Visais laikais žmonės sekė ir matavo vaikų ūgį. Nors nežinojo žodžio „procentinės“, neišmanė normatyvų, bet ant durų staktų braižė savotiškas vaikų ūgio augimo kreives. Savus vaikus žmonės lygino su kaimynų, stebėjosi, kodėl ne vienodo ūgio tos pačios šeimos vaikai. Tas, kuris išaugdavo visa galva aukštesnis, ar likdavo visiems iki pažastų, buvo apkalbamas, rodomas pirštais. Vadinasi, jau seniausiais laikais žmonės suvokė, kad yra kažkokios ūgio normos, standartai. Ir kad geriausia, jei neperžengi tų normų, jei esi „standartinis“.
Tarybinė moteris – vos 155 cm
Tobulėjant mokslui buvo bandoma nustatyti ūgio/svorio normas. Pirmosios oficialios rekomendacijos Lietuvoje atsirado tarybiniais metais, buvo sudaryti ūgio/svorio vertinimo normatyvai. Tuomet vidutinis TSRS vyro ūgis buvo apie 170 cm, o tarybinės moters – 155 cm. Nors Tarybų sąjungos šalių vaikams irgi buvo sudaryti bendri normatyvai – jais naudojosi daugelio Respublikų pediatrai.
Tačiau net ir tuomet Respublikos, kurios turėjo savo šalies vaikų fizinės būklės normatyvus, vaikų augimą vertino pagal savo standartus (Lietuva taip pat). Natūralu, nes 15 „broliškų“ respublikų skyrėsi savo antropologiniais tipais ir negalima lyginti lietuvio vaiko su kirgizu. Bendri normatyvai, kurie tiko „visiems“, iš tikrųjų netiko niekam. Be to, tarybiniais metais ypač buvo vertinami didelio ūgio žmonės, nors kiekvienas kraštutinumas nėra gerai. Tarybinėse metodikose buvo nurodyta, kad tinkamiausia ir pati geriausia ūgio grupė yra „aukšti ir labai aukšti“ vaikai. Kadangi lietuviai apskirtai yra vieni aukščiausių žmonių pasaulyje (apie tai kalbėsime vėliau), tai, pagal tarybinius standartus, buvome tiesiog tobuli.
Beje, visai neseniai Pasaulio sveikatos apsaugos organizacija (PSAO) sudarė vadinamuosius tarptautinius ūgio, svorio ir kūno masės indekso normatyvus. Deja, tokie normatyvai netinka konkrečios šalies individualiam vaiko augimui vertinti, kaip kadaise netiko lietuvių vaikų augimui vertinti tie tarybiniai normatyvai. PSAO taip pat paėmė kelias šalis, išmatavo vaikų ūgį ir svorį, sudėjo ir išvedė vidurkį. Tokie normatyvai reikalingi tam, kad galėtume savo tautos ūgį palyginti su pasaulio vidurkiu, sužinoti, kiek mes esame aukštesni ar žemesni už tą nulinę liniją. Bet šių PSAO normatyvų nereikėtų naudoti konkrečios tautos vaikų augimui vertinti – jie rekomenduojami besivystančių šalių vaikų raidai sekti (kaip siektinas standartas), taip pat tuo atveju, jeigu šalis neturi nacionalinių standartų.
Lietuvos normatyvai
Atkūrus nepriklausomybę kurį laiką Lietuvos pediatrai naudojosi Lietuvos vaikų normatyvais, tačiau jie buvo sudaryti 1965 m. tyrimo pagrindu ir jau kelis dešimtmečius nebuvo atnaujinti. Be to, duomenų interpretacija ir vertinimas buvo pagal tarybines rekomendacijas, standartai sudaryti pagal populiacijos duomenų įvairovės neatspindinčius matematinius metodus. Tik 1995 metais pirmą kartą Lietuvoje sudarėme ūgio, svorio, kitų morfologinių ir funkcinių rodiklių standartus pagal vadinamąjį procentilių metodą, kuris geriau atspindi natūralią šalies vaikų augimo rodiklių įvairovę. Dabar šios ūgio ir svorio procentilių kreivės segamos į kiekvienos vaiko raidos istoriją, jas matė visos mamos, kurios savo vaikučius vedžioja į polikliniką.
Kodėl ūgio ir svorio lentelės keičiasi
Jau daugiau nei 10 metų lietuvių vaikai matuojami pagal tas pačias lenteles. Ar kas nors pasikeitė?
Pasirodo, taip. Prieš kelerius metus buvo atliktas pakartotinas tyrimas, kuris parodė, kad augimo rodiklių procentilių ribos prasiplėtė – viršutinė riba dar labiau pakilo, o apatinė riba kiek nusileido.
