Pasaulio mokslininkai bando išsiaiškinti, kodėl daugybę tautų apėmusi tukimo epidemija ir kaip ją sustabdyti. Kad ir kokius tyrimus atliktume, išvada labai paprasta – nutukimui svarbiausi yra mitybos ir fizinio aktyvumo veiksniai.
Apie tai, kodėl storėjame, pasakoja VU Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros vedėja, profesorė Janina Tutkuvienė.
Mityba vis dėlto svarbiausia
Yra kelios hipotezės, kodėl žmonės pradėjo didėti (iš pradžių akceleravo į aukštį, o dabar – į plotį).
Pavyzdžiui, viena teorija teigia, kad taip atsitiko dėl… elektros atsiradimo. Mat žmonės daug daugiau laiko pradėjo leisti šviesoje, o šviesa stimuliuoja hipofizę, o šį išskiria daugiau augimo hormono. Visiškai paneigti to negalima, tačiau tokie dalykai – mažai įtikėtini. Užtat visiškai akivaizdu, kad po 1950 metų staiga pradėta valgyti neįtikėtinai daug mėsos (ypač išsivysčiusiose šalyse).
Toks mėsos kiekio padidėjimas buvo stulbinantis, lyginant su evoliucijos eigoje valgytu mėsos kiekiu.
Mėsoje gausu baltymų – organizmo statybinės medžiagos. Naujausi tyrimai rodo, kad maisto racione vartojant ypač daug baltymų, galop kūnas nutunka net labiau, nei viršijant riebalų normas!
Kodėl mėsa taip skanu
Mėsa labai skani didžiajai daliai žmonių. Kodėl? Tai geriau paaiškėjo tik po 2002 metų. Iki tol nė vienam moderniausiam fiziologijos vadovėlyje nebūtumėte radę teiginių, kuriuos dabar pabandysiu paaiškinti.
Įrodyta, kad liežuvyje yra specialių receptorių, kurie vadinami „umami“ receptoriais, išvertus iš japonų kalbos tai reikštų „labai skanu“”. „Umami“ skonio receptoriai labiausiai jaučia plačiai aprašytą glutamo rūgštį (žymimą E 620) ir ypač jos druską, vadinamą natrio glutamatu (pastarasis sintezuojamas ir dirbtinai bei dedamas į įvairius produktus, kaip skonio stipriklis E 621). Natūraliai šios ypač skanios žmogui medžiagos pasigamina organizme valgant mėsą, koncentruotus sūrius (valgant mėsą ar sūrius per medžiagų apykaitos procesus organizmas pats pasigamina gliutamo rūgšties).
Natrio glutamato rykštė
Taigi nustatyta, kad „umami“ receptorius ypač veikia ir skonį stiprina natrio glutamatas, kuris su krauju pasiekia smegenis, veikia sotumo pojūčio centrus ir ilgainiui sukelia begalinį norą valgyti dar. Pastaruoju metu natrio glutamato (skonio stipriklio E 621) pradėta dėti į įvairius kitus produktus. Ar įsivaizduojate, kiek mėsos reikėtų suvalgyti, kad gautume tiek glutamato, kiek yra viename didžiuliame bulvių traškučių pakelyje? Pasirodo, 5-6 kibirus!
Maisto pramonė – labai gudri
Šiuo metu maisto pramonė stengiasi pasiekti, kad maistas būtų skanus visiems – nesvarbu, kokiame pasaulio kampelyje būtumei. Maisto pramonės magnatai samdo pačius gabiausius pasaulio mokslininkus ir duoda jiems užduotį išsiaiškinti, kas gi sudaro tą maisto „cinkelį“, kad maistas visiems tampa skanus.
Populiariausi maisto stiprikliai
Nenuostabu, kad skonio stiprikliai dedami beveik visur. Pasižiūrėkite į standartinius produktus – koldūnus, picas, dešreles – visuose rasite įdėta pomidorų miltelių arba pomidorų pastos (jie suteikia salstelėjusio skonio, tai įeina į anksčiau minėto „umami“ skonio pajautimo sudėtį), natrio glutamato (jis yra pats populiariausias, nes sudaro pačią didžiausią „umami“ skonio pajautimo dalį) ir GABA, kitaip – gama-amino sviesto rūgšties.
GABA ir čepsinčios tautos
Kol kas diskutuojama, kokį poveikį organizmui turi GABA. Manoma, kad dvejopą. GABA su krauju patenka į smegenis ir ten vienus centrus slopina, šios medžiagos yra net kai kuriuose raminamuosiuose vaistuose.
Todėl valgant maistą, kuriame yra pridėta GABA, žmogus jaučiasi nurimęs, pasiekia palaimingą būseną.
