Evoliucijos eigoje žmonių ūgis svyravo. Jie tai padidėdavo, tai pamažėdavo.
Akceleracija (naujos kartos augimo ir brendimo pagreitėjimas) užeidavo bangomis ir vėl atslūgdavo. Pavyzdžiui, Lietuvoje geležies amžiuje žmonės buvo palyginti aukšti (beveik tokie, kaip XX a. viduryje).
Konsultuoja VU Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros vedėja, profesorė Janina Tutkuvienė.
Didžioji akceleracija
XX amžiaus antroje pusėje prasidėjo iki tol didžiausia žinoma akceleracijos banga pasaulyje. Kodėl per gana trumpą laiką žmonės beveik visame pasaulyje gerokai paaukštėjo, tiriama ir aiškinamasi iki šiol.
Manoma, kad labiausiai didžiąją akceleraciją paskatino ypač gausus koncentruoto maisto, ypač baltymo vartojimas. Žmonės pradėjo valgyti neįprastai daug mėsos ir koncentruotų pieno produktų, nes šis maistas pasidarė prieinamas visiems, palyginti pigus.
Panagrinėjus, ką valgė mūsų protėviai nuo homo sapiens atsiradimo laikų, paaiškėja, kad baltymai sudarydavo vos 10-12 proc. raciono. O XX amžiaus viduryje baltymai pradėjo mityboje vyrauti, nes mėsa net atpigo. Pavyzdžiui, pasaulinėje rinkoje didmeninė jautienos kaina nuo 1970 metų iki 2000 metų atpigo keletą kartų, kai visos kitos prekės brango.
Baltymai – organizmo statybinės medžiagos. Natūralu, kad kai žmonija gavo neįprastai didelį kiekį statybinės medžiagos, ėmė ir paaugo. Pirmiausia didžioji akceleracija prasidėjo labiausiai civilizuotose, aukšto socialinio-ekonominio lygio šalyse. Tai savotiškai lėmė mokslininkų nuomonę, kad akceleracija – teigiamas, sveikintinas dalykas. Juk jei procesas prasidėjo turtingoje, išsivysčiusioje šalyje, vadinasi, tai labai gerai. 20-30 metų mokslininkai nagrinėjo, rašė, gyrėsi ir net lenktyniavo – kur akceleracija didesnė.
Antropologų simpoziumuose iš tribūnų girdėjosi pranešimai: „O pas mus akceleracija didesnė“. Juokais galima sulyginti su anekdotu apie tarybinę ideologiją: „Mūsų (tarybinės) mikroschemos – pačios didžiausios mikroschemos pasaulyje“. Po to gana netikėtai mokslininkai pradėjo pastebėti dalykus, kurie akceleraciją nuvainikavo.
Ar bus antroji akceleracijos banga
Apie 2002 metus Lietuvoje surinktus duomenis sugretinus su 1985 metų duomenimis paaiškėjo, kad mūsų šalyje akceleracija sustojo. Žmonės nebeaukštėjo. Tą patį pripažino ir daugelio kitų šalių antropologai – akceleracija sustojo. Įdomiausia, kad tose šalyse, kur akceleracija pirmiausia prasidėjo, tose pirmiausia ir sustojo.
Didžiąją XX amžiaus vidurio akceleraciją tyrė ir tiria iki šiol. Labiausiai akceleracijos paliesta karta gimė 1960-1970 metais, dabar jiems po 40-50 metų.
Tyrimai, atlikti įvairiose šalyse – Danijoje, Norvegijoje, Lenkijoje, Švedijoje – parodė, kad tie, kurie labai greitai užaugo, anksti pradėjo bręsti, patyrė ypatingą akceleracijos šuolį (gerokai praaugo savo tėvus), tie dabar turi daugiau sveikatos problemų nei mažiau paliesti akceleracijos. O tos problemos – tai stuburo, jungiamojo audinio bėdos, antrojo tipo cukrinis diabetas ir kardiovaskulinės ligos (aterosklerozė, padidėjęs kraujospūdis, insultai ir infarktai).
Šiuo metu pasaulio mokslininkai laukia – ar įvyks antroji akceleracijos banga? Požymių, kad taip bus yra – po truputį žmonės kai kuriose šalyse vėl didėja arba anksčiau bręsta. Manoma, kad ši antroji banga bus įtakota greito ir nenatūralaus maisto, kuris, tarkime, Lietuvoje, labiau išplito tik po 2002 metų.
Ar didelis – tai gerai?
Kiek siekia žmonijos atmintis, visada tėvai troško, kad jų vaikai užaugtų dideli. Kai prasidėjo didžioji akceleracija, pasaulis plojo katučių. Nes manė – kuo didesnis, tuo geriau. Iki šiol gajus supratimas, kad didelis žmogus – stiprus, galingas. Juk ir žvėrys vienas kito bijo „pagal dydį“ – mažesnis bijo didesnio.
