Skaitykite išsamius dietologės Jūratės Lipeikaitės patarimus tėvams, kurių vaikutis turi antsvorio.
Maistas žmogaus gyvenime reiškia daug daugiau nei vien būdą išgyventi.
Bet kuriame pasaulio kampelyje, net ten, kur maisto kartais neužtenka minimaliausiems fiziologiniams poreikiams, jis nepraranda ir didelės kultūrinės reikšmės.
Visur pirmiausia svetingumo išraiška yra vaišinimas, bet kokios šventės viena iš esminių sudedamųjų dalių – ir vėl valgymas. Lepinimas irgi pirmiausia reiškia tam tikro maisto (dažniausiai – kenksmingo) dovanojimą. Dažnai šeimose gražiausio bendravimo valandėlės – o kartais vienintelis momentas, kai visi būna kartu – bendra vakarienė (ar pusryčiai, pietūs). Be abejo, maistas – vienas iš svarbių gyvenimo malonumų ir jo neįvertinti nevertėtų.
Tačiau blogai, kai valgymo reikšmė ir vertė suprantama neteisingai, ir tai pavirsta didele bėda sveikatai.
Kūdikis gimsta dar neturėdamas jokių blogų mitybos įpročių, nepažindamas bulvių traškučių ir kai verkia, tai tikrai ne dėl to, kad nori saldainio.
Taigi tėvai, truputį pasistengę, turi visas galimybes išauginti sveiką, blogų valgymo įpročių neturintį vaiką. Juk būtent namuose vaikas išmoksta požiūrio į maistą. Deja, tėvai ne visada supranta, kad nesusimąstę gali ir pakenkti, o vaikas nuo tokio neteisingo auklėjimo apsiginti nepajėgia. Jei mažas vaikas sveria per daug, tai ne jo valios trūkumas, tėvai kažką daro ne taip.
Per pastaruosius 20 metų daugelyje pasaulio šalių nutukusių vaikų atsirado du ar net tris kartus daugiau. Pirmiausia tai siejama su vis nejudresniu gyvenimo būdu (vis daugiau kompiuterinių žaidimų, televizijos ir t.t.), vis didesne skanėstų – kalorijų bombų – pasiūla.
Storuliukas – mažas ir simpatiškas?
Manoma, kad vaikystėje užprogramuojama, kaip klostysis sveikata suaugus. Vienas iš svarbiausių tai lemiančių veiksnių tenka mitybai. Kritiškuoju periodu laikomas laikotarpis nuo trečio nėštumo trimestro iki 2 metų amžiaus; antrasis kritinis periodas yra paauglystė (šis ypač svarbus mergaitėms).
Laikas būtų atsikratyti įsisenėjusio įpročio grožėtis mažais storuliukais. Čia ne grožis, o nejuokais pavojinga liga, didinanti pavojų sveikatai su kiekvienais amžiaus metais. Statistika gana negailestinga: apie trečdalio vaikų, buvusių storuliais iki 8 metų, daugiau nei pusės buvusių tokiais 8-13 metų, ir dviejų trečdalių iki 13 metų storų vaikų užaugusių laukia nutukimas kartu su visomis jo liūdnomis pasekmėmis: krūva gresiančių ligų, gerokai trumpesniu gyvenimu. Be to, nutukimas suaugus kelia daugiau pavojų sveikatai, daugiau nuo vaikystės nutukusių žmonių ir miršta.
Neretai tėvai gali apsirikti, patys vertindami vaiko svorį. Juk normalaus svorio supratimas visuomenėje vis keičiasi: šiuo metu tarp suaugusiųjų (ypač tarp jaunų moterų) vyrauja akivaizdus polinkis į per didelį liesumą; vis dėlto net ir modernūs tėvai vaikų antsvorio problemų linkę nepastebėti.
Studijos rodo, kad ypač linkę nematyti vaiko nutukimo kaime gyvenantys žmonės ir vaiko seneliai.
Vaikų kūno masės adekvatumą paprastai gydytojai vertina pagal specialias lenteles. Geriausia, kai svorio procentilė maždaug atitinka ūgio procentilę arba yra kiek žemiau jos. Žemiau 25-osios procentilės atsidūręs vaikas gali būti jau per liesas; nuo 75-osios aukštyn prasideda antsvoris, o nuo 90-osios – nutukimas.
Komplikacijos, kurias nutukimas gali sukelti jau vaikystėje:
Socialinės. Jau net 6 metų vaikai mažiau linkę draugauti su storuliais.
Fizinės:
Ortopedinės problemos (jas galima įtarti, jei vaikas skundžiasi klubo sąnarių skausmu).
Kepenų pažeidimas (pavojingas riebalų susikaupimas kepenyse, panašiai kaip būna sergantiems alkoholizmu).
Riebalų ir cholesterolio apykaitos sutrikimai (jau nuo mažens kraujagyslių, tarp jų ir širdies bei smegenų, spindis ima siaurėti dėl sienelėse atsidedančių riebalų sankaupų) – ankstyvos mirties rizika.
