirmas vaikutis gimsta po 35 metų, o kiti – nieko nelaukiant, per artimiausius metus iki psichologinio 40 metų slenksčio.
Ką apie gimdymus vienas po kito mano gydytojai? Komentuoja akušerė-ginekologė Daiva Keršulytė.
Ar galima organizmą iš tiesų paruošti nėštumui?
Gyvename XXI amžiuje, ir dauguma nėštumų yra planuoti, todėl tikrai galime pasistengti ir organizmą paruošti.
Nenustebinsiu sakydama, kad sveikam nėštumui labai svarbus poros sveikas gyvenimo būdas, sveika mityba, kad reikia atsisakyti rūkymo, alkoholio. Visa tai sąmoningi tėvai ir taip žino. Patariame 2 mėnesius iki planuojamo pastojimo abiems vartoti folio rūgtį, dėl galimų apsigimimų prevencijos. Beje, dažniausiai kalbant apie pasirengimą nėštumui, visi „darbai“ skiriami moteriai. Lietuvoje jau kelerius metus (o pasaulyje – gana seniai) pasirengti tėvystei skatinami ir vyrai. Jiems sukurti papildai, kuriuos vyras turėtų vartoti 2–3 mėnesius iki planuojamo nėštumo. Juk vaikutis yra abiejų, ne tik moters!
Žinoma, folio rūgšties gydytojas skirs mamai, kai moteris pastos (jos reikės vartoti pirmus 3 mėnesius), tačiau labai gerai, kai jos organizmas prikaupia dar iki pastojimo. Nereikia bijoti perdozuoti folio rūgšties ar kitų papildų, nes paprastai moteris per pusmetį pastoja. Galima 2–3 mėnesius pavartojus papildų daryti pertrauką, tada vėl vartoti.
Žodžiu, tema „kaip pasiruošti nėštumui“ yra labai asmeniška, o svarbiausia naujiena – kad ir vyrams 2–3 mėnesiai iki planuojamo pastojimo skiriame folio rūgšties.
Pasirengimas nėštumui priklauso nuo įvairiausių dalykų. Svarbu, kokia yra moters, planuojančios nėštumą, sveikata, koks jos gyvenimo būdas, ar įtemptas darbas, ar būta stresų, net koks metų laikas!
Tarkime, jeigu yra mažakraujystė, reikia vartoti geležies preparatų. Jei moteris surūko pakelį per dieną, tai mesti reikėtų ne likus mėnesiui iki pastojimo, o bent kokiam pusmečiui, jei surūkydavo porą cigarečių per dieną, gali pakakti poros mėnesių.
Jei dabar vasara ar ruduo, ir moteris valgo daug žalių lapinių daržovių, tai galima folio rūgšties vartoti mažiau ar trumpiau („folio“ reiškia „lapai“).
Beje, norinčios pastoti moterys dažnai klauia apie vartotus kontraceptikus – ar reikia nuo jų „išvalyti organizmą“, tačiau retai kuri paklausia, ar nekenkia būsimam vaisiui neseniai vartoti antibiotikai ar kiti vaistai. Dėl kontraceptikų – jie tikrai organizme nesikaupia, ir galima bandyti pastoti jau pirmą mėnesį nutraukus jų vartojimą. Užtat antibiotikų poveikis išlieka apie 3 savaites, todėl jei moteris jais gydėsi, bent mėnesį siūlome neplanuoti nėštumo.
Bent kelių mėnesių pauzę patariame po didelių psichologinių išgyvenimų.
Ką medikai mano apie naują tendenciją – gimdyti tris ar keturis pametinukus?
Moters organizmas visiškai atsistato po nėštumo gimdymo maždaug per 2 metus, o jei moteris ilgai žindo, tai tik pasibaigus žindymo etapui. Todėl mes, medikai, pasisakome už gimdymus, tarp kurių būtų apie 3 metų laiko tarpas. Juk reikia laiko, kad vėl į savo normas sugrįžtų hormonų ir nervų sistemos, galų gale – emocinė būklė. Juk moteris nėra mašina, ir organizmas gali neištverti tokių krūvių. Tai iliustruoja persileidimų statistika – persileidimai gerokai dažnesni tuomet, kai nėštumai būna vienas po kito.
Didžiausias krūvis organizmui, jei pastoja dar žindanti moteris. Tikrindami nėščios moters kraujo rodiklius, matome, kaip vaisius ima viską iš mamos, o mamai vis mažiau lieka. Jeigu tokioje situacijoje moteris dar žindys, kas jai beliks?