Visai neseniai buvo ištirta, kad GABA smegenų srityje, pogumburyje (hipotalame), sustiprina jau apkalbėto glutamato poveikį į sotumo centrą. Todėl valgant tokį maistą iš pradžių yra labai skanu, bet jei nuolat, diena iš dienos tokiais produktais maitiniesi, apnuodijamos sotumo centro smegenų ląstelės ir išklimba sotumo pojūtis. Tada žmogus – vaikas ar suaugęs – pradeda nuolat norėti valgyti. Žmogus nuolat kažką kramto ir čepsi. Atsirado ištisos čepsinčios tautos. Tokiose tautose jau masiškai sutrikęs neurocheminis alkio ir sotumo reguliavimas. Kitaip tariant, sutrikęs ryšys tarp smegenų ir kūno.
Kaip padaryti, kad žmogus nevalgytų
Kai sutrinka alkio-sotumo reguliavimo mechanizmas, sustabdyti žmogų, kad jis nevalgytų, labai sunku.
O kartais vienintelė išeitis lieka skrandžio žiedas. Tai pati drastiškiausia priemonė, bet kartais nebelieka nieko kito. Tokių žmonių kaltinti valios neturėjimu jokiu būdu negalime. Šią besaikio alkio ir nuolatinio kramsnojimo būseną galima palyginti su priklausomybe nuo narkotikų, kai žmogus be specialistų pagalbos pasveikti negali. Kai skrandis perrišamas, viršuje paliekama nedidelė 50 ml talpa. Pasirodo, sotumo pajautimas atsiranda dirginant skrandžio viršutinės dalies receptorius. Užvalgęs labai nedaug žmogus jaučiasi sotus.
Vaikui skrandžio žiedo neuždėsi
Vaikų nutukimui gydyti skrandžio žiedo neuždėsi. Ką daryti tėvams, kurių vaikas storas? Pirmiausia patarčiau pasikonsultuoti su vaikų endokrinologais ir vaikų dietologais. Tik jie gali pasakyti, ką daryti konkrečiu atveju. Galbūt reikės tik padidinti fizinį krūvį. O gal reikės tik… nedidinti porcijų. Mat vaikui augant kalorijų kiekis turėtų vis didėti. Jei kalorijų kiekio nedidinsime, paliksime tokį patį (tiek pat blynelių duosime ir 5 metų vaikui, ir kai jau jam bus 6 ar daugiau metų, svoris turėtų mažėti. Šis įsikišimas, kai susirūpinama vaiko svoriu, turėtų būti laiku. Jei mama pamatė, kad jos vaikas „išlipa“ iš pateiktų rekomendacijų rėmų, jei jo kūno masė yra virš 90 ar juo labiau 95 procentilės (pagal ūgį!), reikėtų susirūpinti. Paprastai mamos tai jaučia akimis ir širdimi. Vos tai pajutus, dėl šventos ramybės, reikia pasikonsultuoti.
Apvalus vaikutis – išaugs?
Nereikia gyventi iliuzija, kad „vaikutis storas, bet juk, kai bręs, tai ir išaugs“. Atvirkščiai – jei 4-5 metų vaikas storas, didelė tikimybė, kad jis ir bus storas. Nes tokio amžiaus vaikai pasiekia savo liesumo piką.
Taigi konkretus patarimas būtų toks – jei 4-5 metų vaikas, lyginant su bendraamžiais, yra labai putnus, reikėtų susirūpinti, nes tuo momentu jis turėtų būti liesiausioje savo fazėje ikimokykliniu laikotarpiu.
Mergaičių pastambėjimas prieš brendimą yra gana vėlyvas, kai jau būna šoktelėjęs ūgis, kuris joms ypač padidėja 11-12 metų.
Po to 13-15 metų mergaitėms prasideda normalus fiziologinis stambėjimas, kai jos privalo priaugti svorio, nes arba mėnesinės neprasidės, arba prasidėjusios išnyks. Ir šiuo svorio didėjimo etapu reikėtų stebėti, kad mergaitė nepriaugtų jo per daug. Augimo piko laikotarpiu per metus mergaitė gali priaugti 5-7 kilogramus, o berniukas – net iki 9 kg. Jei paauglys per metus priauga 15-20 kg, reikia pasikonsultuoti su gydytoju, nes tai gali rodyti, kad yra kažkokių hormoninių pažeidimų (aišku, gal to ir nėra, bet tai gali parodyti tik detalus tyrimas).