Kvėpavimo sutrikimai (juos galima įtarti, jei vaikas knarkia, dieną būna mieguistas).
Pavojus! Galvos skausmai, regos pakitimai.
Ydingas ratas: antsvoris apsunkina judėjimą, didina vienišumo jausmą ir liūdesį, tad vaikas ieško paguodos dar daugiau valgydamas ir toliau storėdamas.
Mažas vaikelis nei apie sveikatą, nei apie grožį, žinoma, nemąsto – jis pats gydymo nepasiprašys. Naivu būtų tikėtis, kad 6 ar 8 metų vaiką pavyks įtikinti atsisakyti menkaverčio kaloringo maisto, kad išvengtų diabeto ar aterosklerozės po 20 metų. Tokio amžiaus mergaitėms net ir grožis nėra toks svarbus, kad dėl jo atrodytų verta atsisakyti blogų, bet skanių įpročių. Paauglystėje jos turbūt susimąstys apie grožį – norės imtis bet kokių, net pavojingiausių priemonių, bet apie sveikatą greičiausiai irgi nepagalvos. Tad lemiamos reikšmės čia turės mama, kuri turėtų būti labai geranoriška, jautri ir išmintinga.
Kad vaikas augtų sveikas, o užaugęs būtų lieknas ir gražus, nuo pat pirmųjų dienų reikia pradėti nutukimo profilaktiką. Ir net dar anksčiau – kol jo tėveliai tik planuoja turėti vaikutį.
IKI GIMIMO
Prieš pastodamos sulieknėkite
Visos moterys šimtus kartų girdėjusios gydytojų raginimus nėštumui ruoštis iš anksto: susitvarkyti dantis, pasitikrinti pas ginekologą, atlikti kraujo tyrimus ir t.t. Šiame sąraše labai svarbią vietą užimtų ir patarimas bent 3 mėnesius (ar ir kur kas ilgiau) iki pastojimo kasdien išgerti rekomenduojamą dozę folio rūgšties, pakoreguoti mitybos trūkumus, o antsvorį turinčioms moterims – pirmiausia jo atsikratyti.
Tai ne tik palengvins pastojimą bei sumažins nėštumo bei gimdymo komplikacijų riziką, bet ir padės apsaugoti būsimą vaikelį nuo tos pačios nelemtos antsvorio problemos.
Nėštumas
Nerūkykite, bent jau nėštumo metu. Studijos rodo, kad nėštumo metu rūkanti mama kur kas padidina riziką, kad vaikelis ateityje turės antsvorio. Beje, kuo daugiau kasdien surūkoma cigarečių, tuo ši rizika didesnė.
Nėštumo metu ypač rūpinkitės savo sveika mityba ir taisyklingu kūno svorio didėjimu. Net jei nelinkusi taip stengtis dėl savo sveikatos, darykite tai dėl vaikelio. Nenumokite ranka į per greitai didėjančius kilogramus – jie kenkia ne tik jums, bet ir vaikučiui, pasunkindami jo dalią dar gimdoje, o po gimimo – iki pat paauglystės ir vėliau – ir didins jo polinkį tukti.
PIRMASIS GYVENIMO PUSMETIS
Visą pusmetį – tik kokybiškas gerai besimaitinančios mamos pienas, nieko daugiau. Motinos pienas, be visų savo gerųjų savybių, mažina ir riziką nutukti vėlesnėje vaikystėje ar suaugus. Mokslinės studijos rodo, kad kuo ilgiau vaikas maitinamas krūtimi, tuo geriau išsivysto apetito reguliavimo sistema, ir tuo mažiau jam gresia nutukimas užaugus.
Tokios sėkmingos reguliacijos priežasčių yra daug:
Motinos pienas moko taisyklingos mitybos elgsenos: iš krūties maistas čiulpiamas kitaip nei iš buteliuko. Vaikelis turi daugiau padirbėti, kad pavalgytų, yra pratinamas prie neskubaus maitinimosi;
Vaikas pats reguliuoja valgio kiekį;
Nuo pat mažens pratinasi prie maisto įvairovės: mamos pienas kaskart kitokio skonio, nes priklauso nuo jos suvalgyto maisto.
Motinos pienas vaikui suteikia būtent tai, ko jam tuo metu reikia: yra kaskart kitokios sudėties, kuri keičiasi net to paties maitinimo metu, tinkamos baltymų sudėties ir kiekio, tinkamo energijos tankio, geriausiai užtikrinantis idealų konkretaus vaiko vystymąsi. Tokio labilumo negali atkartoti joks mišinėlis.
Motinos piene yra tam tikrų riebalų, kurių nėra mišinėliuose – jie padeda taisyklingai vystytis insulino receptoriams smegenyse – taip apsaugodami nuo nutukimo.
Viena studija, tyrusi nutukimo ir maitinimo krūtimi santykį, nustatė, kad nutukimo dažnis atvirkščiai proporcingas maitinimo krūtimi laikui. Iš 2 mėnesius vien krūtimi maitintų vaikų nutukimas išsivystė 3,8%, 3 – 5 mėn – 2,3%, 6 – 12 mėn – 1,7%, >12 mėn – 0,8%.