Todėl pastojusioms patariame nustoti žindyti. Juolab kad žindant išsiskiria prolaktinas, kuris skatina gimdos susitraukinėjimus.
Kiekvienas organizmas yra savanaudis, jeigu jam bus per sunku, jis atsikratys nėštumo, nes saugos save. Štai kodėl patekus į tokią situaciją, kai pilve vienas, o prie krūties kitas, reikia palengvinti organizmui naštą ir nebemaitinti.
Kiek nėštumų vienas po kito ištvertų moters organizmas?
Senovėje moterys pastodavo kiekvienais metais, bet kiek būdavo persileidimų, kiek moterys netekdavo kūdikių, kiek pačių moterų mirdavo gimdydamos! Kadangi šiais laikais galime viską paremti tyrimais, tai akivaizdžiai matome, kad, kai tarp gimdymų trumpos pertraukos, moters kraujo rodikliai vis blogėja – 2/3 mažakraujysčių būna toms moterims, kurios gimdo be didesnės pertraukos. Tokia moteris jau pastoja sirgdama mažakraujyste!
Kiekvienos moters organizmo ištekliai kitokie, ir niekas nežino, kuriai jie išseks greičiau, kuriai lėčiau.
Kiekvienas naujas nėštumas būna sunkesnis už prieš tai buvusį – ir ne tik dėl organizmo rodiklių. Juk laukiantis pirmojo moteris rūpinasi tik savimi, o kai laukiasi antro ar trečio, apie save galvoja mažiausiai – reikia pasirūpinti mažyliais.
Nebelieka laiko poilsiui, nepavyksta išsimiegoti naktimis, nuolatos reikia nešioti svorį, o kur dar psichologinė įtampa.
Lietuvoje moterys gimdo vis vėliau, jau susilyginome su Europa, ir pirmą kartą gimdančiųjų amžius yra 30–31 metai.
Tačiau jei moteris sveika ir pasiseka greitai pastoti, tai 10 metų visiškai užtenka pagimdyti vaikams pastojant ne kasmet, o kas 3 metus. Na, o jeigu šeima svajoja apie pametinukus, arba jei vaikutis nori gimti „neatsiklausęs tėvų“, tuomet pagrindinis patarimas – atsiduoti į patikimo gydytojo rankas ir rūpintis savimi kaip įmanoma daugiau.
TRYS PABIRUČIAI SVEIKATOS NEATĖMĖ
Viešųjų ryšių specialistė Gabrielė su vyru Audriumi augina 3 pametinukus: Elžbietą Audrę, Mykolą Povilą ir Agotą Gabrielę.
Pirmojo nėštumo priežiūra – kaip pasirengimas į kosmosą. Visada lankiausi pas privačias ginekologes, todėl, pradėjus lauktis pirmagimės, nė nekilo abejonių, kad mane prižiūrėtų ne privati gydytoja. Kadangi Vilniuje dar buvau naujokė (esu klaipėdietė) ir nežinojau, kas kur, nebuvau įsiregistravusi jokioje poliklinikoje, tai mano sesuo davė savo gydytojos, kuri ją prižiūrėjo nėštumo metu, kontaktus. Atėjus pas šią gydytoją jaučiausi tarsi globojama mamos arba ruošiama specialiai misijai į kosmosą – tyrimai tyrimėliai, visų rezultatai atidžiai nagrinėjami. Gydytoja surašydavo kokius, kiek ir kiek ilgai gerti papildus ar vitaminus, patardavo kur nusipirkti, ką valgyti, ką gerti, kaip sportuoti ir kaip ne. Jaučiausi puikiai ir užtikrintai, nes žinojau, kad esu gerose rankose.
Savijauta per pirmąjį nėštumą. Kadangi tai buvo pirmasis nėštumas, nežinojau nieko, tad gąsdino būtent tas nežinojimas. Jaučiausi puikiai. Lankiau nėščiųjų mankštą, mankštą baseine, net išbandžiau jogą, bet ji man netiko. Taip ir šuoliavau per nėštumo mėnesius sportuodama, daug ir ilgai dirbdama, nemažai keliaudama (kraitelį skridau susipirkti į Londoną). Juokaudavau, kad per savo darbus dar ir pagimdysiu kur tarp lėktuvų. Beje, šiek kiek tino kojos, buvo nedidelis vaisiaus vandenų trūkumas, bet be smulkių nesklandumų juk joks nėštumas nepraeina.