Deja, niekas nesusimąsto, kad jau seniausiai nebereikia tos ypatingos fizinės jėgos. Didelis kūnas buvo naudingas tada, kad reikėjo kovoti dėl kiekvieno duonos kąsnio, grumtis už teritoriją, įveikti priešus.
Dabar to nebereikia.
Atvirkščiai, šiuo metu linkstama manyti, kad patogiau ir geriau turėti mažesnį kūną. Tačiau kai apklausiame žmones, daugiau nei pusė – tiek vaikai, tiek paaugliai, tiek jaunuoliai – atsako, kad nori būti didesni. Net tie, kurie yra ne tokie jau maži, ir tie nori.
Įdomu tai, kad mergaitės nori būti aukštesnės dažniau nei berniukai. Berniukai labiausiai trokšta dar paaugti maždaug iki paauglystės pabaigos. Tikriausiai juos labai slegia ūgio kreivių persikryžiavimas, kai mergaitės laikinai praauga berniukus 11-13 metų amžiuje (nes mergaitės pradeda ir baigia bręsti 2-3 metais anksčiau nei berniukai). Visuotinis noras būti aukštesniais rodo, koks vis tik gajus mąstymas, kad didelis – tai galingas. Manoma, kas posakis „auk didutis, būk gerutis, tėtį pavaduosi“ kai kuriose šalyse buvo teisingas tik iki XX a. vidurio, kai žmonės dar nebuvo pasiekę savo biologinio ūgio optimumo.
Dabar daugelyje šalių žmonės yra didžiausi, kokie buvo per visą evoliuciją, ir lieka tik spėlioti – ar bus dar didesnė akceleracijos banga ir kiek pagaliau tas kūnas gali didėti?
Milžinų nuvainikavimas
Apie 80 proc. mokslinės literatūros iki šiol teigia, kad aukštas ūgis rodo aukštą žmogaus socialinį-ekonominį statusą (SES), yra straipsnių, kad net intelekto koeficientas aukštesnis (nes aukšto žmogaus smegenų masė didesnė), tai būdinga aukšto išsivystymo šalims, o mažą ūgį lemia maisto trūkumas, blogos socialinės sąlygos.
Tačiau pastarąjį dešimtmetį mokslininkai po truputį pradeda svarstyti, kad būti per dideliu nėra jau taip gerai: didelis kūnas mažiau atsparus ligoms, aukšti žmonės gyvena trumpiau už žemesnio ūgio. Galbūt ne veltui evoliucijos eigoje labai dideli individai (pavyzdžiui, mamutai, dinozaurai) išnyko?
Tokių mokslinių studijų kol kas nėra daug, nes dar ne kažin kiek laiko praėjo po visuotinio akceleracijos aukštinimo. Iš inercijos visi priima tą ūgio padidėjimą kaip teigiamą iki dabar. Bet vis dėlto mokslinėje spaudoje jau randasi pranešimų, kurie nagrinėja ir įrodinėja akceleracijos žalą.
Žinoma, daugelis tų straipsnių tik hipotezės. Jei norėtume įrodyti, kad akceleracija tikrai pakenkė žmonijai, turėtume stebėti didžiulę žmonių grupę nuo gimimo iki mirties, o tokių tyrimų pasaulyje nėra.
Tad mokslininkų hipotezėmis mes galime tikėti arba ne, bet jos vis tiek yra labai įdomios ir verčiančios suklusti.
Štai žurnale „Medical Hypothesis“ buvo paskelbta studija apie žmonių ūgius. Studijoje buvo keliami klausimai: „Kas geriau – būti aukštu ar žemu? Kas ilgiau gyvena – aukštas ar žemas? Kas turi daugiau problemų – aukštas ar žemas? Kaip aukštaūgystė susijusi su ekonomika, ekologija, aplinka?“ Duomenys šokiravo. Pasirodo, ne tik aplinka lemia žmogaus dydį, bet ir žmogaus dydis gali keisti aplinką! Didelis kūnas didina vartojimą. Jis užima daugiau vietos, todėl dideliam kūnui reikia didesnės lovos (daugiau medžio), didesnių drabužių (daugiau medžiagos), didesnių batų (daugiau odos). Didelis žmogus daugiau suvalgo, sunaudoja daugiau vandens, išskiria daugiau energijos, o tai, pasirodo, gali įtakoti net klimato kaitą. Vienas ekonomistas-antropologas paskaičiavo ir iškėlė hipotezę – jei visa JAV populiacija būtų 20 proc. sunkesnė, tai vartojimas per metus padidėtų 3 milijardais dolerių.