Jau dabar svarbu pratinti vaiką prie fizinio aktyvumo: masažai, mankštelė, žaidimukai, kiek įmanoma pagal amžių, ir daug gryno oro. Nors kol kas labiau sportuos stumdydama vežimėlį ar nešiodama vaiką mama, ir vaikui tai bus į sveikatą. Be to, įpras prie nuolatinio judėjimo ir matys, kas yra sveikas gyvenimo būdas…
Beje, jei vaikas gimė per didelio svorio arba maitinamas vien motinos pienu priauga gerokai daugiau nei priklausytu pagal ūgį ir amžių, vertėtų skubiai pasikonsultuoti su specialistu.
ANTRASIS GYVENIMO PUSMETIS
Svarbiausias patarimas mamai – turėti daug kantrybės ir ramybės. Kiekvienas vaikas savaip sukelia problemų ir gali išgąsdinti ar išvesti iš kelio nepatyrusią mamą. Vienas spjauna bet ką, kas duodama su šaukšteliu, kitas, rodos, visai mažai tesuvalgo, trečias nenori nė žiūrėt į daržoves…
Atsiminkite, kad jei ir suėjo šeši mėnesiai, tai dar nereiškia, kad vaikas skubiai turi tapti dideliu visokio įmanomo maisto valgytoju. Ypač jei ir toliau jam duodate savo pieno, galite prie kito maisto pratinti ramiai ir nebijodama, kad staiga ims kažko vaikeliui trūkti.
Net ir labai nevalgaus bet kurio amžiaus vaiko niekada negalima versti valgyti, nes tai gali sąlygoti jo nutukimą suaugus, mat pripranta vėliau pajusti sotumo jausmą ir su laiku turi suvalgyti daug daugiau maisto, kad pasijustų sotus.
Nenuleiskite rankų, jei vaikas ilgai nepripažįsta kokios nors produktų grupės. Kasdien ir toliau siūlykite tą nemėgstamą maistuką, pasinaudodama proga, kai vaikas alkaniausias, galite jo įmaišyti į, pavyzdžiui, labiau mėgstamą grūdų košelę ir pan. Jei metų vaiko mama dejuoja, kad „mano vaikas visai nevalgo daržovių, bet labai mėgsta šokoladą“, tai nereiškia, kad vaikas yra keistas. Greičiau kad tai įprastinis normalus vaikas, kuriam pasitaikė nekantri ir nepersistengianti sveikatos labui mama.
Neskubėkite parodyti vaikui visų niekam tikusių maisto pramonės išradimų. Mama be jokio nerimo (o gal net su pasididžiavimu, panašiai kaip apie anksti išmokusį kalbėti ar skaityti vaiką) pasakojanti, kad dar metukų neturintis vaikas labai mėgsta sausainius, saldainius, ar keptą mėsą, labai klysta. Ateis laikas, kai vaikas neišvengiamai paragaus tokių „šiukšlių“, bet bent jau pačios vaikams jų neparodykite. Jei vaikas nematys jūsų jo akivaizdoje valgančių ko nereikia ir nepažins jam nereikalingo skonio, jam tikrai į galvą neateis jų paprašyti ar svajoti apie kokius nors bulvių traškučius. Ir atsiminkit, kad vaikui sveikas maistas yra be galo skanus tol, kol nesužino nesveiko maisto skonio, iškreipiančio jo sveiką skonio suvokimą.
Polinkis tukti išlieka
Jei vaikystėje žmogus yra buvęs nutukęs, visą likusį gyvenimą bus labiau linkęs tukti. Net ir pagydžius nutukimą, riebalų ląstelės nemiršta, jos tiesiog sumažėja ir visą likusį gyvenimą tūno, tik ir laukdamos tinkamos progos vėl prisipildyti riebalų. Taigi daug geriau (ir paprasčiau) yra svorio pertekliaus išvengti arba nesunkiai sunaikinti bepradedantį vystytis antsvorį nei vėliau milžiniškomis pastangomis gydyti nutukimą.
Ypač didelį dėmesį nutukimo profilaktikai turėtų skirti:
šeimos, kuriose jau yra nutukusių;
kai vaikas linkęs viršyti 50-ąją kūno masės procentilę pagal savo amžių ir ūgį;
kai netikę vaiko valgymo įpročiai arba sėdimas gyvenimo būdas.
1–3 METŲ VAIKAI
Tai puikus amžius, kai be didelių vargų galima ne tik pataisyti nedidelius svorio nukrypimus, bet ir įpratinti vaiką valgyti taip, kaip derėtų. Kaip ir bet kuriame kitame amžiuje, auginant bet kokio svorio vaiką svarbiausia, ką sveikatos labui gali nuveikti tėvai, yra:
valgydinti jį kuo įmanoma sveikiau (geriausia – patiems rodant gerą pavyzdį);
kiek tik galima slėpti visą „šiukšlinį maistą“ (viską, kas kepta, pilna cukraus ir riebalų);
niekada nelakstyti su šaukštu iš paskos;
stengtis kasdien užtikrinti pakankamą fizinį aktyvumą.