Puiki savijauta nėštumo metu neišpranašavo tokio sunkaus ir sudėtingo gimdymo. Dukrytė gimė, pasinaudojus vakuumu, buvo ištraukta pridususi ir su silpnais širdies tonusais, 3 880 g svorio ir 56 cm ūgio. Laimei, sveika, tik streso labai daug. Per šį nėštumą priaugau 19 kg. Visiškai grįžti prie svorio, buvusio prieš nėštumą, pavyko per metus. Dariau specialius pratimus namie, žiūrėjau, ką valgau, nes žindant labai norisi visokių angliavandenių, dukrytę tekdavo nešioti į antrą aukštą namie laiptais, tad kilogramai tirpo greitai ir nejučia.
Kitas nėštumas ir nusivylimas kita ginekologe. Kai sužinojau, kad laukiuosi antrojo vaikelio, Elžbietai buvo 1 metai ir 4 mėnesiai. Tai nebuvo staigmena – antrojo leliuko laukėme, norėjome ir planavome. Kai gimė brolis, Elžbieta neseniai buvo atšventusi antrąjį gimtadienį.
Elžbietai ūgtelėjus, užrašiau ją į netoli namų esančią privačia kliniką, kur ją prižiūrėjo šeimos gydytoja.
Tad pradėjusi lauktis antrojo vaikelio, nutariau išbandyti ten dirbusią ginekologę. Nuvedė ir finansinis motyvas, tikėjausi, kad ten bus pigiau nei lankytis pas privataus kabineto ginekologę. Tačiau po pirmojo vizito supratau, kad tai yra visai ne tai, kokios priežiūros ir rūpesčio norisi nėštumo metu. Gydytoja mechaniškai paišė saulytes ant popieriaus lapo, jos mintys skraidė kažkur kitur, o į formalius klausimus ji net nelaukdavo atsakymo. Grįžau pas savo ankstesniąją ginekologę. Suvokiau, kad 200 Lt už vizitą nėra tie pinigai, dėl kurių turėčiau rizikuoti savo ir vaiko sveikata.
Sveikata per antrąjį nėštumą. Antrasis nėštumas prasidėjo stipresniu rytiniu pykinimu ir ilgai užsitęsusia nėščiųjų sloga. Kad laukiuosi, sužinojau visai netikėtai. Ilgai kamavausi su ta sloga, kol gydytoja patarė pasidaryti nėštumo testą, kuris pasirodė teigiamas. Taip ir supratome, kad mane kamuoja nėščiųjų sloga. Kad ir ką išbandžiau, ji manęs niekaip neapleido. O paskui kaip netikėtai prasidėjo, taip kažkada ir baigėsi.
Savijauta šio nėštumo metu irgi buvo gera, tik labai sparčiai didėjo svoris, ir gydytoja dėl to jaudinosi.
Kraujo tyrimai rodė didelius trombocitų skaičius, grėsė trombozė. Nors pati nieko nejaučiau ir kojos tino tik nėštumo pabaigoje (abu nėštumai buvo panašiu laiku, ir vaikai gimė tą patį mėnesį). Kad gali būti kažkas negerai, žinojau tik iš gydytojos rūpesčio, kuri liepė visą laiką paskutinius mėnesius nešioti ortopedines kompresines kojines per visą koją, su jomis net eiti gimdyti (tai, beje, gimdykloje vienam gydytoju sukėlė didžiulę nuostabą).
Ultragarso tyrimas vis rodė vaisiaus vandenų trūkumą. Antroje nėštumo pusėje pradėjo kamuoti vienos kojos kirkšnių raiščių skausmai – taip suriesdavo, kad kartais vos galėdavau paeiti. Labai padėdavo nėščiųjų mankšta ir užsiėmimai baseine. Šiuos sportus lankiau, deja, rečiau, nei pirmojo nėštumo metu.
Naktimis neretai „aplankydavo“ pėdų ir blauzdų mėšlungis. Tekdavo keltis ir bandyti eiti arba –geriausiai – lipti laiptais žemyn ir aukštyn, tik taip atleisdavo sutrauktą koją.
Antrasis vaikelis pilve augo labai didelis. Artėjant gimdymo terminui, du skirtingi echoskopai rodė, kad vaikutis bus sunkesnis nei 4 kg, tačiau niekas nesitikėjo, kad sūnus gims 4 820 g ir 60 cm ūgio. Sūnus gimė cezario operacijos metu.
