Kas išauga iš storų mergaičių

Virginijos Sankalienės nuotr.

Virginijos Sankalienės nuotr.

Beveik kiekviename moteriškame žurnale galima rasti straipsnių apie dietas ir lieknėjimą. Tai aktualiausia moterų tema. O ką daryti, jei papildomų kilogramų turi ne tik mama, bet ir vaikas? Ar jam irgi laikytis Holivudo dietos bei skaičiuoti kalorijas?

Mūsų skaitytoja Marija sako, jog apkūnesnių vaikų mamos iš tiesų kartais jaučiasi paliktos likimo valiai. Ji sutiko pasidalyti savo patirtimi, kokių priemonių ėmėsi bandydama įveikti dukrelės Anos antsvorį.

„Aš ne stora, aš tiesiog sveikas vaikas“, –

taip apie save sako trečiokė Ana. Ji nekompleksuoja, kad yra aukštesnė ir stambesnė už klasės draugus. Būtent todėl mama ir sutiko papasakoti savo istoriją, nes žino, jog dukrai tai nebus didelė trauma.

Pasak mamos Marijos, dukrytė yra antrasis vaikas šeimoje. Ji gimė labai standartinė, 3,5 kilogramų svorio, ir iki metų buvo maitinama mamos pienu. Ji nebuvo „mišininis“ vaikas, kurie paprastai pasižymi didesniu svoriu. Pirmaisiais metais tėvai nė neįtarė, kad dukra ateityje turės problemų dėl svorio.

Nuo pat mažens mergytė buvo iš tų vaikų, kurie tarsi kimštiniai, juos sunku pakelti nuo žemės. Iki trejų metų putlumas atrodė labai gražu. Visi tik ir girdavo gerą mergytės apetitą, džiaugdavosi, kad ji valgo kotletus, o nesulaukusi pietų ar vakarienės dar paprašo ir riestainiuko ar džiūvėsėlio.

Nerimas, kad mergytė per daug apkūni, atėjo prieš mokyklą. Tada būsimoji pirmokė turėjo praeiti gydytojų komisiją. Pamatavusi ūgį ir pasvėrusi, pediatrė sunerimo, kad mergytės svoris viršija didžiausią leistiną normos ribą net 9 kilogramais. Iškart davė siuntimą pas kitus specialistus, ar antsvoris neslepia kokios nors ligos. Endokrinologas irgi pastebėjo, kad mergaitė per sunki. Tačiau tėvų labai negąsdino, nes ji viršijo ne tik svorio, bet ir ūgio normatyvus. Visi tyrimai rodė, kad mergaitė sveika. Tada gydytojai ėmė aiškintis, ar apkūnumas negali būti paveldėtas. Pasirodo, ne, nes giminėje, kiek prisimenama senelių ir prosenelių, nebūta labai storų žmonių.

9 kilogramai antsvorio septynmetei mergytei gana daug. Gydytojai patarė laikytis labai griežtos dietos.

„Man ta dieta su daugybe apribojimų sukėlė daug abejonių, nes pati esu medicinos sesuo. Ar vaikui tikrai netrūks reikalingų medžiagų, jeigu neduosiu mėsos, ribosiu baltymų kiekį, visiškai teks atsisakyti grietinės? Mums konkretaus valgiaraščio gydytojai nesudarė, tačiau patarė daugelį produktų keisti daržovėmis, kad daržovės sudarytų didžiąją maisto dalį. Nutariau elgtis taip, kaip intuityviai sako mamos širdis: ne keisti meniu, o gerokai mažinti įprasto maisto normą. Šeimoje įvedėme taisyklę vakarieniauti iki 18 valandos, o vakare jau daugiau nebevalgyti, nebent išgerti puodelį arbatos. Šios taisyklės laikytis nebuvo sunku“, –pasakoja Marija. Nebuvo sunku ir atsisakyti bulvių traškučių, riebesnio maisto ar pusfabrikačių, nes šeima ir taip maitindavosi sveiku, namuose pagamintu maistu. Jie dažniausiai mėsą ne kepa, o troškina kartu su daržovėmis – taip sveikiau.