Maistas
Kai vaikui sueina vieneri metukai, jis paprastai jau sugeba neblogai manipuliuoti šaukšteliu, gali sukramtyti nedidelius minkšto maisto gabaliukus, pagaliau ir gebėjimas suvirškinti sudėtingesnį maistą yra visai neblogas. Nesupraskite to neteisingai: tai nereiškia, kad nuo šiol galite pietums pakepti jam mėsainį ir bulvyčių. Skirtingai nuo suaugusiųjų, kurių svoris dažnai reguliuojamas specialiomis dietomis, sveriant produktus ir pan., vaikui kiekvieno gramo svėrinėti nereikia. Tokio amžiaus vaikas, jei apetito kontrolės jam per prievartą nesugadina suaugusieji, pats teisingai nutars, kiek jam valgyti. Tačiau iš tiesų svarbu yra būtent tinkamų produktų pasiūla, adekvatus maisto paruošimas, valgymo valandų laikymasis, neleidžiant kramsnoti tarp valgymų.
Ką turėtų valgyti 1–3 metų vaikas (patarimai skirti ir sveikiems vaikams)?
Kasdien – pieniškos grūdelių košytės. Kai skubate arba jei vaikas tokią labiau mėgsta, galite gaminti iš miltukų, skirtų kūdikiams. Puikios yra ir keturių grūdų, avižų, grikių dribsnių (jei vaikui patinka, galima grikius virti ir natūralius) greitai paruošiamos košės. Jos galėtų būti įprastinės kasdienai, rečiau reikėtų ruošti košes iš kukurūzų, manų kruopų, ryžių kruopų ar jų dribsnių. Žinoma, jokių uogienių, barstymų cukrum ar sviesto užkasinėjimo po koše! Jei vaikui skaniau, gali valgyti pusryčių javainius su pienu.
Kas kitaip linkusiam tukti vaikui? Vietoj įprastinio pieno reikėtų gerti liesą pieną, privengti kūdikiams skirtų košelių iš miltukų (jos būna saldintos), kuo rečiau duoti manų košės.
Duonos (žinoma, neišterliotos sviestu!), galima ir batono (tik ne kokių pagerintų bandelių, riestainių), makaronų, bulvių (virtų garuose ar vandenyje arba keptų orkaitėje). Kartais, kai reikia vaikui įdėti valgyti, tinka ir riestainiukai, duoniukai, ryžių paplotėliai, džiūvėsėliai. Riestainiukų, džiūvėsėlių ir panašių saldžių gaminių linkusiam tukti vaikui duokite kuo mažiau.
Iki kelių kiaušinių per savaitę. Mažam vaikui saugiau yra išvirti kiaušinį kietai (dėl salmoneliozės pavojaus).
Pieno produktų: jei nebemaitinate krūtimi, neturinčiam polinkio tukti vaikui galima duoti ir natūralaus karvės pieno (nors patartina bent iki dvejų metų duoti vaikams skirto pieno), nenuriebintų jogurtų, vidutinio riebumo varškės. Sūrius geriau rinktis kuo liesesnius, nes net ir pastarieji būna gana riebūs. Beje, sūrių mažiems vaikams reikėtų duoti kuo mažiau: juose labai daug riebalų, baltymų ir druskos. Varškės geriau irgi nepadauginti (ir vėl dėl baltymų pertekliaus pavojaus), ji turėtų būti tik priedas prie kito maisto (pvz., makaronai ar bulvės su varškės-daržovių padažu). Linkusiam tukti vaikui visi pieno produktai (išskyrus nebent pieną, jei jis ruošiamas iš mišinukų vaikams) turėtų būti duodami liesi.
Daržovių: dabar pats puikiausias amžius įpratinti vaiką valgyti jų tiek, kiek pridera. Atsiminkite, kad pirmas patiekalas bent du kartus per dieną turi būti daržovės (taisyklė, bendra vaikams ir suaugusiems).
Geriausia, kai vieną kartą duodama jų šviežių, kitą kartą – virtų (geriausia – garuose) ar kitaip karštai paruoštų. Kol vaikas nepavalgo daržovių, kito maisto nė nerodykite! Pavyzdžiui, per pietus pirmiausia vaikui patiekite lėkštelę daržovių salotų (susmulkinimo būdas priklausys nuo amžiaus ir kramtymo sugebėjimų). Jose turėtų būti pakankama įvairovė daržovių (vienam kartui užtenka ir 4-5 rūšių, bet kitą dieną jas kiek pakeiskite): įvairių salotų lapai, cikorijos, pomidorai, agurkai, morkos, įvairūs kopūstai, virti burokėliai, žirneliai ir t.t. Vakarienės pirmas patiekalas galėtų būti trinta daržovių sriuba (išvirtas garuose daržoves, pvz, cukiniją, morką, bulvę ir papriką reikėtų pertrinti, trinant galima pridėti truputį sūrio), virtos daržovės, pvz., žiedinis kopūstas su bulvėmis (čia pravers ir šaldiklyje esančios įvairiausių daržovių atsargos: šparaginės pupelės, žirneliai, špinatai, brokoliai ir t.t.). Jei kurios daržovės vaikas nenori pripažinti, po truputį jos vis sutrinkite su kitomis, taip mityba bus įvairi, vaikas nepajus, kad kažkas ne taip, ir po truputį pratinsis prie skonio. Galite žaisti: pasakykite vaikui, kad kaskart, kai suvalgys tris ar penkis šaukštelius daržovių, gaus šaukštelį mėgstamesnio antrojo patiekalo (taip nejučia ir skaičiuoti vaikas greit pramoks). Daržovių (tik bulvė daržove nelaikoma) kiekio vaikui nereikia riboti, ir jei vaikas turi ypač didelį apetitą, jam reikėtų duoti būtent daug neriebiai paruoštų daržovių.