Per šį nėštumą priaugau 21 kg. Beveik viską numečiau per metus, tačiau 2 kg buvo likę. Bet tuo metu dar aktyviai žindžiau Mykolą, tai maniau, kad baigusi žindyti, turėsiu visą likusį gyvenimą atgauti norimą svorį ir formas. Namuose dariau pratimus, bet nebe taip skrupulingai ir dažnai kaip po pirmojo nėštumo. Vis dėlto nešiojant didelį Mykolą pavyko greitai aptirpdyti tuos kilogramus.
Staigmena – trečias! Praėjus beveik mėnesiui po pirmojo Mykolo ir trečiojo Elžbietos gimtadienio, netikėtai sužinojau, kad laukiuosi vėl. Čia tai buvo didžiausia staigmena – visiškai netikėta ir nelaukta.
Kartais gyvenime pasvajodavau, kad būtų smagu didelė šeima, trys vaikai. Bet tas, kas ten viršuje dėlioja mūsų likimus, matyt, per vaikų triukšmą namie neišgirdo sakinio pabaigos – „kada nors“ – ir suteikė man šį šansą turėti „dabar ir netrukus“. Sužinojusi šią naujieną, tikrai netryškau džiaugsmu. Juk vaikučiai buvo dar visai maži, ir pirma mintis: „Ką dabar daryti? Kaip mes visi tokie maži dabar čia versimės?“. Bet savaitės bėgo, ultragarso nuotraukos rodė gražų ir sveiką pilvelio gyventoją, ir mano nerimas pamažu blėso. Tik, aišku, vis kirbėjo mintis, kaip aš su jais visais tokiais mažais susitvarkysiu.
Vis prisimindavau savo sesers, kurios abu vaikai vyresni už mano, žodžius: „Su vienu mažu vaiku yra sunku, bet kai gims antras, nemanyk, kad bus du kartus sunkiau, bus – daugybę kartų sunkiau“. Tai vis mintydavau, kas manęs laukia dabar?
Sveikata per trečiąjį nėštumą. Nešina teigiamu nėštumo testu vėl nukeliavau pas savo šauniąją ginekologę. Kai ji mane pamatė, paklausė: „Kas nutiko?“ Aš jai atsakiau: „Pas jus, gydytoja, lankausi tik dėl vienos priežasties“. Ji nusišypsojo ir tarė: „Tai kiek dar bus?“ Beliko juokauti, kad laukiantis vaikelio, tiek ji, tiek genetikė vis man sakydavo „iki pasimatymo“. Tai, matyt, taip ir užprogramavo mane, kad dar teks su šiomis gydytojomis susitikti. Ir pati vežiodama Mykolą vežime vis matydavau mieste nėštukes ir galvodavau, kaip joms gera, taip smagu lauktis, o man jau viskas praeityje. Ir štai, prašome, – aš vėl nėštukių gretose.
Per trečią nėštumą gydytoja jaudinosi dėl mano savijautos, ar išnešiosiu, nes pertraukos tarp gimdymų ir nėštumų labai nedidelės, bet dėl to vizitai dažnesni nebuvo. Tyrimai buvo atliekami maždaug tie patys, kas mėnesį bendras kraujo ir šlapimo, dar keli, kuriuos gydytoja norėdavo matyti.
Šio nėštumo „išskirtinis bruožas“ buvo labai ilgai ir stipriai kamavęs bronchitas ir sloga. Taip sunkiai sirgusi nebuvau tikriausiai nuo vaikystės. Ilgai kamavausi gydydamasi žolelių vaistais ir inhaliatoriais, bet ant kojų pastatė tik dvi antibiotikų serijos.
Kirkšnių raiščių skausmas per šį nėštumą buvo pasiekęs neregėtas aukštumas, ryte vos išlipdavau iš lovos, kojas tiesiogine žodžio prasme iškeldama rankomis ir vos atsistodama. Paskui pamažu prasivaikščiodavau. Gydytoja tiesiog prigrasino lankyti mankštas, baseiną ir masažus, bet man laiko užteko tik mankštoms ir tik kartą per savaitę. Laiko sau buvo vis mažiau, mažieji pypliai visą jį surydavo.
Šio nėštumo metu svoris irgi sparčiai augo, bet kraujo tyrimai buvo geriausi iš visų. Gal dėl to, kad laukiausi kitu metų laiku ir nebuvo karščių, tyrimai neberodė jokių galimų trombozių ar vandenų trūkumo, net buvo labai geras hemoglobinas. Tik baltymų, kalcio ir kalio labai trūko.
