Apvalus kūdikis – auksinis grožio standartas nuo Antikos laikų. Niekas nenuneigs, kad putnios rankytės ir pėdutės, apvalūs šlaunų „griežinėliai“ – labai žavu. Tačiau apvalutis angelėlis išeina į darželį ar mokyklą, pirmą kartą išgirsta repliką „storas“, sunkiai šnopuoja judėdamas, prakaituoja žaisdamas…
Su gydytoja dietologe Lina Barauskiene kalbamės apie vaikus, turinčius antsvorio.
Ar vaiko svoris kūdikystėje gali siųsti žinutę apie jo tolesnį svorį?
Vaiko gimimo ir kūdikystės svoris ateičiai įtakos turi nedaug. Gerokai daugiau informacijos apie būsimą vaiko svorį suteikia tai, kokio stambumo yra tėvai ir seneliai.
Tačiau genetika vaiko svorį lemia apie 20–25 proc., todėl vis dėlto svarbiausia yra sukurti vaikui tokią aplinką, kurioje augdamas jis nenutuks. Tėvų užduotis – ir ji tikrai nesunkiai įgyvendinama, jei vaikas yra sveikas, – auginti jį taip, kad jis atitiktų standartus, mūsų puikiai žinomas ūgio-svorio lenteles. Nepamirškime, kad jose normos ribos yra labai plačios, todėl apie kažkokį suvaržymą, vaiko spraudimą į rėmus nėra ir kalbos. Tėvai turi stebėti, kad vaikas „neišeitų“ iš rėmų –nepermaitinti, tačiau ir neduoti per mažai maisto.
Reikia suvokti, kad vaikas auga netolygiai, būna didelių šuolių, kai jis gali sustorėti ar suplonėti, tad nieko baisaus, svarbu, kad svoris liktų normų ribose.
Ar teko konsultuoti kūdikius?
Kūdikius prižiūri pediatrai ar šeimos gydytojai, mažyliai lankosi ten gana dažnai, vertinamas jų vystymąsis ir augimas. Tokius kūdikius, kurie gimsta rekordinio didelio arba mažo svorio, žinoma, medikai stebi atidžiau, nes toks svoris byloja apie galimus sveikatos sutrikimus ir ligas, kurios turi būti pastebėtos greitai. Tuomet „įsijungia“ ir dietologai.
Tėvai ilgai gėrisi apvaliu vaiku, nes tai gražu. Susigriebia, kai vaikas išeina į mokyklą, kai prasideda patyčios. Kada jau susirūpinti dėl vaiko storio?
Susirūpinti reikia pirmą kartą, kai šeimos gydytojas, pasvėręs ir pamatavęs vaiką, pasako, jog jo svoris neatitinka procentilių. Nereikia laukti kitų metų ir tikėtis, kad problema išsispręs savaime. Tas „kažką daryti“ nėra nieko ypatingo – tiesiog reikia nustoti vaiką šerti, o pradėti maitinti, sugebėti vaiką sudominti fizine veikla, o ne sėdėjimu prieš ekraną. Nebūtinai reikia leisti į sporto būrelį, užtenka patiems leisti laiką su vaikais, pasivaikščioti, atlikti namų ruošos darbus. Trumpai tariant, vaikas privalo būti aktyvus ne mažiau kaip 2 valandas kasdien.
Reikėtų pasikalbti su seneliais, kurie labiau linkę šerti vaikus ir bėgioti paskui su šaukštu. Nemažai nutukusių vaikų atsiranda po vasaros atostogų, kurias praleidžia pas senelius. Vaikas vasarą kaime pas močiutę gali priaugti 5–10 kg.
Tegul tėveliai neįsižeidžia, bet kai vaikui nustatomas antsvoris, pirmiausia reikia ir patiems tėvams atsistoti prieš veidrodį. Gal lieknėti verta visai šeimai?
Tėvai mėgsta sakyti, kad vaikas „išaugs“, bet dažniausiai augant ūgiui, auga ir svoris, nes mitybos įpročiai nesikeičia, tad mažas storuliukas tiesiog tampa dideliu storuliu, ir tiek. Žinoma, kalbame apie akivaizdžiai storus vaikus. Nedidelis putnumas augant tikrai gali „ištįsti“.
Ar pirmiausia kreiptis į pediatrą, ar iškart į dietologą?