Vaisių, uogų: bent porą kartų per dieną, geriausiai – šviežių. Puiku, jei vaikui vaisiai patinka ir juos noriai pats kramto. Kitu atveju rytais spauskite natūralių apelsinų sultis, darykite vaisių kokteilius (2-3 rūšių vaisius supjaustykite gabaliukais ir elektrine trintuve sutrinkite su neriebiu jogurtu ar trupučiu pieno), trintais nesaldytais vaisiais gardinkite košes.
Tinka ir šaldytos uogos (jas prieš vartojimą lėtai atitirpinkite šaldytuve).
Privenkite parduotuvėse perkamų sulčių, net ir skirtų vaikams, ypač jei vaikelis linkęs storėti. Be to, pastariesiems neperdozuokite bananų: užteks pusės banano per dieną. Stenkitės vaiką maitinti šviežiais vaisiais, džiovinti (ir tai labai gerai išmirkyti ir susmulkinti) mažam vaikui tinka tik ekstriniais atvejais.
Mėsos ir žuvies: jų vaikui daug nereikia, užteks, kad kasdien gaus po nedidelį gabaliuką (tik nesugalvokite jo iščirškinti keptuvėje!). Stenkitės, kad dažniau valgytų žuvį nei mėsą, ir kad mėsa dažniausiai būtų liesa (triušiena, kalakutiena, vištiena be odelės).
Ankštinių produktų: retkarčiais jais pakeisti mėsą ar žuvį yra sveika, tik nepadauginkite: gali imti pūsti pilvuką. Be to, svarbu juos prieš duodant sutrinti ar kitaip susmulkinti, kitaip mažas vaikas virtas pupeles gali nuryti ir nekramtęs. Nesmulkinus galima duoti tik lęšius.
Aliejaus: visuomet tiktai nekaitinto, šviežio. Tinka alyvų, saulėgrąžų, sojos aliejus. Galite kaitalioti rūšis.
Riešutų ir sėklų sudėtis yra puiki, tad nealergiškiems tai būtų neblogas produktas. Tačiau labai svarbu juos prieš naudojimą kruopščiai sumalti (pvz., kavos malimo mašinėle), nes vaikas iki 3 metų negali jų tinkamai sukramtyti ir rizikuotų užspringti. Įmaišykite po truputėlį tokio mišinio į vaisių-jogurto kokteilius, košes. Nepadauginkite, ypač linkusiems tukti vaikams.
Gryno geros kokybės vandens: šaltuoju metų laiku kartais jį reikėtų pakeisti nestipriomis žolių arbatėlėmis. Be jokių uogienių, cukraus, kompotų. Tai tik jums vanduo neskanus, nelyginkite vaiko pagal savo kurpalių.
Fizinis aktyvumas
Saugokite vaiką nuo televizoriaus (užtenka pusvalandžio per dieną), suteikite galimybių jam laisvai pabėgioti, daug veskite į lauką, nevežiokite vežimėliu, tegu visur žingsniuoja pats. Nepersistenkit pirkdama žaidimus, kuriuos galima žaisti tik sėdint. Geriau tegul turi visa kolekciją kamuoliukų, su kuriais, vaikui pakvietus, juk sąmoningi tėvai irgi neatsisakys žaisti, argi ne?
NUO 3 METŲ
Mažesni vaikučiai puikiai reguliuoja savo apetitą ir suvalgomo maisto kiekį. Jų sveikai mitybai užtikrinti pakanka, kad tinkamu laiku valgytų tai, kas jiems tinka, ir kad niekas neverstų valgyti, kai nenori. O štai vyresnių vaikų apetitas ir suvalgomo maisto kiekis ima vis labiau priklausyti nuo išorinių veiksnių.
Atkreipkite dėmesį į keturis pagrindinius veiksnius:
Siūlomo maisto kiekis. Vaikas, nuolat lėkštėje rasdamas daugiau maisto nei jam reikia, įpras jį visą ir suvalgyti. Ypač jei artimieji nuolat primins vieną iš didžiausių liaudiškų netiesų: „Gėda ne tam, kuris daug valgo, o tam, kuris įsideda ir nesuvalgo“. Iš tiesų reikėtų ją perfrazuoti maždaug taip: „Svarbiausia nevalgyk, kai nenori. Nieko tokio, kad būdamas išalkęs per daug įsidėjai. Jei tik nenori, palik lėkštėje“.