Per šį nėštumą priaugau 18,5 kg, bet pilvas buvo labai didelis ir pati jaučiausi labai didelė, atrodė, kad priaugau daugiausia iš visų kartų. Šiuo metu iki pageidaujamo svorio, koks buvo prieš pradedant lauktis Elžbietos, dar yra 6 kg viršaus.
Leliukas pilvelyje vėl augo labai didelis, bet operacinėje visiškai netekau amo, kai pasakė, kad sveika mergaitė gimė 4 750 kg ir 59 cm ūgio! Tokios niekas nesitikėjo. Na ir milžinė, pamaniau ir apkabinau tą mažą kūdikėlį – iš kur tie beveik 5 kg nesupratau, tokia mažytė ji man atrodė. Gimus Agotai, Mykolui tą dieną suėjo 1 m. ir 8 mėn., Elžbietai buvo 3 m. ir 8 mėn.
Sunkiausias – antrasis nėštumas. Antrasis nėštumas buvo sunkus dėl labai didelio svorio, karštos vasaros ir galimos trombozės. Trečiasis vargino bronchitu ir raiščių skausmais. Per trečiąjį nėštumą labiausiai jaudinausi, ar sugebėsiu išnešioti iki galo, vis bijojau kokių priešlaikinio gimdymo požymių.
Bronchitas atėmė labai daug jėgų ir sveikatos, jaudinausi dėl pilvelio gyventojo, ką jis ten jaučia, kai aš visa verčiuosi lauk nuo stipraus kosulio, labai bijojau, kad kažkaip pakenksiu.
Mano nuomone, moters kūnas gali pakelti kokius keturis nėštumus vieną po kito. Žinoma, jei moteris jauna ir sportiška, rūpinasi savo sveikata bei mityba. Penktas jau tikriausiai būtų labai didelis iššūkis ir per didelė rizika.
Sunkiausia vis dėlto ne nėštumai… Sunkiausia, matyt, yra ne išnešioti kūdikius pilvelyje vieną po kito, o po to juos auginti, jais rūpintis, auklėti, mokyti, prižiūrėti, kitaip tariant, išauginti šį mažą žmogutį. Jei negalvotume taip filosofiškai, tai labai sunku buvo susidėlioti, kaip tais visais mažais žmogučiais reikės tinkamai pasirūpinti grįžus iš gimdymo namų su trečiuoju leliuku. Kartais apimdavo panika. Bet kažkaip viskas išsisprendė, sprendžiasi, dėliojasi.
Mano patarimai pabiručių mamytėms. Gera fizinė forma ir nuolatinis sportavimas nėštumo metu man labai padėjo nesunkiai išnešioti visus tris vieną po kito. Visada buvau sportiška ir aktyvi, nebūčiau galėjusi savęs įsivaizduoti gulinčios ant sofos su ledų kibiru ar bandelių kalnu ir 9 mėnesius taip auginančios pilvą. Besilaukdama Agotos, su Mykolu parkuose stumdama vežimėlį numyniau nemažai takelių ir kilometrų, tai irgi išėjo į naudą. Prie namų turime sodą, kuriame mėgstu „kuistis“ – tai ir vėl fizinis aktyvumas ir buvimas gryname ore.
Gera gydytojos priežiūra ir skirti vitaminai, papildai labai stiprino sveikatą ir suteikdavo jėgų.
Poilsis poilsis poilsis – tikrai aukso vertės. Jei tik yra galimybė, besilaukdamos ar jau susilaukusios leliuko visada ilsėkitės, kai tik galite. Visa namų ruoša ir rūpesčiai tikrai palauks. Kaip buvau perskaičiusi kažkokioje knygoje, – „nebijokite paprašyti pagalbos ir šalies“. Ir tikrai nepabijojau – pirmais mėnesiais „nebijojau“ samdytis namie valytoją, auklę. Pirmosiomis savaitėmis labai padėjo mama, nes, man grįžus iš gimdymo namų, visa šeima rimtai susirgome, įskaitant ir mažiausiąjį narį.
Mane vėl kamavo bronchitas ir aukšta temperatūra, tad mamos pagalbos labai reikėjo.
Nereikėtų plėšytis į visas puses ir stengtis krūvį pasiskirstyti, kad neapleistų jėgos bei gyvenimo džiaugsmas. O kas vaikams svarbiau už linksmą, besišypsančią mamą, su kuria galima pakvailioti ir paišdykauti.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