Gaminkite maistą namie
Mūsų dažnai klausia – o ką gi daryti, kad vaikai netuktų? Žinoma, mes visi užsiėmę, neturime laiko, bet kitos išeities nėra – vaikams maistą turime gaminti patys. Mielos mamos, noriu pacituoti savo močiutės auksinę frazę: „Vaiką užauginti, tai ne paršelį“. Jei jau pagimdėte mylimą vaikelį, būkite malonios, raskite laiko pagaminti vaikui maisto. Nebūtina virti sriubą kiekvieną dieną! Sriuba puikiausiai gali pastovėti šaldytuve dvi ar net tris dienas – jai nieko neatsitiks. Ir tokia trečios dienos sriuba bus gerokai vertingesnė, nei pusfabrikatis, nupirktas parduotuvėje.
Bent jau 2/3 vaiko suvalgomo maisto turi būti pagaminta namuose. Deja, parduotuvėse mes galime nusipirkti tik „praturtintą“ skonio stiprikliais maistą, kuris tiesiu keliu mūsų vaikus veda į nutukimą.
Žinoma, tai ne nuodai, ir negaliu gąsdinti, kad suvalgęs picą ar koldūnų vaikas po 3 dienų nutuks. Taip tikrai neatsitiks. Tačiau stebėti, ką valgo mūsų vaikai, privalome.
Keli patarimai:
Ribokite koncentruotus mėsos ir pieno produktus
Vaikui reikia mėsos, bet ją virkite namie, patys.
Reikia ir sūrio – bet geriau lengvo, varškės (tik nenuriebalintos, nes patys naujausi tyrimai rodo, kad nuriebalinti produktai yra nė kiek ne mažiau pavojingi už ypač gausų riebalų vartojimą).
Virkite vaikams košes ir namines sriubas (ne iš pakelių).
Pasigaminkite naminių prieskonių, nes tie prieskonių mišiniai, kurie pardavinėjami masiniam vartotojui, irgi „praturtinti“ skonio stiprikliais ir tuo pačiu natrio glutamatu. Nusipirkite atskirai džiovintų petražolių, krapų, raudonėlio ar baziliko – tai, ką mėgstate – ir sumaišykite savo prieskonių mišinius namie. Jie bus gal ne tokie skanūs, bet be E.
Skaitykite etiketes ir ieškokite tų produktų, kur E mažiausiai. Nors mitybos specialistai teigia, kad visi E, kurie yra maiste, patekusiame į parduotuves, atitinka Europos Sąjungos normatyvus ir sveikatai nekenkia, mes – antropologai ir biologai – sakome ką kita. E veikia organizmą, ir net labai, o ypač tas nelemtas glutamatas. Tai aiškiai įrodo eksperimentai su pelėmis. Jei pelei duodamas maistas su natrio glutamatu, netrukus pelės neuroendokrininis mechanizmas išklimba, ji pradeda storėti ir storėja tol, kol kojomis nebesiekia žemės (į žemę remiasi tik pilvas, o kojos mataruoja ore). Gamtoje tokios pelės nebegalėtų judėti ir maitintis, o vėl valgyti galėtų tik tada, kai suplonėtų iki tokio lygio, kai kojomis jau siektų žemę (jei per tą laiką nenumirtų). Šitie eksperimentai aiškiai įrodo, kaip mūsų smegenis veikia maisto pramonės siūlomi chemikalai. Nors jau kalbama apie sankcijų taikymą maisto pramonei, apie maisto priedų ribojimą, tėvai negali laukti, kol kažkada tai įvyks. Vaikais turime pasirūpinti patys ir jau dabar.
Riebalai nėra blogis
Jokiu būdu nepulkite į kraštutinumą „prieš riebalus“ ir nesirinkite nuriebalintų produktų. Pastarųjų metų tarptautinėse antropologų konferencijose jau pradėta kalbėti apie tai, kad mūsų maisto normatyvai, kuriais ilgus metus vadovavomės, matyt, nėra tobuli. Buvo sukeltas per didelis bumas prieš riebalus, suklestėjo nuriebalintų produktų pramonė. O pasirodo, riebalai nėra tokie pavojingi kaip baltymo perteklius. Anksčiau kalbėjau, kad ankstyvas brendimas ir spartus augimas vėliau turi įtaką II laipsnio cukriniam diabetui ir širdies bei kraujagyslių ligoms. Dabar paskelbta tyrimų, kad ne tik riebalinio audinio kiekis, bet ir ypač gausi aktyvioji masė (raumenys, griaučiai) taip pat įtakoja minėtas ligas. Žodžiu, mitybos fronte daug naujienų, viskas susipainiojo, jei prieš 10 metų visiems viskas buvo aišku, dabar vėl tapo nebeaišku. Ir gali būti, kad visai netrukus atsiras ir daugiau tyrimų, o mūsų sveikos mitybos piramidė – pakoreguota.
„Mamos žurnalas“