Kalbant apie gyvenimo trukmę, faktai byloja irgi ne aukštaūgių naudai. Įrodyta, kad kai žmogaus ūgis siekia virš 190 cm, jo gyvenimo trukmė trumpėja (kaip, beje, ir ypač žemo ūgio, siekiančio iki 147 cm).
Yra trys pasaulio populiacijos, kuriose gyvena daugiausiai ilgaamžių – Okinavos (Japonija), Sardinijos (Italija) ir uždara Septintos dienos adventistų bendruomenė, gyvenanti Kalifornijoje. Mokslininkai šias ilgaamžių populiacijas stebi ir tiria. Nustatyta, kad daug ką lemia jų mityba, gyvenimo būdas, tikėjimas, atsidavimas šeimai (o ne darbui). Tačiau pastebėtas ir dar vienas dėsningumas – visi tie ilgaamžiai yra žemesnio ūgio.
Negana to, įrodyta, kad ūgis (o kartu ir smegenų masė, jei ji įvairuoja normos ribose nuo 1 iki 2 kg) neturi jokios įtakos intelektui.
Kodėl mažesnio ūgio žmonėms prognozės palankesnės? Pasirodo, tiek didelio, tiek mažo žmogaus vidaus organai yra panašaus dydžio. Įsivaizduokite, kad tas pats motoriukas (tokio pačio dydžio kepenys, skrandis, širdis, blužnis) aptarnauja 2 metrų kūną ir 150 cm kūną. Natūralu, kad mažesniame kūne šie vidaus organai ilgiau „nesusidėvės“. Ir dar – augimo filosofijoje sakoma, kad ląstelės pasidalinimų skaičius yra limituotas. Jei individas užaugo labai didelis, ląstelės turėjo labai daug kartų pasidalinti.
Vadinasi, potencialiai jai pasidalinti liko nebe tiek daug kartų.
Žmonija plečiasi
Deja, iki šiol žmonija vis dar „plečiasi“. Beje, plečiasi ir visata. Galbūt šie procesai vyksta paraleliai kiekvienoje materijos formoje, tik mes apie tai nepagalvojame? Visi esame sukabinti tam tikrais dėsniais… Tarkime, man kilo mintis, kodėl Kinijoje, Indonezijoje ar kitame pasaulio krašte, kur gyvena labai daug žmonių, tas kūnų plėtimasis nėra taip įsibėgėjęs, kodėl ten žmonės maži, smulkūs? O ten, kur žmonių mažai, jie didėja gerokai sparčiau? Ne veltui sakoma, kad idėjos sklando ore – internete jau pavyko rasti du mokslinius straipsnius, generuojančius tą pačią kūno dydžio ir aplinkos santykio idėją. Ir tikrai – įsivaizduokite, jei visi kiniečiai būtų tokie aukšti kaip mes? Pagal T. Samaras ir L. Storms (2002), planetą tikriausiai ištiktų ekonominė-ekologinė katastrofa. Beje, nutukimas tarp kiniečių vaikų jau didėja.
Gamtai toks žmonių plėtimasis nepatinka. Stori žmonės kur kas dažniau serga diabetu, širdies-kraujagyslių ligomis, sąnarių ligomis. Jie gerokai anksčiau miršta.
Geriausia tai, kas normalu
Gamtoje galioja taisyklė – geriausia tai, kas normalu. Kiekvienas kraštutinumas nėra geras. Tačiau yra ir kita taisyklė – gamta mėgsta įvairovę, todėl turi būti ir mažų, ir didelių. Kodėl? Nes tik tada, kai bus mažų ir didelių, iš jų gali gimti dar tobulesni individai. Gamtoje jau taip sutvarkyta, kad didelį traukia prie žemo, mažą – prie aukšto. Taip yra ir žmonių, ir gyvūnų pasaulyje.
Pastebėta, kad poruojantis patinas ir patelė renkasi priešingą sau – mažas didelį, didelis mažą. Jei renkantis partnerį būtų atmesti visi kiti kriterijai – socialinis, intelektualinis ir t.t., o žmonės porą rinktųsi intuityviai, biologiškai, tai, matyt, būtų dar daugiau kontrastingų porų.
Taupusis genotipas
Nuo kūno didėjimo apdraustas nesame nė vienas.
Antropologijoje yra toks terminas „thrifty genotipe“ – taupusis genotipas. Jis būdingas daugumai pasaulio žmonių. Ką reiškia tas „taupusis“? Ogi tai, kad gamtos taip sudėliota, jog šio genotipo žmonės linkę viską savyje kaupti, maksimaliai viską į save susiurbti.