Neprikraukite vaikui per daug maisto. Jei vaikas linkęs pilnėti, ant stalo papildomai įsidėti palikite tik daržovių patiekalą, likusį maistą paduokite lėkštėje ne per didelėmis porcijomis.
Mitybos režimas. Persivalgymą gali išprovokuoti per dažnai ir netinkamu laiku siūlomas valgis: kai neseniai pavalgiusiam vaikui prieš nosį atsiduria maišelis saldainių arba ilgai sėdima prie stalo kartu su ištisas valandas kramsnojančiais suaugusiaisiais švenčių metu. Tuomet jau vien iš nuobodumo gali praryti šimtus kalorijų. Dažnai pasitaiko, kai nejudrus vaikas pertraukų mokykloje metu kuprinėje turi skanumynų – juos greičiausiai sukrims ir nebūdamas alkanas.
Tinkamas pavyzdys. Vaikai ypač imlūs informacijai, gaunamai iš aplinkos: ką ir kaip valgo mylimas tėtis, vyresnis brolis, draugai, televizijos reklamų herojai. Pasistenkite, kad vaiką pasiektų kiek įmanoma teisingesnė informacija.
Netinkami produktai. Kuo daugiau ir dažniau vaikas ragaus saldžių ir riebių produktų, skatinančių opioidų išsiskyrimą smegenyse, tuo labiau vystysis pomėgis tokiems produktams. Stenkitės kuo labiau nuo tokio potraukio apsaugoti.
Aktyvesnis gyvenimo būdas
Žinoma, mums patogiau, kai vaikas sau ramiai sėdi ir ką nors tyliai veikia. Kai ima dūkti ir „lipti galvomis“, imame drausminti: „Ar negali nors valandėlę pasėdėti ramiai…”. Tai sakome visiškai nesusimąstydamos, kad būtent tas mus nervinantis šėlimas ir yra tai, kas vaikui sveikiausia.
Vaikai, maistas ir televizorius
30 proc. vaikų JAV kasdien 5 ir daugiau valandų žiūri televizorių (o kiek laiko žiūri jūsų vaikas?).
Televizoriaus žiūrėjimas, kaip ir kompiuteriniai ar kiti nejudrūs žaidimai, skatina nutukimą ne tik dėl ilgo sėdėjimo ant sofos. Dar blogiau, kad žiurint televizorių dažnai kas nors kramsnojama ir dažnai tai būna reklamos pauzių metu rodomas maistas. Neleiskite vaikui šitaip leisti laisvalaikio – kuo toliau, tuo sunkiau bus atpratinti. Suraskite vaikui priimtiną užklasinės veiklos būdą. Gerai, jei vaikas užsiims su valgymu nesiderinančia veikla (taip bent jau neįpras nuolat varstyti virtuvės spintelių), bet dar geriau, jei tai bus fizinių pastangų reikalaujantis užsiėmimas. Net jei vaikas labai domisi, pvz., šachmatais, tai neturėtų būti vienintelis jo užsiėmimas: pabandykite sudominti dar ir stalo tenisu, krepšiniu ar panašiu sportu.
Fizinis aktyvumas
Fizinis aktyvumas padės išlaikyti normalų svorį baigus nutukimo gydymą. Yra dvi fizinio aktyvumo rūšys: „programuota”- fizinio lavinimo pamokos, krepšinio treniruotės, sporto klubas, ir „atsitiktinė” – kai judėjimas tampa kasdieniu įpročiu. Tai tokia fizinė veikla, kuri lyg ir natūraliai pritampa prie kasdienės veiklos: pasivaikščiojimas (šunelio vedžiojimas, kelionė pėstute į mokyklą), važinėjimas dviračiu, maudymasis ežere, šokiai su muzika, žaidimai su kamuoliu, bet kokie judrūs žaidimai kieme.
Tiek „programuota”, tiek „atsitiktinė” fizinė veikla vienodai padeda netekti pradinį svorį. Nutukusio vaiko šeimai labai svarbu (žinoma, ir kitoms šeimoms) įprasti prie kuo daugiau fizinės veiklos rūšių.
Kartais dar svarbiau kovoti su sėdima veikla. Dažnai, kai šeimoje stengiamasi, jog vaikas kuo mažiau sėdėtų, jis imasi aktyvios fizinės veiklos.
Pamąstymai tėvams
Kiek valandų per dieną vaikas prasėdi priešais televizorių ar kompiuterį ir iki kiek šis laikas galėtų būti sutrumpintas (dviejų valandų visiškai užtenka).
Ar vaikas į mokyklą, užklasinius užsiėmimus vežamas automobiliu, ar važiuoja troleibusu? Gal nors dalį gali nužingsniuoti pats? Net jei mokykla toli, gal kartais mama gali kartu linksmai nueiti su vaiku, taip pati pasivaiksčiodama, paplepėdama su vaiku ir linksmai pradėdama dieną? Gal įmanoma suorganizuoti užklasinę veiklą taip, kad iki jos tektų nors kiek paėjėti?