Pirmiausia šeimos gydytojas turi nustatyti, ar nutukimas nėra dėl kokos nors ligos. Skydliaukės ligos, cukrinis diabetas, antinksčių ligos ar kitų organų sistemų sutrikimai gali paspartinti svorio augimą. Deja, toks nutukimas sunkiai koreguojamas. Jei ligos nėra, vadinasi, pažeista paprastoji formulė: judėjimo ir maisto balansas. Ligą dažniausiai rodo staigus svorio pokytis, tarkime, plius 10 ar minus 10 kg per mėnesį. Kartais svorio augimą lemia kokių nors vaistų vartojimas.
Jei ligos nenustatoma, šeimos gydytojas skiria siuntimą pas dietologą, kurio konsultaciją nuo pernai gegužės mėnesio apmoka ligonių kasos. Jei suaugę žmonės dar gali sau leisti konsultuotis pas savamokslius lieknintojus, tai vaiko sveikata rizikuoti negalima, jis turi patekti pas išsilavinimą ir kompetenciją turintį dietologą, kuris nusimano apie vaiko fiziologiją, anatomiją, augimą.
Ar vaiko liekninimas skiriasi nuo suaugusio žmogaus, turinčio antsvorio?
Vaikas pats valgyti nepasidarys, maisto nenusipirks, jis yra visiškoje tėvų valioje. Kai išgirsti, kiek tie atėję konsultuotis nutukę vaikai suvalgo, negali suvokti. Tarkime, 8 metų mergaitė sukerta visą didelį koldūnų pakelį arba su mama per pusę šeimyninę picą. 4 sumuštiniai pusryčiams ar pakelis trakučių iš karto, mano akimis, vaikui irgi gerokai per daug. Toks užvalgymas – visos paros kalorijų norma. O juk tą maistą vaikui nupirko, pagamino ir padavė tėvai.
Dirbant su vaikais, dietologų tikslas dažniausiai yra ne pasiekti, kad svoris kristų, o sustabdyti svorio augimą. Dauguma situacijų nesunkiai koreguojamos, tačiau tai darbas su visa šeima. Jokių dietų vaikams negalima, reikia tiesiog mokyti valgyti iš naujo, nedrausti, o paaiškinti, kas ir kodėl? Iš pradžių galima sudaryti valgiaraštį, kad tėvai žinotų, kaip keisti mitybą, kas yra tinkamas maistas vaikui, ir aptarti fizinį krūvį. Viską po truputį vykdant, svoris nustoja augti, paskui vaikas ūgteli, ir antsvorio nebelieka savaime.
Vaiko liekninimas prasideda nuo šeimos, nuo tėvų. Tėvai pasakoja, ką gamina, ką ir kiek vaikas valgo, ką mėgsta. Būtina pamatyti ir vaiką, su juo pakalbėti, pajusti jo motyvaciją, jo emocijas, santykį su maistu.
Juk valgymas nėra tik maistas, tai emocijos, bendravimas. Kartais pamačius šeimą, suvokus jų požiūrį į maistą, iškart tampa aišku, kad rezultatų nebus.
Labai svarbu sužinoti, kur ir ką vaikas valgo, būdamas ne namuose. Tai detektyvinis darbas! Šeima turi susikibti rankomis ir priimti bendras valgymo taisykles, dėl vaiko. Jei tėvai valgys iš savo puodo, o vaikas – iš savo, rezultatų nebus. Vieni, norėdami pasiekti rezultatų, turi iš esmės pakeisti šeimos valgymo įpročius, o kitoms šeimoms reikia tik mažyčių permainų, tarkime, vakarinių pasivaikščiojimų ar ankstesnių vakarienių. Jei šeima nusiteikusi vaikui padėti, į kitas konsultacijas dažniausiai visi ateina sulieknėję – ne tik vaikas, bet ir tėvai.
Esminiai vaikų liekninimo principai yra tokie patys, kaip ir suaugusiųjų. Mes ir suaugusiesiems nepatariame jokių dietų, nevalgymo po šešių ir liekninančių preparatų. Visa tai neveikia, o vaikams tai net draudžiama! Svarbiausia paskaičiuoti, kiek ir ko tam vaikui reikia, išdėlioti maistą pagal tinkamą režimą, pakoreguoti produktų maistingumą. Kartais pakanka tik atsisakyti saldumynų, ir rezultatas būna didžiulis. Bet viską būtina aptarti, tartis ir aiškinti vaikui. Kartais skiriame ir vitaminų.
Yra šeimų, kuriose vienas vaikas turi anstvorio, o kitam kaip tik trūksta svorio, tada tėvams tenka didelis iššūkis. Reikia tapti geru psichologu – juk per žiauru vienam vaikui duoti saldainį, o kitam pasiūlyti saliero kotą. Taip elgtis negalima.