Kaip vaikas reagavo į mitybos permainas? Marija sako, jog stengėsi, kad mergaitė nejaustų alkio, todėl bet kada leisdavo užkąsti agurkų ar pomidorų salotų, sugraužti obuolį. Šeimos meniu atsirado nekaloringų, lengvų patiekalų, pavyzdžiui, vasarą pietums dažnai gamindavo tik šaltibarščius. Sumažinto porcijos davė rezultatų – pavyko išaugti 2 kilogramus. Tai yra, vaikas svorio nė kiek nenumetė, bet augdama antsvorį sumažino nuo 9 iki 7 kilogramų.

„Paprastai antsvorio turi nejudrūs, nemėgstantys sportuoti vaikai. Mūsų Ana išimtis, ji labai sportiška, nuolatos žaidžia lauke su berniukais, mėgsta fizinio lavinimo pamokas. Taigi teko pasukti galvą, kokia sporto šaka būtų labiausiai tinkama mesti svorį. Specialistai patarė lankyti baseiną, nes tai vienas universaliausių sportų, mankštinantis visą kūną. Šiais metais Ana paprašė dar papildomai lankyti ir gimnastiką“, – sako jos mama.

Kas sunkiausia šeimai, auginančiai vaiką su antsvoriu? Marija pasakoja, jog maždaug nuo mokyklinio amžiaus prasidėjo problemos ieškant vaikui drabužių. Tekdavo pirkti drabužius, skirtus keleriais metais vyresniems vaikams ir trumpinti rankoves, kelnes. Gerai, kad turi pažįstamą siuvėją. Dabar, kai Ana jau trečiokė, daug kas tinka ir iš suaugusiųjų skyriaus (nes mergaitė sveria tiek pat, kiek ir mama ).

Sunku ir dėl psichologinių dalykų. Nors Ana ir nekompleksuoja dėl antsvorio, tačiau vis dėlto būta keletas atsitikimų, kai ji grįžo verkdama iš kiemo – vaikai kartais būna žiaurūs, pavadina storule ar „višta su viščiukais“ (tarp bendraamžių ji tikrai atrodo kaip tarp viščiukų, tuo labiau kad mėgsta visus pagloboti, užstoti silpnesnius). „Manau, labai svarbu, koks vaiko charakteris ir kaip jautriai jis pats reaguoja į savo išorę. Mūsų Ana sau patinka tokia, kokia yra, mėgsta rengtis aptemptais madingais drabužiais, kaip ir kitos jos klasės mergaitės, ir niekada nesvajojo tapti lėle barbe“, – sako mama.

„Kartais man pačiai suspaudžia širdį – gal aš kažką padariau ne taip augindama dukrą? Šiuo metu laukiuosi trečio vaikučio, ir nenorėčiau, kad tai kartotųsi. Per pastaruosius metus perskaičiau daug literatūros apie lieknėjimą, labai domiuosi naujausiais medicinos metodais. Teko girdėti, jog veiksminga dieta, kurią dietologai sudaro ištyrę kraują. Tačiau ar tai taikoma ir vaikams? Gaila, kad pas mus vaikai labai atidžiai gydytojų stebimi nuo gimimo iki metų: tada jie reguliariai sveriami, matuojamas ūgis. O paskui iki mokyklos pediatrai taip atidžiai ir nebeseka – o reikėtų, nes kiekvieni sugaišti metai gilina problemą. Jei vaikui atsiranda antsvorio, reikėtų kuo anksčiau tai pastebėti, o ne tik prieš mokyklą.

Todėl visoms mamoms norėčiau patarti nuolatos sekti vaiko ūgį ir svorį“, – sako Marija.

Tos mamos, kurios augina apkūnesnius vaikus, pasiguodžia, jog informacijos šia tema labai trūksta – vaikų dietologų poliklinikose nėra, žurnalai šia tema irgi rašo labai retai. Taigi norėdami bent kiek užpildyti spragą, gydytojos dietologės Daivos Pipiraitės paprašėme atsakyti į labiausiai jums rūpimus klausimus.