Nors vidutinis vaikų ūgis beveik nepasikeitė, bet atsirado aukštesnių nei ankstesnis vidurkis vaikų, taip pat ir žemesnių. Kodėl? Manoma, kad taip atsitiko dėl labai skirtingų vaikų augimo sąlygų, nes per pastaruosius 15 metų išsikristalizavo socialinės grupės. Juk Lietuvoje seniai nebuvo tokio didelio visuomenės išsiskyrimo – turime keletą procentų labai turtingų žmonių ir didžiulį kontingentą, kuris gyvena ant skurdo ribos. Ačiū Dievui, kad ta skurdo riba, kuri paveikia visas kitas gyvenimo sferas, vaikų mitybos dar taip stipriai nepaliečia, kaip kokioje Afrikoje. Tėvai daug ko gali atsisakyti, kad tik vaikas turėtų ką pavalgyti. Be to, net su pačia žemiausia savo vaikų ūgio riba mes labai gražiai sutelpame į visus pasaulio standartus, ir net aplenkiame. Vadinasi, Lietuvoje situacija su vaikų ūgiu yra tikrai gera.
Praėjusiais metais pakartotinai ištirti vaikai iki 11-12 metų – daugelio amžiaus grupių vaikai yra aukštesni ir sunkesni (tačiau jų kūno masės indeksas yra didesnis ne dėl riebalinio audinio, bet dėl didesnio skeleto ir aktyviosios masės). Lieka neaišku, ar šie vaikai apskritai bus didesni, ar tai tie vaikai, kurie anksčiau bręsta, tačiau jų galutiniai matmenys bus tokie patys, kaip ir prieš 10-20 metų. Jei šis tyrimas prognozuoja ankstyvesnį lietuvių vaikų brendimą, taip pat nieko gero. Mat tai reikštų, kad augimą reguliuojanti neuroendokrininė sistema paveikta neigiamai – ankstyvas brendimas reiškia, kad didėja pavojus sirgti metaboliniu sindromu, nutukimu, padidėjusiu kraujospūdžiu, antrojo tipo cukriniu diabetu. Taip jau atsitiko daugelyje Vakarų šalių.
Kiekvienai tautai – savos ūgio/svorio lentelės
Kodėl kiekviena tauta turi savo vaikus stebėti pagal būtent tai tautai sudarytus normatyvus?
Žmonės per daugelį tūkstančių metų savo kūno dydžiu prisitaikė prie konkretaus regiono, todėl kiekvieno regiono vaikai turi savo kūno dydžio, ūgio ir net svorio genetinę programą, kurią pakeisti gali kraštutiniai veiksniai arba tautų maišymasis. Sunku patikėti, kad, pavyzdžiui, pietiečiai kada nors praaugtų skandinavus.
Taigi pasaulio kontekste lietuviai yra aukštaūgiai. Šių dienų duomenimis, vidutinis lietuvių vyrų ūgis yra 181,5 cm, vidutinis moterų ūgis 168 cm. Tokio ūgio yra karta, kuri vadinama „jauni suaugę“, kuriems šiuo metu yra 20-45 metai. Vyresnė karta – 50-70 metų žmonės – kiek žemesnė (vyrų ūgis 178 cm, o moterų 165 cm), tačiau pasaulio kontekste ir ši karta savo ūgiu priklausytų prie aukštesnių.
Patys aukščiausi pasaulyje yra olandai, švedai, norvegai, ir danai. O patys žemiausi Europoje – portugalai (pagal oficialiai mokslinėje spaudoje pateiktus duomenis). Moksliniuose straipsniuose pateikiami duomenys, kad vidutinis jų vyrų ūgis 172 cm, o moterų – 156 cm. Įsivaizduokite, kokie kiltų kuriozai, jei portugalų vaikai būtų matuojami pagal olandų standartus (vidutinis olando ūgis – 184 cm, olandės – 169 cm!)? Tikriausiai visi portugalų vaikai būtų laikomi atsilikusio augimo.
Lietuvių ūgis
Lietuviai kartu su skandinavais yra aukščiausi pasaulyje žmonės. Beveik identiškai mūsų ūgio duomenys sutampa su danų, švedų, estų. Už mus kiek aukštesni yra olandai, o kiek žemesni – latviai, vokiečiai ir čekai. Kitos tautos yra žemesnės.
Kodėl skandinavai ir lietuviai tokie aukšti? Yra keletas teorijų. Kaip minėjau, mes esame šaltesnio klimato zonoje, be to, mūsų žmonės nedaug kentėjo bado. Todėl ir prisitaikė didesni žmonės, nes jiems paprasčiausiai netrūko maisto. Kūno dydis be galo atspindi visą aplinką. Žinoma, kad mažesnio ūgio žmogus geriau prisitaiko karšto klimato zonoje, o didesnis – šalto klimato zonoje. Tai dar viena teorija, kodėl mes, lietuviai, kartu su skandinavais, esame tokie aukšti.