Ar netoli namų yra saugių žaidimų aikštelių, kur vaikas gali žaisti?
Ar yra netoliese dviračių takelių, kur galėtų saugiai pasivažinėti?
apgalvokite visas įmanomas linksmas, žaidimines veiklos rūšis, kurios neatrodytų gydytojo skirtos (pvz., riedučiai).
Automobilyje nuolat vežiokitės kamuolį, badmintono raketes: tuomet galėsite naudingai išnaudoti kiekvieną sustojimą pailsėti, nenuobodžiausite nei gamtoje, nei sode.
Nesistenkite per daug apšokinėti vaiką. Truputis namų ruošos darbų, atitinkančių vaiko amžių, bus tik į naudą ir padidins jo užimtumą.
Kartais vaikus motyvuoja savęs vertinimo žymėjimas kas vakarą kalendoriuje žvaigždutėmis: pvz., diena, kurios metu daug sportavo ir nepersivalgė, žymima trimis žvaigždutėmis, mažiau sporto – dviem žvaigždutėmis ir pan.
Ypač paaugliams gali būti svarbu turėti draugų, su kuriais kartu sportuotų.
Namuose – palaikymo komanda
Sulieknėti svajoja visi storuliai (paprastai net ir straipsnių „apkūni, bet laiminga“ herojės prisipažįsta: „Išbandžiau visas įmanomas dietas, bet kadangi nepavyko…“). Ir vis dėlto nors visiems sulieknėti būtų į sveikatą, geriau gyventi tiems, kurie savęs vien už tai, kad jie stori, neniekina.
Žinoma, kad geros vaiko nuotaikos užtikrinimas – viena iš pagrindinių sąlygų nutukimo gydymui ir profilaktikai.
Depresija sergantys vaikai dvigubai rizikuoja nutukti, palyginus su sveikais. Rizika didėja tiems vaikams, su kuriais šeimoje yra blogai, nejautriai elgiamasi. Labai svarbu, kad su vaiku namuose nuolat būtų kalbamasi apie jo jausmus, kad jis namuose jaustų turįs „palaikymo komandą“.
Jei anksčiau apie tai per daug nemąsčiusi, bet pagaliau susirūpinusi mama antsvorį turintį vaiką ims nejautriai ir ne laiku (ypač, jei tai daroma viešai) „pjauti“: „ar tu baigsi ryti tuos sausainius, ar nematai, kad kelnės sprogsta“, ,,pažiūrėk, į ką tu panaši, pilvas atsikišęs“ ir t.t., tegul nesitiki, kad vaikas imsis sveikos mitybos ir dažnesnio sportavimo. Greičiau įsijaus į bjauriojo ančiuko vaidmenį ir sausainius iš beviltiškumo ims valgyti dar didesniais kiekiais nei iki šiol. Taip ne tik kad toliau storės, bet dar ir vis labiau užsidarys savam liūdnam pasaulėly, kadangi didžiajam pasauly, kur visi gražūs ir įlendantys į bet kokias kelnes, sau vietos nematys. Kai parduotuvėje mergaitė, kurios matmenys ne visai tokie, kokie turėtų būti modelio, žvalgosi į aptemptą, kiekvieną figūros standarto neatitinkantį lašinuką išryškinantį spalvotą drabužėlį, ginkdie nesugalvokite leptelėjus „pirma 10 kilogramų suplonėk“ vietoj jo nupirkti juodą kūną slepiantį „maišą“.
Nedidinkite vaiko kompleksų, neskatinkite gėdytis savo kūno. Jei nutarėte pakalbėti su vaiku apie jo antsvorio problemą, pirmiausia gerai apgalvokite, ką pasakysite. Kuo vaikas mažesnis, tuo mažiau jis turėtų galvoti apie savo bėdą. Jei vaikas dar visai mažas, užteks, kad tėvai bus sąmoningi ir tinkamai pasirūpins jo sveika mityba bei fiziniu aktyvumu. Vyresniems vaikams, be tėvų rūpinimosi mityba ir sportu, užteks subtilaus užsiminimo apie sveikatą, jei kada vaikas per daug įsireikalaus riebalais varvančių produktų. Net į dietologo konsultacijas mažų vaikų tėvai kartais kviečiami ateiti vieni, nes būtent jie yra pagrindiniai gydymo dalyviai, nuo jų didžiąja dalimi priklauso gydymo sėkmė.
Paauglystėje, nors nematoma tėvų pagalba (tik tinkami produktai šaldytuve ir spintelėse, tinkamai paruoštas visos šeimos maistas) išlieka labai svarbi gydant nutukimą, vaikas įgauna irgi labai svarbų vaidmenį. Čia atvira mamos parama yra neįkainojama, ir verta apie problemą kalbėtis atvirai. Nutukimo gydymo tema reikėtų su vaiku kalbėti labai jautriai ir atsargiai. Dažniausiai vaikai gerai žino savo problemą ir dėl jos stipriai išgyvena, bet vargu ar patys paprašys pagalbos. Turėtumėte būti labai subtili, ir jokiu būdu nemenkinti vaiko, neįkalbinėti plonėti tam, kad pagražėtų. Kalbėkite apie sveikatą, apie geresnę savijautą, aktyvumą.