Konsultuoja gydytoja dietologė Daiva Pipiraitė

Ar tiesa, kad nutukusių vaikų daugiau „kaimiškai“ besimaitinančiose šeimose, kur ant stalo dažniausiai dedami cepelinai, kiaulės šonkauliukai, rūkytos dešros, riebi grietinė ir t.t.?

Nutukusių žmonių daugėja tiek kaime, tiek mieste. Juk tunkama ne tik nuo neteisingų maitinimosi įpročių, bet ir nuo fizinio aktyvumo stokos, socialinių veiksnių. Kaimo pliusas tas, kad čia vaikai paprastai daugiau juda. Miestiečiai vaikai mažiau laiko praleidžia lauke žaisdami judrius žaidimus.

Tačiau kaimo minusas tas, kad čia mažiau išsilavinusių žmonių, kurie domisi sveika mityba. Kaime vis dar populiarus „stiprus“ maistas.

Ar gali vaiką nutukinti vien „neteisingas“ maistas, jei genetiškai jis neturi polinkio tukti?

Gali, tačiau dažniausiai prie to prisideda ir nejudrumas – jei vaikas daug žiūri televizorių, ilgai sėdi prie kompiuterio. Vaikai – labai reklamai pasiduodanti ir dėl to pažeidžiama visuomenės dalis. Šių dienų suaugę žmonės dar nėra taip paveikti greito maisto, saldžių gėrimų, šokoladukų, bulvių traškučių reklamos. Po kelerių metų, kai užaugs dabartiniai mažyliai, nutukimo priežastys gali tapti labai panašios į amerikietiškąsias. Gali būti, kad storėsime ne nuo cepelinų ir kiaulienos kepsnių, o nuo greito maistas, saldžiųjų gėrimų ir užkandžių, nuo dar didesnės daržovių stokos ir dar didesnio nejudrumo.

Kada paprastai vaikams pasireiškia polinkis tukti? Nuo gimimo, ar išryškėja augant?

Dažniausiai išryškėja augant, antsvorio atsiradimo amžius labai įvairus, tačiau pastebima tendencija, kad vaikai gimsta didesnio nei įprastai svorio, ypač jei kūdikio tėvai nutukę.

Kas labiausiai sąlygoja vaikų nutukimą?

Dažniausia ir pati svarbiausia nutukimo priežastis – fizinio aktyvumo stoka, antroje vietoje – genetinis polinkis tukti, treti pagal svarbumą – mitybos įpročiai.

Kada jau panikuoti, kad vaikas per storas? Juk mokykliniais metais net ir lieknoms mergaitėms atrodo, kad jos storulės?

Gydytojas pediatras ar šeimos gydytojas sveria ir matuoja vaiką, nustato, ar jo svoris normalus, ar per didelis. Rūpintis vaiko maitinimu reikia nuo gimimo. Nereikia prievarta maitinti, geriau leisti valgyti, kai jis alkanas. Sveikus įgūdžius diegti reikia vaikui pradėjus valgyti įprastinį maistą. Tėvai pirmiausia turi rodyti pavyzdį. Šeimos gydytojas pasakys, jei vaiko svoris jau per didelis. Tuomet svarbiausia išjudinti vaiką, kasdien skirti nors kiek laiko jo fiziniam aktyvumui.

Ar pirmiausia kreiptis į pediatrą, ar iškart į dietologą? O gal dietologui reikia siuntimo?

Pirmiausia reikėtų kreiptis į pediatrą. Kadangi ambulatorinės gydytojo dietologo konsultacijos kol kas yra tik privačiose klinikose, siuntimas nėra privalomas, tačiau pediatro atlikti tyrimai bei matavimai, išvados yra naudingi. Beje, einant pas dietologą reikia būti pasiruošus keisti visos šeimos valgymo įpročius.