Nors sakoma, kad ūgis genetiškai lemtas iki 80-85 proc., bet pagalvokite, kiek daug lieka aplinkai – apie 15-20 proc.! Įdomiausia tai, kad kai aplinka palanki, žmogus „laikosi“ savo ūgio genetinio potencialo – labai neatsilieka ir stipriai nepraauga. Užtat kai aplinka nepalanki, ūgis nuo genetiškai užprogramuoto gali skirtis (į abi puses!) gerokai. Tarkime, daugelyje Afrikos šalių žmonių ūgis lemtas genetiškai vos 60-65 proc., o visa kita lemia nepalanki augimui aplinka.
Koks ūgis idealus
Mes negalime pasakyti, koks turi būti idealus žmogaus ūgis ir svoris. Kartais net graudu skaityti, kai kai kurie gydytojai ar mokslininkai vartoja terminus „idealus ūgis“, „idealus svoris“. Kiekvienam tas „idealus“ yra labai skirtingai suvokiamas. Pasaulis labai įvairus, kiekviena etninė populiacija, kiekviena tauta turi savo programą, savo idealumo sampratą.
Mes su šituo savo kūnu tokie esame čia, nes šita vieta, šitas arealas mums labai tiko. Ir mes čia apsistojome. Mes prisitaikėme ir esame tokie, mūsų dydis mūsų šiai vietovei yra tinkamas ir idealus. O kitoje vietoje prisitaikė kiti – su kitokiais ūgiais ir svoriais. Jiems jų dydis yra idealus. Galbūt čia kiltų klausimas, o kaip viskas bus ateityje? Juk vyksta globalizacija, tuokiasi ir vaikus gimdo skirtingų tautų ir rasių žmonės, negana to, daugybė žmonių negyvena toje vietoje, kur gimė.
Antropologai apie tai labai griežtos nuomonės neturi. Mažiausiai kitimų patirtų žmogus, kuris savo gyvenimą nugyventų savo areale ir palikuonių susilauktų su savo populiacijos atstovais. Kodėl?
Buvo teigiama (dažniau – ne mokslinėje literatūroje), kad skirtingų tautų tėvams gimsta gražūs, talentingi vaikai, kad labai tolimų genetiškai individų susimaišymas (heterozė) duoda šansą gimti kokybiškesniam individui. Dabar jau taip kategoriškai nebeteigiama. Genetikos mokslas žengia į priekį didžiuliu tempu, ir randasi naujų teorijų. Dabar manoma, kad gali gimti įvairių individų: pagal tikimybių teoriją, kokybiškesni individai dažniau gali gimti pirmoje kartoje, nes lyg ir pasiima geriausius genus.
Bet recesyviniai, nedominuojantys genai, juk niekur nedingsta – jie dažniau pasireiškia kitose kartose.
Jei tokie „maišyti“ vaikučiai užaugę ir toliau „maišosi“, įvairovė didėja, todėl daugėja visokių (ir su raidos pažeidimais, ir labai atsparių) individų.
Tautų maišymasis
Dėl tautų maišymosi ir globalizacijos keliama ir dar viena hipotezė. Kiekvienas individas gimsta tam tikroje vietoje ir jau gimdamas atineša adaptacijos tai (o ne kitai) vietai mechanizmą. Mes, lietuviai, esame adaptavęsi gyventi savo regione, kitos tautos – savo. Tos adaptacijos linkme gamta dirbo keletą dešimčių, o gal net keletą šimtų tūkstančių metų. Tarkime, eskimė, kurios genetinė adaptacija yra sukurta būtent labai šalto klimato vietovei, išteka už juodaodžio, kurio genetinė adaptacija sukurta Nigerijai, o paskui dar abu apsigyvena kur nors Airijoje. Jiems gimęs vaikelis patenka į „keblią padėtį“.
Genetinės adaptacijos nutolimas pastebimas Amerikoje. Manoma, kad daugelio amerikiečių ekstremalaus nutukimo išplitimas gali būti susijęs su vadinamojo „taupaus genotipo ir fenotipo“ individų, kurie čia atsikėlė iš mažesnės gerovės kraštų, gausa.
Pastebėta, kad Amerikoje labiausiai neištvėrė kūno dydis tų etninių grupių, kurios imigravo iš tolimų kraštų (Indonezijos, Afrikos) ir ilgą laiką buvo prisitaikiusios prie visiškai kitokio maisto ir fizinio aktyvumo. Tūkstančius metų valgę neapdorotą maistą jie staiga perėjo prie perdirbtų, rafinuotų produktų ir pradėjo tukti.
Konsultavo profesorė Janina Tutkuvienė
VU Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros vedėja
„Mamos žurnalas“