Neleiskite niekam iš artimųjų įžeidinėti storesnio vaiko. Aptarkite tai su vaiko tėčiu, broliais, seserimis.
Jei jūsų akivaizdoje vaiką kas nors neatsargiai leptelėjęs kokią nesąmonę įžeidė, geriau pabūkite grubi jį užčiaupdama nei leiskite sau mandagiai nutylėti.
Kada dietologo konsultacija būtina?
*Įtariant nutukimą ne tik dėl neteisingo gyvenimo būdo.
Net ir klinikose, skirtose vaikų nutukimui gydyti, ne dėl netaisyklingos mitybos bei gyvenimo būdo išsivystes nutukimas pasitaiko be galo retai.
Vis dėlto kartais iš tiesų vertėtų įsitikinti, kad storumas nėra susijęs su liga.
Ypač tokius įtarimus vertėtų atmesti:
jei vaikas yra žemesnio nei priklausytų pagal amžių ūgio;
turi protinio ar fizinio vystymosi atsilikimo požymių;
mergaitė turi mėnesinių sutrikimų;
regos sutrikimų;
jei esate pastebėjusi, kad kartais vaikas naktį trumpam nustoja kvėpuoti;
jei esate tikra, kad visa šeima maitinatės labai sveikai, vaikas daug juda, nevalgo netinkamo maisto ne namie.
Gydytojas storam vaikui atliks bendrą kraujo tyrimą, skydliaukės ir kepenų funkcijos, gliukozės tolerancijos, insulino rezistencijos, lipidų apykaitos tyrimus. Išsiaiškins, ar nėra nutukimo sukeltų komplikacijų (aukšto kraujospūdžio, odos pigmentacijos sutrikimų dėl atsparumo insulinui, strijų, plaukuotumo pakitimų ir pan.). Nesupainiokite genetiškai nulemto nutukimo su įprastiniu vien dėl to, kad šeimoje nutukę visi: abu tėvai, broliai, gal net seneliai. Dažniausiai tai netinkamo gyvenimo būdo (maisto kulto ir nejudrumo) pasekmė, nieko bendro neturinti su genetinėmis ypatybėmis.
*Jei pačių pastangomis nepavyksta pagerinti situacijos arba nesate tikra, kaip reikėtų elgtis konkrečiu jūsų vaiko atveju.
*Jei nutukimas yra labai pastebimas.
Net ir pačiais sudėtingiausiais atvejais dietologo pagalba gali būti labai vertinga, nes išsiaiškinus vaiko sveikatos, psichologinę būklę bei gydymo sąlygas gydytojui lengviau parinkti tinkamą ir pritaikomą jūsų gyvenimo būdui sprendimą. Naujausi mokslinių studijų duomenys rodo, kad, esant reikalui, kai kuriais atvejais galima vaikams skirti ir vaistų nutukimui gydyti. Dietologo priežiūrimas toks gydymas yra saugus ir gali padėti lengviau atsikratyti tų nelemtų antsvorio kilogramų.
Gydymo tikslai:
Nereikėtų vieninteliu užsibrėžtu tikslu laikyti įtilpimą į sveiko kūno svorio rėmus. Žinoma, tai pasiekti būtų puiku, bet kartais ir mažesni laimėjimai yra aukso vertės. Juk vaikas auga, tad vėliau net ir nedideli pokyčiai į gera gali tapti lemiančiais veiksniais, palaipsniui išgydančiais nutukimą. Pirminis tikslas gydant vaikus – jų elgsenos pokyčiai.
Vaikas pradeda jausti savo vertę.
Visos šeimos gyvenimo įpročiais tampa sveikesni.
Dingsta nutukimą lydinčios sveikatos problemos.
Tėvai ir pats vaikas suvokia, kad gyvenimo būdą būtina keisti ilgam.
Svoris nebedidėja, vaikas jo net šiek tiek ir netenka. Vaikas tebeaugdamas svorio priauga mažiau.
Augantis vaikas laikui bėgant gali „įaugti” į tinkamo svorio pagal savo ūgį ribas.
Sumažėja liemens apimtis.
Persitvarkymas šeimoje
Jei norite padėti nutukusiam vaikui, gyvenimo įpročius neišvengiamai turės keisti visa šeima. Būtina tiesiogiai ar netiesiogiai į gydymą įtraukti bent kelis šeimos narius ar ir kitus su vaiko priežiūra susijusius asmenis. Iki paauglystės apskritai gydyti reikia šeimą, ne vaiką (į kai kuriuos gydytojo vizitus patariama vaiko nė nesivesti), vėliau – patį sergantįjį nutukimu, tik ir tuomet be šeimos pagalbos neišsiverčiama.
„Mamos žurnalas“