Kokias klaidas dažniausiai daro tėvai, kad jų vaikai storėja?
Nėra tėvų pavyzdžio. Jei tėvai ir seneliai linkę tukti, aišku, kad ir vaikas turės šitą polinkį. Vadinasi, reikia budrumo, laiku sutvarkyti šeimos mitybą ir visiems jos laikytis.
Nėra greitos reakcijos. Matote, kad vaikas pilnėja, sprendimus priimkite greitai, nelaukite kelerius metus. Būreliai, pasivaikščiojimai – visa tai reikia daryti dabar, o ne kada nors. Gaminkite namuose, pirkite sveikesnius produktus jau šiandien, o ne „nuo pirmadienio“.
Nėra judėjimo. Vaikas turi būti aktyvus bent porą valandų per dieną. Bėgioti, žaisti, laipioti, sušilti, išprakaituoti. Sakome kad suaugusiajam reikia pusės valandos, kol jis išprakaituoja, o vaikui turime leisti vargti daug ilgiau. Deja, dabartinis vaiko užimtumas labai nejudrus – mokykla, sėdimi būreliai, paskui kompiuteris namuose. Tėvai turėtų apvalesniam vaikui pasiūlyti įdomių smagių būrelių, kuriuose judama. Pasiūla milžiniška: jei nepatiko šokti, tegul plaukia, nepatiko plaukti, tegul eina į kovos menų ar teniso treniruotę.
Nėra bendravimo su vaiku. Vaikui viską reikia aiškinti ir komentuoti. Tada atsiras motyvacija ir įpročiai. Jei papasakosite, kaip gaminami traškučiai, jis pats nebenorės jais vaišintis per draugo gimtadienį.
Nėra pusryčių. Dažniausiai nutukę vaikai būna iš tokių šeimų, kuriose nėra tradicijos pusryčiauti, o pusryčiai – viena svarbiausių tinkamų valgymo įpročių, taip pat ir svorio koregavimo dalių.
Nėra mitybos režimo ir tarpų tarp valgymų. Vaikui leidžiama užkandžiauti nuolatos – o tai tiesus kelias į papildomus kilogramus, nevalgumą ir maistinių medžiagų trukumą. Koreguojant svorį, būtina išlaikyti tarpus tarp valgymų, per kuriuos vaikas nieko nevalgys.
Per dieną vaikas turi 3 kartus valgyti šilto maisto ir gauti 2 užkandžius. Pusryčius skaičiuojame kaip šiltą maistą, pageidautina, kad vaikas valgytų košę, blynus, kiaušinienę – ką nors šilto. Jei nėra galimybės, tai nors šiltą arbatą su sumuštiniu.
Įprotis, kai vaikas per kiekvieną pertrauką suvalgo po sūrelį, sausainį ar obuolį, nėra geras, nes tada susidaro ne 2, o 10 užkandžių per dieną. Valgyti kas 45 minutes yra nuolatinis užkandžiavimas.
Nėra cukraus kontrolės. Jau kalbėjome, kad pasaulis daugybę metų bandė nusiriebalinti (kūrė ir gamino vis mažiau riebalų turinčius produktus), tačiau pamažu produktai saldėjo. Cukrus veržiasi iš visur, jo pridėta net į dešreles.Jei šeimoje nėra cukraus kontrolės, vaikas veikiausiai tuks.
Nėra nuovokos apie produktų sudėtį. Tiksliau, nuovoka yra, tik tėvai tingi pasukti sunkesniu keliu ir skaityti etiketes, ieškoti sveikesnio maisto. Tarkime, žinome, kad vaikų mitybos piramidė pastatyta ant angliavandenių, nes vaikams reikia daugiau energijos. Tai duonos gaminiai, košės, makaronai. Galima pirkti viso grūdo kepinius, makaronus, miltus, viso grūdo tikrą juodą rūgščią duoną. O galima pirkti baltą pyragą, kuris pavadintas duona ir neduoda vaikui jokios naudos. Nereikalingiausi ir labiausiai tukinantys yra rafinuoti, išvalyti angliavandeniai.
Nėra motyvacijos. Jei visi aplinkui žavėsis storu vaiku, girs jo „žandukus“, be progos siūlys saldumynus, natūralu, kad vaikas ilgai nesuvoks savo problemos. Tėvai neturėtų laukti, kol vaikas patirs patyčias, o taip tikrai ateityje bus, nes vaikams, turintiems antsvorio, sunku būti lygiaverčiais per judriuosius žaidimus, sporto pamokas.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