Ar vaikams dietologai skiria lieknėjimo preparatų ar kitokių vaistų?

Ne, neskiria.

Ar vaiko gydymas skiriasi nuo suaugusio žmogaus, turinčio antsvorį?

Gydant vaikus, kur kas daugiau dėmesio skiriama fiziniam aktyvumui. Vaikui griežtai riboti kalorijų kiekį ir sudaryti energijos deficitą yra pavojinga, nes tai gali pakenkti augimui. Kiekvienu atveju atsižvelgiama į vaiko amžių, svorį ir ligas. Dietų vaikams laikytis negalima. Dietologas rekomenduos visai šeimai keisti maitinimosi įpročius, kartu bus ieškoma būdų, kaip pagerinti šeimos maitinimosi įpročius.

Kokias klaidas dažniausiai daro tokio vaiko tėvai?

Liūdniausia, kai tėvai diskriminuoja vaiką, persekioja jį dėl didelių porcijų ar saldumynų, bet neužtikrina, kad vaikas reguliariai bent jau 3 kartus per dieną gautų kokybiško maisto (jį valgydamas labiau jaustųsi sotus), ir nevalgo to maisto patys.

Kiekvienam tėvui skauda širdį, kai vaikas labai nori, bet negali valgyti nei bandelės, nei ledų… Ką tokiu atveju daryti?

Tai turbūt ne vienintelė situacija, kai tėvam tenka vaikui kažką drausti. Galbūt mažiau širdį skauda, kai draudžiami dalykai, nuo kurių vaikas gali akivaizdžiau nukentėti. Tačiau šiuo atveju reikėtų galvoti, kad toks maistas vaikeliui yra ne mažiau žalingas ir pavojingas kaip ir pvz., žaidimas su degtukais, ateityje atsilieps ne tik sveikatai, bet ir gyvenimo kokybei, socialinei adaptacijai. Beje, reikėtų su smaližiumi vaiku susitarti, kaip dažnai jis galės valgyti bandelę, rūpintis psichologiniu klimatu šeimoje, kad vaikas jaustųsi emociškai saugus, neieškotų nusiraminimo valgydamas.

Ar reikia mokyti vaikus skaičiuoti kalorijas ar kitaip juos šviesti lieknėjimo temomis?

Ne, vaikams kalorijų skaičiuoti nereikia. Jie turi žinoti, koks maistas jiems tinkamas, o koks – ne, kiek kokio maisto per dieną turi suvalgyti (ne gramais, o porcijomis).

O gal geriau, kai vaikas net nežino, kad jam dabar taikoma lieknėjimo programa?

Iš tiesų, jei vaiko maitinimąsi koreguoja dietologas, niekada neakcentuojame, kad tai kažkas individualaus jam, nes jis sveria per daug ar panašiai. Daugiau kalbame apie tai, kad dabar mama gamins šiek tiek kitokį maistą, kurį valgys ir mama, ir tėtis. O jei vyresnysis brolis yra liesas kimšdamas picas, tai nereiškia, kad pastarajam tai daryti sveika.

Kaip psichologiškai padėti vaikui, jei jis jaudinasi dėl savo svorio? Guosti, kad ne visi gali būti liekni, ar atvirkščiai, skatinti užsibrėžti tikslą ir tapti lieknu?

Kaip jau minėjau, vaikai neturi „numesti“ svorio, jie savo svorį turi išaugti, todėl vaikui nesudaromas kalorijų deficitas ir nekeliami tikslai, kad jis turi mesti svorį. Reikia pabrėžti, kad šeimoje keičiami valgymo įpročiai, o tada jau linijos keisis savaime. Tikslų turėti galima, tačiau jie neturi būti susiję su svoriu: pvz., kažkiek kartų per savaitę sportuoti, o kitais metais sportuoti kasdien, saldumynų valgyti perpus mažiau nei iki šiol, kiekvieną vakarą suvalgyti žalią morką. Nereikia turėti siektino svorio tikslų, nes vaiko sveikatai – tiek fizinei, tiek psichinei– tai žalinga. Atvirkščiai, gana anksti vaikams (ypač mergaitėms) reikia pradėti pasakoti, kokią žalą gali padaryti dietos. O būtent dėl pačių sugalvotų svorio tikslų tų dietų mergaitės ir laikosi.