Juk didžiąją dalį žmonijos istorijos žmonės neturėjo ką valgyti. Išliko tik tie, kurie sugebėjo kuo daugiau savyje sukaupti. Kai XX amžiaus pabaigoje atsirado maisto perteklius, tai tapo tikru iššūkiu visai gamtai (iki tol tokių dalykų per visą evoliuciją nėra buvę). Ir kaip bus toliau, belieka pasitekti tik fantaziją ir spėlioti. O antropologams, biologams ir kitiems mokslininkams belieka tik kooperuotis, pasitelkti istoriją, visus gamtos dėsnius ir išaiškinti mokslines hipotezes.
Patikėkite, atsakyti į klausimą, kokio ūgio ir svorio žmonės bus, tarkime, po 100 metų, šiandien beveik neįmanoma. Mat tai, kas buvo gamtos kurta, modeliuota ir ugdyta per 100 000 metų, sulaužyti ir pakeisti galima kur kas greičiau. Jei labai kardinaliai keičiasi aplinka, mūsų genetinė informacija ima ir pasikeičia. Čia labiausiai tinka liaudies sugalvotas posakis „Laužyti – tai ne statyti“. Su sintetiniais priedais, nenatūraliu maistu, užterštumu, mes galime labai greitai sugriauti tai, ką gamta kūrė tūkstantmečiais. Maisto pertekliaus fone tampa reikalinga ir vertinga greita medžiagų apykaita, sugebanti susidoroti su dideliu maisto kiekiu, persivalgymu. Mano nuomone, jei ir toliau gyvensime tokiomis sąlygomis, „taupusis genotipas“ keisis – prasidės atvirkštinė atranka. Jei anksčiau išlikdavo tas, kuris sugebėjo savyje viską kaupti, dabar turėtų išlikti tas, kuris pasilieka mažai. Belieka tikėti, kad taip nebus.
Ar per ekonomines krizes suplonėsime?
Tikrai ne. Krizės tikrai nebus tokio mąsto, kad mes atsidurtume Zimbabvės ar Nigerijos situacijoje.
Panašu, kad tokia krizė, kai teks taupyti maistui, kai kam net pridės riebalų. Pigesnis maistas, prastesni produktai tik padaugins kilogramų. Kartais atrodo gerai, jog Lietuvoje tarp „greito“ maisto (mėsainių, šaldytų picų, pusfabrikačių, žuvų pirštelių ir t.t.) ir normalaus maisto yra nemažas kainų skirtumas, ir pas mus nesveikas maistas yra dar santykinai brangus. Turguje gali rasti šviežios sveikos mėsos gabalą už tą pačią kainą, kaip porą mėsainių ar kokią pica. Vakaruose „jung food“ (šiukšlinis maistas) yra pigus, ir juo minta žemiausio socialinio sluoksnio žmonės. Norisi tikėti, kad kai „ung food“ Lietuvoje sąlygiškai taps gerokai pigesnis, mūsų žmonės nepuls jo valgyti daugiau.
Dietologai dėl tukimo mėgsta kaltinti netvarkingą mūsų valgymą vakarais, nepusryčiavimą, apsivalgymą per šventes. Tikrai ne dėl to tunkama. Na ir kas, jei žmogus persivalgė per kalėdinę savaitę. Jei paskui 2-3 savaites maitinsis saikingiau, jis tikrai nenutuks. Juk mūsų protėviai nuolatos maitinosi šuoliais – sumedžiodavo didžiulį žvėrį ir valgydavo nesustodami tol, kol nepabaigdavo. O paskui 2-3 savaites balansuodavo ant alkio ribos – suvalgydavo po kokį sliekelį ar lapelį. Nereikia bijoti ir tų vakarinių valgymų ar nepusryčiavimo. Na ir kas čia tokio? Kartais psichiškai žmogų veikia tas nurodymas valgyti 4 kartus per dieną. O jei ryte organizmas dar nepabudęs, jei nesinori?
Žinau, kad kai kurie šiuolaikinės mitybos specialistai nepagirtų už tokias mintis, tačiau jos pagrįstos antropologiniu požiūriu į evoliuciją, tokius dalykus nagrinėja mitybos antropologija. Labai retai kokiais istorijos etapais ir labai nedidelė saujelė žmonių valgė 3-4 kartus per dieną. Pagalvokite, kokį 100 000 metų žmogus valgė kartą per dieną, o kokį 100 metų jam liepia valgyti 4 kartus. Taigi, ne valgymo laikas ar ritmas mus tukina, o nuolatiniais persivalgymas, chemiškai apdorotas, perdirbtas, koncentruotas, rafinuotas maistas.
„Mamos žurnalas“