Ar reikia keisti visos šeimos meniu, jei vienam vaikui skirta dieta?

Būtinai, kadangi vaikui skiriama ne dieta, vaiko racionas keičiamas į tokį, kuris atitinka sveiko maitinimosi principus – taip maitintis naudinga visiems: ir tėvams, ir liekniems šeimos nariams, ir turintiems per daug svorio.

Ar vaikams irgi krenta kilogramai, kaip suaugusiesiems, o paskui numesti gali dvigubai sugrįžti?

Kaip jau minėjau, vaikai neturi mesti svorio, jie svorį turi išaugti (ūgis didėja, o svoris lieka tas pats).

Nebent ypatingais atvejais, kai yra su svoriu susijusių ligų, arba yra didelė rizika toms ligoms atsirasti – tik specialistui prižiūrint. Deja, neretai tėvai ateina pas specialistą tikėdamiesi, kad vaikas mes svorį, tai blogai, nes atitinkamai yra nusiteikęs ir vaikas, tuomet labai sunku jį įtikinti, kad svorio mesti nereikia, reikia tik daugiau judėti ir sveikai maitintis.

Ar verta vaikams taikyti populiarias, žurnaluose spausdinamas dietas – pavyzdžiui, populiariąją Holivudo, baltymų dietą ar kitas?

Ne tik neverta, bet ir draudžiama.

Ar yra amžiaus tarpsniai, kai vaikas labiau linkęs tukti? Tarkime prieš augimo šuolį dauguma vaikų daugiau valgo, nori daugiau angliavandenių.

Per didelis vaiko svoris bet kokiame amžiuje didina riziką, kad jis svorio turės per daug ir būdamas suaugęs. Todėl ramintis tuo, kad galbūt tai natūraliai išaugamas šio amžiaus tarpsnio svoris, nereikia.

Ar gali genetiškai lieknoje šeimoje augti nutukęs vaikas? Kodėl taip atsitinka?

Taip gali atsitikti. Net jei visoje giminėje nėra nutukusių žmonių, vaikas gali būti pirmas. Šiuolaikinių vaikų fizinis aktyvumas yra labai sumažėjęs, o pagundų netinkamam maistui kur kas daugiau, be to, valgymo elgesiui daro įtakos ir psichologiniai veiksniai, aplinka.

Kartais vaikai suvalgo daugiau kalorijų nei suaugusieji, bet netunka, o kartais – valgo saikingai, bet tunka. Kodėl?

Tai genetiniai ypatumai, lemiantys sudėtingus biocheminius procesus, būdingi ir suaugusiesiems, ir vaikams: yra žmonių, kurie valgydami tiek pat visada jausis alkanesni nei kiti.

Kokios ligos skatina tukimą? Ar tiesa, kad nutukęs vaikas labiau linkęs susirgti diabetu?

Kartais endokrininės ligos ir retos genetinės ligos sąlygoja nutukimą. Tai reti atvejai. O kad nutukimas didina riziką cukriniam diabetui – tai tiesa. Vaikų cukrinio diabeto atvejų daugėja.

Ar vaikams kilogramai labiau tirpsta dėl dietos, ar dėl fizinio krūvio?

Vaikams kilogramai tirpti neturi, vaikas turi tiesiog stiebtis ir dėl to vizualiai lieknėti nemesdami svorio. Tiesa, kad rūpinantis vaiko svoriu svarbiau padidinti fizinį aktyvumą, iš esmės stengtis keisti jo judėjimo įpročius negu riboti vaiko maitinimąsi. Izoliuotai vaiko maitinimosi keisti negalima, visa šeima ir tik palaipsniui gali keisti savo valgymo įpročius, ugdyti sveikesnius.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


3 + vienas =

Kitos temos: